Part

 1 1|         seniui, kol jis susilaukdavo tų šviesiųjų pavasario dienų!
 2 1|            skatikus pabarškintų. Eik tu, eik! Nabagė, naktį gimusi
 3 1|       atsikirsdavo tyliai:~    - Nei tu su savo margoms klumpėms
 4 1|           neilgai trukus palūšiu. Ką tu veiksi, vienas likęs: nei
 5 1|              ir patį "poną", brolyti tu mano, galutinai nukelnėję,
 6 1|           daugiau bekalbą. Matau, ir tu toks pat esi kirmėlių peras,
 7 1|            dvariškiai, todel su jais tu ir susirišai ir jiems parsidavei
 8 1|           jog visa pridera dabar nuo tų žodžių, kuriais jis prakalbės
 9 2|           laikas, tai dabar nieko iš tų atklajūnų kieme nėr ir galėsiva
10 2|            nei širdies nebeliko prie tų ponų.~    - Žiūrėk, kas
11 2|           pono ir prie vokiečių. Kur tu! gaujos tuoj sulėkė iš visų
12 2|            viso peties: - važiuok ir tu! kad galas, tai visiems!
13 2|            dar vaišiną neblogai. Bet tu geriau tai visa turi žinoti,
14 2|            neviešėjau! ...~    - Eik tu, eik, senasis Judošiau!
15 2|       išsipasakojau. Tas ir sako: ir tu ir tavo advokatas - abu
16 2|               ėmė kvatoti.~    - Eik tu malkiau, eik! - tarė, kiek
17 3|              mane biauros?!...~    - Tu čia man, senasis arkliavagy,
18 3|              įnirtęs sodietis. - Kad tu nesulauktumei!~    Ir jau
19 3|             vyriškis, tiktai pajutęs tų rūkylų bei garylų pragarinį
20 3|      pasiskubinęs ponas žinovas prie tų žmonių, jiems tai ir prižadėjo
21 3|        pratarė atsisėdęs, - betgi ir tų dar žmonės pavydi: vardą
22 3|          pašmakš užsienin!... Vaikyk tu paskui vėją po laukus!...
23 4|        Dievas duos, taip bus, o prie tų šunlupių neisiu - neisiu!
24 4|          kaimynus apsakinėti.~    Iš tų pasakojimų kilo tarp sodiečių
25 4|             savąjį ir priėjau; dabar tu siek savąjį! - Pasenęs gyvulys
26 5|            pabučiavo.~    - Aš tavo, tu mano amžinai! amžinai! -
27 5|            elgeta be pastogės, tarpe tų pačių sodiečių, iš kurių
28 5|              nesirūpink per daug del tų biaurybių! Ne tiek saulės
29 5|              ir nupuolimas.~    - Ar tu girdėjai, kokie platūs geradariai
30 6|    nusikvatojo dabar daktaras; - tai tu, broli, manai, kad ministeris
31 6|            pasakė ir nebeliko! Bijok tu pono Dievo! Kad tokia "asaba"
32 6|      apsidairė stiklo.~    - Kam čia tų niekų? - nekantriai sušuko
33 6|              mauna kumsčia į kuprą: "Tu, ištvirkėli, ar tai aš vienas
34 6|            vienas visa valgysiu? Eik tu šioks, tu toks, mužike!..."
35 6|              valgysiu? Eik tu šioks, tu toks, mužike!..." Labai
36 6|    suvažinėjęs ir į Kauną.~    - Tai tu man!... Taip greitai visur
37 6|       jaunasis Jarašiukas.~    - Tai tu, broli, ir pasiliktumei
38 6|         užsieniuose buvęs.~    - Tai tu man! O čia būdami - tokie
39 7|             ir neprašytas!~    - Kad tu nesulauktumei!~    - Nepataisysi -
40 7|                   Te, meška!~    - O tu! Aš tau parodysiu mešką!~    -
41 7|           Jonušas, tartum, negirdėjo tų jaunos linksmybes atbalsių:
42 7|        neišeis! Apvalysiu žemelę nuo tų kirminų vienu pamojimu!...
43 7|         aslos, apsakinėjo kiekvienos tų žymių kilmę, o iš josios
44 7| nebeužkabinti!~    Besiklausant visų tų atminimų, keiksmų ir grūmojimų,
45 8|       savuoju" pakeistas. - Ašaromis tų "verpliukų" neprigirdysime.
46 8|             brolis Mykolas: - galėsi tu ten paskui gaivinti savo
47 8|              ir atsiginsime nuo visų tų labų! Vos dešimtis kazlėkų
48 8|              nakties tyloje kauksmas tų galvažudžių - tvarkytojų
49 8|         atidaryk, einu ir aš! Kur gi tu, mama! Ir mudu su Joneliu
50 8|       Keletas metų jau praslinko nuo tų liūdnųjų nusidavimų. Pono
51 8|      žymesnių tvirtesnių narių, visų tų samanotų ir skarotų senių,