| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
1 1| 1] ~ Daugel linksmų pavasarių 2 3| nes jau nebepirmas kartas: 120 rublių ir 16 kap., neskaitant 3 3| dar vieno kaimyno, kas po 20 rublių; vienas dar rytoj 4 6| Tada turime Jau 50 + 5 ir 25 - tai 80; vežėjui 5 ant 5 4| 4] ~________ ~ Pasakę ačiū, 6 6| 10 tai 15; 15 ir 26 tai 41, ir dar 10, tai ir išeina 7 6| rub. - 50; lekajus 5 - tai 55. Užsikandęs ir jūsų kiekvienas 8 6| 6] ~___________ ~ Gyvai 9 7| 7] ~ Į tą trenksmą prasivėrė 10 8| 8] ~ Išėjęs iš Juozų trobos, 11 6| turime Jau 50 + 5 ir 25 - tai 80; vežėjui 5 ant alaus - tai 12 6| vežėjui 5 ant alaus - tai ir 85. Buvo 69, tai ir pasirodo, 13 7| Tai vėl vyriškas balsas: - A-a! žiūrėk! mano nugara netrūko, 14 7| Paskutinį skatiką pavogė!... Aaa, pragaro išpera! - dejavo 15 2| tikrai negali žinoti, - abejojančiu balsu atsakė Šliažas.~ - 16 5| nusišypsojo.~ - Dar jūs abejojate? - tarė: - aš nė per nago 17 5| guodė savąjį kraują! Pranyko abejojimai - atsiliepė ir suvirpėjo 18 7| įtikinu, jogei, be jokio abejojimo, susilauksite kiekvienas 19 7| daugiau ir daugiau kilo abejojimų.~ Senis Jonušas, tartum, 20 1| atsakymo į kilusiuosius abejojimus, leidosi toliau keliauti 21 6| važinėjau, kad visa tikrai ir be abejonių sužinočiau.~ Sodiečiai, 22 2| beveik savomis rankomis iš abiejų šalių nudaigstyta skroblais; 23 6| prisiklausiau apie mūsų advokatą, o ką žmonės ima tik plepėti, 24 2| svetimasis.~ - Dabar ir advokatai suvelnėjo, - nekantriai 25 2| paaiškino Jonušas.~ - O su advokatu kokiu nors kalbėjote? - 26 2| nevidonai!?...~ Visa gatvė ir aikštė iki pat dvaro rūmų buvo 27 2| uosiais išdaigstytos ūksmingos aikštės, kurių galo nebuvo galima 28 1| minių verksmą ir skriaudos aimaną; žodžiu, matė visą šiame 29 4| Pamačiau visa!~ Ir verkė, aimanavo senis, o smalsiosios viešnios, 30 5| Galop prisiartinus prie aimanuojančio senelio, Juozienė ėmė raminti.~ - 31 8| Ei, ko čionai per greitai aimanuoti! - sušuko tuo tarpu sugrištą 32 7| iš josios karštos kalbos aiškėjo, jog ir praeityje jokiame 33 7| buvo visi kaulai, bet dar aiškiau žymėjo tie baudžiavos paminklai, 34 2| saulės šviesoje, kad kuo aiškiausiai parodytų visą to darbo baisenybę!.. 35 4| balsas senojo Kajetono, aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo 36 2| Ką su juo bedarysi? - aiškinosi atvedusieji, - smarkus vyras, 37 8| jaunų stiprių pečių, nei akamono nei kito kokio dvaro užvaizdos 38 6| galvočius, nors su viena akia, tuoj nužiūrėjo raudonas 39 5| kraujo giminybė ir vienu akimirksniu be pėdsako nuplovė sieną, 40 4| Moteriškė puolėsi į vidų ir akimirkta išnešė kibirą pilną vandens. 41 1| tai ir tėplioju žmonių akims džiuginti, - vis šmėkša.~ 42 5| pasimovė ant kumposios nosies akinius ir, prasivožęs savo visuotinės 43 2| toksai turi manyti, jog mes akli, kvaili? ... Palauk rrupužnagi!~ - 44 2| ploto baltavo blizgančiais akmenimis išdėtas prūdelis, o pačiam 45 3| rūmo kerčioje susikrovęs akmeninę krosnį, paliai krosnį pasiklojęs 46 6| kad pasileidome šuoliais akmeninėmis gatvėmis į stotį, tai rodės, 47 8| Pasilenkė senelis tuo karštumu akmens, bet vienu akies mirksniu 48 1| na, ir murktelėjo, kaip akmenukai!~ Juozas, dar tebesirgdamas 49 7| degtuką, ir žydukas išplėtė akutes skaityti. Perskaitė tylomis 50 7| jau Aukščiausiojo Teisėjo akyvaizdoje stovėdami maldausime geresnės 51 8| iškilti platesnio pasaulio akyvaizdon, ir graužė akis nepaprastu 52 5| Ir šit išeina jisai alkanas ir apiplyšęs vien dvejetu 53 4| susitiko draugė. Tetervinas, po alksnyną baubdamas, skundėsi poros 54 3| Sodiečiai susikumščiavo alkūnėmis:~ - Aš sakiau, - nežymiai 55 8| neįstengdamas atsiginti, pradėjo alpti. Pamatęs tatai antrasis, 56 7| greitai bėgęs ir sunkiai alsavo.~ - Pražuvę esame, pražuvę! - 57 4| radau!... - ištarė, sunkiai alsuodamas ir atsikvapstydamas. - Kibirą 58 3| puolęs, klupsčiomis iki altoriaus, garsiai dūsaudamas, slenka 59 3| o ten nei su gira nei su alum nepasirodysi: kaip sakoma, 60 5| mašinos išpliauškintas, alyvomis pasmirdęs - gyva liga nesirgus!... 61 1| atsirėmęs eglės, užmigo amžinuoju miegu. Rado jį šypsantį. 62 1| perpus užkarpų, - tai žmonos amžius. Trečiajame vos keliolika 63 1| miesčiukan ėjo arba prie kaimynų; anaiptol. Jo "svietas" tai buvo šalip 64 2| sau - netoks suskis, kaip anas. Ėmiau prašyti. Už žodžio 65 8| kaip lelijos žiedas maloni, Anelė visiems laidokams ir sausaširdžiams 66 6| skriaudžiamųjų globėjas. Paėmė gabalą anglio ir priėjo prie baltintos 67 8| ir sudribdė ant slenksčio angoje.~ Tuo metu pripuolė kazokai. 68 4| tartum, neįsitikėdamos ankstybąja šilima, nedrąsiai skleidė 69 4| pavasaris ir nepaprastai ankstybas: balandžiui vos užstojus 70 5| savąjį... Ir jisai pats nuo ano su ponu pasikalbėjimo laikė 71 1| bala! Tartum gyvi!~ - Anokie ne stebuklai, - pamodamas 72 1| paties pragyventieji metai. Antrajame sienojuje matėsi beveik 73 8| ir Laurinaitukas, pamatęs antrąjį kazoką nežmoniškai atagaliu 74 5| liekasi dirbti antrą mėnesį; antram gi praėjus - vėl taip pat. 75 8| neteko vieni, - pritrūko ir antriems.~ Ponas, susgribęs nepasiduoti, 76 1| baltuojančio ant kalno antroj upės pusėj, ir senelio akys 77 5| vienoje rankoje ir lazda antroje.~ Kur gi dėjosi jo dar 78 8| žvėries mirti.~ Atėjo antroji naktis, ir vėl visa aplinkinė 79 8| kame nors bent pėdsakas anų gėrybių? Ar tai likimo pajuoka? 80 2| susijudinimas.~ - Apmatavo, ap! O pas jumis kaip?~ - 81 1| žemę "apvalyti"... suprask! ap-va-ly-ti! - Sako: tai vagis esą vaisinti 82 3| už keturių kampų drobulę, apačioje ant žemės surisdavęs keletą 83 5| savųjų. O ponai, svetimynais apakę, laidokaut, ne gyvent tarp 84 8| Kada paskui pakilusi iš apalpimo pripuolė prie angos jau 85 8| Jurgį. Marikė dar tebegulėjo apalpusi.~ Net kazokai valandėlę 86 8| Pamatę ištisą gulinčią, apalpusią Marikę, nebenumanydami, 87 8| pradėjo garsiai gailėtis apalpusios, išvilktos ant dirvono Juozienės.~ 88 4| kadagių kero kyšojo naginėmis apautos kojos. Nieko nelaukdamas, 89 5| saulėkaitoje, ir bepaliko išsinešt apčiuopiamos naudos iš poniškųjų malonių 90 2| visus juos ta mieląja žemele apdalys. O čia laikas, belaukiant, 91 8| peržiūrėdami ir taisydami prie savo apdaro, galop prisiartinęs vienas 92 2| ranka: kur reikia žmogų apdaužyti, arba kitą kokią šunybę 93 5| naudai gyvenimą: vien gerai apdėvėtas švarkas ant pečių ir mažas 94 3| kiemo, ir šitokį dalyką apdirbt, tai man tik nusispiauti! 95 5| sodiečių širdis, vietoje to apdovanodama ponų pasitikėjimu ir ne 96 4| klestėjo, tarytum, kiaušiniu apdrabstyti, masindami didelius bičių 97 7| čia: pro mažučius senos apdribusios trobos langelius matyti 98 7| dabar ta žiloji pasenusi, apdriskusi skurdė išlindo iš savo kampo, 99 7| mėnesienoje ir ėmė braukyti apdžiūvusius sakus ir kimštis sau į kišenes. 100 3| eiliavimas su priprastosiomis apeigomis ir pasmaginimais, karts 101 6| tolyn, kol butelis aplink apėjęs pasidarė tuštelaitis iki 102 4| Buvo tai Juozienė. Apėjo visus kaimynus - niekas 103 4| toksai nuliūdimas jį buvo apėmęs, kada pasibaigė jo mokslas 104 8| Jei gi ir tikrai turi mus apgalėti, tai reikia privalgyti ir 105 3| žinovo, sušuko į akis:~ - Apgaudinėtojau! žmonėms galvų nesuk! ~ 106 3| kumščios niežti, matant šitą apgaviką žmones grobiantį! aš jam... 107 2| tai buvo gadynė visokiems apgavikams ir viliokams!... Ligu pasklydo 108 7| darė vien įspūdį biauraus apgavimo, nes jiems dabar dar sunkiau 109 7| laikų ir paskesnių vylių, apgavimų ir piktų darbų, darytų jiems 110 6| didžios laimės karščiui apgesyti. Sumetė vyrai Laurinaičiui 111 1| tai ir sulauksime!~ Apglaudęs ir pabučiavęs, paleisdavo. 112 5| įsiutimo. Pagaliau, matyt, apilso, nes išvaktabinęs kuo biauriausiai 113 4| kildavo kažin kokių troškimų, apimdavo neapsakomas ilgesys; nors 114 6| vokiečiais ir tripūgomis apimsią - net ir ministeriais, girdi, 115 2| Blinda beveik jo nepakoręs už apiplėšimą vargdienės moteriškės, kas 116 2| baltuodami nuogais kamienais, apiplėšta žieve, liūdnai siūbuodami 117 5| išeina jisai alkanas ir apiplyšęs vien dvejetu gerokai nudėvėtų 118 8| sausaširdžiams ant patyčių ir apjuokos; senis vienų vienas belikęs 119 8| gyslotomis rankomis turėjo apkabinęs, kaip replėmis, vokiečio 120 2| dievuk, pasiristi"; kad apkabins visu glėbiu, kad pasuks 121 8| išsišokusis apsiputojęs, apkaitęs, pusgirtis Giniotis. Žmogus 122 4| būdavo, pasitarti, reikalų apkalbėti; dabar, reikalui priėjus, 123 6| Duok, mažilėli, duok! Aplaistykime ponų letenos nuvargintus 124 6| daktaro rūpesnių vaisiams aplaistyti ir taip didžios laimės karščiui 125 7| ilgai statė tenai lazdą.~ Aplamai imant, paskutiniu laiku 126 6| nusikvatojo.~ - Pravertėtų juos aplamdyti, - tarė Jonušas: - būtų 127 4| tą pono malonę, kuri senį aplankė; bet dabar, išvydęs tokios 128 5| nuo savo stalo; susirgusį aplankydavo ir ponas ir ponia; ir daktarą 129 6| varo ir visa vokiečiais apleidžia. Subruzdimas, sumišimas 130 3| toli nuo miesčiuko riogsojo apleista karčema. Priklausė ji dvarui, 131 5| bet niekada jūsų mylistų apleisti, nei nedėkingas būti nenorėjau!~ 132 4| Jonušo arba prie Rymeikos, aplenkdami Tamošiaus kiemą.~ Juozui, 133 6| pragaištingoji nelaimė mus aplenks, - tyliai atkartojo, patsai 134 3| ir prasidėjo paprastasis aplinkinis eiliavimas su priprastosiomis 135 6| po velniais taraliuoji iš aplinkio, kaip gandras, ne žmogus! - 136 4| tenai buvo sulig reikalu ir aplinkybėmis. Dar piemenuko metų būdamas, 137 6| gudrybe ir gerai pažįstant aplinkybes ir žmones. Tada penki žmonės 138 6| Laurinaitis, čiupinėdamas jau aplukštintą buteluką. - Mes matome žiūrėję 139 7| vienmarškinis rėžė šieną savo apluoke; klojo pašliaukui sukrautus 140 2| 2] ~ Apmetęs akimis linkinę, sustojo 141 2| kad gerai dabar liežuvius apmoką ir dar vaišiną neblogai. 142 3| balsų: - tai šnipas, dvaro apmokėtas! Mes patys kur nebuvome! 143 2| įsismagino; kažin kokį senį apniko, bobos neturėdamas prie 144 6| žydelaitė sukasi aplink apnikusi, lyg kalaitė žalį: - Rasit 145 4| senis, čiupinėdamas galvos apraišalus.~ Kas buvo nutikę, nieko 146 7| šeimininkės Mortos apžiūrėjo ir apraišiojo gerokai sužeistą pono daktaro 147 1| bepalydės? Kas apverks, apraudos? Niekas.~ Pražuvo visa 148 2| pabaiga, nes juk šv. Jono apreiškimuose parašyta, kad tam laikui 149 4| O kam čia man tą galvą aprišo? - paklausė senis, čiupinėdamas 150 4| kaip apsvaigę: gyvulius aprūpino ir vėl vidun į trobą lindo.~ 151 6| palaukt reikės: kai tenai bus aprūpinta, nebijokit, ir jūsų, sako, 152 3| O kad taip mus tamstelė aprūpinti apsiimtumei? ... jau tikrai 153 6| padarais, kiek tiktai reikiant, aprūpintų!" Ir štai aš sugrįštu jums 154 4| metu turėtų ko po kaimynus apsakinėti.~ Iš tų pasakojimų kilo 155 2| bado, maro, ugnies ir karo apsaugok mus, Viešpatie!" skambėjo 156 6| ir tamstoms pranešti ir apsaugoti nuo prisiartinančio pavojaus 157 7| nesiusk! Ar velnias tave apsėdo? Tegu Dievas teisia visus 158 2| ar nuo ligų, bado ir karo apsergėjimo, visa ko drauge ir ko nors 159 8| baisios kirmėlių daugybės apsėsta! Praslinko metų ir keliolika, 160 4| nebodami rytšalių, tarp žaliojo apsiausto.~ Visur buvo taip gražu, 161 2| juodvarnin prie puolenos. Apsiautė lauką iš visų šalių ir laukia, 162 8| šiems neapsiėjo be aukų: apsiautus porai dešimčių ginkluotų 163 5| palenkė žemyn, slėpdamas vėl apsiašarojusias akis.~ - Žinote, gerieji 164 6| Taigi liepiau duoti numerį, apsidabinau kaip reikiant; žiūriu į 165 6| beklausiate? Džinkt, brinkt ir apsidirbome su ponu, nelyginant kaip 166 6| nevažiavęs būčiau galėjęs apsieit. Nakvynėje reikėjo kvepiančią 167 7| Skaityk, rupūže, kad apsiėmei! Ar nematai, kad jau visai 168 1| tripūgos" išpliauškintojo pieno apsigėrę, vaikščiojo, pilvus susiėmę, 169 8| tenai dar aukščiau. Ir apsigryžo eit namo, išmetęs ir pats 170 3| kalba, kad kažin kas joje apsigyvenęs, bet kas, tai niekas pasakyti 171 8| nenuilstančiai savo galybei, apsigyveno nors viename išbaigtame 172 2| kurie "kuo pigiausiai" apsiimdavo atlikti įvairiausius sodiečių 173 3| taip mus tamstelė aprūpinti apsiimtumei? ... jau tikrai mes nepasigailėtume 174 8| patsai užmigdavo. Arba vėl, apsikabinęs kokį pagali, nešėsi į griuvėsius 175 8| pamėgimu įkibo griauti kaminą: apsikabino abiem rankom, įtempė nugarą, 176 6| pasiuntinys sugrįžo vaišylais apsikrovęs, bet kažin ko nusiminęs: 177 5| teisintis del savo netikėtojo apsilankymo.~ - Užėjau... užėjau 178 6| priviešėsiu, pas visus ministerius apsilankysiu, užtrukdamas kelias dienas 179 8| naują butą užuot seno.~ - Apsimeta senė, o širdyje džiaugiasi, 180 2| galionus ir mėlyną švarką apsimovęs, manosi didesnis esąs už 181 3| pragiedrėjo ir Tamošiaus iki šiol apsiniaukusis veidas, o Rymeika net ir 182 6| keliauju: reikėjo, brolučiai, apsipraust, apsivalyti po kelionės 183 8| kaimo pirmyn išsišokusis apsiputojęs, apkaitęs, pusgirtis Giniotis. 184 5| duodavo. Jeigu visus šituos apsireiškimus galima paskaityti tikrosios 185 5| bet ir iki mirštant.~ Apsiriko: neaplenkė ir jo paprastoji 186 6| kaimynėliai! pirmiausia reikia apsiskaityti: man sąžinė kitaip neleidžia.~ - 187 7| pritrūkęs, už kokio pusvarsčio apsistojo: tai ne iš nuilsimo, taip 188 6| sako: "Nebijok nieko! aš apsisuksiu apie juos: visiems žemę 189 6| Jau keliasi; nuėjo padėti apsitaisyti, - sako...~ - Ar tai 190 1| užnešdavo ant aukšto. Paskui, apsivalęs su įrankiais, susėsdavo 191 6| brolučiai, apsipraust, apsivalyti po kelionės prie šitokios " 192 6| rėžti, broleliai jūs mano, apsiverkdamas!... Juodu abudu klausosi, 193 5| įsikurti, savo šeimynėle apsivesti; žodžiu sakant, širdis savo 194 3| naujiena! Aš, broleliai, kol apsiviežėjau tuo užsiimti, tai būdavo 195 3| besutiks kame, - tuoj: "eikim apsišildyti!" Na, ir susiprask pusbuteli 196 5| plėšt ir naikint padėdami. Apsižiūrėkite tiktai, kas dedasi po aplinkinius 197 2| aukštyn vanduo tryško ir krito apskritai atgal į prūdeli, šnabždėdamas.~ - 198 2| gerai buvo pamasintas: apskritasis jo veidas blizgėjo lašiniais 199 6| apskritosios jo vištakės dar apskritesnės buvo, negu paprastai, ir 200 2| sėdėjo, mirkčiodamas tiktai apskritomis mažutėmis savo akimis; jį 201 6| bet kažin ko nusiminęs: apskritosios jo vištakės dar apskritesnės 202 6| pasiimti, o moterys, aplink apspitusios, už kita kitos ėmė šaukti:~ - 203 3| tikėdamos iš šito šaltinio apstesnės dar sau naudos. Ir mūsų 204 4| širdis?~ - Niekis: kaulai apstiro begulint. O kam čia man 205 3| pabėgti. Vyrai, aplinkui apstoję, vienas per kitą maldavo " 206 6| dirbę, o jeigu dvaro šuneva apstotų, tik man praneškite, aš 207 1| kad, daugiau kam galvą apsukus, galėtų ir daugiau kuo pasinaudoti; 208 8| Tesiryžtie! Kam turiu dūšią apsunkinti. Gintis tai ginsiuos drauge 209 7| papiovęs, - tarė antras.~ - Apsunkintos sąžinės nenutildysi. Ne 210 4| pripuolė.~ - Pasturgalis apsunko begulint, - tarė pajuokuodamas.~ 211 4| vaikščiojo žmonės, kaip apsvaigę: gyvulius aprūpino ir vėl 212 4| Rasit, pasigėrė ir apsvaigo?~ - Oi ne, brolyti! Ar 213 3| korčiukės ir lieps tau dar aptiekon eiti. O ten ką gausi? ... 214 3| guosdavosi žmonės. - Šitam aptiekos nereikėjo: kad liuoba duos 215 7| nuodėgulius, - čionai ant baltai aptiesto stalelio stovėjo deganti 216 8| saulutė pasirodė už miško.~ Aptilo dvaro svečiai. Sodiečių 217 2| žmonės, - tęsė senis visiems aptilus: - nepasikalbės, nepasitars 218 7| Nė gyva dūšia neišeis! Apvalysiu žemelę nuo tų kirminų vienu 219 1| kad pirma reikią žemę "apvalyti"... suprask! ap-va-ly-ti! - 220 1| senius į kapus bepalydės? Kas apverks, apraudos? Niekas.~ Pražuvo 221 3| tam sykiui įtaisyto iš apverstos dugnu aukštyn tuščios skrynelės, - 222 1| Juozas. Bėgdamas, tai kūlę apvertė, tai ant kiliopų pažingėjo, 223 3| daktaras, barškindamas apvyniotu ant pirštų rožančium: - 224 8| menkutis želmenėlis, riogso apvytus ir taip pat parudus kriaušė, 225 2| buvo begriebiąs senį už apykaklės, kaip staiga prišokusiu 226 8| buteliai, tartumei visoje apylinkėje visi žmonės būtų staiga 227 5| atiduodavo ponui su tikromis apyskaitomis. Gyrė jį ponas ir jam miela 228 6| Ir štai aš sugrįštu jums apyskaitos išduoti, jau suvažinėjęs 229 7| visiškai persiėmęs vietos ir apystovos ramumu; bet nei savęs nei 230 6| Norėdamas būti ponu, turėk apytaisą savo." O kam gi aš juos 231 5| Numeskite šlapias drapanas, apšilkite! Šit tuoj žolienės prašutinsiu, 232 6| mano ponai valdininkai apšilo. Tada aš liepiau paduot 233 4| keliavedį. Ir visą amžių tą apžadą tikrai pildė. Nežinojo dienos 234 5| valandomis sava tvarka visa apžergusi, ir man stačiai pasakė, 235 6| kartu sakyti: linktelėjo, apžiojo galvikę, porą kartų sukliunkinęs 236 1| išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio!... Išgama, 237 7| pusgirtės šeimininkės Mortos apžiūrėjo ir apraišiojo gerokai sužeistą 238 6| auksinis, žiurbuliuoja, verda arbatai.~ - Dveigį verši vieniems 239 2| poną viešėjęs... Gardi pono arbatėlė?~ Juozas, staiga užgautas, 240 5| išeinančio į dvaro rūmus arbatėlės atsigerti: nustojo buvęs 241 4| nusiskubino vandens ieškoti. Arčiausias nuo prietikio vietos buvo 242 7| baisia pajėga lupdama ir ardydama sausą stogą ir perdžiūvusias 243 2| Laurinaiti į karčemą.~ - Areštantą vedava! - suriko, griaudamies 244 3| kartą nutvėrę jį ganykloj, arkliams geležinius pančius bemaustant. 245 3| Tu čia man, senasis arkliavagy, dar žmones matonysi! - 246 6| kad nebūtų pripuolęs koks arklininkas ar lekajus. Mat, tenai sunku 247 2| slenksčio.~ Ant rytojaus artimajame miestelyje buvo turgaus 248 3| Vieną dieną nustebo artimesnieji kaimynai, išvydę iš tos 249 6| vienas! Visada, brač, būriai artimesnių tarnų maitinasi tuo pačiu 250 8| kelio rodyti.~ Priėjo artimiausią nuo dvaro Juozo trobą. Giniotis 251 3| Buvo tai Tamošius, artimiausias Juozo kaimynas.~ - Kodel? - 252 6| sidabriniais neužkiši; tai artimiausiasai paties ministerio tarnas: 253 1| truputį pikta jam buvo, kad artimiausioji jo draugė nesupranta, neatjaučia 254 3| geriau žinomi, negu jums artimiausiojo kiemo, ir šitokį dalyką 255 3| tokią malonybę, už tokią artimo meilę! - kalbėjo, iki ašarų 256 2| kas smagiai sujudino šakas artimoj tankmėje! ...~ Artinosi 257 5| Galingu tvanu atsiliepė artimoji kraujo giminybė ir vienu 258 8| nei kitų savo kaimynų ir artimų neregėjo įrakintų, tartum 259 4| pamilti, tai ir mūsų Riškus, artimųjų nebetekęs, visa širdimi 260 2| išskiriant poną, vokiečius ir jų artimuosius, - visi tuoj išsiskirstė, 261 2| pervartos. Tur būt, jau artinasi svieto pabaiga, nes juk 262 4| buvo tylu; veltui iš ryto artojaus draugas, pilkasis vieversėlis, 263 8| Dievas per aukštai žemukui artojui. Jiems todel ir tas žemės 264 6| tu pono Dievo! Kad tokia "asaba" pati taisytųs!... Tik tauziji 265 6| kelionės prie šitokios "asabos" einant.~ - Ką čia kalbėti! - 266 5| ir bakstelėdamas lazda į aslą. - Išsikraustau visai; dvare 267 1| išskobęs, sems sustatydavo jas asloje ir iš eilės imdavo dailinti 268 8| antrąjį kazoką nežmoniškai atagaliu nagaikos kotu kulpijant 269 8| keleiviui, kursai matė ir atamena, kas buvo prieš porą dešimčių 270 7| šienauti, o čia ištisai atatiestus dalgius prie kotų kalinėjo; 271 6| jiems "gergot ferflukt".~ Ataušę kiek ir atsipeikėję po taip 272 8| savo butą. Čionai išgirdo atbalsį linksmų jaunimo šūkavimų 273 7| barškalų ir skambalėlių tęvi atbalsiai. Valandomis sumūkė karvė, 274 4| ištempęs nuo girios kažin kokio atbalsio klausėsi, bet vis niekur 275 4| tarė pajuokuodamas.~ Atbėgdavo dabar su tėvais ir kaimynų 276 2| koksai gudrus!... Bet vis atbulai: galionus ir mėlyną švarką 277 1| gamta - tai buvo jo visad atdara knyga, iš kurios nuo pat 278 3| atsiminti, jog "pakara dangų atdaro". Žmonės dėjo ant stalo, 279 7| reiškia. Įėjo į kiemą - durys atdaros; įėjo priemenėn.~ Nepaprastu 280 8| Šliaukštelėjo skląstis, ir atdarose duryse pasirodė vienamarškinis 281 8| šventomis dienomis apie dvyliktą ateidavo pas piemenis paauglys vokietukas, 282 3| tokiu ir pagalbos ieškoti ateinate?!...~ - Lai kalba, kas 283 8| Joneli! neverk, mažilėli! ateinava ir mudu su mamaite!~ 284 2| lauką pasodnėje kas rytas ateiti stirna želmenų minkštesnių 285 7| stovėdami maldausime geresnės ateities ir teisybės mūsų nuvargusiajai 286 8| suriko iš lauko Giniotis. - Atėjome pasiviešėti! Ar dar neišmiegojote? - 287 8| bildesiu ir kaukimu, kaip ir atėjusi, juodoji gauja. Paskui juos 288 6| vyriausius valdininkus, atėjusius su "rapartais". Sveikas 289 8| bobos nagų ir išnešę laukan atgaivinti savo nelaimingąjį draugą. 290 8| nakties tyliu oru bildėjo atgarsis šūkavimo ir kaukimo duosniai 291 4| rytą tartum gyte linkinė atgijo: sukruto žmonės, užjuodavo 292 3| Pono Dievo meilės! kas jus atginė? - sušuko, apsimesdamas 293 6| tuojau patsai globėjas jiems atidarė ir pasitiko sveikas ir nepaprastai 294 3| tiktai būdavo bažnyčią atidarys, jau senosios karčemos gyventojas 295 2| sakoma: belsk, tai bus tau atidaryta; ieškok, tai ir rasi!~ - 296 5| širdį su dvasia ir kūnu atidavė ponams.~ Ar turėjo ir 297 7| gyvenimo pajėgas kitų naudai atidavęs, dabar turi drebėti del 298 5| pinigus, ir visa ištikimai atiduodavo ponui su tikromis apyskaitomis. 299 3| tokias akis stoti! ... Dievas atiduos! Dievas tik atlyginti tegali 300 6| besikalbant niekas neatkreipė atidžios į senąjį Juozą, visi pripratę 301 1| trečiąjį pažvelgė, "amžiną atilsį" sušnibždėjo drebančiomis 302 6| paskutini sklypelį iš po kojų atima!~ - Žinojau aš ką paminėti! - 303 6| apie juos: visiems žemę atimsiu ir sodiečiams atiduosiu."~ - 304 3| matosi, jog bus galima "atitaisyti", - atsakydavo rimtai daktaras: - 305 1| dovanojo.~ Juozui nepigiai atiteko tos dovanos: kuo tik galvos 306 6| balsu visus perrėkdamas. - Atitikote ką siųsti! Nesigiriant, 307 2| prišokusiu kitu du vyru atitraukė jį, besidraskantį jų rankose 308 4| senuko veidas užėjo ašaromis. Atjautė ir senuko balso drebėjimą, 309 8| šviesiuosius laikus ir vien šešėli atjautimo to, kas dėjosi dabar. Nors 310 2| senasis ponas, knygą pasiėmęs, atkalbėdavęs Visų Šventųjų litaniją; 311 3| įsirašęs! Kas poterėlius atkalbės?~ - Matys Dievas reikalą 312 2| smulkieji žemininkai, ir atkartodami senąjį priežodį, jog nepatepęs 313 5| kartą arkliais perbėgo, o atkartoti nebereikią!... Ir tie dar 314 2| kaip kirs! ... pirmu kirvio atkėlimu kojon, ir parkrito patsai 315 4| Ar aš tavo vyrą ganau? - atkirto pasityčiodamas Tamošius. - 316 1| dantis, arba kad tau kas tuoj atkišęs skatikus pabarškintų. Eik 317 6| Laurinaitis pastatė ant stalo jau atkištą butelį, akis aukštyn išvertė 318 2| laikas, tai dabar nieko iš tų atklajūnų kieme nėr ir galėsiva pasižiūrėti, - 319 5| nusidėjęs ir su ašaromis meldė atleidimo.~ - Kvailas buvau, - 320 6| daktaras savo dalį įtraukęs atleido kitam, ir taip ėjo tolyn, 321 3| Matys Dievas reikalą ir atleis; ne vien poteriais Dievas 322 7| jau mėlynai paraudęs. - Atleisi jau, brolyti. Ir kunigas 323 4| Išgąsdino jas gandras, atlėkęs pavarlinėti. Matyt, buvo 324 5| netiktai ja, bet ir kitomis atliekanomis; del ponų meilės ir per 325 2| trupindamas, šėrė; dabar atliko viena: gerai, jei kuris 326 2| vargdieniai suneš tiek, kad dar ir atliks nemaža - dukterų kraičiams.~ 327 6| mirdami neužmiršime ir visa atlyginsime su priedu! - tikino karštai 328 5| vakarą pasisakė panai Mortai atmainęs savo sumanymą.~ Pana 329 4| gyvenimo norėjosi. Kokių gi atmainų savo gyvenime norėtų, jis 330 7| pamokęs, ne svetimažemiais atmatomis užleidęs. Tegu sau važiuoja 331 5| svetimųjų šalių išgamų ir atmatų vadovaujamas! - gerų žmonių 332 3| dvejeto savaičių paskirta atmatuoti, pasiskubinęs ponas žinovas 333 4| susiriejo su kuo!... Ar atmeni tą įnamę prieš keletą metų? ... 334 4| Nupraustas šaltu vandeniu, Juozas atmerkė akis, bet, proto neatgaudamas, 335 8| duodavo ir visą tabakinę atminčiai, bet kas parsivežė ar parsinešė 336 6| ir globėjai! Todel ir aš, atmindamas aukštą tamstų užuojautą 337 3| suvažinėti?~ - Man nėr ko čia atmindinėt, broleliai, - atsakė žinovas, - 338 8| Pabėgo nuo jo noras valgyti. Atminė senis dar gerai visus tuos 339 3| sodiečio širdis sudrebėjo, tai atminus; ašaros bliktelėjo akyse.~ 340 6| įsikišti davė: man beišeinant, atmovė pati ministerienė keptos 341 3| karto jis nutverdavo ir atmurdindavo į tikrąją vietą. Ir vis 342 8| dalykus ir ką paprastai atneša tokios dainelės. Sėdėjo 343 3| vienu balsu. - Mes ir savo atnešėme ir dar vieno kaimyno, kas 344 1| Nedovanai, kaip vilkas laikais atokiai nuo gimtinės kaimiečių kuopos, 345 8| ir nieko neįstengė duoti atolygon.~ Ir spraudžiasi iš akių 346 7| krykščiančiu balsu:~ - Tegu atpranta galuose tie pragarimai žmones 347 5| išmestas iš dvaro tarnas atrado štai sau šeimyną didesnę, 348 5| kiek pro langą tesimato: atrasite širdžių ir žmonių, kurie 349 1| laikas nuo laiko mėgino atrasti nors paguosmę arba pagyrimą 350 1| ašaros byra, byra...~ Atrėmė galvą į kryžiaus kamieną.~ - 351 7| kaip per vartus išbraukytas atrodo. Gerai sakoma: per smarkiai 352 7| rasit, mūsų trobos taip atrodys. Rasit, paskutinę naktelę 353 1| senasis laužas kitaip ėmė atrodyti. Dabar tikras dvariukas: 354 8| sumurmėjo Tamošius, užuot atsakęs į klausimą, spėdamas, kad 355 2| rankose?~ - O jūs? - užuot atsakius, paklausė šitie.~ - Na, 356 6| gyvas! - Sveikas sveikas, - atsako jis neatsigrįždamas. - Mat, 357 3| bus galima "atitaisyti", - atsakydavo rimtai daktaras: - gero 358 1| paklausti, turėtume paruoštą atsakymą; pakinkys - mes važiuosim!~ - 359 1| nesurasdamas raminančiojo atsakymo į kilusiuosius abejojimus, 360 7| svirčių girgždesys: tai atsargiosios šeimininkės iš anksto gamino 361 8| labų! Vos dešimtis kazlėkų atsibaldė, tai dar ne kariuomenė. 362 7| syvus traukti ir įvairiems atsibaldoms besukišti! Jei mūsų Dievo 363 5| tyčiomis žudytis, kad tie atsibaldos pasidžiaugtų!?~ - Žinoma, 364 7| žodžiais nesuramino. Išeidamas atsibučiavo su kaimynais po kelis kartus, 365 1| tikrai pasigėrėdamas.~ Atsidaro jis, būdavo, trobos kampe 366 7| pašonę taip, kad tas į sieną atsidaužė.~ Nulaužė degtuką, išsitraukė 367 5| pasęstant išlaikyti taip pilnai atsidavusį savo vergą, bet ir iki mirštant.~ 368 6| bevelijau ant jūsų sąžinės atsidėti ir pasitikėti, jog mano 369 5| valandėlę į jį žiūrėjo, pagaliau atsidūksėjęs tarė:~ - Nesitikėjau, 370 3| sodiečių pasigirdo keletas atsidūksėjimų, o vienas paklausė:~ - 371 6| bekepdamas ar virdamas - atsidursi kur pipirai auga. Taigi 372 8| negu pas mus, - atsakė atsidusėjęs Jonušas: - grabnyčią užsidegę, 373 5| vienur kitur pasigirdo sunkus atsidūsimas, tai stiprus sukeikimas 374 2| nebegyva. Iš pradžių, kol atsidžiaugė ponybė, visų dideliai buvo 375 3| sveikatėlė, kiek dabartės galėtų atsieiti tenai suvažinėti?~ - 376 2| bet neilgai trukus teko atsigauti. Išėjau aš nuo to velnio 377 4| nebepažino, tiktai, godžiai atsigėręs šalto vandens, ėmė migti.~ 378 8| jaunikaičiai: - gal dar ir atsiginsime nuo visų tų labų! Vos dešimtis 379 8| kad tas, neįstengdamas atsiginti, pradėjo alpti. Pamatęs 380 3| savo globėjo neapleido ir atsigirti negalėjo jo nepaprastu protu. 381 3| pasiskundė daktaras ir, atsigręžęs į kitas duris, šūktelėjo: - 382 8| kažin ko iš lauko kaskart atsigrįždamas į langą.~ - Ar pastebėjote 383 4| ko kito liga sirgti!~ Atsigulė į lovą, bet ir ten ramumo 384 5| Būk tai mokosi, o žiūrėk - atsijuosę paleistuvauja! Nustojęs 385 1| jam, garsas dešimteriopai atsikartodavo; vos vienas nutildavo, Juozas 386 1| Tą dieną Juozas anksčiau atsikeldavo, kaip visada; poterius pakalbėjęs, 387 8| dvaro dykaduoniai anksčiau atsikelia, negu kaimiškiai! - Ka-ka-ka!~ 388 1| Žmona, pečius traukdavo, atsikirsdavo tyliai:~ - Nei tu su 389 6| reikia dirbti nuosakiai! - atsikirto Laurinaitis.~ - Taigi 390 1| aukštą ausėtąją kepurę, atsiklaupė, bučiuoja kapą, su sūnumi 391 8| prie maištininkų kryžiaus atsiklaupęs mušdavosi į krūtinę, šaukdamas:~ - 392 6| nors seilę rydamas, karštai atsikratė:~ - Ne, ne, kaimynėliai! 393 3| vyriškosios lyties amžinai atsikratęs, nes vienas ir kitas iš 394 2| kirvio atbalsis nuo upės. Atsikreipė į aną šalį: ir upės pakraščiais 395 3| Už kokio varsto tiktai atsikvapstęs ir atsipeikėjęs nuo to išgąsčio, 396 3| kad tie išvestieji už durų,atsikvošėję, vėl ėmė kits kitam į plaukus 397 4| kad visai kvailai jo esama atsiliepta, o senasis ponas jam gražiai 398 5| grasąs šaliai visuotinis ūkio atsilikimas ir nupuolimas.~ - Ar 399 5| patsai nenori kaip reikiant atsilyginti už gerąją širdį, bet dar 400 1| stipriai surišti buvo visoki atsiminimai iš kūdikystės, iš jaunųjų 401 2| senis: - biauru, brolau, ir atsimint, kas toliau buvo. Ne pas 402 3| sodiečiui pirmiausia tenka atsiminti, jog "pakara dangų atdaro". 403 4| ponas savo rankomis taip atsimokėjęs už jo kitąsyk pasišventimą; 404 1| piktai murmėt sau po nosia, atsipeikėdamas senis. Širdis jau matyt 405 6| ferflukt".~ Ataušę kiek ir atsipeikėję po taip gyvų įspūdžių, vyrai 406 3| varsto tiktai atsikvapstęs ir atsipeikėjęs nuo to išgąsčio, susipratęs, 407 7| kaip kačiuką.~ - Žmogau, atsipeikėk ką darąs! - puolėsi gint 408 6| ponai geria, tai tenai, atsiprašant, grindis plauna. O tik sustok, 409 6| kaimynai.~ Laurinaitis atsipūtė, dvasiai pastiprinti išsitraukė 410 6| tik nedėlios rytą švintant atsiradau vietoje. Pirmiausias daiktas, 411 2| vietoje, jeigu ir čia nebūtų atsiradęs velniui parsidavusis išgama. 412 1| popierėlių su dažais.~ Atsiraitęs rankoves, imdavo maišyti 413 1| našumas, kitoks valkumas atsirasdavo sustirusiuose per žiemą 414 2| žodžius išgirdęs, susiraukė, atsiraugėjo ir tarė:~ - Neilgai trukus 415 1| Ganė, kol vieną pavasarį, atsirėmęs eglės, užmigo amžinuoju 416 3| kokie turtai! - pratarė atsisėdęs, - betgi ir tų dar žmonės 417 7| kiekvienas gi statesnis atsispyrimas žymėjosi nauja žyme ant 418 2| Juozas pečius traukė, atsistebėti negalėdamas.~ - Dievuli, 419 7| tikru bizūnu. Dabar senė, atsistojusi viduj aslos, apsakinėjo 420 8| eiti, - murmtelėjo užuot atsisveikinęs.~ - Šis jau vėl ant Juozų, 421 4| jau ir jųdviejų kiemai. Atsisveikino ir persiskyrė.~ - Iki 422 4| kitiems sodiškiams apie atsitikimą su Juozu - nežinia; pamažu 423 1| dar tebesirgdamas nuo to atsitikimo, išgirdo apie savo laimę. 424 7| Paplukęs kraujas tokiuose atsitikimuose paprastai malšinančią ir 425 7| visus skaudžius ir biaurius atsitikimus iš baudžiavos laikų ir paskesnių 426 1| Tamošius ir, neatsisveikinęs, atsitolino murmėdamas ir spiaudydamas 427 7| Atsipeikėjo, susilaikė ir, atsitraukęs, pagriebė plytgalį:~ - 428 4| neištesėdamas tvirtybės atsitraukti nuo priprastųjų daiktų ir 429 7| vandens po dienos karščio atsivėsinti.~ Priėjo vakaras. Iš 430 3| sodiečiai.~ Gudruočius atsiviepė su paniekinimu:~ - Didelė 431 6| nesusigundinus daugiau, ir to atsižadėjęs, pasakiau žydelaitei, kad 432 3| namo. Nors ne kartą bailiai atsižvelgė atgal, bet gerą, matyt, 433 3| keiksmas; kartais girdėjosi atskiras smarkesnis trenksmas arba 434 6| į mane, ir eina sau gūžį atstatęs, nosį pakragenęs. Aš pasikėliau 435 4| ir namų mokytojas buvo atstatytas.~ - Kaip tai gerai būtų, 436 5| poną Švarcą, o nuo manęs atstok ir ne nervuok!" Ponas Švarcas 437 3| galvos nusitvėrė:~ - Atstokit jūs nuo manęs, broleliai! 438 5| jaunikaičio dvasią, bet ir atstūmė nuo jo sodiečių širdis, 439 1| ką sumąstavo ir stengias atvaizdinti tai gyvais žodžiais. Smaugti 440 6| sakau, neatnešė: vargai atvarė, ne ištvirkimas, - vargai 441 5| niekur nelaukia; bet vakar atvažiavo nauja šeimininkė vokietė, 442 5| diena iš dienos laukia atvažiuojant.~ - Atvažiuos, atvažiuos, 443 6| nepabrėžei, jeigu tingėjai atvažiuoti?...~ - Būčiau kvapnus 444 2| juo bedarysi? - aiškinosi atvedusieji, - smarkus vyras, tai greitai 445 2| ir pelnosi sau duoną, - atvirai šiuokart atsakė Giniotis, 446 4| siurbtuvėlius i kiekvieną atvirąją geltonąją taurelę. Ūžė, 447 5| jau nebebuvo su juo taip atviri, kaip kitados, kada dar 448 6| pirmiau bent dvejetą savaičių atvykęs, būčiau, girdi, tuojau galėjęs 449 3| kitus dalykus pavaduodavęs. Atvykus kokiam ligoniui ar ligonei, " 450 8| suriko nežmonišku balsu ir atšoko per visą priešakį nuplikintas 451 3| bimbalas, kaip medis be atžalų. Kažin, ar būtų kokia "roda?"~ - 452 1| Nubraukė ji 63-čiųjų metų audra, nubraukė, kaip piovėjo 453 6| atsidursi kur pipirai auga. Taigi ir aš, pasigailėdamas 454 2| kirvį, priėjęs pakeliui augančią jauną vinkšną, kirto per 455 1| o šitas: čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, 456 1| pasibridėti! Nepražūsi! Ką Dievas augino, tą ir išmaitino - liuoba 457 5| tėveliams bus sunku be tavęs. Auginome, mokėme, tikėdamies paramą 458 3| visados pritraukė ir ne savo augintais arkliais verstis reikėję 459 4| skaitliuoti, todel, kaipo namų augintas ir ištikimas, neužilga buvo 460 4| rūpindamos, kam šįmet užmetus auginti savo šeimyną; paliekniais 461 1| dar nepražydusi pavasario augmenėlį...~ Ta keliolika užkarpų 462 6| žmones, - čia gimusius, čia augusius darbininkus, nuo prigimtosios 463 8| Giniotis. Žmogus žvėris suuodė auką ir išsišoko pirmyn, kaip 464 5| ponaičių: ir "mamka" ir auklė taip pat dabartinio pono! 465 6| Eis vokiečiai ir su savo auklėtiniais iš mūsų žemės šunims šėko 466 8| tatai dedas paprastai, savo aukos, kada kiti pradėjo garsiai 467 6| ministerio tarnas: trauk auksą, nors būtų ir tiek pat, 468 6| dvarų. Dešimtinėmis arba auksinais nepasirodysi. Rasit, ir 469 6| dešrų; paskui pampuškų pilną auksini bliūdą, kaip rėtį, pati 470 6| suprasti iš to, kad valgo tenai auksiniais peiliais, sidabrinėmis šakelėmis, 471 6| kerčioje jau verdulis, visas auksinis, žiurbuliuoja, verda arbatai.~ - 472 6| kad porą kokių grivinų ar auksinų: tenai visi auksinėmis ir 473 8| Bet ir šiems neapsiėjo be aukų: apsiautus porai dešimčių 474 2| būtų dar taip siutęs, kad aukštas ir stiprus vyras Tamošius 475 2| Smagios jo mintys: jau du sūnu aukštąsias mokyklas baigia, o šiais 476 8| kvepėjo, o žemus langelius aukštastiebiai radastai žieduotomis viršūnėmis 477 6| kaip čia prie mūsiškių aukštenybių, už mažiausį mažmožį po 478 3| liuoba paaiškins, kodel aukštesnė už paprastąją kaina.~ - 479 4| kada ponaičiai iškeliavo į aukštesnius mokslus.~ Giminių nei 480 8| pasirodė važiuotojai: siauroj aukštoje kalamaškoje sėdėjo du galionuotu 481 7| valio!"... skambėjo ore aukštu garsu, tai vėl kitas padykaudamas:~ 482 4| negalį būti jokios naudos iš aukštųjų mokslų; kad kiek gali būti 483 4| draugas, pilkasis vieversėlis, aukštybėse įsikoręs, budynę garsino, 484 8| nudaužė nuo pamato dvejetą aulių, o sukiršintos bitės supuolė 485 2| betraukomų kamščių; karčema, kaip aulys, ūžia, dūzgia; valandomis 486 5| nukaitusią panos Mortos auselę, kol pagaliau patsai išsigando 487 7| perkasais. Per kairi veidą iki ausies tęsėsi taip pat gilus perkasas, 488 7| pirmutinis Riškus, jau prašvitus aušrai. - Kažin ar besulauksime 489 7| Kažin ar besulauksime kitos aušrelės. Šit mes ir rengiamės ją 490 4| butą, kuriame beveik iki aušros mirksėjo žiburys. Šunes, 491 6| išgirdę, subruzdo, kaip bitės avilyje:~ - Eis vokiečiai ir 492 4| tai vis viena, kaip kad avinas sumanytų su volungėmis po 493 7| Valandomis sumūkė karvė, tai avių pirmyn ištrūkusių būrelis 494 1| pamėgino sėti ir perėjo noras: avižėlės šiokios tokios išlindo pasėtos 495 3| Tada, girdi, pasturgalį avižomis peršovę, ir taip gerai avižos 496 3| avižomis peršovę, ir taip gerai avižos želmenis, girdi, suleidusios, 497 8| dabar ruduoja suskurdusių avižų menkutis želmenėlis, riogso 498 3| artimo meilę! - kalbėjo, iki ašarų susigraudinęs, Jonušas, 499 3| daktaras balsu skaitė.~ - Aštuonios dešimtys! - pratarė ant 500 2| nebetenka. Žinai tą šimtametį ąžuolą veršininke, kuriame iš senų 501 1| kaip liepa, stiprus, kaip ąžuolas.~ Tėvui mirus, ir motinikė