Part

 1 1|          linksmų pavasarių pergyveno senis Juozas. Ir kaip jis prisimena,
 2 1|            nuo pat kūdikystės mokėsi senis gamtos paslapčių; darydamas
 3 1|          žinių skaičių.~    Nemokėjo senis nei rašyti nei skaityti;
 4 1|         pranykdavo, kaip nebuvęs, ir senis, galva kinkuodamas, tarydavo:~    -
 5 1|            susidaro gyvenimas...~    Senis Juozas, nors iš žmonos niekada
 6 1|            pamodamas ranka, sakydavo senis paniekinamai: - ot sau,
 7 1|            vis šmėkša.~    Sakė taip senis, bet savyje džiaugėsi, jog
 8 1|             Išėjęs iš trobos, pasuko senis i girią. Oi, ta giria, giria!...
 9 1|              Visa kaip tada, - mąsto senis. - Šit tie keliai dar tebėra...
10 1|               Juozas lažan ėmė eiti, senis karves ganė. Ganė, kol vieną
11 1|       pastatė...~    Ir šit pasidėjo senis savo aukštą ausėtąją kepurę,
12 1|            buvo sumanęs.~    Svajojo senis, kaip jis tada buvo laimingas:
13 1|          nebėra!...~    Tartum, mato senis savo Jonelį, kaip dailiai
14 1|        velėna!...~    Staiga išgirdo senis žingsnius. Kadangi nemėgo
15 1|                   kartojo patsai sau senis: - še - tau!...~    Mąstė
16 1|              vienas, - nuramino save senis ir, nieko nelaukdamas, leidosi
17 1|            išmaitino - liuoba ramins senis susitiktąjį raudonasnapį.
18 1|             gyvi"? Kitą dieną ir čia senis būtų pasiremezinęs su pempėmis;.
19 1|             po nosia, atsipeikėdamas senis. Širdis jau matyt tokia.
20 2|                     Je, - patvirtino senis: - išmėtė ir mus; ir ten
21 2|         klausti, visas nutirpęs.~    Senis rankas sudaužė: - Ot! -
22 2| sveikinamuosius svečius. Susipurtino senis ir nusispiovė, nieko netaręs.~    -
23 2|            tęsė keistai nusišypsojęs senis.~    - Na? - nustebęs paklausė
24 2|       galėsiva pasižiūrėti, - ragino senis, traukdamas Juozą už rankovės. -
25 2|            paveikslus. Dabar - žiūri senis ir savo akimis dar vis netiki:
26 2|             krašte, - aiškino Juozui senis.~    Juozas pečius traukė,
27 2|                pasakojo tolyn Juozui senis, pertraukdamas jo skaudžiąsias
28 2|          Juozas.~    - Tfu! - spiovė senis: - biauru, brolau, ir atsimint,
29 2|               dar kartą nusispiovęs, senis: - visi, kas tik ten buvo,
30 2|             vokiečių dvaras! - mąstė senis.~    Vienas iš dvariškių
31 2|            Juozo tarp jų nebuvo.~    Senis Juozas, taip pat smalsaudamas,
32 2|         žilas ūkininkas, dar tvirtas senis, ik šiol ramiai kitų kalbų
33 2|          Keisti dabar žmonės, - tęsė senis visiems aptilus: - nepasikalbės,
34 2|                    Tfu! - nusispiovė senis. - Nejaugi nesuprantate,
35 2|       gudresni; ryžkitės!~    Nutilo senis. Tylėjo ir kiti. Prabilo
36 3|           kaip įmanydami. Vienas tik senis Jarašius, nė vietos nemainydamas,
37 4|                   Ir verkė, aimanavo senis, o smalsiosios viešnios,
38 4|             tokio nejautrumo praėjus senis tartum iš miego pabudo,
39 4|             galvą aprišo? - paklausė senis, čiupinėdamas galvos apraišalus.~   
40 4|      stiprusis būdas paėmė viršų, ir senis pradėjo vaikščioti. Betgi
41 4|              prasivėrė ir vidun įėjo senis Riškus.~    Buvo tai visiems
42 4|                 Giminių nei šeimynos senis neturėjo: giminės maro metais
43 4|             pačiam akys suvilgo.~    Senis pažvelgė tada į jį užjausdamas
44 4|        nepadarysi.~    Ir padavinėjo senis savo jaunajam įpėdiniui
45 4|         popierio netyčiomis nukrito, senis teisinosi:~    - Žmogaus
46 4|                Ar senai? - perklausė senis. - Jau bus keturios dešimtys
47 4|      Ka-ka-ka! - sunkiai nusikvatojo senis.~    - O aš jau buvau ir
48 5|        tiesumu, kaip ir aš, - atsakė senis, ir galvą palenkė žemyn,
49 5|         gerieji broleliai, - prabilo senis kiek palūkėjęs: - vienatinį
50 5|             pasiklausti Rymeika.~    Senis galva palingavo:~    - Negudriai, -
51 6|               liūdnai savąją kartojo senis; - kas nauda jums iš manęs?
52 6|         neleisime! neleisime!...~    Senis Riškus sustojo vietoje,
53 7|          daugiau kilo abejojimų.~    Senis Jonušas, tartum, negirdėjo
54 7|          Ačiū, ačiū! - ramiai atsakė senis, lyg nenoromis, pažinęs
55 7|         niūrai kartojo sau po nosimi senis, veizdėdamas i aiškiai,
56 7|               kiek nori!~    Nuleido senis galvą, bet staiga pakėlė
57 7|             litaniją: dvaro išgintas senis Riškus skaitė iš knygų užgaidą,
58 8|        skaudu ir žiūrėti.~    - O ką senis Jarašius?~    - Jarašius
59 8|          vienas valgysiu? - paragino senis vaikus, ir neužilga girdėti
60 8|          Jaunimas išpuolė pro duris, senis gi atsistojo už stalo, iškėlė
61 8|              sau po nosia sustirusis senis; - tai jau jokios vilties
62 8|           Kitaip į tą dalyką žiūrėjo senis. Pabėgo nuo jo noras valgyti.
63 8|             jo noras valgyti. Atminė senis dar gerai visus tuos dalykus
64 8|           daugiau.~    Ir vėl nutilo senis, ir sunkiai atsidusęs, susiėmė
65 8|            ir užmirštas paraližuotas senis. Ant tako dvaro linkon matyti
66 8|             ant patyčių ir apjuokos; senis vienų vienas belikęs netrukus