Part

  1 1|           senelio sąnariuose. Linksma ant širdies, lengva ir taip
  2 1|           darbo. Užsimovęs sau klumpę ant kairiosios rankos, atsargiai ,
  3 1|              visą gražumėli, padėdavo ant žemės, meiliai šypsodamos,
  4 1|              šviesusis nusišypsojimas ant senelio veido, pranykdavo,
  5 1|        visokius įrankius ir užnešdavo ant aukšto. Paskui, apsivalęs
  6 1|       Bėgdamas, tai kūlę apvertė, tai ant kiliopų pažingėjo, tai šiaip
  7 1|                 Dabar rūdyja dalgelis ant gembės, o jis čia po ta
  8 1|            Juozas.~    - Taigi, dabar ant mūsų toki laikai atėjo,
  9 1|                tai vagis esą vaisinti ant savo žemės! Mūsų trobos
 10 1|            Pagaliau jo akys susilaikė ant dvaro, baltuojančio ant
 11 1|               ant dvaro, baltuojančio ant kalno antroj upės pusėj,
 12 1|              raudonąjį gaidį patupdyt ant stogo... Žūta būta!...~    -
 13 1|               paupyje stovėjo gandras ant vienos kojos, šildydamos
 14 1|              vienos kojos, šildydamos ant saulės ir džiovindamos šiltu
 15 2|           Kitkart ir aš buvau žmogus, ant senatvės štai likau pastumdėlis,
 16 2|          nieko šventa, kol patekėsiąs ant dangaus, vietoje šviesiosios
 17 2|              ilsėjosi, betaraliuodami ant lizdo, - pykš! pykš! ir
 18 2|             netiki: vietoje kryžiaus, ant aukšto mūryto šulo stovi...
 19 2|          prūdelis, o pačiam jo vidury ant iškilmės vėl riogsojo kita
 20 2|                   Lingavosi lingavosi ant vandens, gurgino gurgino
 21 2|               sodiečių, piktažodžiavo ant pono ir keikė vokiečius,
 22 2|             kitų žodžius - suversdavo ant sau arba dvarui kuo nors
 23 2|               dūšių kitąsyk nemainėme ant gardaus kąsnio bei degtinės,
 24 2|        nubraukė, bepykdamas už ją jau ant savęs. Prisėdo ant kelmelio
 25 2|             ją jau ant savęs. Prisėdo ant kelmelio pasilsėti ir pypkės
 26 2|            savųjų namų slenksčio.~    Ant rytojaus artimajame miestelyje
 27 2|               šalin nuo jo. Susitikęs ant galo Laurinaitį, stačiai
 28 3|            skubiai šokinėjo nuo veido ant veido kalbančiųjų sodiečių,
 29 3|            jam čia tuojau "prašeniją" ant pasturgalio ir snukio išrašysiu!~    -
 30 3|           krist iš visų šalių smūgiai ant jo paties.~    - Neklausykit
 31 3|           žiūrime - jau ir matininkas ant kiemo!~    Karčemoje kilo
 32 3|     klibinkščiuoja ir, viduryje aslos ant kelių puolęs, klupsčiomis
 33 3|            išsilaižęs, bet vieną koją ant visados pritraukė ir ne
 34 3|             ponas daktaras velėjęs ją ant gulto, jei vyras - lipdinęs
 35 3|               kampų drobulę, apačioje ant žemės surisdavęs keletą
 36 3|             paskui brikš brikš pabrėž ant korčiukės ir lieps tau dar
 37 3|       advokatas" ir dabar neapsiriko: ant rytojaus prietemomis jau
 38 3|                barškindamas apvyniotu ant pirštų rožančium: - į "brostvą"
 39 3|           uždegė lempelę, ir pastatęs ant stalo, tam sykiui įtaisyto
 40 3|        Prašyčiau sėstis, kad turėčiau ant ko, - tarė, - bet, kaip
 41 3|           svečius; patsai gi atsisėdo ant kulbės, prisiritinęs arčiau
 42 3|           ponas pasmuks užsienin, jie ant jo kaltę suvers, o poną
 43 3|                buvo gabalas: duok šen ant stalo!~    Netrukus pasirodė
 44 3|             nešina ir, sustačius visa ant nepuikaus stalo, pati pasišalino.
 45 3|  atsineštąsias popierines, skaitydami ant stalo prižadėtuosius pinigus.
 46 3|            dangų atdaro". Žmonės dėjo ant stalo, o ponas daktaras
 47 3|         Aštuonios dešimtys! - pratarė ant galo. - Tai jūsų keturių? ...~    -
 48 4|       praskilą įdėčiau ir pakabinčiau ant saulės džiūti vaistui,-
 49 4|           tamstai ir tikrai kažin kas ant širdies?~    Tamošius nusijuokė,
 50 4|      pavaikščiojęs neužilga atsistojo ant vienos kojos, ramiai besipūtindamas
 51 4|               moteriškos balsas.~    -Ant amžių! - rūsčiai murmtelėjo
 52 4|              ėmė žvalgytis: netoliese ant tako pamatė sukruvintą baltą
 53 4|              ir šūktelėjo išsigandęs: ant žemės, tarp krūmų įspraustas,
 54 4|            paguldė atsargiai jo galvą ant kiminų ir, kaip tik išgalėdamas,
 55 4|              tenai ir įpuolė Rymeika. Ant slenksčio užtiko bevaitojančią
 56 4| šnekučiuodamas, kaip vienametis. ~    Ant galo stiprusis būdas paėmė
 57 4|            eiles skaičių, o kad ašara ant popierio netyčiomis nukrito,
 58 5|             norėčiau vesti, - pratarė ant galo ir vėl ponams rankas
 59 5|             jų geradarybę nustojęs ir ant visados išsižadėjęs vilties
 60 5|               gerai apdėvėtas švarkas ant pečių ir mažas ryšulėlis
 61 5|       prašutinsiu, pasistiprinsite ir ant širdies bus lengviau ir
 62 5|         sakosi!~    - Tfu! nusispiaut ant tokių stulpų ir piliorių
 63 5|            parsikriokęs, užsirioglino ant akmenų krūvos, pasimovė
 64 5|               akmenų krūvos, pasimovė ant kumposios nosies akinius
 65 5|         užėjęs iš kitos pusės akmenų, ant kurių vokietis, išsitaisęs
 66 6|              O jis tuo tarpu atsisėdo ant lovos ir atsidėjęs klausė,
 67 6|               pabaigus, atgal dusliai ant pagalvių parsviro, ir tada
 68 6|          išsiglamonėjęs, pasiliko jau ant visados, kaip vienoj didžioj
 69 6|           duok alaus butelį! Geriu aš ant greitųjų tą alų, stovėdamas,
 70 6|             nereikalingų kalbų nebūtų ant mano galvos.~    - Ką jau
 71 6|         virtuvę, tik staiga urururur! ant manęs šunes, kaip drigantai
 72 6|               juostą - čirškina, kepa ant iešmo pasimovęs dveigį veršį
 73 6|           čiupros paduskino ir šaukia ant manęs: "Vėjavaiki! kur gi
 74 6|                Paskutinį žemės kąsni, ant kurio mes, mūsų tėvai ir
 75 6|                   Laurinaitis pastatė ant stalo jau atkištą butelį,
 76 6|       smulkios gražios duonos, padėjo ant stalo ir tęsė toliau.~    -
 77 6|               kaip tai galima, turint ant pečių galva ne vien kepurei
 78 6|             ir 25 - tai 80; vežėjui 5 ant alaus - tai ir 85. Buvo
 79 6|             sąžinė neleido: bevelijau ant jūsų sąžinės atsidėti ir
 80 6|    pasirodydamas įsikarščiavęs trenkė ant stalo visą rublį:~    -
 81 7|              jis patars.~    Užsimetė ant pečių sermėgą ir, pametęs
 82 7|           duris stipriai užstumtas, o ant pajuodusių jų lentų kažin
 83 7|                 padūko plūst kaimynas ant Tamošiaus. - Kas gi paskaitys? ...
 84 7|                  Paėmė žyduką gražiai ant rankų, paglostė; Tamošius
 85 7|         šleptelėjo netikėtai nukritęs ant žemės nuo Jonušo rankų ir,
 86 7|           veizdėdamas i aiškiai, kaip ant delno, matomą ugnį. Liepsna
 87 7|              galuose rodytis, kad tai ant jo trobų taip liepsna šokinėja.~   
 88 7|      atsispyrimas žymėjosi nauja žyme ant jos pačios kailio. Toksai
 89 7|            priėjęs prie lango, pamatė ant stalo degančią graudulinę.~    -
 90 7|           ilgus nuodėgulius, - čionai ant baltai aptiesto stalelio
 91 7|             šviesą, klūpojo pasirėmęs ant lazdos ir sutardamu su žmona
 92 7|        išklausyk mus! Dieve, susimilk ant mūsų!~    Ir čia Jonušas
 93 7|          lubas.~    - Dieve, susimilk ant mūsų! - garsiau už kitus
 94 7|            Jonušas. - Dieve, susimilk ant mūsų! - šaukė giliai perimtas
 95 7|              Ir lengviau pasidarė jam ant širdies.~    Gera buvo čionai:
 96 8|      atsisveikinęs.~    - Šis jau vėl ant Juozų, rodos, meškerę užleidžiąs, -
 97 8|           visus dar už vartų! - šaukė ant jos brolis Mykolas: - galėsi
 98 8|            bežiūrint linksmiau darosi ant širdies. Sėskimės gi prie
 99 8|           plauko niekam nepalaužtume, ant ko parsiėjus.~    Ir srėbė
100 8|               kepinamų ištisas dienas ant saulės, be duonos kąsnio,
101 8|             klumpių riogsojo išvilkti ant dirvono, o kazokas sugrobęs
102 8|        gailėtis apalpusios, išvilktos ant dirvono Juozienės.~    Giniotis
103 8|      niuktelėjo per kaušą ir sudribdė ant slenksčio angoje.~    Tuo
104 8|         pataikęs į smilkinį, pardaužė ant vietos. Pamatę ištisą gulinčią,
105 8|            meldė pagalbos ginkluotąjį ant sienos kabanti šventąjį
106 8|       nesulaukė ir kazokai, išsivilkę ant mėšlyno, taip jį supliunijo,
107 8|         užmirštas paraližuotas senis. Ant tako dvaro linkon matyti
108 8|            nepaspėjusią senelę. Paėmė ant rankų, prisėdo ant priekrosnio
109 8|              Paėmė ant rankų, prisėdo ant priekrosnio ir ėmė liūliuoti:~    -
110 8|      šokinėdami aplink. Vienas užšoko ant kukurų dar kniūpsčiomis
111 8|        rūstumas, su kuriuo pasikėsino ant išgamos Giniočio. Ir akmuo
112 8|            trejetą dienų garavo, rūko ant. aukšto kalno senasis dvaras,
113 8|              naikina jų pražudytojams ant nieku nenumaldomo keršto.
114 8|         pašižabojusi, arba užsilipusi ant vienatinės belikusios sausos
115 8|           laidokams ir sausaširdžiams ant patyčių ir apjuokos; senis