Part

 1 1|         tikras pragarėlis:~Čionai mūsų vargai, nepabaigti darbai" ...~   
 2 1|                  Taigi, dabar ant mūsų toki laikai atėjo, ir mes
 3 1|         nežinai, kad žiemos laiku mūsų ponas pasimirė?~    - Kur
 4 1|   nežinosi; girdėjau.~    - Tatai mūsų vargų pradžia. Kaip sako
 5 1|           miškai, nauji kirtėjai. Mūsų dvare, kaip girdžiu, daug
 6 1|             ne. Bet tai nei šildo mūsų, nei šaldo. Taigi, parvažiavo
 7 1|                 O! bėdina, bėdina mūsų žemelė! - atsiduso Juozas.~    -
 8 1|          vaisinti ant savo žemės! Mūsų trobos tai tas pats, girdi,
 9 1|          negana! dar neišsitenka! mūsų kampelių prireikė... Kas
10 2|            buvo jau jisai - taigi mūsų ponas, susižiedavęs su viena
11 2|           prie jos ta žinia, tuoj mūsų ponui žiedą parsiuntė, ir
12 2|   lankytis pas save užgynė. Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs,
13 3|      apstesnės dar sau naudos. Ir mūsų visuotinis žinovas pasidarė "
14 3|       Vėlus jau buvo laikas, kada mūsų pažįstamieji, ištuštinę
15 4|           ką nors pamilti, tai ir mūsų Riškus, artimųjų nebetekęs,
16 5|           vadinti jį arbatos prie mūsų stalo - bent kiek galint
17 5|           duodu tenai nešioti nuo mūsų valgių; ar ne vis tiek tokiam,
18 5|         nors paskutinę vietą prie mūsų stalo, jau pats drovėsis
19 5|           vienas kitas žodis prie mūsų stalo tarti ir kaip ir mintimis
20 5| prigimties reikalavimų vergas. Ir mūsų Riškus, nors maža teturėjo
21 5|       norėtumei pamesti, tiek nuo mūsų visų geros širdies prityręs!
22 5|            nieko netrūko tau prie mūsų?~    - Sunkiai nusidėčiau,
23 5|       nebeatgrąžinamąją skolą. Ir mūsų Riškus ištikimai ir ramiai
24 5|           pas mus keliauja ne del mūsų, tik del savo gerovės ir
25 6|           nerimastaudami, keliavo mūsų pažįstamieji į senąją karčemą,
26 6|          Niekų prisiklausiau apie mūsų advokatą, o ką žmonės ima
27 6|        vėl kaimynai.~    - Taigi, mūsų pasiuntinį! - užtarytoją! -
28 6|            ir pasakojo, kad tasai mūsų daktaras visaip žmones matonijąs,
29 6|           širdies neužmirsime, ir mūsų vaikai dar paminės, - karštai
30 6|           kaklas bus storesnis už mūsų vyrą per juostą - čirškina,
31 6|         pražuvęs? Ar tai jau visi mūsų mužikėliai laimingi, kad
32 6|            sakau, laimingi, jeigu mūsų "metežninkai" ponai nesmaugtų.
33 6|       žemės kąsni, ant kurio mes, mūsų tėvai ir tėvų tėvai esame
34 6|           su savo auklėtiniais iš mūsų žemės šunims šėko piauti!
35 6|               Dabar vis gelto jau mūsų nebemėtys, nors ir iki rudens
36 6|       Tokiais vynais, kaip čionai mūsų ponai geria, tai tenai,
37 6|       beišeiną. "Na, dabar tai iš mūsų nebeišsisuksi!" - šaukia
38 6|           sveikatėlėmis, mielieji mūsų bičiuliai ir globėjai! Todel
39 6|           aukštą tamstų užuojautą mūsų praščiokėlių, pasiskubinau
40 6|          ir sakau: - Štai, sakau, mūsų šalies ponai savus žmones, -
41 6|      tuojau ir pasakoju, kaip tai mūsų šalyje ponai jau žmones
42 6|         žodžio susitarė, surašė į mūsų gubernatorių laišką ir šuoliais
43 6|           nepasirodysi. Rasit, ir mūsų ponas kur tokiu lekajumi
44 6|       dirvonus. Tegu neša mums ir mūsų vaikams gausius vaisius
45 6|           vaikams gausius vaisius mūsų bočių ir probočiu kruvinasis
46 6|       prakaitas!~    - Tegyvuojie mūsų garbingasis daktaras ir
47 6|           Teprapuola vokiečiai ir mūsų ponai, jų lekajai!~
48 7|       atėjusieji kaimynai. - Žemė mūsų! Varysime striukuosius vokiečius
49 7|         striukuosius vokiečius iš mūsų žemės, kaip bandą! Draugėj
50 7|        atsibaldoms besukišti! Jei mūsų Dievo duotu ponu ir tėvu
51 7|      kailio tepramoko. Ar tam tai mūsų tėvų tėvai čionai besidarbuodami
52 7|         pralaidokavo ir visa, kas mūsų, niekinti išmoko! Trempti
53 7|        griaut į purvyną visa, kas mūsų širdims brangu ir šventa!
54 7|           visi! Tegu negadina oro mūsų šalyje!~    Ilgai dar panašus
55 7| blaivinančią daro įtaką, taigi ir mūsų įsikarščiavę ponų bei vokiečių
56 7|            rytoj rytą užpuls mums mūsų lizdus purenti. Žinią turiu
57 7|           visus biaurybes! Tai ne mūsų dalykas!~    - Šalin! -
58 7|    susimąstė.~    - Rytoj, rasit, mūsų trobos taip atrodys. Rasit,
59 7|         kartais juodvarnių ir nuo mūsų kiemelių?~    Apsidairė:
60 7|          mus! Dieve, susimilk ant mūsų!~    Ir čia Jonušas sustojo
61 7|               Dieve, susimilk ant mūsų! - garsiau už kitus sušuko
62 7|    Jonušas. - Dieve, susimilk ant mūsų! - šaukė giliai perimtas
63 7|     geresnės ateities ir teisybės mūsų nuvargusiajai šalelei.~    -