Part

 1 1|      nenaudingiems" darbams, bet vis delto laikas nuo laiko mėgino
 2 1|        žmonių akims džiuginti, - vis šmėkša.~    Sakė taip senis,
 3 1|                 Pirksi nepirksi, vis pasilygti galima, - tvirtino
 4 1|          i klumpę, iškrapštė ir, vis nesurasdamas raminančiojo
 5 2| blakstienas, tai vėl plėtė akis, vis nepasitikėdamas gerai matąs:
 6 2|         senis ir savo akimis dar vis netiki: vietoje kryžiaus,
 7 2|            koksai gudrus!... Bet vis atbulai: galionus ir mėlyną
 8 2|       vargšė, kad gailu žiūrėti. Vis delto, mat, gyvas daiktas
 9 3|       žiponas turi būti, - o tai vis nemaža neša!...~    Tarpe
10 3|          kaip tai sako, gimęs, o vis žmogus pavažinėji, žmonių
11 3| atmurdindavo į tikrąją vietą. Ir vis tai nebrangiai: už penkelgę
12 4|      pastogės žagrę taisyti. Bet vis kažin ko rankos šiandien
13 4|     kokio atbalsio klausėsi, bet vis niekur nieko: visur tylu,
14 4|          ugnis!... kraujas!... O vis vaikai vienos motinos! Bėkim!
15 4|        jo juokingu noru. Juk tai vis viena, kaip kad avinas sumanytų
16 4|       žmogus tiktai pavaromas... Vis gelto šuva turi ko man pavydėti -
17 5|          mužiką ir medumi, jisai vis dvoks degutu! - tarė vieną
18 5|          visa ko turi pas mus, o vis ji traukia prie savųjų.
19 5|   sumanymu, ponia: - argi jam ne vis tiek? Juk duodu tenai nešioti
20 5|   nešioti nuo mūsų valgių; ar ne vis tiek tokiam, kur juos suvartos?~    -
21 5|        ir didžiojo buketo, idant vis gelto ponybė su chamybe
22 5|    ponams įtikus.~    Bet žmogus vis gelto žmogus, o gyvasis
23 5|          neišeina. Tuo tarpu dar vis po porą sykių per dieną
24 5|         Nežinant kur bepasidėti, vis tai dar galima buvo pakęsti,
25 5| žaliosios girelės taip sunyko ir vis labyn nyksta?~    Nutrūko
26 6|          verksmą:~    - O aš dar vis maniau... tikėjausi, kad
27 6|     Riškaus; buvo įsitikinę, kad vis gelto pagaliau būsiąs jų
28 6|        kitaip ir manyti?~    Bet vis gelto šiek tiek nerimastaudami,
29 6|          to nebuvo ir nebus, bet vis gelto protauti reikia stipriai.
30 6| stebėjosi sodiečiai.~    - Dabar vis gelto jau mūsų nebemėtys,
31 6|  sutruktų neatsiuntęs matininko? Vis jau sėti galime? - dar paklausė
32 7|          kažin kodel sunkus ūpas vis dar neprasiblaivė. Ilgi
33 7|          mėnesienoje, ir gniaužė vis į kamuolį.~    - Pakaks, -
34 8|         kąsnio, be lašo vandens. Vis tatai tik tėvų laikais būta.
35 8|         Manė ir kitur sau duonos vis delto, užsidirbsią.~   
36 8|  nesulaukė nieko, o kaimynai dar vis tebeabejojo, kad galėtų
37 8|        ragana! - šaukė Tamošius, vis dar nekęsdamas, kaip tatai
38 8|  Praslinko metų ir keliolika, ir vis ne į prokylį kas nors kilsta,
39 8|     nieku nenumaldomo keršto. Ir vis tatai pagamino klaikus pono
40 8|          proto nebeatgaudamas ir vis ramiai sau beklejodamas,