Part

  1 1|               Niekur neinu, ką gi aš girdėsiu.~    - Rasit, nežinai,
  2 1|            pratarė po valandos: - aš manau, jog nebloga būtų,
  3 1|    pervėrė kaimyno žodžiai.~    - Aš ponams parsidavęs? ... aš?!... -
  4 1|         Aš ponams parsidavęs? ... aš?!... - kartojo patsai sau
  5 2|        nesušuko Juozas.~    - Nei aš juos draskiau, broleli,
  6 2|          tatai smagesnių už mane. Aš čia pasamdytas. Kitkart
  7 2|        čia pasamdytas. Kitkart ir aš buvau žmogus, ant senatvės
  8 2|        manęs pas poną viešint, ir aš ten neviešėjau! ...~    -
  9 2|         kaimynui.~    - Netauzyk! aš tau sakau,- suriko Laurinaitis,
 10 2|           i Juozą su kumštimis, - aš čia tau išblaškysiu dvaro
 11 2|       rankose iš pasiutimo.~    - Aš jį pamokysiu tarp žmonių
 12 2|          žmonių dvarui šnipinėti! aš jam, aš, aš...~    Taip
 13 2|         dvarui šnipinėti! aš jam, aš, aš...~    Taip besidraskantį
 14 2|     dvarui šnipinėti! aš jam, aš, aš...~    Taip besidraskantį
 15 2|       Dievo padėjimas?!... Bet ką aš čia vepu? Senas esu ir kvailas;
 16 2|            Ką ten su tokiu! Sako: aš žemės neturiu; kad turėčiau,
 17 2|    turėčiau, tai visiems duočiau. Aš jam rankon pinigus, o jis
 18 2|         Tiek težinai, nabagai! Ir aš buvau nosį nuleidęs, bet
 19 2|     trukus teko atsigauti. Išėjau aš nuo to velnio ir mąstau
 20 2|        popierio, prašymui rašyti. Aš da sakau: išgerkiva. - Jis
 21 3|              Didelė man naujiena! Aš, broleliai, kol apsiviežėjau
 22 3|       kaip brolis! Taigi ir žinau aš dabar tenai visus takelius
 23 3|       širdis neleidžia: žinau juk aš, kaip sunkiai tasai skatikas
 24 3|     mažmožių ir savo išsilaikymo. Aš jau visada savo valgiau
 25 3|         Bet ką padarysi? Toks jau aš iš prigimties - ne iš rublio,
 26 3|        apgaviką žmones grobiantį! aš jam... jam čia tuojau "prašeniją"
 27 3|      verždamos artyn.~    - Kelis aš tau pavogiau arklius? -
 28 3|      atsiduso paklaustasis.~    - Aš jau su juo bijočiau prasidėti,
 29 3|  pusbuteli paimti!~    - Žinau ir aš, - atsakė antrasis, - bet
 30 3|            murmtelėjo Tamošius: - aš daug nekalbu, bet, laikui
 31 3|    susikumščiavo alkūnėmis:~    - Aš sakiau, - nežymiai pratarė
 32 3|        kad jie nė nesužinotų, jog aš tuo užsiėmiau, nes gali
 33 3|        privengia, - nes žino, jog aš prie karaliaus visada galiu
 34 3|       kreiptumės?...~    - Tai ir aš matau: vargšeliai jūs, todel
 35 3|             Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, - ~Kai reiks užmokėti,
 36 3|               Kai reiks užmokėti, aš išeisiu.~    Vėlus jau buvo
 37 4|         valandėlės tarė:~    - Ir aš manau perskelti kramę: lai
 38 4|         kas nors yra!...~    - Ir aš šiandien mačiau, kad Tamošius
 39 4|             šmiaukš!~    - Keistą aš šiandien sapną sapnavau! -
 40 4| stabtelėjęs, nutarė Rymeika: - ir aš girdėjau: pelėda suūbavo.~   
 41 4|  nesutikote?~    - Še tai tau! Ar aš tavo vyrą ganau? - atkirto
 42 4|    pasityčiodamas Tamošius. - Nei aš mačiau, nei aš žinau.~    -
 43 4|    Tamošius. - Nei aš mačiau, nei aš žinau.~    - Jėzau Marijate!
 44 4|               Jėzau Marijate! kur aš dabar dingsiu?! - sudejavo
 45 4|      šaukė didžiausiu išgąsčiu. - Aš neisiu į dvarą, neisiu!
 46 4|       Kaip tai gerai būtų, kad ir aš galėčiau į didelį miestą
 47 4|            berneli mielasis, kaip aš čionai nuo svetimų kampų
 48 4|        nusikvatojo senis.~    - O aš jau buvau ir beužmiršęs,
 49 4|        neprasilenksi, ir štai jau aš savąjį ir priėjau; dabar
 50 5|         negirdėtų, tarė:~    - Ir aš tamstą myliu!~    Jaunajam
 51 5|          tvirtai pabučiavo.~    - Aš tavo, tu mano amžinai! amžinai! -
 52 5|         prie ugnies Riškus: - bet aš to tikėjausi jau nuo poros
 53 5|           liepė atiduoti knygas - aš, nepasitikėdamas - prie
 54 5|         manim visa taip." - Ką gi aš veiksiu? - klausiu poną. - "
 55 5|         darbo nebesą.~    Galvoju aš ir šiaip ir taip - nieko
 56 5|           Nosies tiesumu, kaip ir aš, - atsakė senis, ir galvą
 57 5|          jūs abejojate? - tarė: - aš nė per nago juodimą: patį
 58 6|          senelio verksmą:~    - O aš dar vis maniau... tikėjausi,
 59 6|          duok alaus butelį! Geriu aš ant greitųjų tą alų, stovėdamas,
 60 6|        vieną iš atėjusiųjų.~    - Aš Bruzgulis, - atsakė paklaustasis, -
 61 6|          tai ne mano darbas, kada aš svetimais reikalais keliauju:
 62 6|   sugrįšiu, ir išėjau. - Tiek ten aš tau ir begrįšiu - išeidamas
 63 6|  kunkulais verčiasi visu debesiu. Aš į kiemą, o čia kažin kas
 64 6|     pasakojimą toliau.~    Slenku aš į virtuvę, tik staiga urururur!
 65 6|        kur pipirai auga. Taigi ir aš, pasigailėdamas žmogaus,
 66 6|       laukiu. Tik beįeinąs kitas. Aš prie jo, klaust, ar nekėlęs
 67 6|           subarė pats daktaras. - Aš tada pasėmęs sidabrinių
 68 6|        atstatęs, nosį pakragenęs. Aš pasikėliau nuo suolo, lenkiuosi
 69 6|          ne mane sugauti: turėjau aš ir auksinių prisikeitęs,
 70 6|        atgal praeidamas pasirodė, aš tuoj brūkš dvejetą auksinių
 71 6|          Duokš, sako, nunešiu!" - Aš sakau, kad aš pats labai
 72 6|         nunešiu!" - Aš sakau, kad aš pats labai būčiau norėjęs
 73 6|           ir su pačiu ministeriu. Aš vėl, broleliai, prie "pakaros",
 74 6|    meiliai priėmė, nuo širdies... Aš jam rankas bučiuoju, o jis
 75 6|         kojų atima!~    - Žinojau aš ką paminėti! - gudriai pasivaipydamas
 76 6|    pamėlynavo - ir kaip užkeiks: "Aš juos!... Kur gi buvai? Ko
 77 6|        klausinėti: Kaip? kas? - o aš kaip imsiu kloti! kaip imsiu
 78 6|  ministeris sako: "Nebijok nieko! aš apsisuksiu apie juos: visiems
 79 6|          nebeabejojamą įtikinimą, aš dar kalbą žemai nusilenkęs
 80 6|      apstotų, tik man praneškite, aš juos tuojau! - čia globėjas
 81 6|         teko pridėti nemaža, nors aš ir nevažiavęs būčiau galėjęs
 82 6|            Tu, ištvirkėli, ar tai aš vienas visa valgysiu? Eik
 83 6|           plaušojasi ir kliūva. O aš, nuo ministerio išeidamas,
 84 6|           toliau. Susitarėme, kad aš palaukčiau, kol jie nuo
 85 6|        šviesą laužo, švytuliuoja. Aš sėdu tada į karietą mieliausiu
 86 6|          valdininkai apšilo. Tada aš liepiau paduot po gerą stiklinę
 87 6|   bičiuliai ir globėjai! Todel ir aš, atmindamas aukštą tamstų
 88 6|    klausti, tuojau prasiblaivę. O aš ir sakau: - Štai, sakau,
 89 6|      važiuojant, besitariančių, o aš jomis tuojau, kaip matote,
 90 6|           Kad ims klausti! Iš kur aš žinąs? Kur matęs? O aš tuojau
 91 6|        kur aš žinąs? Kur matęs? O aš tuojau ir pasakoju, kaip
 92 6|     reikiant, aprūpintų!" Ir štai aš sugrįštu jums apyskaitos
 93 6|          apytaisą savo." O kam gi aš juos turėsiu, jeigu man
 94 6|         taip būtų ir padaręs, bet aš taip negaliu: man sąžinė
 95 7|            Te, meška!~    - O tu! Aš tau parodysiu mešką!~    -
 96 7|              Ni! tėvas tai tėvas. Aš ne tėvas, aš dah būsi tėvas.~    -
 97 7|           tai tėvas. Aš ne tėvas, aš dah būsi tėvas.~    - Kad
 98 7|  užsipuolė vėl Tamošius:~    - Ar aš čia tau visus degtukus sudeginsiu?!...~    -
 99 7|            tylėk, tylėk, Maušyti. Aš neduosiu Tamošiui, tiktai
100 7|       Rasit, paskutinę naktelę ir aš dar beturiu kur galvą prisiglausti.~   
101 8|        Sėskimės gi prie stalo! Ar aš vienas valgysiu? - paragino
102 8|        gult, mamele, eik! Einu ir aš tuojau, tiktai nueis šitie
103 8|           mana! atidaryk, einu ir aš! Kur gi tu, mama! Ir mudu