Part

 1 1|       pabundanti gamta - tai buvo jo visad atdara knyga, iš kurios
 2 1|        nei skaityti; o gaila, nes jo pastebėjimai gal būtų atnešę
 3 1|           buvo, kad artimiausioji jo draugė nesupranta, neatjaučia
 4 1|     draugė nesupranta, neatjaučia jo darbo vertės, o tuo tarpu,
 5 1|     gerokai buvo iškarpytas - tai jo paties pragyventieji metai.
 6 1|           prie kaimynų; anaiptol. Jo "svietas" tai buvo šalip
 7 1|      čiurlenimas, - visa tai buvo jo "svietas". Jis tai visa
 8 1|         Po tuo kryžiumi, po veja, jo Jonelis guli... Užmindė
 9 1|           tą žemės sklypelį, kurį jo senelis ir tėvas valdė,
10 1|        čia darys tvarką, kaip jam jo draugai velniai patars!~    -
11 1|          sodiečių butus. Pagaliau jo akys susilaikė ant dvaro,
12 1|      Tamošius.~    Juozas tylėjo. Jo veide žymėjo gailesys ir
13 1|            prakalbėtume meiliai į jo širdį ir protą; rasi, paklausytų
14 1|        Net ir tie biznaskrandžiai jo grinomai vokiški, ir žodį
15 1|       niekas "nereikalingas" prie jo neprieitų. Nieko tokiu būdu
16 1|          jam grožis nebeprablaivė jo susirūpinimo. Susitiks liuoba
17 1|      išsakyti visa tai, ką jaučia jo širdis!... O čia lygu ką
18 1|          Nejaugi dabar tasai pats jo išgelbėtasis nuo tikrosios
19 1|            užpelnytai, dėkingasis jo tėvas... Nejaugi - mąstė -
20 1|           tasai ponaitis atims iš jo dabar su senele vienatinę
21 2|      nuluptais kailiais...~    Tą jo sustyrimą pertraukė kirvio
22 2|         atsiliepė kažin kas šalip jo: - visi stebisi, brolau.~   
23 2|      stovėjo prie ratelių maždaug jo metų sodietis. Žmogelis,
24 2|    rankenas, užkalbino. Matyt, ir jo širdis reikalavo pasiguosti
25 2|           pačiame kiemo viduryje. Jo atminimu,. ten didelis kryžius
26 2|     būryje buvęs ir Blinda beveik jo nepakoręs už apiplėšimą
27 2|        išdėtas prūdelis, o pačiam jo vidury ant iškilmės vėl
28 2|       Juozui senis, pertraukdamas jo skaudžiąsias mintis. - Įsimanė
29 2|          ir lyg bijodamas, kad ir jo pasakotojas neužmirštų,
30 2|           pamasintas: apskritasis jo veidas blizgėjo lašiniais
31 2|        skaudžios mintys neapleido jo visu keliu ir ašarą dargi
32 2|           tokiuo reginiu. Smagios jo mintys: jau du sūnu aukštąsias
33 2|     neatsakęs, nusisuko šalin nuo jo. Susitikęs ant galo Laurinaitį,
34 2|     stiprus vyras Tamošius nebūtų jo suėmęs į savo rankas.~    -
35 3|            kalbų besiklausydamas. Jo ausys ir viena akis mitrai
36 3|       ausimis ir dėjosi galvon, o jo vienatinė akis, nepaprastu
37 3|        atsidėjęs žiūrėdamas, kokį jo kalba daro įspūdį į susirinkusiuosius.~    -
38 3|         ėmėsi lėtai klausinėt nuo jo trukšmingos kalbos susikvailinę
39 3|          žmones matonysi! - šaukė jo priešininkas, verždamos
40 3|         ranką tvyksti žinovui per jo gudriąją galvą, kaip netikėtai
41 3|         iš visų šalių smūgiai ant jo paties.~    - Neklausykit
42 3|     nebuvę ir daktarui nereikėję: jo paties mitrumas kitus dalykus
43 3|           biaurios išvaizdos prie jo esančiai bobai - įšildyti
44 3|   neapleido ir atsigirti negalėjo jo nepaprastu protu. Labiausiai
45 3|          Labiausiai neatsidžiaugė jo pirštais, nes visada, lyg
46 3|         pasmuks užsienin, jie ant jo kaltę suvers, o poną tada
47 4|          paupį, dvaro linkon, nes jo troba netoliese Juozo buvo,
48 4|           vakar išėjo ir iki šiol jo nėra - atsakė verkdama moteriškė. -
49 4| nesusieidavo su Juozu, nes nemėgo jo, kaip ir kiti, už tą pono
50 4|         Rymeika paguldė atsargiai jo galvą ant kiminų ir, kaip
51 4|      rankomis taip atsimokėjęs už jo kitąsyk pasišventimą; Jonušas
52 4|        nutikimai visai pražuvo iš jo atminties. ~___________ ~   
53 4|       Betgi buvo valandų, kada ir jo dvasia kėlė maištą: kildavo
54 4|       buvo apėmęs, kada pasibaigė jo mokslas su ponaičiais, nes
55 4|           valandą gėrė josi tokiu jo juokingu noru. Juk tai vis
56 4|        įtikėjo, kad visai kvailai jo esama atsiliepta, o senasis
57 4|        jam gražiai išaiškino, kad jo luomo žmogui negalį būti
58 4|      perduos tau knygas ir užimsi jo vietą.~    Lyg ką nujausdama,
59 4|         juokas ilgai dar skambėjo jo jaunojo įpėdinio ausyse,
60 4|         ponui. Ponas pasijuokė iš jo ir pagaliau pasakė, kad
61 5|        tai svetima, visa ponų, ne jo; užsimiršo besąs vien tarnas
62 5|   trūkdavo nepabaigta. Ne niekino jo, bet jau nebebuvo su juo
63 5|          iš savo šalies matė tuos jo prie sodiečių besilankymus
64 5|        dvasią, bet ir atstūmė nuo jo sodiečių širdis, vietoje
65 5|           teikdavo, maža kas prie jo tesiglausdavo, ne savu,
66 5|        antroje.~    Kur gi dėjosi jo dar jaunose dienose turėtoji
67 5|     šelpti visus, kas tiktai prie jo glaudėsi, nesirūpindamas
68 5|            Apsiriko: neaplenkė ir jo paprastoji ponams betarnaujant
69 5|          Sodiečių visuomenė, nors jo, kaip dvaro tarno, kiek
70 5|       balsas sudrebėjo, išblyškęs jo veidas skaudžiai susiraukė
71 5|   pastumtojo pasenusiojo tarno ir jo gimtinių kaimynų. Jau jie -
72 5|        žadame, tikimės ir poną ir jo vokiečius pašokinti!~   
73 5|         paklausimui, kokie žmonės jo laukus bevaldą, visus jus
74 6|           nusiminęs: apskritosios jo vištakės dar apskritesnės
75 6|       paklausė kaimynai, matydami jo veide tokią permainą.~    -
76 6|           beįeinąs kitas. Aš prie jo, klaust, ar nekėlęs dar
77 6|       nesmaugtų. Prašymus, sakau, Jo Didenybei per tamstos šviesenybę
78 6|        vaizdingą pasistebėjimą iš jo gudrybės ir drąsumo, ir
79 6|          ir suminkštėjo širdis ir jo:~    - O juk tuo vienu stikleliu
80 6|         Dabar jau niekas nebebarė jo už pertraukimą Visi užjausdami
81 7|          mumis?~    - Reikia prie jo siekti žinios; rasit, nuo
82 7|          apvogė, tiktai tame, kad jo dabar namie nebėra ir jokiu
83 7|      galuose rodytis, kad tai ant jo trobų taip liepsna šokinėja.~   
84 7|          visos, sulig dar likusia jo nuovoka, įsikūnijo dvaro
85 7|       graudžios ašaros pabiro per jo veidus. Dar valandėlė, ir
86 7|     ašaros be paliovos ritėjo per jo sausą veidą. Ir lengviau
87 8|         žiūrėjo senis. Pabėgo nuo jo noras valgyti. Atminė senis
88 8|       Išbalęs buvo beveik kaip ir jo drobiniai marškiniai. Be
89 8|         tartum norėdamas įžvelgti jo suakmenėjusios širdies gelmę.~   
90 8|     išplėšė, idant nepasiliktų be jo rankos žymės ir... dovanojo
91 8|         apimti, tęsiasi suvienyta jo žemė, - suvienyta "tėvynės