Part

 1 1|     prisimena, kiekvienas pavasaris jį gaivinte gaivino, kilnote
 2 1|             pabučiavęs, paleisdavo. Ji rinko indus nuo stalo, jis,
 3 1|         Jonuko meteliai... Nubraukė ji 63-čiųjų metų audra, nubraukė,
 4 1|        užmigo amžinuoju miegu. Rado jį šypsantį. Matyti, gražius
 5 1|                  Mato Juozas, kaip, jį išvydusi, paraudo, dainuoti
 6 1|            laimę. Džiaugsmas pagydė jį veikiai ir Juozas galėjo
 7 1|        šalių mokslą...~    - Kas gi jį mokė? - pertraukė Juozas.~    -
 8 1|           gandrą ir sveikins liuoba ji ilgomis prakalbomis, lyg
 9 2|        krūmais neriantį. Šiurpuliai jį visą perėjo, ypačiai tiek
10 2|   prišokusiu kitu du vyru atitraukė jį, besidraskantį jų rankose
11 2|      rankose iš pasiutimo.~    - Aš jį pamokysiu tarp žmonių dvarui
12 2|  apskritomis mažutėmis savo akimis; jį gi atvedusiu du vyru atsisėdo
13 2|       kuomet visi kiti stebėjosi, i jį žiūrėdami: - Įkišai pinigus,
14 3|            atgal.~    - Leiskit man jį! - šaukė iš savo pusės žinovas: -
15 3|         žinovą, kiti kovodami prieš jį ir biaurodami jį, kaip įmanydami.
16 3|     kovodami prieš jį ir biaurodami jį, kaip įmanydami. Vienas
17 3|          jog jeigu kas norės, atras jį ir namie, o jis - taip pat
18 3|         apleista karčema. Priklausė ji dvarui, bet nuo to laiko,
19 3|            tolimesniųjų žmonių apie ji girdėjosi.~    Girdėjosi
20 3|           tokių, kurie sakėsi gerai ji žiną, ir tie tai pasakojo,
21 3| nepasiliovęs, ir kitą kartą nutvėrę jį ganykloj, arkliams geležinius
22 3|              Atvažiuos, būdavo, pas jį vyrai, bobomis vežini: Ot, -
23 4|          Tamošių, taigi atsiliepė į jį, priėjus kryžkelę:~    -
24 4|           oro vilnimis į lizdą, kur jį meiliai taraliuodama susitiko
25 4|         kažin kokie baisūs reginiai ji žudė.~    - Dievuli Dievuli! -
26 4|         buvo nepaprasta malonė, kad jį, prastuolį našlaitį, ponai
27 4|             kartą toksai nuliūdimas jį buvo apėmęs, kada pasibaigė
28 4|         dienų praslinkus, pasišaukė jį ponas prie savęs ir tarė:~    -
29 4|           Ponas" Kajetonas susitiko jį kieme ir trumpai tarė:~    -
30 4|               Senis pažvelgė tada į jį užjausdamas ir tarė kiek
31 5|         tikromis apyskaitomis. Gyrė jį ponas ir jam miela buvo
32 5|         visa ko turi pas mus, o vis ji traukia prie savųjų. Reiktų
33 5|         prie savųjų. Reiktų vadinti jį arbatos prie mūsų stalo -
34 5|              ne savu, bet dvariškiu jį skaitydami; jisai vėl, nors
35 5|         Ponas, nustebęs valandėlę į jį žiūrėjo, pagaliau atsidūksėjęs
36 5|          širdys ir čia pat pasodino jį arbatos gerti. Ir gėrė minkštaširdis
37 5|            juk dvaro ponai prisiėmė jį už savąjį... Ir jisai pats
38 5|             dalykuose, mylėjo gelto jį ir guodojo už nepaprastąjį
39 5|      sutaupytieji pinigai tirpo pas jį, kaip ledas pavasario saulėkaitoje,
40 5|           laksto, kaip pašėlusi. Ir ji giriasi "štembuklų" pridarysianti.~    -
41 5|             dabartinio pono! Kur gi ji dabar iškeliavo?~    - Nosies
42 6|          pripratę jau buvo skaityti jį bepročiu ir visiškai užmiršo.
43 6|       pasakojasi vieni kitiems, kad jį nutvėrę svetimus arklius
44 6|   Laurinaitis. - Tai pasakojo gerai jį žinąs, ir pasakojo, kad
45 6|            į vieną kelį, į antrą, o ji tuojau mane atsiminė, pažino
46 6|       atsiduso. Pažvelgė daktaras į jį ir i degtinę, ir suminkštėjo
47 7|            tėvo visa perkame ir pas jį geriame.~    - Ni! tėvas
48 7|              nes Tamošius sugniaužė ji, lygu gandras žalčiuką sugavęs. -
49 7|      prakaitą. Pasiutimas pagavo ir jį.~    - Už ką? ... Kodel
50 8|           pono Juozui, ištraukusiam jį iš pat nasrų neabejojamos
51 8|            susiprato sulaikyti, jau ji pripuolė prie degančios
52 8|         beliko stovįs, kada pašaukė jį vadovauti toliau. Šmaukštelėjo
53 8|       netekusi, ėmė taip padūkusiai jį draskyti ir kandžioti, kad
54 8|         išsivilkę ant mėšlyno, taip jį supliunijo, kad vos vakaro