Part

  1 1|           ir ima naudotis tuo, ką jau senai iš padavimų vien sužinome,
  2 1|       padavimų vien sužinome, kad jau būta vartojama senelių sodiečių,
  3 1|       tėvo akių, nors daugel metų jau praslinko nuo tos liūdnosios
  4 1|      baudžiauninkas...~    Juozas jau tada buvo vyras, dailiai
  5 1|       karštai Tamošius. - Žiūrėk, jau yra tos tvarkos pradžia:
  6 1|           galvoj jam buvo: Juozas jau pragyveno vieną broliažudžių
  7 1|        skęstanti, tikriau sakant, jau paskendusį gelbėjo? ...
  8 1|      atsipeikėdamas senis. Širdis jau matyt tokia. Kodel bet taip
  9 2|           pat pervartos. Tur būt, jau artinasi svieto pabaiga,
 10 2|        netiki: antai lauke varnos jau liekanas tampo!~    Ir parodė
 11 2|         išsidalijo.~    - Čia tai jau rodos nebe medžioklė, tiktai
 12 2|         Ir žinai ką, brolau! buvo jau jisai - taigi mūsų ponas,
 13 2|           tvarkos padaryti"; gana jau, pasibaigė dykaduonių gadynė!~    -
 14 2|        nubraukė, bepykdamas už ją jau ant savęs. Prisėdo ant kelmelio
 15 2|        tankmėje! ...~    Artinosi jau prietemis, todel Juozas,
 16 2|      nenorėtų turėt savo kampo ir jau kasmet ramiai šv. Jurgio
 17 2|           Jurgio laukti, niekieno jau nebespiriamas rūpintis,
 18 2|      praeina mėnuo - rodosi metai jau praslinko. Taigi, turgaus
 19 2|       reginiu. Smagios jo mintys: jau du sūnu aukštąsias mokyklas
 20 2|          visiems trims? Dabar jis jau ramus: tie nudriskėliai
 21 2|        stalo sėdėjo; Tamošius gi, jau gerai įkaušęs, trankė stalą
 22 2|          galo Laurinaitį, stačiai jau paklausė, ar nežinąs, kas
 23 2|        nuo dvaro girdėti?~    Šis jau gerai buvo užgėręs, todel
 24 2|           dvaro bičiulybę!~    Ir jau buvo begriebiąs senį už
 25 2|        muštis užsimanė!~    - Na! jau, tur būt, pasiutote! Su
 26 2|       vienas iš atėjusiųjų: - mus jau dvi savaiti, kaip apmatavo!~    -
 27 2|     savaiti, kaip apmatavo!~    - Jau apmatavo?!... sušuko visi
 28 3|         išvaizdos pusamžis vyras. Jau senokai sėdėjo jis tylomis
 29 3|       viena akis mitrai darbavosi jau kokį laiką. Kiekvieną tartąjį
 30 3|           ir žinoti, kur prieiti! Jau man nepasakysite, kam dalija,
 31 3|        kiti nepajuoktų.~    - Tai jau ne kitaip, nekaip prie gubernatoriaus
 32 3|        aprūpinti apsiimtumei? ... jau tikrai mes nepasigailėtume
 33 3|         ir jums rodos, rublis tai jau pinigai; o tenai jis mažiau
 34 3|             atsakė žinovas, - nes jau nebepirmas kartas: 120 rublių
 35 3|           ir savo išsilaikymo. Aš jau visada savo valgiau ir ne
 36 3|   prikišti. Bet ką padarysi? Toks jau aš iš prigimties - ne iš
 37 3|          tu nesulauktumei!~    Ir jau buvo iškėlęs ranką tvyksti
 38 3|          už kelių dienų žiūrime - jau ir matininkas ant kiemo!~   
 39 3|         būdavo bažnyčią atidarys, jau senosios karčemos gyventojas
 40 3|         lydimas, ir nuo tos ligos jau amžinai buvęs sveikas.~   
 41 3|           jog kai kuriems kaimams jau pripažinta žemė nuo dvaro
 42 3|          ant rytojaus prietemomis jau buvo galima matyti senosios
 43 3|   atsiduso paklaustasis.~    - Aš jau su juo bijočiau prasidėti,
 44 3|        Jonušas. - Rodos, nebūsime jau čia prakišę, - pridūrė,
 45 3|           nedrąsiai tarė Rymeika, jau dabar rankoje laikydamas
 46 3|      mielaširdystę!~    - Na, juk jau matau, iš jūsų nagų nebeišsisuksiu, -
 47 3|         bus: reiks važiuot, ar ką jau?!~    - Kada? - paklausė
 48 3|    nesusipratimų.~    - Priimkite jau, meldžiami, šitą lašelį! -
 49 3|      dugno. Trečią eilę beeinant, jau pragiedrėjo ir Tamošiaus
 50 3|   užmokėti, aš išeisiu.~    Vėlus jau buvo laikas, kada mūsų pažįstamieji,
 51 3|         besikaulydamas; du rubliu jau tik bebuvo likusiu tarpe;
 52 3|        iki šiol, tur būt, sulygo. Jau, tamstele, meldžiamas, nesitrukdykite!
 53 3|       blogą ar gerą naujieną tada jau jums galėsiu pasakyti.~
 54 4|        namo, kone šokinėdami, lyg jau katras po dvarą būtų turėję.
 55 4|         Jonušas.~    Čia pat buvo jau ir jųdviejų kiemai. Atsisveikino
 56 4|          vos užstojus kaip įšilo, jau ir nebeatsimainė; sprogstą
 57 4|     pavarlinėti. Matyt, buvo gūžį jau Prisikrovęs, nes pavaikščiojęs
 58 4|          besnausdamas; tiktai kad jau pačiame krašte visu pulku
 59 4|          balos, gegužės, kvynai - jau puošė žaliąjį pievų rūbelį.
 60 4|      atsakė verkdama moteriškė. - Jau saulė pietuose!... Niekada
 61 4|    šunlupių neisiu - neisiu! Gana jau! Pamačiau visa!~    Ir verkė,
 62 4|        kiek pagulėjęs: - tur būt, jau įkilus dirba valiukas? -
 63 4|         ligonis tuo tarpu kalbėjo jau ką kita. Bandėsi keltis,
 64 4|           gali būti jam naudinga, jau jis visa ko esąs išmokytas.~   
 65 4|           visa veda?~    - Paseno jau! - atsakė ponas, - man reikia
 66 4|            nors žmogus geras, bet jau nusidėvėjęs. Rytoj rytą
 67 4|      prieš tave, nesiderėk. Tokia jau tvarka ne tik žmonijoje,
 68 4|       senai? - perklausė senis. - Jau bus keturios dešimtys metų
 69 4|     nusikvatojo senis.~    - O aš jau buvau ir beužmiršęs, jog
 70 4|            neprasilenksi, ir štai jau aš savąjį ir priėjau; dabar
 71 5|    nepabaigta. Ne niekino jo, bet jau nebebuvo su juo taip atviri,
 72 5|  paskutinę vietą prie mūsų stalo, jau pats drovėsis besigretinti
 73 5|       gražų žemės plotelį; matėsi jau esąs savininkas gražios,
 74 5|        rodėsi įsisvajojusiam, kad jau be to visa ko nė nebeapsieitų,
 75 5|           ko nė nebeapsieitų, kad jau ilgiau taip gyventi niekaip
 76 5|         eik kur benorįs, nes mums jau nebetinki! - Kur tuomet
 77 5|           neturėdamas? Nebešildys jau tada dabar surašinėjamieji
 78 5|     nusidėvėjo iš eilės ir niekas jau nebekviečia išeinančio į
 79 5|          per kalbos? Nejaugi taip jau tyčiomis žudytis, kad tie
 80 5|           ir jo gimtinių kaimynų. Jau jie - tie tamsieji paniekintieji "
 81 5|     Riškus: - bet aš to tikėjausi jau nuo poros mėnesių: vokietis
 82 5|      Kurgi Elžbieta?~    - Nebėra jau, broleliai!~    - Ar gali
 83 5|    devynerius laukus žada daryti. Jau ir kamarninkas yra pasikviestas
 84 5|         ar jums bepasiseks!~    - Jau visa turime! - karštai tvirtino
 85 5|           dvarus! Nebepasitenkina jau tuo, ką išgali rankomis:
 86 5|          Donner Wetter!...... čia jau pritrūko vokiečiui ir tinkamų
 87 5|          bepliukuodamas. Nebebuvo jau ką žmogui bedaryti.~
 88 6|       senąjį Juozą, visi pripratę jau buvo skaityti jį bepročiu
 89 6|          suolo Riškus.~    - Gana jau, gana, tamstele! Kur beeisi
 90 6|          išsiglamonėjęs, pasiliko jau ant visados, kaip vienoj
 91 6|        išsiduostė, bet dabar gali jau nieko nebebijoti. Argi galėjo
 92 6|           buvo! Paskui papasakosi jau, iš kur atsirado!~    -
 93 6|           gi? ar maždaug nors yra jau į tą pusę? - paklausė Jonušas,
 94 6|         ant mano galvos.~    - Ką jau sveikas ir bekalbi! Ir poterius
 95 6|          rumo, - net galva sukasi jau man nuo to plepėjimo; o
 96 6|       Prieinu prie rūmų, žiūriu - jau žmogus kiemą bešluojąs,
 97 6|  ministeriui pusryčiams; kerčioje jau verdulis, visas auksinis,
 98 6|           perkreipęs galvą:~    - Jau keliasi; nuėjo padėti apsitaisyti, -
 99 6|          susiprask, sako, kad čia jau sidabriniais neužkiši; tai
100 6|        gerai! - sako. - Kaip nors jau padarysime." Nors aukšto "
101 6|         gi buvai pražuvęs? Ar tai jau visi mūsų mužikėliai laimingi,
102 6|  sodiečiai.~    - Dabar vis gelto jau mūsų nebemėtys, nors ir
103 6|        neatsiuntęs matininko? Vis jau sėti galime? - dar paklausė
104 6|     Laurinaitis pastatė ant stalo jau atkištą butelį, akis aukštyn
105 6| tuštelaitis iki lašo. Laurinaitis jau buvo berakinėjęs antrą,
106 6|          rub., vėl 10; tai turime jau 15 rub. Ar visi matote?
107 6|          ir dar 10, tai ir išeina jau 51. Matote?~    - Kas čia
108 6|         Laurinaitis, čiupinėdamas jau aplukštintą buteluką. -
109 6|          Dievas myli.~    - Taigi jau rodos ir visa, o tuo tarpu
110 6|        vonią pasidaryti, už kurią jau ir nebeatmenu, kiek atsiėjo
111 6|            Lieka dar 69. O rodosi jau nieko daugiau nebereikia,
112 6|         išeidamas vyriausiasis ir jau mane pažįstąs iš senesnių
113 6|       ministeris vaikščioja. Buvo jau apie trečią valandą popiet,
114 6|         šimtametės degtinės, kuri jau net tirštai nusistovėjusi,
115 6|       darbams atlikti. Darbininkų jau jiems jokių nebereikią,
116 6|        kaip tai mūsų šalyje ponai jau žmones į tyrus laukus varo
117 6|          jums apyskaitos išduoti, jau suvažinėjęs ir į Kauną.~    -
118 6|        nutįso paskui! Tada turime Jau 50 + 5 ir 25 - tai 80; vežėjui
119 6|           matote, esant.~    - Ką jau ir bekalbėti! Skersai išilgai
120 6|          pusrublinė! - nekantriai jau pertrauke vėl kalbas Laurinaitis,
121 6|      spėdamas betgi pasibaigsiant jau taip nebepakeliamai sunkinančios
122 6|         turint rankoje.~    Dabar jau niekas nebebarė jo už pertraukimą
123 7|         nuovargio ir nuo degtinės jau mėlynai paraudęs. - Atleisi
124 7|       mėlynai paraudęs. - Atleisi jau, brolyti. Ir kunigas po
125 7|         daužė kumsčia stalą, kol, jau gerai nebesuvaldydamas rankos,
126 7|    sužeistą pono daktaro ranką ir jau tylomis išsiskirstė namo.~   
127 7|         sukrautus žiedus, kuriems jau nebebuvo lemta sulaukti
128 7|     parodė ranka į dvarą. - Tenai jau visas būrys juodvarnių sulėkė:
129 7|        buvau kalvėje ir ten girdė|jau tikrai.~    - O Jėzau!...
130 7|          tris kapeiku.~    - Gana jau gana! už keletą žodžių,
131 7|         apsiėmei! Ar nematai, kad jau visai sutems tuojau? - sušuko
132 7|     Tamošius nebežinia nė kelintą jau degtuką, nes drebančiomis
133 7|     tarytumei dabar nelaimė visai jau nebe tame, kad juos taip
134 7|      Tamošių, Jonušas pasiskubino jau dabar pro duris ir, nerimdamas,
135 7|         ir ūžiantį pluoštą.~    - Jau prasideda! Jau prasideda! -
136 7|     pluoštą.~    - Jau prasideda! Jau prasideda! -niūrai kartojo
137 7|        buvo tartum naujas užkuras jau ir taip degančioms klausytojų
138 7|         jos pačios kailio. Toksai jau buvo būdas, nepakenčiąs
139 7|        pratarė pirmutinis Riškus, jau prašvitus aušrai. - Kažin
140 7|          Rasit, rytoj šituo laiku jau Aukščiausiojo Teisėjo akyvaizdoje
141 8|      Juozų trobos, Jonušas nebėjo jau į dvarą. Priėjęs mišką,
142 8|          atsisveikinęs.~    - Šis jau vėl ant Juozų, rodos, meškerę
143 8|       žlabanojasi, kas mėgia, mes jau ne.~    - Užkaičiau pilną
144 8|           sustirusis senis; - tai jau jokios vilties nebėra!? ...
145 8|           ir sava trobelė ne taip jau mirtinai buvo brangi, kaip
146 8|       Riškus susiprato sulaikyti, jau ji pripuolė prie degančios
147 8|        užpuolikams pergalėti: vos jau pirmuoju didžiavyriu save
148 8|          save pasijutęs, Giniotis jau dabar vienu - kojos ir kumsčios
149 8|           nagaikomis. Ir jaunimas jau buvo besprunkąs pro duris.
150 8|          duris. Nelaimė, kazokas, jau bėgančius pro duris beplaušodamas,
151 8|    nepamatęs ar neveizdėdamas, ką jau padaręs. Pamačiusi tai motina,
152 8|           tatai antrasis, pametęs jau nebežinantį kur dėtis Laurinaitį,
153 8|           laikas, nes ir antrasis jau tik kvėpavo sustingusiuose
154 8|   išrakinti iš tikrai sustirusios jau bobos nagų ir išnešę laukan
155 8|          netoliese, manydami, kad jau abi nebegyvi.~    Sunkiausios
156 8|        kitų. Bet niekas iš žmonių jau daugiau rankos nebepakėlė
157 8|      apalpimo pripuolė prie angos jau degančios trobos, vėl pratarė
158 8|       replėmis, vokiečio kaklą ir jau beveik visai buvo nusukęs
159 8|                      Keletas metų jau praslinko nuo tų liūdnųjų
160 8|        lazda rankoje.~    Juozas, jau proto nebeatgaudamas ir