Part

  1 1|           gamtos paslapčių; darydamas savo pastabų, didino savo žinių
  2 1|        darydamas savo pastabų, didino savo žinių skaičių.~    Nemokėjo
  3 1|               tyliai:~    - Nei tu su savo margoms klumpėms dangaus
  4 1|              niekada negavo pritarimo savo "nenaudingiems" darbams,
  5 1|           nors paguosmę arba pagyrimą savo širdingajai pamėgai. Liūdna
  6 1|         išnešęs, vos imdavo statinėti savo marguosius klumpelius, būriai
  7 1|         poterius pakalbėjęs, suimdavo savo skabtus ir visokius įrankius
  8 1|             susijuosė diržu, užsimovė savo aukštą ausėtąją kepurę,
  9 1|          karves ganė: šniokščia, ūžia savo amžiną rimtąją gaidą...~   
 10 1|           birbynę į kišenę, sudumdavo savo ilgąjį trimitą.~    Vos
 11 1|  baudžiauninko duktė: pamatė ją, kaip savo tėvui valgyti atnešdavo.~   
 12 1|           spindulėlis bliktelėjo, jis savo rankomis čionai kryžių pastatė...~   
 13 1|                 Ir šit pasidėjo senis savo aukštą ausėtąją kepurę,
 14 1|              atsitikimo, išgirdo apie savo laimę. Džiaugsmas pagydė
 15 1|               ūžia; gluosnyje gandras savo lizde taraliuoja... Visa
 16 1|                    Tartum, mato senis savo Jonelį, kaip dailiai sukaltus
 17 1|          žingsnius. Kadangi nemėgo su savo širdgėla prieš žmones rodytis,
 18 1|            visi išvien puola, užmiršę savo peštynes del kokio nutvertojo
 19 1|            tai vagis esą vaisinti ant savo žemės! Mūsų trobos tai tas
 20 1|             ir betrūko, kad imtumėvos savo tarpe žodžiuotis, - tarė
 21 1|            sakyti: - "ponas" pas tuos savo "grinomus" tarnauti pristojo!...
 22 1|          pasilygti galima, - tvirtino savo Juozas. - O rasit? ...~   
 23 1|             susitardavo, ir rengdamos savo širdyje į jaunąjį poną graudulingą
 24 1|            taip buvo įsigilinęs į tas savo mintis, kad nė jaunojo pavasario
 25 1|             prakalbomis, lyg geriausi savo pažįstamą.~    - Sveikas,
 26 1|          klykdamos suktis, dejuodamos savo "nevyko" ir besiklausdamos
 27 1|             ne kaipo tikrasis brolis, savo galvą į pavojų leisdamas,
 28 2|          teismo dieną... Ir kaip toki savo žemelės naikintojai stos
 29 2|          Iskarijotas Kristų, taip jie savo žemę išduoda į rankas netikėlių
 30 2|              pamatysi taip pat ir čia savo akimis. Bet ką čia bekalbėti
 31 2|            visą būn varnų, kurios, ir savo tarpe besikukindamos ir
 32 2|                Dabar - žiūri senis ir savo akimis dar vis netiki: vietoje
 33 2|            būtų taip ir likęs kryžius savo vietoje, jeigu ir čia nebūtų
 34 2|           sparnus nuleidusios, - mat, savo krašto ilgėjosi vargšės.
 35 2|              Kas gi ir nenorėtų turėt savo kampo ir jau kasmet ramiai
 36 2|        nežinomiems sukčiams, kurie iš savo pusės visa ką žadėjo, ko
 37 2|           Tamošius nebūtų jo suėmęs į savo rankas.~    - Na! gana tau
 38 2|          tiktai apskritomis mažutėmis savo akimis; jį gi atvedusiu
 39 2|           padaryti. Pasilaikyk, sako, savo pinigus tikresniems reikalams.~    -
 40 3|                o tuo tarpui vienatine savo akim taip pat darbuotis
 41 3|         lingavo, į juos žiūrėdamas iš savo pusės, lyg rodės, jų pasigailėdamas.
 42 3|                drast" tuoj su visais, savo iškloju, pasiviešėju. Dieve
 43 3|                  Sodiečiai susižvalgė savo tarpe, o už kitus nekantresnis
 44 3|                neskaitant mažmožių ir savo išsilaikymo. Aš jau visada
 45 3|            išsilaikymo. Aš jau visada savo valgiau ir ne kartą reikdavo
 46 3|            Leiskit man jį! - šaukė iš savo pusės žinovas: - ką jis
 47 3|            gerai proga pasinaudojo ir savo užtarėjų pralietuoju krauju
 48 3|           krauju kaip tik pasigarsino savo vardą.~    Ne per toli nuo
 49 3|            užsiimti nenorįs, kaip tik savo dūšia rūpinąsis. Tą žinią
 50 3|            bažnyčioje skambėjo. Tokiu savo apsiėjimu, neilgai trukus,
 51 3|               visados pritraukė ir ne savo augintais arkliais verstis
 52 3|              sveikas.~    Užtai bobos savo globėjo neapleido ir atsigirti
 53 3|               pūru sėmenų leisiu sėti savo žemėje. Ką darysi!~    -
 54 3|          patsai save, - užtat įgysime savo žemelės... savo sklypelį,
 55 3|               įgysime savo žemelės... savo sklypelį, savo kampeli!...~   
 56 3|             žemelės... savo sklypelį, savo kampeli!...~    Ir sodiečio
 57 3|       pridengtas. Ten tad ir susodino savo svečius; patsai gi atsisėdo
 58 3|            visi vienu balsu. - Mes ir savo atnešėme ir dar vieno kaimyno,
 59 4|              laukus ir sodnus; klevai savo purėtaisiais žiedais klestėjo,
 60 4|           spiečius, kurios bekaišiojo savo laibus siurbtuvėlius i kiekvieną
 61 4|            šnekutis vylingai plasnojo savo blizgančiais tamsiai mėlynais
 62 4|             kam šįmet užmetus auginti savo šeimyną; paliekniais tylomis
 63 4|             šilima, nedrąsiai skleidė savo ilgųjų kekių smulkius baltus
 64 4|            kas jam yra, atrėžė:~    - Savo puodų žiūrėk! Kas yra tai
 65 4|              kiti tvirtino, kad ponas savo rankomis taip atsimokėjęs
 66 4|         seniausias dvaro tarnas. Visą savo amžių praleido jis dvare
 67 4|             širdimi prisirišo... prie savo ponų. Mylėjo jisai savo
 68 4|               savo ponų. Mylėjo jisai savo ponus iš visos širdies.
 69 4|              turįs būti dėkingas visą savo amžių ir savo ponams ištikimai
 70 4|           dėkingas visą savo amžių ir savo ponams ištikimai tarnauti.
 71 4|            norėjosi. Kokių gi atmainų savo gyvenime norėtų, jis pats
 72 4|                   Ir padavinėjo senis savo jaunajam įpėdiniui knygas,
 73 4|                ir šimtai metų prieina savo galą; taigi ir man atėjo
 74 4|           beužmiršęs, jog visa tai ne savo, jog kada nors prieisiu
 75 4|              prieisiu liepto galą. Su savo likimu, broleli, neprasilenksi,
 76 4|            liga, ir stengėsi užmiršti savo senąjį pranokėją.~
 77 5|           jisai, kad nieko čia neturi savo, kad visa tai svetima, visa
 78 5|               tarpe.~    Ir ponija iš savo šalies matė tuos jo prie
 79 5| nebesipriešino prileisti Riškaus prie savo stalo, bet dargi "pasiaukojo"
 80 5|            prie jų gretintis. Visą gi savo širdį su dvasia ir kūnu
 81 5|             kaip ir kitą reikalingąjį savo turtą, kol tas buvo naudingas.
 82 5|            kambarėlį, valgį teikė nuo savo stalo; susirgusį aplankydavo
 83 5|               ir ponai ištikimiausįjį savo tarną. Taip bent manė patsai
 84 5|         siuvėją, ir pašoko jame noras savo lizdą įsikurti, savo šeimynėle
 85 5|            noras savo lizdą įsikurti, savo šeimynėle apsivesti; žodžiu
 86 5|      apsivesti; žodžiu sakant, širdis savo teisių pareikalavo: kitokios
 87 5|           meilės, nebe vergiškos prie savo ponų.~    Turėjo tada sutaupytų
 88 5|             pagaliau patsai išsigando savo užsimiršimo ir pabėgo į
 89 5|               užsimiršimo ir pabėgo į savo oficiną.~    Dievuli brangus!
 90 5|     nubučiavęs, nuėjo prie paprastojo savo darbo į raštinę.~    Bet
 91 5|        pasisakė panai Mortai atmainęs savo sumanymą.~    Pana Morta,
 92 5|              glaudėsi, nesirūpindamas savo ateitimi: juk dvaro ponai
 93 5|      išlaikyti taip pilnai atsidavusį savo vergą, bet ir iki mirštant.~   
 94 5|               nedrąsiai teisintis del savo netikėtojo apsilankymo.~    -
 95 5|              ar dvaro ponija suteikti savo galybe ir malone.~    -
 96 5|         keliauja ne del mūsų, tik del savo gerovės ir dirba taip, kaip
 97 5|          naudinga, mąstydami tik apie savo šalį; žiūri, kaip kuo daugiau
 98 5|           savųjų žmonių atsitraukę ir savo šalies reikalų nei naudos
 99 5|          Riškus, užmiršdamas pamažėli savo paties skausmus: - susamdys
100 5|         nosies akinius ir, prasivožęs savo visuotinės gudrybės knygą,
101 6|         keliauti! - pratarė atsiminęs savo vargą ir keldamos nuo suolo
102 6|              Išmetė dvaras, kur vieką savo palikau, - kam gi kitus
103 6|            kitus nekaltai besunkinsiu savo senatve.~    - Nebekalbėtumei
104 6|      susilaukę, kaip buvo susitarę su savo globėju.~    Tuščiomis rankomis
105 6|           paaiškino daktaras, ir tęsė savo pasakojimą toliau.~    Slenku
106 6|               Susipylęs pinigus, kaip savo, į kišenę: "Gerai, girdi,
107 6|                   Eis vokiečiai ir su savo auklėtiniais iš mūsų žemės
108 6|            perdavė daktarui; daktaras savo dalį įtraukęs atleido kitam,
109 6|            Priėmė užtai dabar ir prie savo stalo, privaišino kiek tilpstant.
110 6|              tai ir pasirodo, kad dar savo teko pridėti 16 rublių,
111 6|             būti ponu, turėk apytaisą savo." O kam gi aš juos turėsiu,
112 7|           ponais, kaip mūsiškis, kurs savo krašto nemyli, tiktai težino
113 7|               Taipo stipriai įtikinti savo globėjo, spartūs ir linksmi
114 7|               pasitikėti laime. Laukė savo globėjo pažadėtojo žodžio
115 7|              vienmarškinis rėžė šieną savo apluoke; klojo pašliaukui
116 7|            sutems tuojau? - sušuko iš savo pusės, kuo nepasiusdamas
117 7|              surikęs į duris ir vienu savo kieto kumsčio smūgiu nutrenkęs
118 7|          apdriskusi skurdė išlindo iš savo kampo, tartumei tikra šmėkla
119 7|                bet nei savęs nei kitų savo žodžiais nesuramino. Išeidamas
120 8|              Beeidamas stačiai priėjo savo butą. Čionai išgirdo atbalsį
121 8|         galėsi tu ten paskui gaivinti savo šiltu vandenėliu dailiuosius
122 8|          patys to neatjautė, nei kitų savo kaimynų ir artimų neregėjo
123 8|        peržiūrėdami ir taisydami prie savo apdaro, galop prisiartinęs
124 8|           kaip tatai dedas paprastai, savo aukos, kada kiti pradėjo
125 8|               katras pasiskubino prie savo lizdo, palikdami Juozus.
126 8|             ir graužė akis nepaprastu savo kartumu.~    Giniotis, suradęs
127 8|              išnešę laukan atgaivinti savo nelaimingąjį draugą. Išvilko
128 8|            Juozas kiek atsipeikėjo iš savo sustyrimo; priėjo prie tebegaruojančių
129 8|        patekėjus, supuolė būrys špokų savo lizdų ieškoti ir stebėjosi,
130 8|             dabar tiktai supratę visą savo nelaimę, pradėjo garsiai
131 8|        prastojusį ir nieku nesutepusi savo gyvenimo senelį; apsaugojo
132 8|             kitaip negalėjo išvaduoti savo draugo. Neikė ją sunkus
133 8|              buvo bepažinti. Tamošius savo gyslotomis rankomis turėjo
134 8|                kursai nesubrendusiais savo sumanymais visa išgriovė,
135 8|       Parodyti žmonėms nenuilstančiai savo galybei, apsigyveno nors
136 8|           pagali, nešėsi į griuvėsius savo trobelės ir niurnėjo eidamas:~    -
137 8|           bešlitiniuodamas po buvusio savo kiemelio griuvėsius arba