Part

 1 1|  pergyveno senis Juozas. Ir kaip jis prisimena, kiekvienas pavasaris
 2 1|         prie skruzdyno, tyrinėjo jis mažų darbščiųjų vabalėlių
 3 1|      kaip sunku buvo seniui, kol jis susilaukdavo tų šviesiųjų
 4 1|       tupėdamas pas krosnį, pynė jis bučius, venterius ir tinklus
 5 1|      pasigėrėdamas.~    Atsidaro jis, būdavo, trobos kampe prie
 6 1|         rankoves, imdavo maišyti jis tad šukėse dažus, kiekvienai
 7 1|        Ji rinko indus nuo stalo, jis, peiliuką išsitraukęs, kirpo
 8 1|      visa tai buvo jo "svietas". Jis tai visa taip karštai mylėjo,
 9 1|         rimtąją gaidą...~    Čia jis sau, būdavo, birbynes drožinėjo,
10 1|    tebėra... Visa kaip tada, tik jis vienas nebetoks!...~   
11 1|        dabar į lauką ir svajoja; jis čia ją, tartum, mato su
12 1|          spindulėlis bliktelėjo, jis savo rankomis čionai kryžių
13 1|      Nebe prie baudžiavos darbo: jis kitą darbą buvo sumanęs.~   
14 1|              Svajojo senis, kaip jis tada buvo laimingas: kaip
15 1|         lentelių įkilus kalinėja jis slyvų ir vyšnių viršūnėse;
16 1|    rūdyja dalgelis ant gembės, o jis čia po ta velėna!...~   
17 1|          Nuo 63-čiųjų metų valdė jis žemės ploteli taip, kaip
18 1|       Ilgainiui nutolo nuo visų: jis jų neieškojo, jie apie Juozą
19 1|         parsivežė vokietį, tatai jis čia darys tvarką, kaip jam
20 1|   gandralizdis. Tiek metų niekam jis nekliudė, o tam ilgariečiui
21 1|        To betrūko sulaukti!... O jis kas?~    - Matai, nėr ko
22 1|        saviškių ieškoti?!... Kas jis mums saviškis ir patsai
23 1|     dabar nuo tų žodžių, kuriais jis prakalbės į dvaro poną.
24 1|         poną. Bepigu būtų, jeigu jis galėtų ir mokėtų ponui išsakyti
25 2|     darbininkų užvaizda. Mėgdavo jis kartais pasikalbėti su "
26 2|      pinigų visiems trims? Dabar jis jau ramus: tie nudriskėliai
27 2|         Aš jam rankon pinigus, o jis ėmė kratytis. - Nereikia,
28 2|        širdies; daviau pinigų, o jis tuoj popierio, prašymui
29 2|        Aš da sakau: išgerkiva. - Jis ne: čia - sako - kiekviena
30 3|        vyras. Jau senokai sėdėjo jis tylomis kampe, kalbų besiklausydamas.
31 3|         tikrai negaliu! - šūkavo jis, išsiritęs aikštėn. - Kaip
32 3|           kam nedalija! - rėkavo jis, akis išspranginęs ir kumščia
33 3|         tai jau pinigai; o tenai jis mažiau neša, negu pas mus
34 3|         savo pusės žinovas: - ką jis čionai liežuvį laidys! už
35 3|     čionai liežuvį laidys! už ką jis mane biauros?!...~    -
36 3|      norės, atras jį ir namie, o jis - taip pat iš patyrimo žinojo -
37 3|          širdį sulpė, - iš karto jis nutverdavo ir atmurdindavo
38 3|          iš pat pradžios: žinojo jis ne tik aplinkinius miestelius
39 3|          tiek neduos... Kam jam? jis pono malonę turi.~    -
40 4|        jam pirmas sykis? Pakelia jis gerai: dar smagesnis būna
41 4|     Tamošiaus jų tarpe nesimatė: jis vienas "nežinojo". Susirinkusieji
42 4|         Visą savo amžių praleido jis dvare betarnaudamas nuo
43 4|        drauge su ponaičiais, kad jis už tai turįs būti dėkingas
44 4|    ponams ištikimai tarnauti. Ir jis tuo įtikėjo ir iš širdies
45 4|    atmainų savo gyvenime norėtų, jis pats pasakyti nemokėjo.~   
46 4|      gali būti jam naudinga, jau jis visa ko esąs išmokytas.~   
47 4| Kajetonas? - paklausė šis, - juk jis iki šiol visa veda?~    -
48 5| Šventadienių pavakariais mėgdavo jis nueiti pas pažįstamus sodiečius -
49 5|       jauni bernukai tebebuvo ir jis nebuvo dar "dešinioji pono
50 6|  bepročiu ir visiškai užmiršo. O jis tuo tarpu atsisėdo ant lovos
51 6|        Sveikas sveikas, - atsako jis neatsigrįždamas. - Mat,
52 6|      ketvertą ir kišu į saują, o jis paėmęs tiktai džingt į grindis,
53 6|        Aš jam rankas bučiuoju, o jis už čiupros paduskino ir
54 6|             Nežūsite! - šaukė ir jis balsu visus perrėkdamas. -
55 7|          Jonušas. - Matysime, ką jis patars.~    Užsimetė ant
56 7|                 Už ką? ... Kodel jis, niekam pikta nepadaręs,
57 7|          laukiniame padėjime, ir jis išvirto laukinis: aplink
58 8|          norėdamas parodyti, kad jis visai ne iš mandagumo tai