Part

   1 1|                pergyveno senis Juozas. Ir kaip jis prisimena, kiekvienas
   2 1|            Linksma ant širdies, lengva ir taip gera, neapsakomai gera
   3 1|            Taikosi žmonėse, kad šimtai ir tūkstančiai metų praeina,
   4 1|               kol mokslininkai patiria ir ima naudotis tuo, ką jau
   5 1|            vartojama senelių sodiečių, ir mokslininko uždaviniu bepalieka
   6 1|        bepalieka sutvarkyti tas žinias ir paaiškinti.~    Kiekviena
   7 1|          darbščiųjų vabalėlių įpročius ir papročius ir, atsidusdamas,
   8 1|        vabalėlių įpročius ir papročius ir, atsidusdamas, kartodavo: "
   9 1|              Rūsčiomis žiemos dienomis ir ilgais vakarais, tupėdamas
  10 1|             pynė jis bučius, venterius ir tinklus mezgė; dienoms pratysus,
  11 1|            sems sustatydavo jas asloje ir iš eilės imdavo dailinti
  12 1|                durų įtaisytą lentynėlę ir išsiima sau reikalingų tam
  13 1|               žąsų plunksnų pluokštelį ir dailiai sušuktų popierėlių
  14 1|            išmaišęs, užsikurdavo pypkę ir sėsdavos prie darbo. Užsimovęs
  15 1|            dobilėliai, raguoti oželiai ir margi paukštukai, - tokie
  16 1|                tokie keisti, kokių dar ir gamta neprasimanė.~    Išbaigęs
  17 1|             žemės, meiliai šypsodamos, ir prisimerkęs imdavo žiūrėti,
  18 1|            mokės? Įmaus į purvyną, tai ir po gražumo! Būtumei verčiau
  19 1|            kuriam indui šulus sutašęs: ir sau ir žmonėms bent naudos
  20 1|            indui šulus sutašęs: ir sau ir žmonėms bent naudos būtų,
  21 1|              pranykdavo, kaip nebuvęs, ir senis, galva kinkuodamas,
  22 1|          išmano kiaulė pipirus! ne jai ir renkami. Tiek teišmanai,
  23 1|            širdingajai pamėgai. Liūdna ir truputį pikta jam buvo,
  24 1|             būriai žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, džiaugėsi neatsidžiaugdami,
  25 1|            džiaugėsi neatsidžiaugdami, ir žiūrėk, nė valandos netrukus,
  26 1|                 tai nagai! Tai protas, ir išgalvoti tokius paukščius! -
  27 1|              gi dirbsiu senatvėje? tai ir tėplioju žmonių akims džiuginti, -
  28 1|             Laikas netrukdavo praeiti, ir vyturėliai, linksmai čiurvėdami,
  29 1|      pakalbėjęs, suimdavo savo skabtus ir visokius įrankius ir užnešdavo
  30 1|           skabtus ir visokius įrankius ir užnešdavo ant aukšto. Paskui,
  31 1|                 ėmė jos galvą į rankas ir, veidą glostydamas, tildė.~    -
  32 1|              durnele! Dievas duos, tai ir sulauksime!~    Apglaudęs
  33 1|              sulauksime!~    Apglaudęs ir pabučiavęs, paleisdavo.
  34 1|                   Ta keliolika užkarpų ir per visą sienojo plotį išpiautasis
  35 1|               ašarą nuo akių. atsiduso ir, nusikabinęs nuo gembės
  36 1|         ausėtąją kepurę, pasiėmė lazdą ir, persižegnojęs, išėjo, sakydamas:~    -
  37 1|           jaunųjų dienų. Visa ko buvo: ir linksmų ir liūdnų valandų.
  38 1|               Visa ko buvo: ir linksmų ir liūdnų valandų. Juozas visa
  39 1|          valandų. Juozas visa ko matė: ir šilta ir šalta, ir juoda
  40 1|          Juozas visa ko matė: ir šilta ir šalta, ir juoda ir balta...~   
  41 1|               matė: ir šilta ir šalta, ir juoda ir balta...~    Išėjęs
  42 1|               šilta ir šalta, ir juoda ir balta...~    Išėjęs iš trobos,
  43 1|                 Bus dyžos - mąstė tada ir, įsidėjęs tošelę ir birbynę
  44 1|               tada ir, įsidėjęs tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo
  45 1|               nėrėsi laukan iš tankmės ir rimtai, mūkiodamos, keliavo
  46 1|               gyvenimą diena iš dienos ir nesvajojo, kad kitaip galėtų
  47 1|              ąžuolas.~    Tėvui mirus, ir motinikė ėmė kažin ko silpnėti.
  48 1|              didžiau linko prie žemės, ir sunku jai buvo bešeimininkauti.~   
  49 1|               Pasižvalgyk po merginas, ir kuri pritiks prie širdies,
  50 1|             Juozas žiūri dabar į lauką ir svajoja; jis čia ją, tartum,
  51 1|              paraudo, dainuoti nustojo ir šypso...~    Nutrūko svajojimas.~   
  52 1|           čionai kryžių pastatė...~    Ir šit pasidėjo senis savo
  53 1|            tylomis, - buvo, visa buvo, ir pražuvo, kaip sapnas...
  54 1|          dangaus vartai jiems atsidarę ir Dievulis visą glėbį laimužės
  55 1|       baudžiavos amžinai paleido Juozą ir tą žemės sklypelį, kurį
  56 1|              sklypelį, kurį jo senelis ir tėvas valdė, dovanojo.~   
  57 1|            velniaduobe" vadinamos, na, ir murktelėjo, kaip akmenukai!~   
  58 1|           Džiaugsmas pagydė jį veikiai ir Juozas galėjo stoti prie
  59 1|              įkilus kalinėja jis slyvų ir vyšnių viršūnėse; o kiek
  60 1|            atsitraukė, kepurę užsidėjo ir ramus, rimtas takeliu ėmė
  61 1|          baudžiauninkas to paties, kur ir Juozas, dvaro. Nuo 63-čiųjų
  62 1|               žemės ploteli taip, kaip ir kiti buvusieji baudžiauninkai.
  63 1|                Prie jūsų ėjau, - tarė, ir nutraukė.~    Juozas bailiai
  64 1|             bailiai po girią apsidairė ir, šypsodamas, tarė:~    -
  65 1|                 net ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka: visi išvien
  66 1|                trupinio; visa užmiršta ir puola išsižioję: vienas
  67 1|                mūsų toki laikai atėjo, ir mes turime, kaip tie mažieji
  68 1|               šaldo. Taigi, parvažiavo ir čionai ketina pradėti gyventi
  69 1|              ilgariečiui pakliudė; ėmė ir iššaudė!~    - Gandrus iššaudė? -
  70 1|                mes važiuosim!~    - To ir betrūko, kad imtumėvos savo
  71 1|          Juozas, sunkiai atsidusdamas, ir susimąstė, klajodamas akimis
  72 1|           klajodamas akimis po linkinę ir sodiečių butus. Pagaliau
  73 1|               kalno antroj upės pusėj, ir senelio akys pasruvo ašaromis.~    -
  74 1|           Tokios platybės pievų, miškų ir dirvonų, ir dar jiems negana!
  75 1|               pievų, miškų ir dirvonų, ir dar jiems negana! dar neišsitenka!
  76 1|          galėjo tai tikėtis?!...~    - Ir didesnių dyvų čia netrukęs
  77 1|        Tamošius. - Tas pat įvyks, kaip ir Darbėnuose: užėjo pasiutimas -
  78 1|                su žeme sulygino, užarė ir parsigabeno "grinomus" gudruočius,
  79 1|          grinomus" gudruočius, kuriems ir pavedė visa tvarkyti. Broleli
  80 1|               paskui paims žemės saują ir uostys, "čia žirn, čia kvieč"
  81 1|           girsis naujieji tvarkytojai. Ir tikrai: "štembuklų" pridarė
  82 1|                 netiktai "žmones", bet ir patį "poną", brolyti tu
  83 1|                  Tfu! Dabar nebegalima ir pažinti Darbėnų dvaro: pačiame
  84 1|             Dvejetą metų pamėgino sėti ir perėjo noras: avižėlės šiokios
  85 1|               išlindo pasėtos iš žemių ir tos paraudonavo, tartum,
  86 1|         išsigandusios, kad biauru buvo ir regėti. Darbininkai, vasaros
  87 1|      greitligės apimti; kas dirbs? ... Ir užleido laukus ganyklomis...
  88 1|               laukus ganyklomis... Bus ir čia taip pat; matysi.~    -
  89 1|               Jo veide žymėjo gailesys ir susirūpinimas.~    - Žinai
  90 1|        prakalbėtume meiliai į jo širdį ir protą; rasi, paklausytų
  91 1|              rasi, paklausytų saviškių ir...~    - Tfu! tfu! Į dvarą
  92 1|                  Kas jis mums saviškis ir patsai ponas!... Kažin kaip
  93 1|            ponas!... Kažin kaip su juo ir susikalbėtumei, kad nė žodžio
  94 1|                lietuviškai nemoka. Net ir tie biznaskrandžiai jo grinomai
  95 1|   biznaskrandžiai jo grinomai vokiški, ir žodį kitą pramoko žmoniškos
  96 1|              kam galvą apsukus, galėtų ir daugiau kuo pasinaudoti;
  97 1|             mes turime stiprias rankas ir kietus kumščius; o jeigu
  98 1|           kumščius; o jeigu reiks, tai ir raudonąjį gaidį patupdyt
  99 1|                daugiau bekalbą. Matau, ir tu toks pat esi kirmėlių
 100 1|               esi kirmėlių peras, kaip ir tie dvariškiai, todel su
 101 1|           dvariškiai, todel su jais tu ir susirišai ir jiems parsidavei
 102 1|                su jais tu ir susirišai ir jiems parsidavei su kūnu
 103 1|               jiems parsidavei su kūnu ir su dūšia, kaip jų gentainis,
 104 1|              dūšia, kaip jų gentainis, ir dvaras tau labiau rūpi,
 105 1|                labiau rūpi, negu badas ir vargas be pastogės liekančių
 106 1|             gimtinės kaimiečių kuopos, ir tavęs visi, kaip vilko,
 107 1|            bodisi! - išskaitė Tamošius ir, neatsisveikinęs, atsitolino
 108 1| neatsisveikinęs, atsitolino murmėdamas ir spiaudydamas bei grasydamas
 109 1|          vienas, - nuramino save senis ir, nieko nelaukdamas, leidosi
 110 1|              seniu ponu visada lengvai ir gražiai susitardavo, ir
 111 1|                ir gražiai susitardavo, ir rengdamos savo širdyje į
 112 1|              graudulingą prakalbą.~    Ir taip buvo įsigilinęs į tas
 113 1|               tik tik parlėkusį gandrą ir sveikins liuoba ji ilgomis
 114 1|              sveikas, ieškok! Netingėk ir į vandenėli pasibridėti!
 115 1|        Nepražūsi! Ką Dievas augino, tą ir išmaitino - liuoba ramins
 116 1|           kojos, šildydamos ant saulės ir džiovindamos šiltu vėjeliu
 117 1|               dejuodamos savo "nevyko" ir besiklausdamos ar dar "gyvi"?
 118 1|              ar dar "gyvi"? Kitą dieną ir čia senis būtų pasiremezinęs
 119 1|             klanus degėsių pašvaistėse ir girdėjo didelių minių verksmą
 120 1|          girdėjo didelių minių verksmą ir skriaudos aimaną; žodžiu,
 121 1|               pasauly galimąjį pragarą ir bijojo, kad anie baisulingieji,
 122 1|          Bepigu būtų, jeigu jis galėtų ir mokėtų ponui išsakyti visa
 123 1|                O čia lygu ką sumąstavo ir stengias atvaizdinti tai
 124 1|           Smaugti kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos ašaros rieda
 125 1|               senatvės prieglaudą? ... Ir smaugė jam susiaudrinęs
 126 1|     susispyrusios ašaros smaugė gerklę ir slopino kalbą.~    - Tfu!
 127 1|            tokia. Kodel bet taip sunku ir jam prieiti ir širdį pririšt
 128 1|              taip sunku ir jam prieiti ir širdį pririšt prie jaunojo
 129 1|          kalbomis neminėjo.~    Išrūkė ir pypkę, prisėdęs pakelėje,
 130 1|           padaužęs i klumpę, iškrapštė ir, vis nesurasdamas raminančiojo
 131 1|                leidosi toliau keliauti ir atsidūrė dvaro vartuose.~
 132 2|          nevidonai!?...~    Visa gatvė ir aikštė iki pat dvaro rūmų
 133 2|               daugybė saulės nudegintų ir beširdžių žmonių ranka nudaužytų,
 134 2|             vietos nebegalėjo. Stovėjo ir žiūrėjo. Taip prisirišęs
 135 2|             prisirišęs prie prigimties ir taip ją mylįs senelis, mažką
 136 2|                 Atsikreipė į aną šalį: ir upės pakraščiais buvo skroblais
 137 2|             pakraščiais buvo skroblais ir uosiais išdaigstytos ūksmingos
 138 2|                galima akimis pasiekti; ir anie medžiai, matyt, buvo
 139 2|        Žmogelis, matyt, vežė varpučius ir, prisiartinęs tylomis minkštu
 140 2|            rankenas, užkalbino. Matyt, ir jo širdis reikalavo pasiguosti
 141 2|            atsakė sodietis. - Draskyti ir daužyti yra čia kam ir be
 142 2|        Draskyti ir daužyti yra čia kam ir be manęs; yra tatai smagesnių
 143 2|                čia pasamdytas. Kitkart ir aš buvau žmogus, ant senatvės
 144 2|             patvirtino senis: - išmėtė ir mus; ir ten tokios pat pervartos.
 145 2|                senis: - išmėtė ir mus; ir ten tokios pat pervartos.
 146 2|              išsižadėsią žmonės Dievo, ir nebeliksią žmonių tarpe
 147 2|             saulutės, raudonas kryžius ir paženklinsiąs baisiąją paskutiniojo
 148 2|           paskutiniojo teismo dieną... Ir kaip toki savo žemelės naikintojai
 149 2|          rankas netikėlių paniekinimui ir numarinimui! Kiek dabar
 150 2|               Kaipgis: diena iš dienos ir čia tik popierių kažin kokių
 151 2|           keletą dienų išsidanginimui. Ir mums taip buvo.~    - Ar
 152 2|               trukęs pamatysi taip pat ir čia savo akimis. Bet ką
 153 2|             senovės gandrų lizdas buvo ir niekam nekliudė, o to velnio
 154 2|              to velnio kuprotoji nosis ir ten užkliuvo, neprasisuko.
 155 2|         Pablerbėjo, pablerbėjo su ponu ir, vakaro sulaukus, kada gandrai
 156 2|               ant lizdo, - pykš! pykš! ir nudėjo abudu. Pažiūrėk,
 157 2|                jau liekanas tampo!~    Ir parodė pirštu.~    Juozas
 158 2|             ištiestosios rankos linkon ir pamatė visą būn varnų, kurios,
 159 2|                visą būn varnų, kurios, ir savo tarpe besikukindamos
 160 2|              savo tarpe besikukindamos ir garsiai kvarkdamos, draskė
 161 2|             svečius. Susipurtino senis ir nusispiovė, nieko netaręs.~    -
 162 2|              iš tų atklajūnų kieme nėr ir galėsiva pasižiūrėti, -
 163 2|            geresnio, ar nuo ligų, bado ir karo apsergėjimo, visa ko
 164 2|            apsergėjimo, visa ko drauge ir ko nors ypatingai nelyg
 165 2|                 Nuo bado, maro, ugnies ir karo apsaugok mus, Viešpatie!"
 166 2|              senus mieluosius reginius ir paveikslus. Dabar - žiūri
 167 2|        paveikslus. Dabar - žiūri senis ir savo akimis dar vis netiki:
 168 2|            Darbininkai, visi iš vieno, ir liesti atsisakė ir rankas
 169 2|              vieno, ir liesti atsisakė ir rankas nukratė ir gal būtų
 170 2|             atsisakė ir rankas nukratė ir gal būtų taip ir likęs kryžius
 171 2|               nukratė ir gal būtų taip ir likęs kryžius savo vietoje,
 172 2|            kryžius savo vietoje, jeigu ir čia nebūtų atsiradęs velniui
 173 2|              bus dvejetas koksai metų, ir čia atėjęs trijų nepaskaitė;
 174 2|              Bet vis atbulai: galionus ir mėlyną švarką apsimovęs,
 175 2|           pirmu kirvio atkėlimu kojon, ir parkrito patsai vietoje.
 176 2|             patsai vietoje. Žinai: dar ir dabar klibinkštuoja tąja
 177 2|         Giniotį. Šis vėl velnio neštas ir pamestas. Kitąsyk, sako,
 178 2|             sako, Blindos būryje buvęs ir Blinda beveik jo nepakoręs
 179 2|              vokiečio, su kuriuo dabar ir sugrįžo padėti dvaro tvarkyti.
 180 2|                Įsipenėjo, kaip jautis, ir eina pūkšdamas, tik skubink
 181 2|               trauktis iš kelio! Taigi ir čia Giniotį pasivadino.
 182 2|                 tik pasispiaudė delnus ir sako: "Eisiva, dievuk, pasiristi";
 183 2|           Tiktai trakš trakš sutratėjo ir nulaužė per kamieną dar
 184 2|             visi veizdėdami.~    - Na, ir jam nieko? - paklausė, kvapą
 185 2|           kurios aukštyn vanduo tryško ir krito apskritai atgal į
 186 2|               kaklą, tik staiga čiūkšt ir išsitiesė nebegyva. Iš pradžių,
 187 2|          praeidamas, numeta, o ne, tai ir be to tenka pabūti. Dabar
 188 2|          pabūti. Dabar viena belikusi, ir to nebelesa; vaikščioja,
 189 2|               Pastebėjo tatai Giniotis ir tuoj prie pono ir prie vokiečių.
 190 2|             Giniotis ir tuoj prie pono ir prie vokiečių. Kur tu! gaujos
 191 2|           Apsiautė lauką iš visų šalių ir laukia, pakrūmėmis sutūpę.
 192 2|        beišbėgsi! ... Susisuko staiga, ir stačiai prie pono: pribėgo,
 193 2|            sustojo su mažučiais, dreba ir glaudžiasi! ... Mat, pagalbos,
 194 2|           ieškojo pas žmogų.~    - Na, ir ką ponas? - visa užmiršęs
 195 2|              ką ponas? - visa užmiršęs ir lyg bijodamas, kad ir jo
 196 2|         užmiršęs ir lyg bijodamas, kad ir jo pasakotojas neužmirštų,
 197 2|               kas toliau buvo, skubiai ir rūpestingai paklausė Juozas.~    -
 198 2|               senis: - biauru, brolau, ir atsimint, kas toliau buvo.
 199 2|              gal: išsitraukė "vorveli" ir nudėjo vietoje! ... Mažuliukus
 200 2|                     Mažuliukus sugaudė ir išsidalijo.~    - Čia tai
 201 2|             išskiriant poną, vokiečius ir jų artimuosius, - visi tuoj
 202 2|         išsiskirstė, besibiaurėdami... Ir žinai ką, brolau! buvo jau
 203 2|            mūsų ponui žiedą parsiuntė, ir lankytis pas save užgynė.
 204 2|               nes panikė jauna, graži, ir kaip girdėti, labai geros
 205 2|              esanti širdies.~    - Tai ir gerai padarė, - pritarė
 206 2|       užsiverkusi prie tokių beširdžių ir bedūšių šiame pragare.~    -
 207 2|                    Taigi, taigi; kitur ir tarp ponų randasi žmonių,
 208 2|                po užjūrius neišvėdintą ir po miestus neprarūgintą.~    -
 209 2|            miestus neprarūgintą.~    - Ir čionykštis senasis ponas,
 210 2|              iš viso peties: - važiuok ir tu! kad galas, tai visiems!
 211 2|                visiems! tegu bent sykį ir velniai broleliai turi džiaugsmo!~    -
 212 2|         pritarė kiti, nusikvatoję.~    Ir vėl Juozas, stebėdamos,
 213 2|                iš vaikinų pažino. Buvo ir jie kitkart, kaip ir visi
 214 2|              Buvo ir jie kitkart, kaip ir visi žmonių vaikai, o dabar? ...~    -
 215 2|                 piktažodžiavo ant pono ir keikė vokiečius, kad baisu
 216 2|          klausyti. Bet vėl pamasintas, ir tai, ką pats priplūdo, ir
 217 2|              ir tai, ką pats priplūdo, ir kitų žodžius - suversdavo
 218 2|             kuo nors neįtikusių žmonių ir keršijo draug su vokiečiais,
 219 2|              nepaprastas gi raudonumas ir lyg rasa padrėkusios akys
 220 2|             padrėkusios akys rodė, kad ir degtinės nemaža įkliokė;
 221 2|             tūrėjo susikišęs į kišenes ir galvą nešė aukštai. Juozo
 222 2|                 susiraukė, atsiraugėjo ir tarė:~    - Neilgai trukus
 223 2|             tarė:~    - Neilgai trukus ir pas jus nueisim "tvarkos
 224 2|              Man matosi, kad tik dabar ir teprasidėjo dykaduonių gadynė:
 225 2|         pelnėme rankomis, ne liežuviu, ir dūšių kitąsyk nemainėme
 226 2|            taip pat Dievo duotas, kaip ir rankos: kam kuo smagiau,
 227 2|               kam kuo smagiau, tuo tas ir pelnosi sau duoną, - atvirai
 228 2|                     Nusispiovė Juozas, ir nieko neatsakęs, nusisuko
 229 2|               jog prie pono buvo ėjęs, ir ėmė galvoti: eit ar nebeiti?~    -
 230 2|                negaliu dabar. O vėl ką ir begelbės save biauroti? ...~   
 231 2|        begelbės save biauroti? ...~    Ir leidosi per mišką namo,
 232 2|                neapleido jo visu keliu ir ašarą dargi nevieną nubraukė,
 233 2|         Prisėdo ant kelmelio pasilsėti ir pypkės užsidegti. Bet vos
 234 2|         užsidegti. Bet vos išsitraukė, ir visa pamiršęs, pradėjo su
 235 2|              perėjo, ypačiai tiek dyvų ir baisenybių šią dieną mačius.
 236 2|            nusiėmęs nuo galvos kepurę, ir dar žingsnius priskubino,
 237 2|             nerimas ginė iš namų šiokį ir tokį. Atsirado begalės reikalų,
 238 2|                būtinai reikė pasitarti ir pasikalbėti su "kitais",
 239 2|           Karčemose taip pat rasdavosi ir visokių "žinovų", kurie "
 240 2|            gadynė visokiems apgavikams ir viliokams!... Ligu pasklydo
 241 2|              žemės sklypelį!... Kas gi ir nenorėtų turėt savo kampo
 242 2|              nenorėtų turėt savo kampo ir jau kasmet ramiai šv. Jurgio
 243 2|                bei tokie kumečiai, bet ir smulkieji žemininkai, ir
 244 2|               ir smulkieji žemininkai, ir atkartodami senąjį priežodį,
 245 2|                sutauptąjį skatiką, bet ir paskutinius baldus nešino
 246 2|      paskutinius baldus nešino iš namų ir brukte bruko, kišo visokiems,
 247 2|           gyvenime pamatytiems, iš kur ir kas esą, nežinomiems sukčiams,
 248 2|           trukus, atvažiuos matininkas ir visus juos ta mieląja žemele
 249 2|          surinktąsias žinias, jų vertę ir tiesą išaiškinti, norintiems
 250 2|              išaiškinti, norintiems gi ir pagelbėt neatsisakąs dažniausiai.~   
 251 2|                dienas įkaitę vilko alų ir degtinę; tik ir girdis,
 252 2|              vilko alų ir degtinę; tik ir girdis, būdavo, stiklų žvangėjimas
 253 2|        vargdieniai suneš tiek, kad dar ir atliks nemaža - dukterų
 254 2|                     Pas Joselį susiėjo ir Palieknės dvaro vyrai. Ir
 255 2|              ir Palieknės dvaro vyrai. Ir jie netuščiomis už stalo
 256 2|              kad net stiklai šokinėjo, ir kažin ką vedžiojo kaimynams
 257 2|      Paklaustas, Bernotas pabaltakiavo ir trumpai atrėžė:~    - O
 258 2|             Kaip Dievas duos, taip gal ir bus! ~    Užkalbino susitikęs
 259 2|               užgėręs, todel neiškentė ir į akis išdėstė, kas buvo
 260 2|           gerai dabar liežuvius apmoką ir dar vaišiną neblogai. Bet
 261 2|                manęs pas poną viešint, ir aš ten neviešėjau! ...~    -
 262 2|          senasis Judošiau! Neviešėjai, ir gali sakytis nebuvęs dvare? ...
 263 2|                  Kad širdį parodyčiau, ir tai sakysi, kad mėsos gabalas, -
 264 2|       išblaškysiu dvaro bičiulybę!~    Ir jau buvo begriebiąs senį
 265 2|             smarkus vyras, tai greitai ir įsismagino; kažin kokį senį
 266 2|             rrupužnagi!~    - Mokytojo ir akys! - kvatojos sėdintieji
 267 2|               taip siutęs, kad aukštas ir stiprus vyras Tamošius nebūtų
 268 2|              sušuko jam į ausį: pakėlė ir patupdė suolan, kad net
 269 2|            garbino pirm visa ko, todel ir dabar, pasijutęs nebepergalimai
 270 2|     stipresnėse rankose, tuojau aprimo ir tylomis sėdėjo, mirkčiodamas
 271 2|             paliekniškiai vienu balsu, ir visų veiduose matėsi didelis
 272 2|             tau atidaryta; ieškok, tai ir rasi!~    - Tai ko čia tauziji
 273 2|              tik broliškoji santaikoje ir vienybėje jūsų galybė, pajėga
 274 2|          vienybėje jūsų galybė, pajėga ir laimėjimas ir Dievo padėjimas?!...
 275 2|           galybė, pajėga ir laimėjimas ir Dievo padėjimas?!... Bet
 276 2|              ką aš čia vepu? Senas esu ir kvailas; jūs jauni gudresni;
 277 2|                   Nutilo senis. Tylėjo ir kiti. Prabilo vienas iš
 278 2|                   paklausė.~    Vienas ir kitas pečiais patraukė.~    -
 279 2|                svetimasis.~    - Dabar ir advokatai suvelnėjo, - nekantriai
 280 2|              dešimtis - taigi kišu jam ir sakau: taip ir taip, norėtume
 281 2|                kišu jam ir sakau: taip ir taip, norėtume žemės gauti...~    -
 282 2|           tikresniems reikalams.~    - Ir tiesą pasakė, - patvirtino
 283 2|              Bet pertraukė jam Rymeika ir pasakojo tolyn, nieko nebodamas,
 284 2|                 Tiek težinai, nabagai! Ir aš buvau nosį nuleidęs,
 285 2|                Išėjau aš nuo to velnio ir mąstau sau: ką čia dabar
 286 2|              sau: ką čia dabar prašyti ir kam pinigus duoti? ... Nuėjau
 287 2|             žodžio, išsipasakojau. Tas ir sako: ir tu ir tavo advokatas -
 288 2|            išsipasakojau. Tas ir sako: ir tu ir tavo advokatas - abu
 289 2|      išsipasakojau. Tas ir sako: ir tu ir tavo advokatas - abu labu;
 290 2|              Šliažas juokais pasileido ir, pilvą susiėmęs, ėmė kvatoti.~    -
 291 2|                  Del to, kad kumečiams ir žemininkams niekas žemės
 292 2|               Tur būt, kaip buvo, taip ir bus. To niekas tikrai negali
 293 3|              besiklausydamas. Jo ausys ir viena akis mitrai darbavosi
 294 3|             žodį godžiai gaudė ausimis ir dėjosi galvon, o jo vienatinė
 295 3|         pagaliau pripažino, kad galima ir pačiam įsikišti į viešąją
 296 3|           nedalija?! ... Reikia mokėti ir žinoti, kur prieiti! Jau
 297 3|          rėkavo jis, akis išspranginęs ir kumščia stalą belsdamas. -
 298 3|              jums artimiausiojo kiemo, ir šitokį dalyką apdirbt, tai
 299 3|           žinoma, reikia tikrai norėti ir tepuklo nesigailėti, štai
 300 3|                kad nepasirodytų mulkis ir kad kiti nepajuoktų.~    -
 301 3|           siekti?~    Žinovas sušvilpė ir ėmė juoktis:~    - Pataikei, -
 302 3|             prie uodegos tam, kas moka ir išgali pasiekti galvą! -
 303 3|          geriau dar, pats į akis stoti ir visa, kai reikiant, iškloti.
 304 3|         dvejetą savaičių džingt brinkt ir atlikta! Štai kaip!~    -
 305 3|              jumis, kaip brolis! Taigi ir žinau aš dabar tenai visus
 306 3|             dabar tenai visus takelius ir nebijau nė vieno.~    Sodiečiai
 307 3|              atlyginti! Neatsisakykite ir mums tokią malonę padaryti!~    -
 308 3|             puolės prašyti, pritardami ir kiti vyrai.~    Žinovas
 309 3|            tegu padirba jaunesnieji! - Ir ėmėsi graibytis kepurės,
 310 3|                tuojau važiuočiau, daug ir neprašytas, bet už svetimus
 311 3|            tasai skatikas jums ateina, ir jums rodos, rublis tai jau
 312 3|              kaip sakoma, pagal nosies ir tabakas!... Prieš tai nieko
 313 3|          nebepirmas kartas: 120 rublių ir 16 kap., neskaitant mažmožių
 314 3|              kap., neskaitant mažmožių ir savo išsilaikymo. Aš jau
 315 3|                jau visada savo valgiau ir ne kartą reikdavo todel
 316 3|             prašeniją" ant pasturgalio ir snukio išrašysiu!~    -
 317 3|             išlindai už nakties darbus ir dabar vėl žmones grobsi
 318 3|              Kad tu nesulauktumei!~    Ir jau buvo iškėlęs ranką tvyksti
 319 3|             gražų pagyvenimą, apsisuko ir už kelių dienų žiūrime -
 320 3|              kelių dienų žiūrime - jau ir matininkas ant kiemo!~   
 321 3|                 kiti kovodami prieš jį ir biaurodami jį, kaip įmanydami.
 322 3|               traukė, tik kiek tankiau ir dar mitriau trykšdino seiles
 323 3|       prasidėjus, tuoj išsisuko laukan ir skubiai, pakromiais klibinkščiuodamas,
 324 3|              jeigu kas norės, atras jį ir namie, o jis - taip pat
 325 3|               patyrimo žinojo - labiau ir mėgo kur svarbesnius reikalus
 326 3|                gerai proga pasinaudojo ir savo užtarėjų pralietuoju
 327 3|            pasakyti nemokėjo. Davatkos ir šiaip bobos tuoj ėmėsi darbo
 328 3|           šiaip bobos tuoj ėmėsi darbo ir, neilgai trukus, sužinojo,
 329 3|        karčemos gyventojo šeimininkės. Ir tikrai: kas šventoji diena,
 330 3|          skubiai į vidų klibinkščiuoja ir, viduryje aslos ant kelių
 331 3|             garsiai dūsaudamas, slenka ir ten, rankas aukščiau galvos
 332 3|               aukščiau galvos išplėtęs ir akis išvertęs, karštai balsingai
 333 3|                lengvatikių vargdienių, ir niekas iš tolo nebenorėjo
 334 3|                visai kas kita. Taikėsi ir tokių, kurie sakėsi gerai
 335 3|            kurie sakėsi gerai ji žiną, ir tie tai pasakojo, kad, jaunas
 336 3|             būdamas, arklius voginėjęs ir sau tą vieną akį išsiplakęs
 337 3|             girdi, po to nepasiliovęs, ir kitą kartą nutvėrę jį ganykloj,
 338 3|           pasturgalį avižomis peršovę, ir taip gerai avižos želmenis,
 339 3|          mėnesių pavaitojęs, gudročius ir išsilaižęs, bet vieną koją
 340 3|             koją ant visados pritraukė ir ne savo augintais arkliais
 341 3|            gudročius senų kortų kaladę ir ėmęs burti, pranašauti,
 342 3|      pranašauti, užkalbinėti, gyvulius ir žmones gydyti, bobas velėti
 343 3|            žmones gydyti, bobas velėti ir kitais pramoniais verstis.
 344 3|         gydykloje jokių rakandų nebuvę ir daktarui nereikėję: jo paties
 345 3|                bobai - įšildyti krosnį ir padaryti garų. Kada tai
 346 3|             akmenų bei degančių žarijų ir, berdamas žolėmis bei šlakstydamas
 347 3|         amžinai atsikratęs, nes vienas ir kitas iš daktaro rankų išleistas
 348 3|                daktaro rankų išleistas ir dešimtam papasakojęs, kas
 349 3|            tiesą, kad vienas jaunesnis ir dar nedaug tenusibaigęs
 350 3|            kvapą, šokęs, kaip padūkęs, ir spėjęs išsisukt, dar neapalpęs,
 351 3|              nagų, nors rojaus rūbais, ir sprukęs stačiai į laukus.
 352 3|             varsto tiktai atsikvapstęs ir atsipeikėjęs nuo to išgąsčio,
 353 3|               Tose kanapėse įsigūžtęs, ir pratupėjęs iki geros sutemos,
 354 3|          pratupėjęs iki geros sutemos, ir tik apie pusiaunaktį sugrįžęs
 355 3|               viso kaimo šunų lydimas, ir nuo tos ligos jau amžinai
 356 3|           bobos savo globėjo neapleido ir atsigirti negalėjo jo nepaprastu
 357 3|                iš karto jis nutverdavo ir atmurdindavo į tikrąją vietą.
 358 3|          atmurdindavo į tikrąją vietą. Ir vis tai nebrangiai: už penkelgę
 359 3|           nebrangiai: už penkelgę buvo ir patarimas ir pagalba, -
 360 3|             penkelgę buvo ir patarimas ir pagalba, - ne taip, kaip
 361 3|             brikš pabrėž ant korčiukės ir lieps tau dar aptiekon eiti.
 362 3|                nei naudos! - pūrindavo ir guosdavosi žmonės. - Šitam
 363 3|             liuoba bus kvortos didumo, ir tirščių nepasigailėdavo.
 364 3|           duoną suvartoti padeda. Būtų ir duonelės, ir turtelis šiokis
 365 3|              padeda. Būtų ir duonelės, ir turtelis šiokis tokis, o
 366 3|          pagaliau žinovas. - čia, mat, ir prakaito reiks gerai pridėti! -
 367 3|                paprastąją kaina.~    - Ir penkių nepasigailėsiu! -
 368 3|      pasikarščiuos kitas vyriškis.~    Ir ką pasakysite! Lig vienos
 369 3|         magaryčių paskui - tiktai gerk ir norėk!... Argi ne vertai? ...~   
 370 3|              apstesnės dar sau naudos. Ir mūsų visuotinis žinovas
 371 3|        benuvelėdamas.~    Kaip reikia, ir šitame pašaukime pasisekė
 372 3|             tik aplinkinius miestelius ir bažnytkiemius, bet ir prie
 373 3|       miestelius ir bažnytkiemius, bet ir prie gubernijos valdytojų
 374 3|              pripažinta žemė nuo dvaro ir už dvejeto savaičių paskirta
 375 3|              prie tų žmonių, jiems tai ir prižadėjo išieškot... -
 376 3|         išieškot... - už gerus pinigus ir, žinoma, žodį išlaikė "iki
 377 3|                      Ponas "advokatas" ir dabar neapsiriko: ant rytojaus
 378 3|                eikim apsišildyti!" Na, ir susiprask pusbuteli paimti!~    -
 379 3|          pusbuteli paimti!~    - Žinau ir aš, - atsakė antrasis, -
 380 3|                   Turiu! Kaip gi be to ir eiti? - atsakė paklaustasis.~   
 381 3|               Jonušas priėjo prie durų ir pabildino.~    - Kas? -
 382 3|               skląstis, durys atsidarė ir "ponas daktaras" iškišo
 383 3|                   Matys Dievas reikalą ir atleis; ne vien poteriais
 384 3|         poteriais Dievas tegarbinamas; ir gerą darbą mielai paskaitys.
 385 3|             žmogus savęs vertas.~    - Ir man taip matosi, - pritarė
 386 3|              sėmenų, prižadėtu pasėti, ir širdis nudribo. - Šiemet
 387 3|         pasitikėdamas ateitimi, - nors ir bulbėms nedaug beliks. Užsidirbsiu
 388 3|                beliks. Užsidirbsiu kur ir išsisuksime šiaip taip, -
 389 3|         sklypelį, savo kampeli!...~    Ir sodiečio širdis sudrebėjo,
 390 3|               daktaras uždegė lempelę, ir pastatęs ant stalo, tam
 391 3|          matote, mano turtai nelobingi ir tam neužtenka. Kaip žmonės
 392 3|               žmonės sako: dūšia kūne, ir t. t.~    Susijuokė vyrai,
 393 3|            dairydamiesi po kampus. Bet ir tikrai nebuvo kur atsisėsti:
 394 3|               menkai sukaltas iš lentų ir pagalių, išblindusia paklode
 395 3|            paklode pridengtas. Ten tad ir susodino savo svečius; patsai
 396 3|             pratarė atsisėdęs, - betgi ir tų dar žmonės pavydi: vardą
 397 3|        įtarinėja... O jūs tikite tokiu ir pagalbos ieškoti ateinate?!...~    -
 398 3|                kas ką nori! Mes matome ir patys - akis turime: koks
 399 3|                visi vienu balsu. - Mes ir savo atnešėme ir dar vieno
 400 3|                   Mes ir savo atnešėme ir dar vieno kaimyno, kas po
 401 3|               išeis. Senai buvau, mat, ir kalbos mums nepritrūks...~    -
 402 3|       užsiėmiau, nes gali pasiskubinti ir jums bloga pridaryti, o
 403 3|              paskui vėją po laukus!... Ir ministeriai, nors manęs
 404 3|       sodiečiai, susirūpinę.~    - Bet ir drąsumas jūsų sveikatos
 405 3|        Tamošius, dantimis grikštelėjęs ir kumščias spausdamas, Juozą
 406 3|            Rymeika su Jonušu susimerkė ir ėmė traukti iš kišenių butelius.
 407 3|           trenkė savąjį dugnu į delną, ir kaištis išsyk pašoko į lubas.~    -
 408 3|                 Mano žodis duotas, tai ir be to turi būti. Ir susitarti
 409 3|                tai ir be to turi būti. Ir susitarti juk reikia blaivai,
 410 3|         sodiškiai. - Gerklę pavilgant, ir kalba sparčiau seksis, -
 411 3|               kreiptumės?...~    - Tai ir aš matau: vargšeliai jūs,
 412 3|           matau: vargšeliai jūs, todel ir sutikau dar jums patarnauti,
 413 3|           sunku! - pasiskundė daktaras ir, atsigręžęs į kitas duris,
 414 3|                bei duonos šmotuko? ... Ir silkės, rodos, buvo gabalas:
 415 3|           reikalautais daiktais nešina ir, sustačius visa ant nepuikaus
 416 3|         pripylė, užgėrė į poną daktarą ir prasidėjo paprastasis aplinkinis
 417 3|              priprastosiomis apeigomis ir pasmaginimais, karts į kartą
 418 3|            karts į kartą neaplenkdamas ir šeimininkės, kuri, nors
 419 3|               kuri, nors pasivaipydama ir prisičiaupdama, kiekvieną
 420 3|              beeinant, jau pragiedrėjo ir Tamošiaus iki šiol apsiniaukusis
 421 3|    apsiniaukusis veidas, o Rymeika net ir uždainavo:~- Gerkit, broliukai,
 422 3|        uždainavo:~- Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, - ~Kai reiks
 423 3|             atsineštąsias raudongalves ir kišenes, pasiryžo grįžti
 424 3|               buvo gerokai užraudonavę ir drebančiomis rankomis taisė,
 425 3|      prižadėtuosius pinigus. Tamošiaus ir Rymeikos buvo tai senatvei
 426 3|        skatikai; Jonušo buvo skolinti, ir tai kokiomis palūkomis!...
 427 4|               nesikišo; ėjo susimąstęs ir savyje užsislėpęs; tik dūmus
 428 4|                net švamboje kliurkėjo, ir spiaudėsi be paliovos.~    -
 429 4|                      Perskelčiau kramę ir po visam, - tarė Rymeika.~    -
 430 4|                     Į praskilą įdėčiau ir pakabinčiau ant saulės džiūti
 431 4|              po valandėlės tarė:~    - Ir aš manau perskelti kramę:
 432 4|              Mes apie žaltį, o tamstai ir tikrai kažin kas ant širdies?~   
 433 4|      Susieisime! - murmtelėjo Tamošius ir, pasispaudę sau rankas,
 434 4|             čia kas nors yra!...~    - Ir aš šiandien mačiau, kad
 435 4|                        Rasit, pasigėrė ir apsvaigo?~    - Oi ne, brolyti!
 436 4|                klaną brendanti: brenda ir smunka, brenda ir smunka -
 437 4|               brenda ir smunka, brenda ir smunka - susmuko iki pažastų!...
 438 4|         Jonušas. Staiga, pakėlęs ranką ir sustojęs, sušuko:~    -
 439 4|         stabtelėjęs, nutarė Rymeika: - ir aš girdėjau: pelėda suūbavo.~   
 440 4|                  Tolumoje šuva sukaukė ir daugiau nieko nebesigirdėjo;
 441 4|              vėjo pučiamos, šiugždino, ir drebulė prie tako birbino
 442 4|          lapeliais. Vyrai persižegnojo ir žengė toliau.~    - Šiurpuliai
 443 4|          Jonušas.~    Čia pat buvo jau ir jųdviejų kiemai. Atsisveikino
 444 4|          jųdviejų kiemai. Atsisveikino ir persiskyrė.~    - Iki subatos!~    -
 445 4|            Gražus šįmet buvo pavasaris ir nepaprastai ankstybas: balandžiui
 446 4|               užstojus kaip įšilo, jau ir nebeatsimainė; sprogstą
 447 4|        nebeatsimainė; sprogstą medžiai ir kerai pripildė mielu pavasario
 448 4|         pavasario kvapu girias, laukus ir sodnus; klevai savo purėtaisiais
 449 4|                naudotis šiltąja giedra ir kvepiančiais meduolių žiedais;
 450 4|           visada bus taip meili giedra ir ne kiaurus metus žiedai
 451 4|                lizdams sukti šlamelius ir plunksneles berankiodami,
 452 4|           tamsiai mėlynais sparneliais ir, švilpiniuodamas, kvietėsi
 453 4|               jam paskelbti: raibosios ir žaliosios - visos, krames
 454 4|      nebeiškentęs tyliai snapą ištiesė ir, žengęs keletą milžiniškų
 455 4|              keletą didžiųjų drąsuolių ir, iškėtęs sparnus ir porą
 456 4|          drąsuolių ir, iškėtęs sparnus ir porą kartų pasišokėjęs,
 457 4|            grūdelio į žemę nemetė, bet ir norago nekišo; ot, - vaikščiojo
 458 4|            apsvaigę: gyvulius aprūpino ir vėl vidun į trobą lindo.~   
 459 4|           kiemą einantį žmogų; kartais ir trejetas vyrų praslinko,
 460 4|       ištisomis naktimis liūdnai kaukė ir duobes kasinėjo, tartum
 461 4|             dirvose suartos vagos; šen ir ten pasigirdo linksmoji
 462 4|               buvo šiandien nelinksmas ir kažin ko piktas: spiaudėsi
 463 4|                   Atsigulė į lovą, bet ir ten ramumo nerado. Taigi,
 464 4|          pasiėmęs kepurę, išėjo laukan ir išsitraukė iš pastogės žagrę
 465 4|                 pypkė iš dantų iškrito ir žemai galvą palenkė, įsitempęs
 466 4|           Manasis taip pat vakar išėjo ir iki šiol jo nėra - atsakė
 467 4|             nėra: kas nors nutiko!~    Ir nubėgo verkdama į mišką.~   
 468 4|            širdį lyg įdūrė: metė plūgą ir, pasiėmęs lazdą, leidosi
 469 4|             taku į dvarą. Išbalęs buvo ir drebančiomis lūpomis beeidamas
 470 4|             besižvalgydamas į abi šali ir, atsidėjęs, tyrinėdamas
 471 4|           dejavimą išgirdęs. Sudrebėjo ir ėmė žvalgytis: netoliese
 472 4|              įsispraudė į krūmų tankmę ir šūktelėjo išsigandęs: ant
 473 4|             baisiai sukruvintas Juozas ir mojavo rankomis klejodamas;
 474 4|            veidas buvo baisiai suputęs ir pamėlynavęs.~    Rymeika
 475 4|             Juozu, nes nemėgo jo, kaip ir kiti, už tą pono malonę,
 476 4|             priklaupė visas drebėdamas ir gaivino, kaip įmanė.~    -
 477 4|          atsargiai jo galvą ant kiminų ir, kaip tik išgalėdamas, nusiskubino
 478 4|            kiemas paties Juozo - tenai ir įpuolė Rymeika. Ant slenksčio
 479 4|             ištarė, sunkiai alsuodamas ir atsikvapstydamas. - Kibirą
 480 4|               Moteriškė puolėsi į vidų ir akimirkta išnešė kibirą
 481 4|         atgalios, o Juozienė, klupdama ir dejuodama, paskui.~    Nupraustas
 482 4|                ką nuo savęs stumdamas, ir kažin ką kalbėjo be tvarkos.
 483 4|            gerokas būrys vaikų, moterų ir vyrų; vieno tik Tamošiaus
 484 4|              kas nors iš kaimynų lankė ir, nakčiai užstojus, kuri
 485 4|          tylomis vandens kartais prašė ir vėl tyliai gulėjo. Kitas
 486 4|                jau! Pamačiau visa!~    Ir verkė, aimanavo senis, o
 487 4|                tartum iš miego pabudo, ir ėmė stiprintis. Prasiblaivęs,
 488 4|              mažas vaikas, nusišypsojo ir ėmė žvalgytis po trobą.~    -
 489 4|                kad parvirtęs užsigavęs ir truputi sirgęs.~    - Kame
 490 4|               įkilus dirba valiukas? - ir meiliai susijuokė. - Gerai,
 491 4|             matydama, kad jos senelis, ir sustiprėjęs, nebeatgauna
 492 4|     sustiprėjęs, nebeatgauna atminties ir proto.~    O ligonis tuo
 493 4|              Atbėgdavo dabar su tėvais ir kaimynų vaikai, atnešdavo
 494 4|           senelis sklaidė juos, tvarkė ir į vainikus pynė, drauge
 495 4|           stiprusis būdas paėmė viršų, ir senis pradėjo vaikščioti.
 496 4|                grįždami keliolika vyrų ir moterų, kaimynų. Jiems bešnekučiuojant,
 497 4|              durys nedrąsiai prasivėrė ir vidun įėjo senis Riškus.~   
 498 4|     betarnaudamas nuo jauniausių dienų ir visu kuo tenai buvo sulig
 499 4|               tenai buvo sulig reikalu ir aplinkybėmis. Dar piemenuko
 500 4|             pastatytas lekajumi. Ponui ir ponaičiams įtikęs, prileistas