Part

 1 1|       tūkstančiai metų praeina, kol mokslininkai patiria ir
 2 1|         kaip sunku buvo seniui, kol jis susilaukdavo tų šviesiųjų
 3 1|       būti.~    Stūmė gyvenimą, kol vieko pritrūko. Tada Juozas
 4 1|        senis karves ganė. Ganė, kol vieną pavasarį, atsirėmęs
 5 2|      žmonių tarpe nieko šventa, kol patekėsiąs ant dangaus,
 6 2| išsitiesė nebegyva. Iš pradžių, kol atsidžiaugė ponybė, visų
 7 2|       žingsnius priskubino, net kol pasiekė savųjų namų slenksčio.~   
 8 3|     veido kalbančiųjų sodiečių, kol pagaliau pripažino, kad
 9 3|        naujiena! Aš, broleliai, kol apsiviežėjau tuo užsiimti,
10 5|        reikalingąjį savo turtą, kol tas buvo naudingas. Davė
11 5| nukaitusią panos Mortos auselę, kol pagaliau patsai išsigando
12 5|   stovėjo, kaip stabo ištiktas, kol susiprato, kame dalykas;
13 5|      mielas esi ir reikalingas, kol tebesi jaunas ir stiprus
14 6|       kitam, ir taip ėjo tolyn, kol butelis aplink apėjęs pasidarė
15 6|  Susitarėme, kad aš palaukčiau, kol jie nuo ministerio grišią
16 7|     peties daužė kumsčia stalą, kol, jau gerai nebesuvaldydamas
17 8|  nustebę į tą keistą paveikslą, kol susiprato, nuo ko pradėti;
18 8|      susiprato, nuo ko pradėti; kol suprato, kad ir tikrai antras
19 8|       ją sunkus likimas, neikė, kol išsėmė pilnai kūno ir dvasios
20 8|        kūno ir dvasios pajėgas, kol pavertė tikru žvėriu ir
21 8|    aukšto kalno senasis dvaras, kol puiki senovės ponų sėdyba
22 8|       ir linguodavo linguodavo, kol galutinai pailsęs patsai