Part

 1 1|          pirmąją pavasario dieną. Tą dieną Juozas anksčiau atsikeldavo,
 2 1|        pavasario augmenėlį...~    Ta keliolika užkarpų ir per
 3 1|         pasuko senis i girią. Oi, ta giria, giria!... Visa kaip
 4 1|            tenai kiek tai sykių į tą lauką tėvui valgyti nešiodavo!...
 5 1|          Niekas.~    Pražuvo visa tą valandą, kada jiedviem su
 6 1|          amžinai paleido Juozą ir tą žemės sklypelį, kurį jo
 7 1|          ant gembės, o jis čia po ta velėna!...~    Staiga išgirdo
 8 1|         šnekučiai, žvirbliai, net ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka:
 9 1|         net ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka: visi išvien
10 1|      Nepražūsi! Ką Dievas augino, tą ir išmaitino - liuoba ramins
11 2|         nuluptais kailiais...~    Tą jo sustyrimą pertraukė kirvio
12 2|           vietos nebetenka. Žinai tą šimtametį ąžuolą veršininke,
13 2|   moteriškė!~    - Tfu!... Kas gi tą velnią čionai pastatė? -
14 2|      nemaža, kaip įsimanė išmesti tą senąjį kryžių, - rimtai
15 2|      senelis.~    - Bet kam jiems ta plikoji boba?... Ar jie
16 2|           mintis. - Įsimanė čia į tą lauką pasodnėje kas rytas
17 2|           tai kai priėjo prie jos ta žinia, tuoj mūsų ponui žiedą
18 2|          matininkas ir visus juos ta mieląja žemele apdalys.
19 2|                Taigi Juozą, Juozą tą nenaudą norėjau pamokyti! -
20 3|         tik savo dūšia rūpinąsis. Tą žinią bobos išgavo nuo karčemos
21 3|          arklius voginėjęs ir sau tą vieną akį išsiplakęs svetimu
22 3|     daktaras.~    - Tatai gi apie tą važiavimą, - nedrąsiai tarė
23 4|    susiriejo su kuo!... Ar atmeni tą įnamę prieš keletą metų? ...
24 4|       nemėgo jo, kaip ir kiti, už tą pono malonę, kuri senį aplankė;
25 4|          nusiverkusi, nusibaigusi ta viena diena, tik kojas bepavilkdama
26 4|           begulint. O kam čia man tą galvą aprišo? - paklausė
27 4|          keliavedį. Ir visą amžių tą apžadą tikrai pildė. Nežinojo
28 5|           ponas ir jam miela buvo ta pagyra; dar didžiau stengėsi
29 5|          pinigų; su tuo galėjo ši tą sau prasidėti ir įsisvajojo:
30 5|       myliu!~    Jaunajam Riškui, tą ketvertą žodelių išgirdus,
31 5|       brangus! Ko jam nesisvajojo tą mieląją neužmirštamąją naktelę,
32 5|      nusėdėti vietoje nebegalėjo. Tą patį vakarą pasisakė panai
33 5|      nauja šeimininkė vokietė, ir ta keliomis valandomis sava
34 5| geradariai tie rakaliai! O kas gi tą ūkį gaišina?! Pas mus mažiausias
35 6|          maniau... tikėjausi, kad ta pragaištingoji nelaimė mus
36 6|         Ogi ir mums seniesiems šį tą papasakosi ir patarsi, ar
37 6|     butelį! Geriu aš ant greitųjų tą alų, stovėdamas, tik činkt! -
38 6|         ar maždaug nors yra jau į tą pusę? - paklausė Jonušas,
39 6|           nuo įvairiausių pyragų! Ta laimė mano, kad ne pirmiena:
40 6|            bet dar ir kelionei ši tą įsikišti davė: man beišeinant,
41 7|                         7] ~    Į tą trenksmą prasivėrė durys
42 7|          visai nebepanašus buvo į tą dievobaimingą darbo skruzdėlę,
43 7|        pragyvenus. Ir šitai dabar ta žiloji pasenusi, apdriskusi
44 8|         užsidirbsią.~    Kitaip į tą dalyką žiūrėjo senis. Pabėgo
45 8|        nežinia iš kur.~    Staiga tą visą ramybę pertraukė nemažiau
46 8|        teisindamies ir tai šį tai tą peržiūrėdami ir taisydami
47 8|       valandėlę žiūrėjo nustebę į tą keistą paveikslą, kol susiprato,
48 8|         daugiau rankos nebepakėlė tą dien prieš užpuolikus, tiktai
49 8|         beklejodamas, tai šį, tai tą iš tolesnės praeities atsimindamas,