16. [1324 M. PO RUGSĖJO 22 D.] GEDIMINO LAIŠKAS DORPATO, EZELIO VYSKUPAMS, REVELIO ŽEMĖS DANŲ VIETININKUI IR RYGOS MIESTO TARYBAI

    Gediminas lietuvių ir rusų karalius.
    Gerbiamiems Kristuje tėvams ir ponams Dorpato ir Erzelio vyskupams, Revelio žemės viršininkui, o taip pat Rygos miesto tarėjams ir visiems kitiems, su mumis gyvenantiems taikoje, [siunčiame] draugišką pasveikinimą su visokių gėrybių linkėjimais.
    Jums visiems ir kiekvienam atskirai pranešame ir su savo širdies skausmu skundžiamės, kad toji taika, kuri buvo padaryta tarp mūsų ir jūsų ir sustiprinta raštu iš abiejų pusių ir viešpaties popiežiaus patvirtinta, dabar be jokios mūsų kaltės yra nedraugiškai pažeidinėjama brolių kryžiuočių iš teutonų namo; jie nesilaiko tos sutarties formuluotės, kad tie, kurie nebenori laikytis taikos, turi prieš du mėnesius ją atšaukti; [tačiau] jie, visa tai paniekinę ir nepaisydami jokios teisybės, padarė mums labai daug žalos mūsų valdžiai priklausančiose žemėse kaip tokie žmonės, kurie užmiršo savo išganymą.
    Pirmiausia, jie [padarė žalą] tuo, kad pagrobė šešis pasienio gyventojus, kurie buvo priversti iš jų išsipirkti, o du žiauriai nužudė.

    Paskui jie visus kelius tiek sausumoje, tiek vandenyje taip apstatė savo sargybomis, kad niekas niekur nuo mūsų pas jus arba nuo jūsų pas mus negali praeiti, nors tai tiesiog prieštarauja abiejų pusių išduotų raštų nuostatams.

    Taip pat jie užmušė vieną medžiotoją iš Upytės, o du nusivedė į nelaisvę.
    Taip pat pagrobė Voinatai tris žirgus, kuriuos nuvarė pas brolį, vardu Ungnadė.
    Taip pat jie būtų užėmę mūsų pilį Medelą, jei ją nebūtume spėję įtvirtinti, bet vis dėlto daug žmonių jie užmušė, o kitus su savim išsivedė.
    Taip pat jie žiauriai nuniokojo Polocko žemę, pagrobė ir išsivarė žmonių ir žirgų, iš kurių dalį grąžino, o dar 20 asmenų, darydami nemenką žalą savo sieloms, priverstinai pasilaiko.

    Taip pat [jie užpuolė], tik gavėnią praleidę, tą pačią žemę ir vėl, kaip plėšrūs vilkai, žiauriai išžudė kardu aštuoniasdešimt žmonių, kai kuriuos išsivarė su savim, [kartu pagrobdami] penkiasdešimt puikių žirgų, drabužių ir kitokių gėrybių, kurių negalima ir suskaičiuoti.

    Taip pat [negrąžino] tikrai apie 300 nusikaltusių pavaldinių, kurie [pabėgo] iš mūsų valdomo krašto; jie juos priglobė ir nė vieno iš jų negrąžino. Tuo būdu tą visą [žalą] ir dar labai daug [nuostolių], kuriuos išskaičiuoti čia neįmanoma, mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai po to, kai buvo sudaryta kalbamoji taika ir jos veikimo metu; jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga; tačiau jums visiems žinoma, kad tokiems šios taikos pažeidėjams yra skirta bausmė. Tačiau mes, stengdamiesi būti jums teisingi ir palankūs, iki šio meto jiems niekur nepadarėme jokios skriaudos, nors minėtosios taikos dingstimi žalos apturėjome be galo daug; dėl to, ką reikia toliau daryti arba su kuo mums reikia laikytis taikos, apie tai praneškite mums kiek galima greičiau.
    Duota Vilniuje šventosios trejybės dienoje. Patikimumo ženklan nutarėme pridėti prie šio laiško mūsų antspaudą.

    Taip pat ir tame dalyke jie pažeidė ištikimybę, kad jie užtikrino saugumą mūsų pasiuntiniams vykstant pas juos, o po to, kai tie nuvyko, juos paėmė į nelaisvę, išskyrus Lesę, kurį sužaloję paleido; kas atsitiko su kitais, iki šios dienos nežinome; jie pasilaiko jų žirgus ir visus kitus daiktus.

    Taip pat po to, kai mus pasiekė žinia, jog ponas arkivyskupas [Fridrichas] grįžo iš kurijos, mes pasiuntėme pas jį savo pasiuntinį, teiraudamiesi dėl jo sveikatos; jie minėtąjį pasiuntinį pakorė.

    Taip pat taikos sutartyje buvo [pažymėta], kad jie turi grąžinti dvi pilis, būtent, Daugpilį ir Mežuotnę; to jie nepadarė.

    Visą tą minėtąją žalą turėjome kalbamosios taikos laikotarpiu.

    Be to, jie, kur tik gali, stengiasi šią taiką suardyti..., pagal savo išgales [pakenkti] mūsų žmonėms. Tuo būdu taika tarp mūsų ilgai trukti negali, jei nerasite šiame reikale kitos išeities.