Part

  1 1|              akį, mama! - prabildavo į žmoną: - ar ne genys?~    -
  2 1|              tau už tai mokės? Įmaus į purvyną, tai ir po gražumo!
  3 1|            teišmanai, kiek iš dubens į dantis, arba kad tau kas
  4 1|             vertės, o tuo tarpu, kai i žmones išnešęs, vos imdavo
  5 1|        išvydęs ašaras, ėmė jos galvą į rankas ir, veidą glostydamas,
  6 1|            išsitraukęs, kirpo ženklą į sienoją.~    Pirmiausias
  7 1|         karpus dviejuose sienojuose, į trečiąjį pažvelgė, "amžiną
  8 1|              iš trobos, pasuko senis i girią. Oi, ta giria, giria!...
  9 1|           įsidėjęs tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo savo ilgąjį
 10 1|        krantas; tenai kiek tai sykių į tą lauką tėvui valgyti nešiodavo!...
 11 1|          valgyti nešiodavo!... Tėvas į dvarą baudžiavos ėjo. Gyveno
 12 1|              jam daugiau, kaip metai į akis buvo įkritusi vieno
 13 1|                   Juozas žiūri dabar į lauką ir svajoja; jis čia
 14 1|             byra...~    Atrėmė galvą į kryžiaus kamieną.~    -
 15 1|             sapnas... Kas mus senius į kapus bepalydės? Kas apverks,
 16 1|          keliaujate? Juozas klausimu į klausimą atsakė:~    - O
 17 1|               Žodelis išlėkė, tamsta į širdį priėmei. Dabar didesni
 18 1|        mažieji paukšteliai, susiimti į vienybę, kai mumis varna
 19 1|          ginkim ją, neduokim velniui į nagus! - tarė karštai Tamošius. -
 20 1|           pono; prakalbėtume meiliai į jo širdį ir protą; rasi,
 21 1|       saviškių ir...~    - Tfu! tfu! Į dvarą eiti?!... Dvare saviškių
 22 1|            domiai pasižiūrėjo Juozui į veidą.~    - Ryžkis, - tarė, -
 23 1|        valandą stovėjo vietoje, kaip į žemę įkastas. Skaudžiai
 24 1|            ir rengdamos savo širdyje į jaunąjį poną graudulingą
 25 1|              Ir taip buvo įsigilinęs į tas savo mintis, kad nė
 26 1|         sveikas, ieškok! Netingėk ir į vandenėli pasibridėti! Nepražūsi!
 27 1|        žodžių, kuriais jis prakalbės į dvaro poną. Bepigu būtų,
 28 1|          tikrasis brolis, savo galvą į pavojų leisdamas, skęstanti,
 29 1|            iškratė pelenus, padaužęs i klumpę, iškrapštė ir, vis
 30 1|   nesurasdamas raminančiojo atsakymo į kilusiuosius abejojimus,
 31 2|             reginys staiga jam puolė į akis.~    - Dieve, Dieve! -
 32 2|        atbalsis nuo upės. Atsikreipė į aną šalį: ir upės pakraščiais
 33 2|           taip jie savo žemę išduoda į rankas netikėlių paniekinimui
 34 2|         vietas. Pirmiausia krito jam į akis kažin kokia didelė
 35 2|              visu glėbiu, kad pasuks į vieną pusę, į antrą! Tiktai
 36 2|             kad pasuks į vieną pusę, į antrą! Tiktai trakš trakš
 37 2|             ir krito apskritai atgal į prūdeli, šnabždėdamas.~    -
 38 2|   skaudžiąsias mintis. - Įsimanė čia į tą lauką pasodnėje kas rytas
 39 2|          Juozas, stebėdamos, žiūrėjo į šitą gaują. Kai kuriuos
 40 2|              rankas tūrėjo susikišęs į kišenes ir galvą nešė aukštai.
 41 2|       sulaukęs, besivelka kiekvienas į miestelį žinių pasigauti,
 42 2|         pasitarti. O kartais laimužė į rankas įlenda: randasi koks "
 43 2|          užgėręs, todel neiškentė ir į akis išdėstė, kas buvo širdyje.~    -
 44 2|             tarė, - kodel purvus man į akis drabstai? Juk nematei
 45 2|              Laurinaitis, atsigrįžęs i Juozą su kumštimis, - aš
 46 2|           įtraukė draugai Laurinaiti į karčemą.~    - Areštantą
 47 2|       sėdintieji už stalo, žiūrėdami į besikėsojantį viduj aslos
 48 2|            Tamošius nebūtų jo suėmęs į savo rankas.~    - Na! gana
 49 2|             velniadūši! - sušuko jam į ausį: pakėlė ir patupdė
 50 2|              nekišome?... visa, kaip į vandeni! - liūdnai paaiškino
 51 2|          kuomet visi kiti stebėjosi, i jį žiūrėdami: - Įkišai pinigus,
 52 2|                 Įkišai pinigus, kaip į vandenį! gali laukti!~    -
 53 3|             Visų akys tuojau pakrypo į naujojo balso šalį. Staiga
 54 3|            galima ir pačiam įsikišti į viešąją kalbą.~    - Negaliu
 55 3|            kokį jo kalba daro įspūdį į susirinkusiuosius.~    -
 56 3|              susispyrusios, veizdėjo į taip drąsaus gudruočiaus
 57 3|       Nepažįstamasis, galva lingavo, į juos žiūrėdamas iš savo
 58 3|               tarė, - kaip su vėdaru į košę! Nėr ko, broleliai,
 59 3|        rašyti, arba geriau dar, pats į akis stoti ir visa, kai
 60 3|            iškloti. Tada, broteliai, į dvejetą savaičių džingt
 61 3|            šviesiojo" žinovo, sušuko į akis:~    - Apgaudinėtojau!
 62 3|          kumščios. Įsimaišę pagaliau į muštynes žydai, ėmė vedlauti
 63 3|      atsikvošėję, vėl ėmė kits kitam į plaukus kibti, vieni nepasigailėdami
 64 3|          karčemos gyventojas skubiai į vidų klibinkščiuoja ir,
 65 3|          gulto, jei vyras - lipdinęs į pakabintąją už keturių kampų
 66 3|           rūbais, ir sprukęs stačiai į laukus. Už kokio varsto
 67 3|     pusiaunaktį sugrįžęs prie pačios į patalinę, viso kaimo šunų
 68 3|           nutverdavo ir atmurdindavo į tikrąją vietą. Ir vis tai
 69 3|        antrasis, - bet ką gi darysi? Į klaną kritęs, sausas nebeatsikelsi!~    -
 70 3|              ant pirštų rožančium: - į "brostvą" štai esu įsirašęs!
 71 3|       tuščios skrynelės, - atsigrįžo į sodiečius.~    - Prašyčiau
 72 3|      reikalais blaškytis?! . . . Dar į tokias akis stoti! ... Dievas
 73 3|         galvikę, trenkė savąjį dugnu į delną, ir kaištis išsyk
 74 3|              ir kaištis išsyk pašoko į lubas.~    - Kam to reikia! -
 75 3|              daktaras ir, atsigręžęs į kitas duris, šūktelėjo: -
 76 3|              Jonušas pripylė, užgėrė į poną daktarą ir prasidėjo
 77 3|              ir pasmaginimais, karts į kartą neaplenkdamas ir šeimininkės,
 78 3|     kiekvieną paduotą stiklelį kratė į save iki dugno. Trečią eilę
 79 4|              kažin ko buvo suniuręs: į kalbą visai nesikišo; ėjo
 80 4|         visam, - tarė Rymeika.~    - Į praskilą įdėčiau ir pakabinčiau
 81 4|           ėmė širdį gelti, bežiūrint i šalimais einantį paniurusį
 82 4|             Tamošių, taigi atsiliepė į jį, priėjus kryžkelę:~    -
 83 4|          kryžkelės Tamošius pasisuko į paupį, dvaro linkon, nes
 84 4|           buvo, o kaimynų takas vedė į pagirį; taigi reikėjo skirtis.~    -
 85 4|      paėjėjus, Jonušas. - Man dėjosi į galvą tas žaltys! . . .
 86 4|              kaip paprastai: niūras, į akis žmogui bijo žiūrėti -
 87 4|            savo laibus siurbtuvėlius i kiekvieną atvirąją geltonąją
 88 4|   pasišokėjęs, nuplaukė oro vilnimis į lizdą, kur jį meiliai taraliuodama
 89 4|            žiedelius. Užtai putinai, į karklynus įsispraudę, pirmi
 90 4|          niekas nesiskubino su plūgu į laukus. Veltui rūpestingoji
 91 4|           dar čionai ne tik grūdelio į žemę nemetė, bet ir norago
 92 4|       gyvulius aprūpino ir vėl vidun į trobą lindo.~    Nebuvo
 93 4|          akimis: ligu sutemo, kartas į kartą galima buvo pamatyti
 94 4|          pamatyti atsargiai iš kiemo į kiemą einantį žmogų; kartais
 95 4|            šešėliai. Daugumas jų ėjo į Tamošiaus butą, kuriame
 96 4|             ūbaudami vaikai, tai vėl į būrelius sutūpę pynė margus
 97 4|            liga sirgti!~    Atsigulė į lovą, bet ir ten ramumo
 98 4|        palenkė, įsitempęs žiūrėdamas i noragą.~    - Tegu bus pagarbintas!... -
 99 4|                   Ir nubėgo verkdama į mišką.~    Buvo tai Juozienė.
100 4|        Rymeikai, išgirdus, kažin kas į širdį lyg įdūrė: metė plūgą
101 4|         pasiėmęs lazdą, leidosi taku į dvarą. Išbalęs buvo ir drebančiomis
102 4|            išlengva, besižvalgydamas į abi šali ir, atsidėjęs,
103 4|              nelaukdamas, įsispraudė į krūmų tankmę ir šūktelėjo
104 4|          duok!~    Moteriškė puolėsi į vidų ir akimirkta išnešė
105 4|            senuką Juozą, vyrų nešamą į trobą. Paskui pat ligonį
106 4|         negesino: gulėjo užsimerkęs, į numirusį panašus; tik tylomis
107 4|     didžiausiu išgąsčiu. - Aš neisiu į dvarą, neisiu! Tesirįžta
108 4|            kiekvieną išgirstąjį žodį į galvą dėjosi, idant ryto
109 4|       apsiverkė Juozienė, nusisukusi į šalį, matydama, kad jos
110 4|              sklaidė juos, tvarkė ir į vainikus pynė, drauge šnekučiuodamas,
111 4|             kada ponaičiai iškeliavo į aukštesnius mokslus.~   
112 4|             būtų, kad ir aš galėčiau į didelį miestą pasimokyt
113 4|                  Senis pažvelgė tada į jį užjausdamas ir tarė kiek
114 5|       dešinioji pono ranka: važinėjo į Liepojų, į Mintaują, į Rygą
115 5|           ranka: važinėjo į Liepojų, į Mintaują, į Rygą su javais,
116 5|      važinėjo į Liepojų, į Mintaują, į Rygą su javais, sėmenimis,
117 5|           vieną kitą užuojautos žodi į ištikimąjį vergą pratarti.~   
118 5|             betgi suspėjo įsižiūrėti į dvaro siuvėją, ir pašoko
119 5|             galvoje: sugrobė merginą į glėbį ir tvirtai tvirtai
120 5|                 šnibždėjo jausmingai į nukaitusią panos Mortos
121 5|           savo užsimiršimo ir pabėgo į savo oficiną.~    Dievuli
122 5|            Ponas, nustebęs valandėlę į jį žiūrėjo, pagaliau atsidūksėjęs
123 5|           prie paprastojo savo darbo į raštinę.~    Bet Riškui
124 5|           jau nebekviečia išeinančio į dvaro rūmus arbatėlės atsigerti:
125 5|           kad pakėlęs galvą pažvelgė į susirinkusiuosius, pasirodė,
126 5|       kojomis ir bakstelėdamas lazda į aslą. - Išsikraustau visai;
127 5|         kurios visa išspaudę, išmeta į mėšlyną.~    Čia senuko
128 5|         dieną nežinia kas siuntė man į kambariuką po torielėlę
129 5|             vietos man dvare nebėra: į mano kambarį pradėjo vakarais
130 5|          vasarojų sėti ir tai beveik į plėšimus: vieną kartą arkliais
131 5|           tartokus stato ir, įsisukę į miškus, kaip kiaulės kviečius,
132 5|      Gailesis dabar ima, veizdint ir į tuos dvaro darbininkus, -
133 5|    neišbėgiotų, įvedė paprotį mokėti į mėnesį. Bet mėnuo pasibaigė,
134 5|            žiūrėk, ir belekiąs kuris į karklyną. Žinoma, nuo tokio
135 6|           niekas neatkreipė atidžios į senąjį Juozą, visi pripratę
136 6|           Kas ir žmonės mes bebūtume į tokį vargą leisdami! - supuolė
137 6|              Sodiečiai nesiėmė labai į širdį, ką išgirdo nuo Riškaus;
138 6|            keliavo mūsų pažįstamieji į senąją karčemą, šeštadienio
139 6|              vėl pasiuntė Laurinaitį į miesčiuką parnešti keleto
140 6|              ir prabilo:~    - Įeinu į monopolę - tuščia. Paprašiau,
141 6|               tik činkt! - diktelėjo į širdį: girdžiu kitam kambaryje
142 6|   Laurinaičio naujiena katram giliai į galvą įsigraužė ir ramybę
143 6|              ar maždaug nors yra jau į tą pusę? - paklausė Jonušas,
144 6|          kaimynai, veizdėdami vienas į kitą, lygindami linksmą
145 6|              nurijęs, meiliai kvietė į vidų.~    - Turėdami laiko,
146 6|          užmiršau, - tarė žiūrėdamas į vieną iš atėjusiųjų.~    -
147 6|              daiktas, reikėjo užeiti į karčemą. - Neišsigerti,
148 6|    apsidabinau kaip reikiant; žiūriu į laikrodį - dar peranksti.
149 6|            ir vėl visi susmeigė akis į kalbėtoją.~    - Prieinu
150 6|            verčiasi visu debesiu. Aš į kiemą, o čia kažin kas kaip
151 6|     pasakojimą toliau.~    Slenku aš į virtuvę, tik staiga urururur!
152 6|       apstojo! Būtų gražiai sudraskę į kąsnelius, kad nebūtų pripuolęs
153 6|              nepripratus. Įeinu tada į vidų, žiūriu: paties ministerio
154 6|             ministeris? Pabaltakiavo į mane, perkreipęs galvą:~    -
155 6|          tada pasėmęs sidabrinių jam į saują. Tyčiomis smulkiais
156 6|        daugiau tesėtų. Įspraudęs jam į saują, - nemanykit tik kad
157 6|        Susipylęs pinigus, kaip savo, į kišenę: "Gerai, girdi, pasakysiu" -
158 6|         pasakysiu" - ir, įvedęs mane į kitą kambarį, pasodino į
159 6|             į kitą kambarį, pasodino į suolą ir liepė palaukti.
160 6|            kitas: blykt blykt akimis į mane, ir eina sau gūžį atstatęs,
161 6|         susiprask, broleli, greičiau į kišenę ranką brukti. Manęs
162 6|         rublinių ar ketvertą ir kišu į saują, o jis paėmęs tiktai
163 6|             jis paėmęs tiktai džingt į grindis, ir nuėjo nosį parietęs.
164 6|          nuėjo nosį parietęs. Grįštu į virtuvę pasiteirauti, kas
165 6|          tuoj brūkš dvejetą auksinių į saują. Įsimetė į kelinių
166 6|            auksinių į saują. Įsimetė į kelinių kišenę, blyktelėjo
167 6|              ministerienė beįeinanti į šeimyninę. Nesigailėjau "
168 6|        nubučiavau rankas; pabučiavau į vieną kelį, į antrą, o ji
169 6|             pabučiavau į vieną kelį, į antrą, o ji tuojau mane
170 6|          Išėjo ir neužilga beįsiveda į šeimyninę ir su pačiu ministeriu.
171 6|        kupros: gausi "duraką", keliu į užpakalį, ir laukan pro
172 6|             čia lyg tyčia pašoko man į galvą tam tikriausias žodis -
173 6|         piauti! Išguisime juos atgal į Rygą! - šūkavo už vienas
174 6|    paskutinius išsiuntinėjau - vieną į Kauną, antrą į Reseinius,
175 6| išsiuntinėjau - vieną į Kauną, antrą į Reseinius, trečią į Vilnių
176 6|            antrą į Reseinius, trečią į Vilnių pastūmiau. Kas gi
177 6|          atsiduso. Pažvelgė daktaras į jį ir i degtinę, ir suminkštėjo
178 6|            Pažvelgė daktaras į jį ir i degtinę, ir suminkštėjo
179 6|     Kelionėje prarūgęs, brolau, neik į tokius namus, nes gana greit
180 6|         tokius namus, nes gana greit į kuprą gautum nuo tarnų ir
181 6|             ministeris mauna kumsčia į kuprą: "Tu, ištvirkėli,
182 6|               Tuojau mane už rankos, į karietą, ir tiesiai į traktierių.
183 6|        rankos, į karietą, ir tiesiai į traktierių. O traktierius
184 6|            švytuliuoja. Aš sėdu tada į karietą mieliausiu noru,
185 6|            kaip tie patys krištolai, į kuriuos lekajai pilsto;
186 6|     prigimtosios žemės šalin varo, o į jų vietą gabenasi vokiečius
187 6|              šalyje ponai jau žmones į tyrus laukus varo ir visa
188 6|              žodžio susitarė, surašė į mūsų gubernatorių laišką
189 6|           keturi karietomis išlydėjo į gelžkelio stotį. "Vežk,
190 6|          išduoti, jau suvažinėjęs ir į Kauną.~    - Tai tu man!...
191 6|           taip, mielieji - po 5 rub. Į kieno vežimą sėdai, su tuo
192 6|        šuoliais akmeninėmis gatvėmis į stotį, tai rodės, ten visi
193 6|            Sumetė vyrai Laurinaičiui į kepurę dar po porą grivinų:
194 6|          rublis, ne tėvas! tegu eina į žmones!~    - Tegyvuoja
195 6|             visų šalių, ėmė svaidyti i palubį. Teprapuola vokiečiai
196 7|                              7] ~    Į tą trenksmą prasivėrė durys
197 7|     prasivėrė durys ir rimtai įžengė į vidų Tamošius. Nusisuko
198 7|              vidų Tamošius. Nusisuko į kertę ir ilgai, kažin kodel
199 7|          tvoros, išgintų badu dvėsti į tyrus laukus?! Tegu grįšta
200 7|           Trempti po kojomis, griaut į purvyną visa, kas mūsų širdims
201 7|     nebesuvaldydamas rankos, pataikė į stovinčią stiklinę ir susivarė
202 7|      stiklinę ir susivarė sau stiklų į saują. Paplukęs kraujas
203 7|            dabar Palieknės sodiečiai į darbą. Visi laukai sužvangėjo
204 7|           pernakvos!~    - O dygulio į kepenas ar nenori? - kyla
205 7|            labiau atsidėjęs pažvelgė į kalbantį.~    Tiktai dabar
206 7|             Tamošius ir parodė ranka į dvarą. - Tenai jau visas
207 7|           būtų?~    Susitarė, nubėgo į miestelį pasiieškoti kokio
208 7|          tartum besismagindamas mest į sieną, kaip kačiuką.~    -
209 7|           kaimynu veizdėjo valandėlę į vienas antrą, kaip staiga
210 7|        Tamošius, pasiutusiai surikęs į duris ir vienu savo kieto
211 7|       nutrenkęs jas nuo kabių, puolė į vidų.~    - Grobus paleisiu!
212 7|                 Staiga panėrė rankas į kišenes ir surado dar keletą
213 7|           Tamošius ir trenkė kaimyną į pašonę taip, kad tas į sieną
214 7|       kaimyną į pašonę taip, kad tas į sieną atsidaužė.~    Nulaužė
215 7|              laižė ir štai susiliejo į vieną dideli vingiuojantį
216 7|            nosimi senis, veizdėdamas i aiškiai, kaip ant delno,
217 7|            sienas, blaškė aukštyn ir į šalis tumulus didelių ir
218 7|           šlamėjo. Ir įsikibo seniui į galvą mintis: padek dvarą,
219 7|              čiakš! čiakšt! skiltuvu į titnagą, knatelis žybt,
220 7|    apdžiūvusius sakus ir kimštis sau į kišenes. Taip besidarbuodamas,
221 7|               visai nebepanašus buvo į tą dievobaimingą darbo skruzdėlę,
222 7|         klausyti, bet balsai liejosi į vieną trankų bildesį ir
223 7|      perprasti, ką jie reiškia. Įėjo į kiemą - durys atdaros; įėjo
224 7|             Visi išviena rengėsi čia į mirtinąją kovą vienodai
225 7|              Ši vakarą šitoj senoje, į kapus žengiančioje vergėje
226 7|          mėnesienoje, ir gniaužė vis į kamuolį.~    - Pakaks, -
227 7|                nusistebėjo.~    Įėjo į vidų ir visai kitokį čionai
228 7|         deganti graudulinė, įstatyta į išduobtą ropę; sujuodavęs
229 7|        pritarė. Juozas, įsiveizdėjęs į graudulinės šviesą, klūpojo
230 7|      tarpduryje ir valandėlę žiūrėjo i šiuos... kitokius kaimynus.
231 7|           tarpe, drauge atsimušdamas i surūkusios trobelės lubas.~    -
232 8|           trobos, Jonušas nebėjo jau į dvarą. Priėjęs mišką, ištraukė
233 8|           kišenės gyvasakius ir metė į tankmę. - Tesiryžtie! Kam
234 8|              Tamošius, užuot atsakęs į klausimą, spėdamas, kad
235 8|           paklausė, pirštu rodydamas į Juozų trobą. - Rasit, su
236 8|             lyg per vestuves, - tarė į susirinkusius, įeidamas
237 8|              susirinkusius, įeidamas į vidų.~    - Tai ko čia verksime,
238 8|              ponaičius!~    - Tikrai į jumis bežiūrint linksmiau
239 8|              užsidirbsią.~    Kitaip į tą dalyką žiūrėjo senis.
240 8|          lauko kaskart atsigrįždamas į langą.~    - Ar pastebėjote
241 8|        Giniotis pripuolęs spyrė koja į užsklęstas duris.~    -
242 8|         jausmo ir be žodžio veizdėjo į svečius. Žiūrėjo į užpuoliką,
243 8|          veizdėjo į svečius. Žiūrėjo į užpuoliką, tartum norėdamas
244 8|       prisiartinęs vienas jų pratarė į Juozą.~    - Tai ką gi,
245 8|        gerokai trinktelėjo Giniočiui į ausį; bet tuojau puolėsi
246 8|         blogai, drąsiai leidosi pora į vidų ir iš paties įpročio
247 8|      nužudoma, tartum pavirtusi kūnu į medį, o dvasia - į tikrą
248 8|              kūnu į medį, o dvasia - į tikrą raganą: nagais dabar
249 8|           katinas, smaugdamas kiški, į kazoko kaklą, o tris belikusius
250 8|             dantis giliai suknabdino į kazoko ranką, taip kad tasai
251 8|           nes visutėli buvo susivėlę į vieną didelį kaltūną.~   
252 8|             leido plyta, ir pataikęs į smilkinį, pardaužė ant vietos.
253 8|            valandėlę žiūrėjo nustebę į tą keistą paveikslą, kol
254 8|            plakamų žmonių, skridusių į visas šalis. Dar nematyto
255 8|              ką galvodamas - žiūrėjo į degančią trobelę. Išgirdo
256 8|             sudrebėjo. Bet neskubėjo į pagalbą:~    - Nesipriešink,
257 8|        išdykauja! - Ir parodė pirštu į kazokus, genančius į mišką
258 8|          pirštu į kazokus, genančius į mišką žmones, tartumei tai
259 8|              ir keliolika, ir vis ne į prokylį kas nors kilsta,
260 8|            kas nors kilsta, tik visa į nuopuolį dar didesnį besmunka,
261 8|       miestus, po dirbtuves iškriko; į užjūri šiaip taip išsidangino;
262 8|              netrukus taip pat išėjo į žmones vien lazda rankoje.~   
263 8|            žmonių maitinamas. Tiktai į mišką užklydęs prapuldavo
264 8|      apsikabinęs kokį pagali, nešėsi į griuvėsius savo trobelės
265 8|       kryžiaus atsiklaupęs mušdavosi į krūtinę, šaukdamas:~    -