Part

 1 1|            ne tėvas jam buvo?... O jisai pats šitą jaunąjį ar ne
 2 2|         žinai ką, brolau! buvo jau jisai - taigi mūsų ponas, susižiedavęs
 3 4|        pradėjo Tamošiaus šalintis; jisai vėl nė su kuo nesistengė
 4 4|             prie savo ponų. Mylėjo jisai savo ponus iš visos širdies.
 5 4|     pasimokyt išvažiuoti! - sušuko jisai, apie tat sužinojęs.~   
 6 4|     lakioti!? Argi ne juokinga? Ir jisai pats įtikėjo, kad visai
 7 5|        įtikti, ir galop užmiršo ir jisai, kad nieko čia neturi savo,
 8 5|             Tepk mužiką ir medumi, jisai vis dvoks degutu! - tarė
 9 5|           dvariškiu jį skaitydami; jisai vėl, nors nebėgo, bet ir
10 5|           vieno jos išrodymai: šit jisai tik su menku ryšeliu rankoje
11 5|             dvaro naudai. Dabar ir jisai nusidėvėjo iš eilės ir niekas
12 5|           kitur.~    Ir šit išeina jisai alkanas ir apiplyšęs vien
13 5|        prisiėmė jį už savąjį... Ir jisai pats nuo ano su ponu pasikalbėjimo
14 6|       sakau: "Labadien, tamstele!" Jisai vėl: blykt blykt akimis,
15 6|          Rymeika.~    - Bet kur gi jisai pinigus būtų padėjęs, kad
16 7|           laiku kažin koks keistas jisai pasidarė: pažįstamų žmonių
17 7|        kaip geriau ūkis vesti. Bet jisai, siurbėlė, lekajum, tur
18 7|      pasigedo Tamošiaus.~    - Kur jisai pradingo?~    - Traukiasi
19 7| glostydamas Jonušas.~    - Ai vai! jisai jumis plusta ir jokės; ponas
20 7|        įsikūnijo dvaro esybėje, ir jisai dabar ėjo ramiausiai persiėmęs