Part

 1 1|         vakarais nuo saulolydžio, iki vakarinei patekant. Taip
 2 2|              Visa gatvė ir aikštė iki pat dvaro rūmų buvo senojo
 3 2|       sulaikydamas, Juozas.~    - Iki laiko, iki laiko, brolau, -
 4 2|          Juozas.~    - Iki laiko, iki laiko, brolau, - atsakė
 5 3|        girtą Laurinaiti, klausėsi iki šiol visa ko tylomis; bet,
 6 3|         kelių puolęs, klupsčiomis iki altoriaus, garsiai dūsaudamas,
 7 3|           skystimais, linguodavęs iki susivemiant. Taip keletą
 8 3|          įsigūžtęs, ir pratupėjęs iki geros sutemos, ir tik apie
 9 3|         ir, žinoma, žodį išlaikė "iki vienos dienos."~    Ponas "
10 3|          artimo meilę! - kalbėjo, iki ašarų susigraudinęs, Jonušas,
11 3|              sušuko, apsimesdamas iki šiol nematęs daktaras, rydamas
12 3|     paduotą stiklelį kratė į save iki dugno. Trečią eilę beeinant,
13 3|          pragiedrėjo ir Tamošiaus iki šiol apsiniaukusis veidas,
14 3|         tik bebuvo likusiu tarpe; iki šiol, tur būt, sulygo. Jau,
15 4|    reikėjo skirtis.~    - Na! tai iki subatos pavakario! Susieisime
16 4|        brenda ir smunka - susmuko iki pažastų!... O kraujas tas
17 4| Atsisveikino ir persiskyrė.~    - Iki subatos!~    - Iki subatos! -
18 4|                Iki subatos!~    - Iki subatos! - tarė dar kits
19 4|    Tamošiaus butą, kuriame beveik iki aušros mirksėjo žiburys.
20 4|           taip pat vakar išėjo ir iki šiol jo nėra - atsakė verkdama
21 4|           paklausė šis, - juk jis iki šiol visa veda?~    - Paseno
22 5|          niekaip nebegalėtų, kaip iki šiol gyveno.~    Betgi kitaip
23 5|         išgėrė paduotąją stiklinę iki dugno ir, vėl ponui ir poniai
24 5|       perspėjimu, betgi išsipildė iki vieno jos išrodymai: šit
25 5|          dvaras ištesės ne tiktai iki pasęstant išlaikyti taip
26 5|     atsidavusį savo vergą, bet ir iki mirštant.~    Apsiriko:
27 6| sidabrinių ir kišenės neišlaikytų iki dienos tarnavimą pabaigiant.
28 6|           mūsų nebemėtys, nors ir iki rudens sutruktų neatsiuntęs
29 6|       apėjęs pasidarė tuštelaitis iki lašo. Laurinaitis jau buvo
30 6|         žmogaus atsiėjo užmokėti, iki kapeikos! Žinoma, skaitant
31 6|          Dievas sveikus išlaikys, iki mirdami neužmiršime ir visa
32 7|       darbo skruzdėlę, kokiu visų iki šiol buvo laikomas; laukiniame
33 7|        perkasais. Per kairi veidą iki ausies tęsėsi taip pat gilus
34 8|         ir liepsna.~    Juozienė, iki šiol neatsigaivinusi, staiga
35 8|         nepriteko: privarė sienas iki langų, ir reikėjo liautis.
36 8|         ir... vašku kūreno krosnį iki galutinai iš proto išėjo.~