Part

 1 1|      Kiekvienas pavasaris būdavo jam, tartum, nepaprasta naujiena.~   
 2 1|        šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito.~    Rūsčiomis
 3 1|         Iš visų darbų labiausiai jam prie širdies ėjo klumpių
 4 1|          Liūdna ir truputį pikta jam buvo, kad artimiausioji
 5 1| švilpiniavo, birbino. Giria tarė jam, garsas dešimteriopai atsikartodavo;
 6 1|         gražius reginius suteikė jam Dievas paskutiniąją valandą,
 7 1|     Nesižvalgė Juozas ilgai, nes jam daugiau, kaip metai į akis
 8 1|        tada buvo laimingas: kaip jam besidarbuojant, senasis
 9 1|          visi baudžiauninkai ėmė jam prikaišioti. Atsitiko ne
10 1|        Kas jiems galvoj! Bet kam jam pačiam mokėti: parsivežė
11 1|       jis čia darys tvarką, kaip jam jo draugai velniai patars!~    -
12 1|          žemę įkastas. Skaudžiai jam širdį pervėrė kaimyno žodžiai.~    -
13 1|     pavasario taip visad mylimas jam grožis nebeprablaivė jo
14 1| pakilusios iš pabalio, pasileido jam aplink pat galvą klykdamos
15 1|   pempėmis;. dabar ne tai galvoj jam buvo: Juozas jau pragyveno
16 1|          reginiai nepasikartotų. Jam rodės, jog visa pridera
17 1|        senasis ponas ar ne tėvas jam buvo?... O jisai pats šitą
18 1|        prieglaudą? ... Ir smaugė jam susiaudrinęs kraujas jautriąją
19 1|          Kodel bet taip sunku ir jam prieiti ir širdį pririšt
20 2|      toks keistas reginys staiga jam puolė į akis.~    - Dieve,
21 2|         vietas. Pirmiausia krito jam į akis kažin kokia didelė
22 2|         veizdėdami.~    - Na, ir jam nieko? - paklausė, kvapą
23 2|      žmonių dvarui šnipinėti! aš jam, aš, aš...~    Taip besidraskantį
24 2|     trypti, velniadūši! - sušuko jam į ausį: pakėlė ir patupdė
25 2|    penkias dešimtis - taigi kišu jam ir sakau: taip ir taip,
26 2|          tai visiems duočiau. Aš jam rankon pinigus, o jis ėmė
27 2|       Šliažas.~    Bet pertraukė jam Rymeika ir pasakojo tolyn,
28 3|    apgaviką žmones grobiantį! aš jam... jam čia tuojau "prašeniją"
29 3|      žmones grobiantį! aš jam... jam čia tuojau "prašeniją" ant
30 3|         šitas žmogus, duok Dieve jam gražų pagyvenimą, apsisuko
31 3|        šitame pašaukime pasisekė jam įgyti garsi garbė iš pat
32 3|          juo bijočiau prasidėti, jam niekada nėra gana. Kada
33 3|      atsisakė prisidėti, žinoma: jam visada "reikia pamislyti".
34 3|     Juozas nė tiek neduos... Kam jam? jis pono malonę turi.~    -
35 3|       malonę turi.~    - Kad tik jam per pakaušį pono malonės
36 4|       žiūrėti - dievai žino, kas jam galvon įlindo!?...~    -
37 4|               Oi ne, brolyti! Ar jam pirmas sykis? Pakelia jis
38 4|          pabėgo, įsidrąsino karą jam paskelbti: raibosios ir
39 4|         o žmonos paklaustas, kas jam yra, atrėžė:~    - Savo
40 4|         šeimynos gi savos neteko jam įsikurti; kadangi kiekvienas
41 4|          ponus iš visos širdies. Jam įkalbėta buvo, jog tai buvo
42 4|       pats nemokėjo pasakyti, ko jam trūko, ot - kitokio gyvenimo
43 4|      atsiliepta, o senasis ponas jam gražiai išaiškino, kad jo
44 4|       mokslų; kad kiek gali būti jam naudinga, jau jis visa ko
45 4|        balso drebėjimą, todel ir jam pačiam akys suvilgo.~   
46 4|     senojo Kajetono, aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo
47 5|   apyskaitomis. Gyrė jį ponas ir jam miela buvo ta pagyra; dar
48 5|          sumanymu, ponia: - argi jam ne vis tiek? Juk duodu tenai
49 5|       ypačiai jei dar bus leista jam ir vienas kitas žodis prie
50 5|               Ar turėjo ir ponai jam kiek nors širdies ir palankumo -
51 5|         tas buvo naudingas. Davė jam "oficinoje" šviesų, švarų
52 5|          žemyn nuleidusi, padavė jam abi rankeli ir tyliai tyliai,
53 5|              Dievuli brangus! Ko jam nesisvajojo tą mieląją neužmirštamąją
54 5|      dalykas; taip netikėti buvo jam ponios ir pono žodžiai.
55 5|          varu sulaikomos, smaugė jam gerklę; išgėrė paduotąją
56 5|        ir sugrąžint dvarui atgal jam suteiktųjų žinių ir mokslo.
57 5|      didesnę, negu būtų galėjusi jam išauklėti pana Morta, ar
58 5|         ir tinkamų žodžių visose jam pažįstamosiose kalbose,
59 6|          tada pasėmęs sidabrinių jam į saują. Tyčiomis smulkiais
60 6|        daugiau tesėtų. Įspraudęs jam į saują, - nemanykit tik
61 6|        priėmė, nuo širdies... Aš jam rankas bučiuoju, o jis už
62 7|         ir jokiu būdu nebegalima jam už tai kaulų sutriuškinti
63 7|         tai ne iš nuilsimo, taip jam staiga akyse sužibo; tai
64 7|          tikrai gaisro pašvaistė jam taką nušvietė. Dar valandėlę
65 7|           Žiūrėjo žiūrėjo ir ėmė jam galuose rodytis, kad tai
66 7|          knygų užgaidą, o Juozai jam pritarė. Juozas, įsiveizdėjęs
67 7|      veidą. Ir lengviau pasidarė jam ant širdies.~    Gera buvo
68 8|         Riškus paskui, bet kelią jam užstojo visiškai žvėriu
69 8|             Bet aplinkui pritarė jam tiktai sena giria, taip