Part

 1 2|           iškur, - liūdnai atsakė Jonušas, o Rymeika pridėjo:~    -
 2 2|      vandeni! - liūdnai paaiškino Jonušas.~    - O su advokatu kokiu
 3 3|                 Kodel? - paklausė Jonušas.~    - Daug žinok, maža
 4 3|          atsakė paklaustasis.~    Jonušas priėjo prie durų ir pabildino.~    -
 5 3|        man taip matosi, - pritarė Jonušas. - Rodos, nebūsime jau čia
 6 3|          iki ašarų susigraudinęs, Jonušas, juoda, kieta ranka braukdamas
 7 3|   pastvėręs, neišbėgsi, - pridūrė Jonušas.~    - Taigi, - patvirtino
 8 3|   sveikatos neregėtas! - stebėjos Jonušas. - Kad tik tas Šliažas liežuvių
 9 3|           stalo, pati pasišalino. Jonušas pripylė, užgėrė į poną daktarą
10 3|          rytoj atneš! - paaiškino Jonušas: - likosi su žydu, del karvės
11 4|          džiūti vaistui,- pridūrė Jonušas.~    Tamošiui pirmasis patarimas,
12 4|              tarė, kiek paėjėjus, Jonušas. - Man dėjosi į galvą tas
13 4|        sapną sapnavau! - atsiminė Jonušas: - mačiau Tamošių per kraujų
14 4|         kailiu pajusti! - pritarė Jonušas. Staiga, pakėlęs ranką ir
15 4|         kažin kas miške! - atsakė Jonušas.~    - Pelėda! - valandėlę
16 4|            pritarė dievobaimingai Jonušas.~    Čia pat buvo jau ir
17 4|          jo kitąsyk pasišventimą; Jonušas tik su Rymeika nieko nesakė,
18 5|        kur išvažiuoji? - paklausė Jonušas, tiesdamas ranką: - kur
19 5|       matuos! - tarė nusišypsojęs Jonušas. - Oi, tamstele! dar mes
20 5|      piliorių drauge! - atsiliepė Jonušas: - nei šilimos, nei medžiagos!
21 6|       bandė raminti save ir kitus Jonušas: - vienas iš pavydo, kitas
22 6|         jau į tą pusę? - paklausė Jonušas, kurs buvo už kitus iškalbesnis.~    -
23 6|       jūsų tarpe trūksta: Daunys, Jonušas, Laurinaitis, o tamsta?... -
24 6| Pravertėtų juos aplamdyti, - tarė Jonušas: - būtų jiems "gergot ferflukt".~   
25 7|         kilo abejojimų.~    Senis Jonušas, tartum, negirdėjo tų jaunos
26 7|           O ką bedarysi? - atsakė Jonušas, itin dalgiu bemosuodamas: -
27 7| pasistebėdamas atkartojo klausimą Jonušas, ir labiau atsidėjęs pažvelgė
28 7|       bėkime! - pritarė sumanymui Jonušas. - Matysime, ką jis patars.~   
29 7|          ką darąs! - puolėsi gint Jonušas. - Duok man žyduką! Tavo
30 7|      gražiai klausti, glostydamas Jonušas.~    - Ai vai! jisai jumis
31 7|           ėmė brėžti degtuką.~    Jonušas sugrobė už rankos.~    -
32 7|         degtuką, išsitraukė kitą. Jonušas vėl žengė artyn sulaikyti.~    -
33 7|        privesti padūkusį Tamošių, Jonušas pasiskubino jau dabar pro
34 7|        Laurinaitienės balsas.~    Jonušas sustojo ir ėmė klausyti,
35 7|     susimilk ant mūsų!~    Ir čia Jonušas sustojo tarpduryje ir valandėlę
36 7|         ašaromis prismaugtu balsu Jonušas. - Dieve, susimilk ant mūsų! -
37 7|       juodasis debesis, - įsikišo Jonušas, visiškai persiėmęs vietos
38 8|           Išėjęs iš Juozų trobos, Jonušas nebėjo jau į dvarą. Priėjęs
39 8|         mus, - atsakė atsidusėjęs Jonušas: - grabnyčią užsidegę, litanijas
40 8|             murmėjo sau grįždamas Jonušas. - Nejaugi ir dabar neturėtų