Part

  1 1|         patiria ir ima naudotis tuo, ką jau senai iš padavimų vien
  2 1|                 ot sau, žiemos laiku ką gi dirbsiu senatvėje? tai
  3 1|              neilgai trukus palūšiu. Ką tu veiksi, vienas likęs:
  4 1|         sklenda, kaip pašėlusi. šit, ką vienybė padaro!~    - Žinoma, -
  5 1|           nieko?~    - Niekur neinu, ką gi aš girdėsiu.~    - Rasit,
  6 1|         Matai, nėr ko snausti.~    - Ką gi darysim dabar? - paklausė
  7 1|           susirūpinimas.~    - Žinai ką, kaimyne! - pratarė po valandos: -
  8 1|              pasibridėti! Nepražūsi! Ką Dievas augino, tą ir išmaitino -
  9 1|             ponui išsakyti visa tai, ką jaučia jo širdis!... O čia
 10 1|             jo širdis!... O čia lygu ką sumąstavo ir stengias atvaizdinti
 11 1|              taip beširdiškai atims, ką dovanojo vertai, užpelnytai,
 12 2|          senelis, susiėmęs rankas: - ką daro tie nevidonai!?...~   
 13 2|          juos draskiau, broleli, nei ką, - atsakė sodietis. - Draskyti
 14 2|              ir čia savo akimis. Bet ką čia bekalbėti apie žmones,
 15 2|             Ar jie čia meldžiasi, ar ką?~    - Velnias juos žino,
 16 2|              pas žmogų.~    - Na, ir ką ponas? - visa užmiršęs ir
 17 2|           besibiaurėdami... Ir žinai ką, brolau! buvo jau jisai -
 18 2|       džiaugsmo!~    - Rėžk, brolau, ką ranka pasiekė! - pritarė
 19 2|              o dabar? ...~    - Štai ką iš jų padarė vokiečių dvaras! -
 20 2|              vėl pamasintas, ir tai, ką pats priplūdo, ir kitų žodžius -
 21 2|         neisiu; negaliu dabar. O vėl ką ir begelbės save biauroti? ...~   
 22 2|             kurie iš savo pusės visa ką žadėjo, ko tiktai kas panorėjo.
 23 2|            iš kūtelės iškeliavo, bet ką bedarysi? ... Širdyse užtat
 24 2|           stiklai šokinėjo, ir kažin ką vedžiojo kaimynams labai
 25 2|       valandėlę, nebesusigriebdamas, ką atsakyti. Kiek lukterėjęs
 26 2|         besėdintieji karčemoj.~    - Ką su juo bedarysi? - aiškinosi
 27 2|             Dievo padėjimas?!... Bet ką aš čia vepu? Senas esu ir
 28 2|         Šliažas iš Skilandžių.~    - Ką gi dabar manote daryti? -
 29 2|          dienas, o kitos mano.~    - Ką gi advokatas?~    - Ką ten
 30 2|               Ką gi advokatas?~    - Ką ten su tokiu! Sako: aš žemės
 31 2|             to velnio ir mąstau sau: ką čia dabar prašyti ir kam
 32 3|           todel savųjų prikišti. Bet ką padarysi? Toks jau aš iš
 33 3|             iš savo pusės žinovas: - ką jis čionai liežuvį laidys!
 34 3|            čionai liežuvį laidys! už ką jis mane biauros?!...~    -
 35 3|             dar aptiekon eiti. O ten ką gausi? ... Kokio šviesaus
 36 3|              bent žmogus! žinojai už ką penkelgę užmokėjęs! - girdavo
 37 3|        pačiauškėti; tiek tik naudos, ką duoną suvartoti padeda.
 38 3| pasikarščiuos kitas vyriškis.~    Ir ką pasakysite! Lig vienos dienos
 39 3|             leisiu sėti savo žemėje. Ką darysi!~    - Nekaip, prie
 40 3|               atsakė antrasis, - bet ką gi darysi? Į klaną kritęs,
 41 3|          nebeatsikelsi!~    - O kiti ką mano?~    - Jarašius atsisakė
 42 3|            bučiuoti.~    - Oi-oi-oi! ką čia bedaryti? - rūpinosi
 43 3|                       Lai kalba, kas ką nori! Mes matome ir patys -
 44 3|       paskolintuosius pinigus.~    - Ką padarysi? Nuvažiuočiau,
 45 3|          taip bus: reiks važiuot, ar ką jau?!~    - Kada? - paklausė
 46 3|            tuo tarpu su jumis ponai, ką norės, tai padarys. Reikia
 47 3|         sparčiau seksis, - ragino. - Ką čia bekalbėti apie kokius
 48 3|            rankų prisibučiuoti!... O ką darysi? Vargui užėjus, sodiečiui
 49 4|        velnią yra šiandien prarijęs; ką nors netikusį galvoja! -
 50 4|          baltkrrriaunis! kam reikia? ką piausim? - gondrą! gondrą!
 51 4|           žiburys. Šunes, lyg negera ką nujausdami, ištisomis naktimis
 52 4|   neatgaudamas, mojavo rankomis, lyg ką nuo savęs stumdamas, ir
 53 4|            savęs stumdamas, ir kažin ką kalbėjo be tvarkos. Pasilenkusios
 54 4|        ligonis tuo tarpu kalbėjo jau ką kita. Bandėsi keltis, bet,
 55 4|           prie ko nors prisirišti ir ką nors pamilti, tai ir mūsų
 56 4|           Riškus išplėtė akis.~    - Ką? - nesitikėjai taip greit
 57 4|             užimsi jo vietą.~    Lyg ką nujausdama, susispaudė jaunajam
 58 5|               tarė, - ir nesupratau, ką darąs; bet niekada jūsų
 59 5|         dabar su manim visa taip." - Ką gi aš veiksiu? - klausiu
 60 5|                   Pasakyk, tamstele, ką jie su žeme daryti žada? -
 61 5|           atvažiuos, tiktai nežinia, ką matuos! - tarė nusišypsojęs
 62 5|             Nebepasitenkina jau tuo, ką išgali rankomis: garinius
 63 5|         bepliukuodamas. Nebebuvo jau ką žmogui bedaryti.~
 64 6|           lovos ir atsidėjęs klausė, ką Riškus pasakojo; tik laikas
 65 6|         trynėsi sau delnu kaktą, lyg ką norėdamas nuo jos nubraukti -
 66 6|            nuo jos nubraukti - kažin ką dengiantį ir slėgiantį.
 67 6|     Sodiečiai nesiėmė labai į širdį, ką išgirdo nuo Riškaus; buvo
 68 6|  prisiklausiau apie mūsų advokatą, o ką žmonės ima tik plepėti,
 69 6|         arklius beparduodantį.~    - Ką?! - pertraukė vėl kaimynai.~    -
 70 6|              daktaro naujieną su tik ką perskaudėta nelemtąja Laurinaičio
 71 6|        nebūtų ant mano galvos.~    - Ką jau sveikas ir bekalbi!
 72 6|      šitokios "asabos" einant.~    - Ką čia kalbėti! - pritarė Laurinaitis.~    -
 73 6|                 Mat, ten virėjas tik ką sugadins bekepdamas ar virdamas -
 74 6|              atima!~    - Žinojau aš ką paminėti! - gudriai pasivaipydamas
 75 6|              Tai kaip gi! Juk sakau, ką ausimis girdėjęs ir akimis
 76 6|             perrėkdamas. - Atitikote ką siųsti! Nesigiriant, ne
 77 6|              tai būtų padaręs.~    - Ką čia ir bekalbėti: mums aukso
 78 6|        nedavęs kiek reikiant, manot, ką laimėsi ? Priėmė užtai dabar
 79 6|            kaip matote, esant.~    - Ką jau ir bekalbėti! Skersai
 80 6|             visa atsieina.~    - Tai ką čionai apie tas penkrubles
 81 7|                Reiks man ir tokios, ~Ką su manim pernakvos!~    -
 82 7|      grėbliagalvio ir nebėra! - ir - ka! ka! ka! - kvatojimas. -
 83 7|  grėbliagalvio ir nebėra! - ir - ka! ka! ka! - kvatojimas. - Rytą
 84 7|            ir nebėra! - ir - ka! ka! ka! - kvatojimas. - Rytą galėsi
 85 7|          dusliu balsu tolyn.~    - O ką bedarysi? - atsakė Jonušas,
 86 7|       sumanymui Jonušas. - Matysime, ką jis patars.~    Užsimetė
 87 7|                   Žmogau, atsipeikėk ką darąs! - puolėsi gint Jonušas. -
 88 7|    Pasiutimas pagavo ir jį.~    - Už ką? ... Kodel jis, niekam pikta
 89 7|       bildesį ir negalėjo perprasti, ką jie reiškia. Įėjo į kiemą -
 90 7|            gaminama, bet ir už visa, ką siekia žiloji atmintis.
 91 7|           sustojo, pačiupinėjo kažin ką kišenėse ir, išsitraukęs
 92 7|            negesė.~    - Kažin šitie ką veikia? - pasmalsavo sužinoti
 93 8|           kišenėje tirpti ir mečiau. Ką gi patsai čionai beveiki?~    -
 94 8|           skaudu ir žiūrėti.~    - O ką senis Jarašius?~    - Jarašius
 95 8|             sau namie.~    - Vargiai ką belaimės, - tarė Tamošius
 96 8|          namo, išmetęs ir pats kažin ką sunkaus iš rankos. - Reikia
 97 8|       visiškai! Mielasis Dieve! - Už ką? - Kodel? ... Tėvynės labas
 98 8|          gerai visus tuos dalykus ir ką paprastai atneša tokios
 99 8|          langą.~    - Ar pastebėjote ką iš vyresnybės tarp prajojusių? -
100 8|           pratarė į Juozą.~    - Tai ką gi, seni! nenorėjote išeit
101 8|           kazokus ir su arkliais, už ką ir pačiam teko keletas nagaikų.~   
102 8|          nepamatęs ar neveizdėdamas, ką jau padaręs. Pamačiusi tai
103 8|              Marikę, nebenumanydami, ką su ja ir su motina daryti,
104 8|     nepaprasto snaudulio apimtas, ar ką galvodamas - žiūrėjo į degančią
105 8|         tiktai nueis šitie vaikinai, ką ten išdykauja! - Ir parodė
106 8|            žmogžudžių pralietas visa ką išdegina; tartumei iš ne