Part

 1 1|       išraižytas šakeles.~    Visa ko tenai buvo priraižyta. Smaikščios
 2 1|      glostydamas, tildė.~    - Na, ko? nesiašarok, durnele! Dievas
 3 1|             iš jaunųjų dienų. Visa ko buvo: ir linksmų ir liūdnų
 4 1|        liūdnų valandų. Juozas visa ko matė: ir šilta ir šalta,
 5 1|       mirus, ir motinikė ėmė kažin ko silpnėti. Kasdieną didžiau
 6 1|           lizde taraliuoja... Visa ko yra, tiktai tavęs, Joneli,
 7 1|             pakartojo, nežinodamas ko sakyti.~    - Prie jūsų
 8 1|                  Na, taigi, matai, ko galime laukti? Dabar vokietis
 9 1|          jis kas?~    - Matai, nėr ko snausti.~    - Ką gi darysim
10 2|        skroblus taip nudraskėte? - ko nesušuko Juozas.~    - Nei
11 2|          ir karo apsergėjimo, visa ko drauge ir ko nors ypatingai
12 2|     apsergėjimo, visa ko drauge ir ko nors ypatingai nelyg reikalu. "
13 2|          baikšti Juozo išvaizda. - Ko taip išsigandęs ?~    -
14 2|         savo pusės visa ką žadėjo, ko tiktai kas panorėjo. Nevienam
15 2|       klausinėti, kas su jais bus? ko laukti begali jie visi?
16 2|      Laurinaitis garbino pirm visa ko, todel ir dabar, pasijutęs
17 2|             tai ir rasi!~    - Tai ko čia tauziji dykai, kad toks
18 3|                 Tai kaip? ... prie ko? ... kur gi reikia eiti? -
19 3|         kaip su vėdaru į košę! Nėr ko, broleliai, lįst prie uodegos
20 3|          suvažinėti?~    - Man nėr ko čia atmindinėt, broleliai, -
21 3|             klausėsi iki šiol visa ko tylomis; bet, matyt, pagaliau
22 3|            gyventojas esąs iš visa ko labai mokytas, bet dabar
23 3|           sėstis, kad turėčiau ant ko, - tarė, - bet, kaip matote,
24 3|      sudžiūvusio veido..~    - Tai ko gi jūs, "neprieteliai",
25 3|          nudžiugę sodiečiai.~    - Ko gi belauksi? Čia laukti
26 3|         rankos.~    - Apie tai nėr ko bekalbėti! - tarė daktaras: -
27 4|         turėję. Tamošius tik kažin ko buvo suniuręs: į kalbą visai
28 4|     Palieknės dvaro sodybose kažin ko nepaprastai buvo tylu; veltui
29 4|       šiandien nelinksmas ir kažin ko piktas: spiaudėsi vaikščiodamas,
30 4|         Kas yra tai yra, o tau nėr ko kito liga sirgti!~    Atsigulė
31 4|       žagrę taisyti. Bet vis kažin ko rankos šiandien neklausė.
32 4|             idant ryto metu turėtų ko po kaimynus apsakinėti.~   
33 4|         žmogus turi paprastai prie ko nors prisirišti ir ką nors
34 4|            pats nemokėjo pasakyti, ko jam trūko, ot - kitokio
35 4|         jam naudinga, jau jis visa ko esąs išmokytas.~    Keletui
36 4|   pavaromas... Vis gelto šuva turi ko man pavydėti - nusijuokė...~   
37 5|   pažįstamus sodiečius - ot: kažin ko širdis prie jų traukė; bet
38 5|     pastebėjo, kad sodiečiai kažin ko nepasitikėdami su juo elgiasi:
39 5|       ponas poniai: - rodosi, visa ko turi pas mus, o vis ji traukia
40 5|      oficiną.~    Dievuli brangus! Ko jam nesisvajojo tą mieląją
41 5| įsisvajojusiam, kad jau be to visa ko nė nebeapsieitų, kad jau
42 5|          gali būti gana, - sako: - ko dar lendi? - Mat, dabar
43 5|           giltinė įsakė, ieškodami ko nepadėję. Būk tai mokosi,
44 6|    vaišylais apsikrovęs, bet kažin ko nusiminęs: apskritosios
45 6|           sau pilna burna...~    - Ko gi po velniais taraliuoji
46 6|           kitus iškalbesnis.~    - Ko čia ir beklausiate? Džinkt,
47 6|      nekenkia, o beklausydami, kai ko ir pasimokysite, - spyrėsi
48 6|        kalbino meiliai globėjas: - ko gi bestovite, lygu kokie
49 6|          kaip bulius, ir klausia: "Ko? iškur?" - Prie ministerio
50 6|         kibinti jūsų šviesenybių. "Ko gi dabar trūksta?" - klausia. -
51 6|          Aš juos!... Kur gi buvai? Ko tylėjai? Kodel nors gromatėlės
52 6|         privaišino kiek tilpstant. Ko tenai ir nebuvo! Ir sūrių,
53 6|             Taip po trupinėlį visa ko bedažant, žiūriu, mano ponai
54 7|       šventa! Kad būtų užsieniuose ko pats išmokęs, būtų ir mus
55 7|          pats išmokęs, būtų ir mus ko gero pamokęs, ne svetimažemiais
56 7|         skardus merginos balsas. - Ko beužsimanė!~    Tai vėl
57 7|            eiti.~    - Žinoma, nėr ko laukti, - murmtelėjo Tamošius,
58 7|                  Ni! kad nėha; nėh ko dahit. Dvi kapeiki ir tai
59 7|       tylomis ir atsitraukė.~    - Ko neskaitai, varle! - užsipuolė
60 7|            Matydamas, kad tik prie ko blogesnio dar gali privesti
61 7|       jiems dabar dar sunkiau visa ko nebetekti, sveikatą ir stiprybę
62 8|           Tamošius paklausė:~    - Ko svaidais tokiomis sunkenybėmis? ...
63 8|         įeidamas į vidų.~    - Tai ko čia verksime, tėtuli, -
64 8|        tuos žmogžudžius.~    - Ei, ko čionai per greitai aimanuoti! -
65 8|           niekam nepalaužtume, ant ko parsiėjus.~    Ir srėbė
66 8|            linksmai juokaudami. Ir ko turėjo rūpinties? Duonos
67 8|           tyliai ir klausėsi kažin ko iš lauko kaskart atsigrįždamas
68 8|           prie Juozo buto kažin iš ko prieš kits kitą teisindamies
69 8|      paveikslą, kol susiprato, nuo ko pradėti; kol suprato, kad
70 8|            ir gudresnių, landydami ko nors sau pasigauti.~