[9]

    Apie mane ir savo meilę jos parašyta: ..."mano ilgesys, mano sapnas išsipildė: aš suradau vyrą, kuriam visą savo širdį galiu atiduoti visai nebijodama būti išjuokta... Jis čia, mano širdyje, mano kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas; kai jo nėra, žodžiai putodami liejasi per kraštus iš meilės, kurią nešioju širdyje, ir - kai jis yra, esu tokia nekalbi ir šalta, kad kartais pati savęs nekenčiu. Neseniai jis man pasakė, kad gamtą aš labiau mylinti negu jį! Taip, aš myliu gamtą, myliu ją aistringai ir jau nuo vaikystės buvau imli jos grožiui. Gražūs debesys, paprasta gėlytė, bet pirmiausia mane gali pakerėti mano mielasis, brangusis mėnulis. Jo garbinimas primena kone senolių stabmeldystę, bet tiesiogiai aš jam nesimeldžiu. Tačiau nuo seno jis buvo mano draugas ir tikriausiai liks juo. Miškas, žavi vietovė gali man sukelti gyvą, ilgalaikį įspūdį; betgi kas visa tai, palyginti su jausmu, traukiančiu mane prie mylimojo. Ketvirtis valandos su juo bjauriausiame žemės kampelyje man brangesnis už valandas, praleistas su kitu puikiausioje vietoje. Šiandien (sausio 2) ir vakar mačiau jį tik pro langą; jis žaidė su kanarėle ir aš pavydėjau mažam kvailam paukšteliui. Gal jis mielesnis jam negu aš? O Dieve, jeigu jam į rankas patektų ši knygelė, ką jis pagalvotų apie mane? Jis, rimtas, mąstantis, kilnus vyras, visų vyrų geriausias, prieš kurį mano būsimasis svainis ir visi kiti vyrai išnyksta kaip ūkana prieš saulę!.." "Šiandien sapnavau keistą sapną, nors beveik visą naktį nemiegojau. Buvau didelėje tamsioje bažnyčioje; šalia manęs stovėjo dr. Basanavičius ir Kamilė, priešais - kunigas, mes turėjome būti sutuokti, t.y. aš ir dr. B. Niekur nedegė šviesa, buvome paprastais drabužiais, ir kunigas vilkėjo tik savo luomo drabužį ir turėjo užsidėjęs stulą. Man buvo nepaprastai baugu. Kunigas paėmė mano ranką, apvyniojo ją stula, aš netekau sąmonės ir parkritau. Karla, ką reiškia sapnuoti sutuoktuves? - Mirtį. - Labai ačiū! Geriau aš viena mirsiu, bet ne jis, kuris gali būti dar labai naudingas žmonijai. Vakar vakare su savo gerąja, taip pat jau sunkiai kontroliuojama Kamile turėjau savotišką pokalbį. Aš visai atvirai pasakiau, kad stipriausias ryšys, kuris sieja mane su gyvenimu, yra meilė Dr." Toliau vienoje vietoje Ėllė sako: …"Užvis labiausiai man terūpi viena, mano meilė, tik viena tobula būtybė duoda tai man, ir tai yra jis. Ne kaip blykstelėjąs žaibas kilo ši meilė manyje, ne! Lėtai, bet neišraunamai suleido ji šaknis, kol užpildė visą mano būtį. Mintis, kad aš vieną kartą, galbūt netrukus, turėsiu su juo išsiskirti, kankina mane. Apskritai dažnos bemiegės naktys, nuolatiniai apmąstymai įvarys man plaučių ligą. Pati mirtis būtų saldi šalia jo, tačiau gyvenimas ir mirtis be jo - didžiausia kančia. Aš pavydėjau visko, kas jam gražu ir patinka. O! Aš norėjau būti graži, tik jam graži, kad amžinai traukčiau jo žvilgsnį."
    Baigiantis mano užsiėmimui Pragoje, artinosi laikas, kada reikėjo šitą gražų, neužmirštamą miestą, o drauge su juomi - bent laikinai - ir mano mylimą Ellę, su kuria tiek mielų valandų pragyventa, apleisti. Tuo tarpu pastaruoju laiku buvo likę dar svarbių dalykų atlikti - pirmučiausiai, kaip mūsų jungtuvės įvykinti. Apie tai savo dienyne sausio 5 d. ir kituose neaiškiai užsimindama, rašo: "Vakar man buvo liūdna diena, kai jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje išvyks iš Prahos. Kanalo sode mes atsisveikinome toje vietoje, kur pradžioje kalbėjomės. Apglėbęs mane savo rankomis, jis pasakė, kad reikia skirtis. Aš negalėjau to suvokti. Ką toliau šnekėjome, amžinai liks mudviejų paslaptis, aš niekados to neužrašysiu, jokia akis neturi perskaityti, ką jo brangios lūpos kalbėjo šia proga, man šis vakaras liks neužmirštamas. Su skaudančia galva atsiguliau ir nemiegojau visą naktį, nes mintys kaip padūkusios blaškėsi galvoje. Man atrodė, kad širdis turėtų iššokti, tačiau turėjau atrodyti rami. Kamilė pastebėjo mano būseną, ir aš prasitariau, kad jis išvyksta. Ji tvirtina, esą jis neturėjęs teisės pradėti su manimi draugystės žinodamas, kad vargu ar iš to kas išeis. Aš negalėjau su ja sutikti. Kad ir ką jis darytų, mano akyse jis visados teisus, nes aš jį myliu. Mano sapnas nebuvo bereikšmis. Aš nepaprastai bijojau atsisveikinimo su juo. Pirmąkart susiejau savo širdį su vyru ir štai turiu nutraukti, turiu išleisti jį į platųjį pasaulį. Dieve, pasigailėk manęs, mano drąsa mažėja. Taip ilgai dar žinojau, kad aš jį turiu šalia ir galiu su juo kalbėti, galėjau jį mylėti, bet paskui, o Dieve, kaip paskui? Sausio 6 d. dienyne užrašyta: "Vakar su Dr. B. buvau Altštedlerio rotušėje pasižiūrėti didžiojo Brožiko paveikslo (paskaita apie Jano Huso mirties nuosprendį). Paveikslas nuostabus, ir malonumas buvo dvigubas, nes galėjau kartu su juo apžiūrėti. Kokia neapykanta atsispindi kunigų veiduose! Janas Husas nukreipęs išblyškusį, sielvartingą, įkvėpimo ir rezignacijos nušviestą veidą į dangų. Vėliau mudu apžiūrėjome kitus eksponuojamus paveikslus ir per miesto parką patraukėme namo. Koks puikus buvo kelias ir kaip dažnai jis mane bučiavo. Aš buvau liūdna, nes artėjantis jo išvykimas neišeina man iš galvos, bet buvau ir laiminga, nes jis pasakė, kad aš buvau miela ir jam sunku būsią išvažiuoti iš Prahos." Sausio 8 d. pažymėta: "Dieną galvoju apie jį, naktį sapnuoju jį. Ar jis irgi mane taip dažnai atsimena? Vargu! Vyrai nėra tokie atsidavę. Popiet stovėjau prie lango: jis taip pat priėjo prie lango, bet tiktai valandėlei, pasiuntė man bučinį, aš jam taip pat." Sausio 9 d. dienyne užrašyta: "Puikus šiltas oras ir mėnesiena. Dr. B. buvo bibliotekoje, aš pasiryžau eiti jam priešpriešiais ir, jeigu kartais jo nesutikčiau, užsukti pas Tesarz. Bet sutikau jį Vencelio aikštėje. Kaip buvo puiku! Iš pradžių nuėjome į miesto parką, paskui ant filosofų tiltelio. Malonus oras, mėnesiena ir mielas jo buvimas! O, kad taip būtų visados! Mes ėjome už parankės, kalbėjomės, bučiavomės ir t.t. Jis vėl man uždavė tą patį klausimą, kurį jau dažnai užduodavo. Ar juokais, ar rimtai? Aš to nežinojau. Padėjusi galvą ant jo krūtinės jaučiausi tokia laiminga ir taip puikiai apsaugota nuo viso pasaulio, o jis mane taip greitai paliks!" - "Penktadienį, 11 [sausio], aš ėjau Dr. B. priešais ir tada mudu nuėjome ant mūsų filosofų tiltelio. Buvo nešalta, švietė mėnuo, bet buvo labai vėjuota. Dr. B. du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir mano ji buvo ištrūkusi. Mudu valgėme ledinukus, dėl to labai saldžiai bučiavomės, priešinomės vėjui ir aš buvau, kaip visada šalia jo, rami ir laiminga. Jis man pasakė, kad negalėtų mylėti, bet Ella jam labai patinkanti. Ella, Ella! tavo mylimasis savo genialioje galvoje turi porciją užsispyrimo". Sausio 14 d. dienyne stovi: "Vakar buvo puikus, nuostabus oras. Vakare nepaprastai graži mėnesiena. Aš džiaugiausi mūsų pasimatymu, bet jis neatėjo. Tikriausiai, be abejonės, jis serga. Jau trečia diena nuleista naktinė užuolaida. Aš jo laukiau nuo 4 iki 15 po penkių, paskui grįžau namo. Kas akimirka ėjau žiūrėti, ar jo langas dar uždengtas. Buvau tokia nerami ir nelaiminga, kad negaliu apsakyti. Laikas toks brangus, jau tik 16 dienų jis bebus čia ir dabar dar serga." "Trečiadienis, 16. Vakar vakare išėjau iš namų norėdama sutikti Dr. B. ir sutikau jį. Mudu ėjome į miesto parką ir bučiavomės, šnekėjomės ir po 3 dienų išsiskyrimo buvome neapsakomai laimingi. Jis iš tikrųjų sirgo, mano mielasis Hanušas, ir laukė mano laiško, bet aš nenorėjau rašyti dėl ponios M[ikuškovič]. Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? Arba už tavęs, mano vienintelis numylėtasis, arba už nieko!"
    "Buvo purvina, be perstojo lijo, bet vis tiek mudu susitikome ir krantine nuėjome namo. Prie Jakšteino namo ilgai stovėjome. Jis buvo mielas kaip visuomet ir paklausė mane, kas iš mudviejų išeitų? Aš pasakiau, kad dulkės ir pelenai. Taip esti su visais žmonėmis, bet kas iš Ellos ir Dr.? Vakar visą dieną ir naktį sirgau ir turėjau pasninkauti." "Šeštadienis, 19. Vakar vakare sutikau jį Rossmarkte ir mudu nuėjome į miesto parką. Jis pasiteiravo apie mano sunegalavimą, aš pasakiau, kad dėl F[anny]. Jis paklausė, iš kur ji žinanti, kad aš jam nepatinkanti. Mano mylimasis buvo nekaip nusiteikęs, jam skaudėjo galvą. Ko čia stebėtis, kai jis kiaurą dieną sėdi bjaurioje bibliotekoje. Man taip pat ne viskas gerai!.. Visą mielą dieną su ilgesiu laukiu vakaro, atnešančio man jo buvimą. Mano siela prislėgta ir sveikata prastėja. Argi galėtų būti kitaip? Po dvylikos dienų iškeliauja iš Prahos tas, kuriam priklauso mano širdis. Ella pasilieka viena su savo ilgesiu ir skausmu, nes visa jos gyvenimo šviesa dingsta drauge su mylimu vyru. Aš vos įstengiu ramiai galvoti, širdis suspausta ir vis dėlto turiu atrodyti rami. Kiekvienas jausmingas žmogus mane suprastų. Aš atidaviau savo širdį, ir šis vyras tapo man mieliausias ir brangiausias. Mano laimė jo žvilgsnyje, jo buvime, jo bučiniuose ir kiekviename jo žodyje. Ir dabar, kai visa mano laimė telkiasi jame, aš turiu išleisti jį už šimtų mylių su karčiomis mintimis, kad galbūt niekados jo daugiau nepamatysiu. Meilė - nuoširdūs, bet baisūs momentai." "Sekmadienį, 20, išėjome penkiolika po trijų, ilgai ir puikiai pasivaikščiojome per Nuslę ir Vršovicą. Oras buvo malonus kaip pavasarį. Pavasaris! Metų laikas, kurį aš taip mėgstu, jis jau beveik beldžiasi į duris, bet manęs nė kiek nežavi, nes Jis išvažiuoja. Kaip būtų buvę puiku, jei gamtos atbudimą būčiau galėjusi stebėti drauge su juo. Tačiau to nebus. Pakeliui į namus mudu susitarėme, kad jis turi būti mano gydytojas." Sausio 22 dienyne tarp kito ko pasakojama: "Vis dėlto nuėjome šiek tiek į Kanalo sodą pasivaikščioti. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo ir vėl paklausė, kas išeitų iš mūsų kelionės? Atsakiau, kad kol jis bus Balkanuose, aš būčiau jo pacientė. Jis atsakė, kad tada Ellos niekados daugiau nuo savęs nebepaleistų. Paklausė, ar aš žinanti, kas yra žvaigždės? Jis man taip pat žvaigždė, mano puikioji, švytinčioji, aiškioji žvaigždė!" Sausio 23 d. rašo: "Mano galva apsunkusi nuo minčių. Neturėčiau šeimos, būčiau viena, sekčiau jį iki pasaulio krašto, per džiaugsmus ir vargus, nepaisydama pasaulio nuomonės, bet turiu atsižvelgti į savo šeimą. Tačiau neprarandu vilties vis dėlto vienąkart jam priklausyti. Aš galiu, noriu ir niekada jos neatsisakysiu, nes ji mano vienintelė paguoda. "Oh my love, my darling, why must we part? Will it be forever? No, I shall hope against hope". O sausio 24 d. pasakyta: "Šiandien po savaitės mano Hanušas paliks Prahą. O kad galėčiau vykti su juo! Mano tėvynė jo širdyje. Kai jis per pietus ėjo į miestą, atsidariau priekinį langą ir žiūrėjau į jį. Jis pasisveikino ir pasiuntė man bučinį, aš jam taip pat. Eik, mano mylimasis, Dieve, saugok jį!"
    Padavus šitas iš Ellės dienyno ištraukas apie mūsų romaną, liekti dar paskutinių dienų prieš mano išvažiavimą iš Pragos susitikimų su jąja aprašymą sunaudoti, kad gavus dar aiškesnį jos meilės vaizdą. Ir taip sausio 25 d. ji rašo: "Penktadienį, 25, aš jį pasitikau ir tada [nuėjome] į K[analo] sodą. Buvo nuostabus vakaras, pro aukštas, nuogas medžių viršūnes mirgėjo nesuskaičiuojamos žvaigždės tamsiame skliaute ir aukštai šakose melodingai švilpavo vėjas. Mano Hanušas buvo labai rimtas ir tylus, o aš todėl nerami ir nepatenkinta. Tik nutiko taip, kad atsidūriau jo glėbyje, jis prispaudė mane prie krūtinės, pabučiavo ir paragino mane sakyti jam tu. Iš pradžių nesisekė, bet jis padrąsino mane, ir pavyko. Ir čia po spindinčiu žvaigždėtu dangumi jis priėmė mano pažadą. Paklausė, kaip aš jį myliu, atsakiau, kad lygiai taip pat nelabai galėčiau nusakyti, kaip skaičiuoti žvaigždes. Mes kūrėme ateities planus, dar jis paklausė, ar aš norėčiau ir ar galėčiau su juo nueiti į teatrą. Atsakiau "taip". Jis pasakė mėgstąs Kamilę, ji esanti miela, simpatinga mergaitė, bet jis norėtų su manimi viena būti... Sekmadienį, 27, penktą valandą nuėjome į K[analo] sodą. Buvo labai vėjuota, ir mums einant namo ėmė smarkiai lyti. Mudu įsitaisėme po stogu prie restorano, aptarinėjome ateitį pamiršę vėją ir lietų. Kai nustojo liję, grįžome namo... Antradienį, 29, ėjome į teatrą. Rūbinėje nusirengėme, atsisėdome parteryje. Teatras puikus, elektrinis apšvietimas jaukus, patogios sėdynės. Jis buvo šalia, puiki muzika pakerėjo klausą, Emilija Turola dainavo nuostabiai, kaip Lukrecija Borgia, tai buvo puikus sapnas, tiktai laukė kartus nubudimas, nes kai mudu atsisveikinome, jisai pasakė, kad greičiausiai matomės paskutinį kartą. Jaučiausi, tartum kraujas gyslose būtų sustingęs. Bet mes dar pasimatėme 30, trečiadienį, ir nuėjome į "Kuhstall" ("Karvių tvartą") pasivaikščioti. Pūtė šaltas vėjas, tikras pavasario vėjas. Buvo taip miela ir gera, apmetėme mūsų ateities planą. Koks naujas pasaulis atsivėrė man šį vakarą! Jis davė man savo naują fotografiją (pirmoji nuotrauka), bet aš grąžinau, prašiau ką nors įrašyti, tą, ką jis buvo pažadėjęs. Ketvirtadienį, 31, turėjau užeiti pas jį į biblioteką ir mudu nuėjome pasivaikščioti krantine prie Rudolfinos. Jis pabučiavo mane, paklausė, ar man patinkąs, ir įdavė savo fotografiją. Apačioje buvo įrašytas jo vardas, o kitoje pusėje: "Mano mylimai Ellai". Jis palydėjo mane į anglų kalbos pamoką ir prie mano Prof(esoriaus) namų atsisveikinome. O skaudus žodis! Dukart mane pabučiavo ir suspaudė ranką. Jaučiuosi, lyg mano širdis prievarta norėtų ištrūkti, kad iškeliautų su juo."
    Tokiu būdu su Elle atsisveikinęs, aš ant rytojaus, vasario 1 d., Pragą apleidau, Viennon vykdamas. Čion atvažiavęs aš tęsiau varomąjį darbą bibliotekoje tolyn.
    Kokį įspūdį į Ellę mano išvažiavimas padarė, patiriame iš jos dienyno vasario 1 d. užrašo ir josios laiško. [Penktadienį, vasario 1 rytą, priėjau prie lango ir pažvelgiau. Langai buvo plačiai atverti, ir jo jau nebebuvo. Atrodė, kad man širdis sustojo, ir pasidarė taip baugu. Grįžk, mano mylimasis, tegul Dievas tave saugo kelionėje!" Jos laiškas, vasario 2 d. rašytas, sako: "Mano vienintelis mylimasis! Mano širdis ilgisi tavęs, todėl griebiuosi plunksnos, nors man skauda galvą ir dreba rankos. Vakar priėjau prie lango ir pažvelgiau tavo pusėn; langai buvo plačiai atverti, o tavęs nebebuvo. Rodėsi, tartum širdis man būtų sustojusi, turėjau sukaupti visą savo energiją, kad atrodyčiau rami. O mano Hanušai, man neapsakomai baugu dėl tavęs, ir labai aiškiai jaučiu, kad nepajėgsiu ilgai be tavęs gyventi. Būna akimirkų, kai negaliu patikėti, kad tu taip toli nuo manęs esi; tačiau kai staiga tą prisimenu arba pažvelgiu į tavo langą, mane apima begalinis ilgesys ir neramumas, ir aš noriu ruoštis į kelionę ir skubėti pas tave. Vienintelė mano paguoda - prisiminimai ir viltis vėl susitikti. Būsiu stropi, labai stropi, stengsiuosi tapti tikrai puiki ir gera, "visiškai paklusnus tavo vaikas". Kai liūdėjau tau išvažiavus, dangus nusišypsojo, ir aš apsidžiaugiau, kad tau kelionėje bus geras oras. Ar tu nuvažiavai sveikas ir laimingas? Be galo tave branginu, aš bijau dėl tavęs. Tu su savimi pasiėmei visą mano gyvenimo saulės šviesą, ir aš likau tamsoje. Mano širdis ir mintys nesitraukia nuo tavęs. Aš atrodau šalta ir rami, bet vakare patikiu žvaigždėms ir mėnuliui savo sielvartą ir siunčiu tau per juos nesuskaičiuojamus linkėjimus ir bučinius; nes laimė yra pajusti, kad kažkieno akys taip pat žiūri į juos. Nepyk, mano mylimasis, kad esu tokia vaikiška. Mano meilė tau rimta ir gili, ir aš esu tavo su kūnu ir siela, ir kaip didžiuojuosi, kad priklausau rimtam, garbingam vyrui. Mirštu iš baimės, kad likimas neįsiterptų tarp mūsų, nes negaliu ir nenoriu be tavęs gyventi. Mes su seserimis rengiame ateities planus, ir aš visiškai tvirtai pasakiau, kad vasarą paliksiu namus. Iš visos širdies dėkoju už tris meilius žodžius, pridėtus prie tavo fotografijos; ji man dėl to šimtą kartų dar brangesnė, aš ją stropiai apžiūrinėju ir bučiuoju. Šiandien šventė ir puikus pavasario oras. Kas man iš to, kai nebeturiu tavęs? Nepamiršk manęs ir greit parašyk. Viršuj, Rozėje savo Hanušui aš palieku nesuskaičiuojamus bučinius. Kamilė siunčia tau linkėjimų. Lik sveikas! Su linkėjimais ir bučiniais tavo ištikimoji Ella."
    Tolimesni dienyne užrašai iki balandžio 6 d., kada nustota savo mintis ir rūpesnius užrašinėti, dažnai atsiduoda didžiausiu ilgėsiu dėlei asmeniškų pasimatymų nutrūkimo ir giliausia meile ir sielvartu. Vasario 13 d. rašo, kad "13 dieną, trečiadienį, laiškanešys atnešė pirmąjį laišką nuo Hanušo. Kokia aš buvau laiminga ir linksma, ir vis dėlto rankos man taip virpėjo, kad vos begalėjau atplėšti laišką. Jis buvo neilgas, bet man buvo daug vertingesnis už visas pasaulio brangenybes. Dieve, laimink ir jį, mano mylimąjį, kurs yra toli nuo manęs, ir išsaugok man jo tikrą ir tyrą meilę, ir aš pulsiu į dulkes prieš jo šventą veidą ir šlovinsiu Jį amžinai!" Kartą, vasario 24 d., apie apsilankymą ant motinos kapo ji rašo: "Po pietų aš su Karla ėjau į Olšaną pas mamą. Mudvi atnešėme jai puokštelę našlaičių ir ilgokai užtrukome kapinėse. Negaliu atsitraukti nuo kapo, ten taip ramu ir gera, ir jaučiu, kad širdis, kuri ten po žeme dūla, neapsakomai mane mylėjo. Kelias per Kanalo sodą sužadina man tūkstančius malonių ir liūdnų prisiminimų. Ten pirmą kartą susitikau su savo Hanušu ir ten taip dažnai žingsniuodavau greta jo. Ir kapinėse taip pat dažnai būdavau su juo, ir todėl kiekvienas medis ir kiekvienas kelias primena jį." Tuo tarpu gavęs iš Pragos, rodos, nuo kokios Ellei neprielankios moteriškės denunciacijos laišką ant jos, aš buvau jį Ellei nusiuntęs, kad ji žinotų, ką apie ją man rašyta. Ji, apturėjus laišką, savo dienyne tėmija: "Laiškas buvo toks nedoras ir vulgarus, kad aš drebėjau iš piktumo ir jaudulio. Tuoj pat atsisėdau ir parašiau jam keturių puslapių laišką. Virpu iš nekantrumo, kad tik jis man greičiau atsakytų! Kodėl kažkas nori mane jam apjuodinti? Aš nieko neįskaudinau ir gyvenau užsisklendusi ir rimta." Ellės laiške, man atsiųstame, išaiškinus incidentą ir tūlų žmonių, kurie buvo norėję mudu suerzinti, intrigas, mūsų santykiai ne tik nepablogėjo, bet dar širdingesni tapo].
    O tuo tarpu vesti Ellę užsimanius, reikėjo pamąstyti ir apie vietą, kur galima būtų su savo jauna žmona apsigyventi, nes mano iš Bulgarijos išgabentų pinigų išteklius jau galop artinosi. "Auszrą" įsteigęs ir apie tai davęs žinią vidaus reikalų ministeriui gr. Tolstojui prašymu dėlei redakcijos Kaunan perkėlimo, rusų valdžiai draudžiant lietuvių spaudą ir "Auszrą" jau persekioti pradėjus, grįžimas Rusijon man atrodė pavojingas, nebegalimas: peržengus rusų sieną galima buvo atsidurti tuojau kalėjime ir ištrėmime. Todėl nors aš Bulgariją apleisdamas buvau pasiryžęs ten daugiau nebegrįžti, dabar volens nolens priverstas buvau vėl apie Bulgarijon grįžimą pamislyti, ypač kad dabar šitame krašte politikos sąlygos buvo pakitėjusios. Kunigaikščio Aleksandro 1881 metais suspenduotoji Timovo konstitucija buvo vėl grąžinta ir veikė visoje pilnumoje, o koalicijos ministerių kabinete švietimo ministeriu buvo tapęs mano geras draugas d-ras D. Mollov'as. Prie šito viso reikėtų dar pridurti, kad aš ir savo karieros tikslą medicinos srityje prie universito Maskvoje buvau jau kiek pakeitęs, ilgą laiką trakologija bibliotekose užsiiminėdamas, kita - būtent trakų ieškojimo uždaviniu, ko dėlei reikalinga buvo gyventi buvusioje senovės trakų tautos žemėje. Šitais motyvais vadovaudamasis kreipiausi į Sofiją ir tuojau gavau iš d-ro Bradel'io, kursai buvo Mollov'o vietoje sanitarės direkcijos viršininku tapęs, vasario 20 (kovo 4) d. 1884 m. rašytą laišką su pakvietimu užimti Elenoje gydytojaus vietą, nes Lom Palanka turėjo savo daktarą.
    Sužinojus iš mano laiško apie mano rūpinimąsi gauti vietą Bulgarijoj, Ellė savo dienyne kovo 3 d. rašo: "... aš paėmiau į rankas geografijos vadovėlį ir atlasą ir tyrinėjau Bulgariją. Sofija yra puikioje vietoje prie aukštųjų Balkanų, turi 20 000 gyventojų, šiltųjų šaltinių, fabrikų, didelę pramonę ir yra bulgarų kunigaikščių sostinė. Su kokiu susidomėjimu aš visa tai tyrinėjau!" Kovo 7 d. užrašyta: "O, koks džiaugsmas! Pagaliau laiškas iš Vienos nuo mano mylimojo. Virpančiom rankom aš jį atplėšiau. Jis buvo trumpas, bet koks mielas! - ir svarbus. Mano gyvenime artėja persilaužimas. Į gera ar į bloga? Kas gali žinoti?"
    Gavęs paskyrimą Elenon, aš pranešiau Ellei, paduodamas ištrauką iš Kanitz'o miestelio ir apylinkės aprašymo, kurį ji savo dienyne kovo 19 d. pakartojo pridurdama: "Koks vaizdas! Kaip ištversiu išsiskyrimą su juo?" Nes aš jai buvau rašęs, kad jeigu ji nesutiktų į tokią Eleną drauge vykti, jog aš viens priverstas būsiu tenai važiuoti. Todėlei ji toliau sako: "Ar iš viso aš dar galėsiu nuo jo atsiskirti savo gyvenimo nepavertusi karčiu skausmu? Kai šis mano vienintelis, dievinamas, meiliai sergstimas vilties žydėjimas suduš, tada pasaulis, žmonės, gyvenimas praras vertę mano akyse, ir aš galėsiu, nepaisydama savo jaunystės, gyventi tik kartėliu ir sielvartu. O, koks kankinantis laukimo ir nežinios laikas! Akimirkos virsta valandomis, o valandos dienomis! Ir kai ateis jo laiškas, kaipgi galėsiu jį atplėšti, juk žinau, kad jis neša man arba gyvenimą, arba mirtį. Ir vis dėlto daug geriau karčiausias tikrumas negu šis kamuojantis, marinantis laukimas. Dabar galiu suprasti, kaip baisu yra vargšui nusikaltėliui, kai laukia nuosprendžio įvykdymo! Aš tučtuoj atsakiau į jo laišką ir prašiau neišsiskirti, taip pat prašiau nekreipti į mane dėmesio ir eiti tik paskui savo laimę. Sudiev!" Savo varduvių kovo 24 d. ji rašo tarp kito ko: "Kai mums padeda maldos, tai turi man manoji padėti; visą dieną aš meldžiau vėl pasimatyti su juo!" Kovo 25 d. parašyta: "Man neapsakomai baisu. Ką jis dabar beveikia? Ar taip pat apie mane galvoja? Kad dabar galėčiau klausytis puikios, liūdnos muzikos! Kaip lyg malonūs, švelnūs akordai (įsismelktų į mano širdies gilumą, kaip gaivinantis balzamas jie apglobtų sergančią, drovią sielą ir iš mano degančių akių išspaustų geras ašaras. Man muzika - nuostabus dalykas. Ji - svaigulys, ji -žavesys, pasaulis, kuriame gyveni, kovoji, ilsiesi - skausminga palaimos jūra, neaprėpiama ir beribė kaip amžinybė. Kai liejasi akordai, mano viduje rimsta audra, rimsta mano siela, išsisklaido visi disonansai, visi skausmai atslūgsta ir dieviškos meilės bei vilties figūros kyla spindėdamos virš nurimusios jausmų jūros. Dėl blogo oro popiet nuėjau į jėzuitų bažnyčią į palaiminimą. Negaliu ištverti namie, turiu eiti į lauką. Čia, bažnyčioje, yra Dievo Motinos statula, jai aš ypač mielai meldžiuosi. Bažnyčia buvo pilna, gaudė vargonai, žmonės giedojo paprastą, graudulingai liūdną giesmę, aš stovėjau prieš tviskantį altorių ir meldžiau Dievo Motiną sujungti mane su juo. Marija juk taip pat moteris, ji supras balsą, aistringą mano širdies kalbą." Kovo 26 d. užraše tarp kita ko sako: "Lemiamasis laiškas vis dar neateina. Ar turiu aš jam rašyti, ar ne? Mano prislėgta širdis taip palengvėtų, bet aš dar palauksiu, nes nenoriu daryti įtakos jo apsisprendimui. Mintis apie išsiskyrimą su juo gali atvesti mane į neviltį. O, jūs šaltakraujės skaistybės didvyrės! Kaip jūs mane prakeiktumėte! Aš turiu melstis, kad jis negautų jokios vietos? Ar išsiskyrimas su juo būtų ne mano pareiga? Ne, tūkstantį kartų ne! Aš nepaisau jūsų, nepaisau pasaulio ir jo nuomonės ir noriu tiktai jam ir su juo gyventi!" Kovo 27 d. yra įdėmus pastebėjimas įtraukta: "Visi mano norai telkiasi ties Hanušu. Tiesa, kad meilė daro stebuklus. Aš beveik nepažįstu jo charakterio, nežinau principų, pažiūrų; man jis - užversta knyga, kurios vos titulinį puslapį bepažįstu; apie jo šeimą ir visuomeninę padėtį žinau daugiau negu nieko, tačiau man niekada nebuvo atėję į galvą juo abejoti, nes aš juo aklai pasitikiu. Nemaniau, kad jis gali nedorai pasielgti, ir galvodama apie jungtuves su juo, neturėjau galvoje nieko apie materialinį pranašumą. Ar kunigaikščio sūnus, ar elgeta, jis lieka man toks pat mielas ir brangus. Išdidumo, kurį vyrai man taip dažnai prikaišioja, aš dėl jo atsisakiau. Koks jis bus, gali tik mano būsimasis gyvenimas atskleisti, jei aš būčiau šalia jo. Kad tik ateitų tas jo laiškas ir išvaduotų mane iš šitos baisios nežinomybės." Kitoje savo dienyno vietoje Ellė rašo: "Dar vakar tvirtinau, kad aš jį turėčiau mylėti, nors jisai plėšikų vadas, nihilistas ar nežinau kas kitas būtų. Kodėl jis man leidžia degti tokioje nežinioje?" Balandžio 4 dieną gavusi mano laišką, Ellė rašo: "Po pietų atėjo laiškanešys ir atnešė man laišką nuo jo. Karla turėjo jį priimti, nes man taip drebėjo rankos, kad aš vos galėjau jį atplėšti. Nuojauta vis dėlto išsipildė; mano vargšas Hanušas sirgo ir dar serga. Laiškas buvo trumpas, be jokios paguodos man, ir aš vėl esu tokioje pat nežinomybėj kaip ir anksčiau. Gavusi laišką tuoj pat sėdau ir parašiau jam atsakymą. Mano vargše mylimasis, kad galėčiau būti su tavimi! Aš bučiniais ir meiliais žodžiais nuvaryčiau visą skausmą nuo tavo puikios, idealios kaktos, nuvyčiau jį savo meile. Meilė! ar jis mane iš tikrųjų myli? Aš nežinau; kartais tikiu, kad taip, kartais abejoju. Juk myliu jį taip karštai ir giliai, myliu jį taip, kad dėl jo galėčiau viską paaukoti." Dienyno pastarosios 6 d., būtent verbų nedeldienio užraše, tarp kito ko, skaitome: "Popiet visi išėjo, namie likau visiškai viena! Viena - su savo ilgesiu ir jo nuotrauka. Po penktos valandos nuėjau į kapines viena, svetima ir šalta per margą vilnijančią minią. Man priartėjus prie kapinių, pasigirdo Ave Maria. Įėjau į tamsią bažnytėlę ir vėl meldžiausi už jį. Prie savo motinos kapo išbuvau visą pusvalandį. Kokia brangi man ši vieta. Nuojauta man sako, kad jei jis mane paliks, aš taip pat greitai čia ilsėsiuosi. Pamažu grįžau atgal. Kanalo sodas buvo jau beveik apleistas ir nykus, mėnuo palengva liejo savo šviesą virš medžių ir paukštis giedojo taip jautriai ir viliojamai, tarytum jo mažoje krūtinėje taip pat būtų pabudęs ilgesys. Visi kampeliai, kur mudu būdavome, taip puikiai atrodė stebuklingoje mėnulio šviesoje, trūko tik jo!"
    Tuo tarpu savo laiškuose, pilnuose meilės ir atsidavimo, Ellė, atsisakius nuo gyvenimo patogumų dideliame mieste, jau išreiškė sutinkanti su manim apsigyventi tokiame Balkanų užkampyje, kaip Elena, kur buvau paskirtas gydytoju nuo balandžio 1 d.; todėl, gavusi iš manęs pakvietimą atvykti Viennon, ilgai nelaukdama, balandžio 10 d. ji padavė šitokią maniep telegramą: "Penktadienį 11 važiuoju iš F(ranco) J(osefo) stoties greituoju traukiniu. Vienoje būsiu 8 val. 52 min. Ella."
    Sutikta geležinkelio stotyje su didžiausiu džiaugsmu, jiji hotelyje apsigyveno. Velykų šventę drauge praleidę, pasirūpinę kelionei ir šiaip reikalingų daiktų ir trečią Velykų šventės dieną, balandžio 15, atlikę vestuvių formališkumus, kitą dieną išvažiavome į Budapeštą, kur, vieną dieną praleidę, leidomės tolyn per Szegediną, Temesvar'ą į Orsovą ant Dunojaus kranto, iš kur garlaiviu pro Vidiną, Lom-Palanką, rodos, balandžio 20 d. atvykome į Rusę (Ruščuką) Bulgarijoj. Apžiūrėję miestą, leidomės tolyn kelionėn, geležinkelio neesant, arkliais per Bielą, Timovą Elenon. Pakeliui pirmą nakvynę turėjome Bielos miestelyje palei Jantros upę. [Viename "chane" (viešbutyje) apsinakvojus, užgesinus žiburį, atsigulus - kad apspito mus blakės! Užžibinus žiburį, pamatėme ant sienų, lubų ir lovų rėpliojant daugybę blakių, kurios į Ellę, niekad dar nemačiusią šitų bjauriai smirdančių vabzdžių, padarė tokį įspūdį, kad ji, išgąsčio pilna, norėjo bėgt iš kambario. Nebeliko man ką kitą veikti, kaip pincetu gaudyti blakes ir žvakės liepsnoje jas deginti. Šitą medžioklę aš variau kokias 2 valandi, pakol, kaip rodėsi, visos regimos tapo išnaikintos. Kiek nusiraminę, sumigome, bet iš ryto visgi ant rankų ir kaktų buvo patėmyta gana daug raudonų dėmučių nuo blakių įkandimo. Tai buvo pirmutinis nemalonus surprizas Bulgarijoj.]