| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
502 7| kapeiki ir tai pinigai. Eikim, ba sutems.~ Nuėjo - aukštai, 503 1| dvaras tau labiau rūpi, negu badas ir vargas be pastogės liekančių 504 7| daužydamos patamsyje po kampus, baigdamas braižyti paskutinius degtukus.~ 505 8| antras jų draugas bobos baigiamas dvasinti. Per didį vargą 506 3| kur svarbesnius reikalus baigti namie, ne karčemoj; taigi 507 2| viršininkas, kuriam pamėgo baikšti Juozo išvaizda. - Ko taip 508 6| kvapnus nebeišėjęs iš tokios baimės, - įsikišo vėl išverstakis 509 2| aiškiausiai parodytų visą to darbo baisenybę!.. Žemę aplinkui dengė daugybė 510 2| perėjo, ypačiai tiek dyvų ir baisenybių šią dieną mačius. Persižegnojo, 511 7| stulpu iškilo aukštyn, ir su baisia pajėga lupdama ir ardydama 512 2| kryžius ir paženklinsiąs baisiąją paskutiniojo teismo dieną... 513 5| ponų reikalavimai, pasijuto baisiausiai, biauriausiai nusidėjęs 514 8| neregėjo įrakintų, tartum baisiausių laukinių žvėrių, mediniuose 515 8| taip pat parudus kriaušė, baisios kirmėlių daugybės apsėsta! 516 1| pragarą ir bijojo, kad anie baisulingieji, širdį tirpinantieji reginiai 517 5| tarė pamojęs kojomis ir bakstelėdamas lazda į aslą. - Išsikraustau 518 4| ir nepaprastai ankstybas: balandžiui vos užstojus kaip įšilo, 519 8| nutarė ir išsinešino su baldais nelaukdamas tvarkytojų, 520 8| trukus, krūvelė menkų naminių baldų, keliolika porų padirbtų 521 2| skatiką, bet ir paskutinius baldus nešino iš namų ir brukte 522 4| dainelė, paupyje užbaltavo balinančiųsi drobių galai; aplink jas, 523 7| šauksmais bei įvairiais balsais naminių gyvulių ir paukščių. 524 6| aplink kaklą ir graudžiai, balsiai, tikrai, kaip kūdikis, apsiverkė. 525 3| ir akis išvertęs, karštai balsingai meldžias; o kad nusižeminimą 526 7| ir arčiau priėjęs išgirdo balsus, kalbančius litaniją. Pagaliau, 527 7| nuodėgulius, - čionai ant baltai aptiesto stalelio stovėjo 528 2| šalin: viduje tyro ploto baltavo blizgančiais akmenimis išdėtas 529 6| gabalą anglio ir priėjo prie baltintos sienos.~ - Žiūrėkite! 530 6| veršienos gabalą, duonos baltitėlaitės, kaip saulė... Palaukite! 531 2| stovėjo visi tie medžiai, baltuodami nuogais kamienais, apiplėšta 532 1| akys susilaikė ant dvaro, baltuojančio ant kalno antroj upės pusėj, 533 7| pajuodusių jų lentų kažin kokį baltuojantį kreida papieštą parašą!~ 534 4| savo ilgųjų kekių smulkius baltus žiedelius. Užtai putinai, 535 4| taip pasenėlis dvaro tarnas bambėjo, neištesėdamas tvirtybės 536 7| vokiečius iš mūsų žemės, kaip bandą! Draugėj su tokiais ponais, 537 6| Daug žmonės ir pramano, - bandė raminti save ir kitus Jonušas: - 538 4| tarpu kalbėjo jau ką kita. Bandėsi keltis, bet, pamėginęs, 539 4| būgną mušė, kad Tamošius jai barkštelėjęs. Kietą turi ranką!~ - 540 7| kitas padykaudamas:~Šalti barščiai ne patrova, ~Sena boba ne 541 6| skatikėliai ne savi kišeniuje barška, kad ir gerai būtų tuo tarpu 542 7| gausmas, o jiems įkandin tarė barškalų ir skambalėlių tęvi atbalsiai. 543 3| kasydamos galvą, daktaras, barškindamas apvyniotu ant pirštų rožančium: - 544 8| sriūbčiojimas, pūstymas bei barškinimas šaukštais, nes per visą 545 4| Tetervinas, po alksnyną baubdamas, skundėsi poros nesurasdamas: " 546 1| akis buvo įkritusi vieno baudžiauninko duktė: pamatė ją, kaip savo 547 5| biauriausiai paskutinį "ferfliukter bauer", galutinai parsikriokęs, 548 8| vien biaurūs griuvėsiai ir baugi vietovė pasidarė: po dvaro 549 4| gailesingojo dejavimo, nei varlių bauginančiojo kvarkimo, kurios pamačiusios, 550 3| šventoji diena, tiktai būdavo bažnyčią atidarys, jau senosios karčemos 551 3| sudauždavo, atbalsis visoj bažnyčioje skambėjo. Tokiu savo apsiėjimu, 552 6| langų staktos, nelyginant bažnyčios žirandolių stripinėliai, 553 3| aplinkinius miestelius ir bažnytkiemius, bet ir prie gubernijos 554 8| skarotų senių, kurie vieni beatminė ir žinojo garbingąją žiląją 555 5| kada: brakš brakš kurį rytą beatpyška netikėtai, beužklumpa!...~ 556 6| lekajus. Mat, tenai sunku ir beatskirti: visi ten kaliošuoti, pirštinuoti 557 8| didelį kaltūną.~ Tuo tarpu bebėgą vaikinai, išgirdę nepaprastą 558 6| raudongalves, po kišenes bebildančias. Susimerkė, ir visi, kaip 559 6| keliu? Kas ir žmonės mes bebūtume į tokį vargą leisdami! - 560 2| naujiena. Paskutinė, tur būt, bėda priėjo, kad taip parsiduoda.~ - 561 6| Taip po trupinėlį visa ko bedažant, žiūriu, mano ponai valdininkai 562 2| stovėjo jie merdėdami, bedeginami dabar kitkart taip jiems 563 5| nebetinki! - Kur tuomet bedingsi? kur beprisiglausi, nieko 564 1| Nunešus juos buvo giltinė prie bedugnės, "velniaduobe" vadinamos, 565 2| prie tokių beširdžių ir bedūšių šiame pragare.~ - Taigi, 566 4| pratardami pašnabždomis: ot - bedūšnikas! ot - beširdis! Šitokį vargą 567 8| lazdos, tartum pavirtęs bedvase stovyla, ar nepaprasto snaudulio 568 3| save iki dugno. Trečią eilę beeinant, jau pragiedrėjo ir Tamošiaus 569 6| Sveikas gyvas! Sveikas. Kur beeinąs? ir taip toliau. Susitarėme, 570 6| jau, gana, tamstele! Kur beeisi tokiu keliu? Kas ir žmonės 571 5| lengviau ir linksmiau. Kur beeisite? Kas per kalbos? Nejaugi 572 6| reikalingas. Išspauda tiktai beesu iš buvusios sunkos ir visos 573 2| šiokį ir tokį. Atsirado begalės reikalų, apie kuriuos būtinai 574 2| kas su jais bus? ko laukti begali jie visi? Paklaustas, Bernotas 575 6| nauda jums iš manęs? Kam begaliu būti jums reikalingas. Išspauda 576 1| tartum, mato su lauknešėliu bėgančią: naši, skaisti, linksma; 577 8| duris. Nelaimė, kazokas, jau bėgančius pro duris beplaušodamas, 578 2| Didelį rūpesnį turėjo, iš kur begaus tiek pinigų visiems trims? 579 1| Paskui jas bėgo Juozas. Bėgdamas, tai kūlę apvertė, tai ant 580 2| negaliu dabar. O vėl ką ir begelbės save biauroti? ...~ Ir 581 7| matomai, buvo pailsęs greitai bėgęs ir sunkiai alsavo.~ - 582 1| genečiu namo.~ Paskui jas bėgo Juozas. Bėgdamas, tai kūlę 583 8| nesuskubusiųjų išsinešinti, begraibant šiokius tokius mazgelius 584 2| bičiulybę!~ Ir jau buvo begriebiąs senį už apykaklės, kaip 585 6| išėjau. - Tiek ten aš tau ir begrįšiu - išeidamas manau sau: paskiau 586 7| tylomis išsiskirstė namo.~ Begrįždami pasigedo Tamošiaus.~ - 587 7| sau kišenes sakų, beveik bėgte pasileido bėgti dvaro linkon, 588 6| pamačiau, pati ministerienė beįeinanti į šeimyninę. Nesigailėjau " 589 6| vyras." Išėjo ir neužilga beįsiveda į šeimyninę ir su pačiu 590 2| gyva žuvelė puode, - kur beišbėgsi! ... Susisuko staiga, ir 591 6| kokio pusvalandžio visi vėl beišeiną. "Na, dabar tai iš mūsų 592 6| ši tą įsikišti davė: man beišeinant, atmovė pati ministerienė 593 8| tasai tiktai viena ranka beišgalėjo talžyti jai kaušą ir vieną 594 4| didelius bičių spiečius, kurios bekaišiojo savo laibus siurbtuvėlius 595 1| ryžkis! Mums nėr kas daugiau bekalbą. Matau, ir tu toks pat esi 596 6| Ką jau sveikas ir bekalbi! Ir poterius kalbėdami, 597 7| seni kaulai. Kur gi patsai bekeliaująs? - paklausė nuo savęs, sustojęs 598 6| virėjas tik ką sugadins bekepdamas ar virdamas - atsidursi 599 7| lodinti?!~ - Tai eikime! bėkime! - pritarė sumanymui Jonušas. - 600 2| Vemti norisi, tokių kalbų beklausant! - sušuko stipru balsu kažin 601 6| iškalbesnis.~ - Ko čia ir beklausiate? Džinkt, brinkt ir apsidirbome 602 6| Vienas kitam nekenkia, o beklausydami, kai ko ir pasimokysite, - 603 8| nebeatgaudamas ir vis ramiai sau beklejodamas, tai šį, tai tą iš tolesnės 604 6| galvikes iš sermėgų kišenių bekyšančias; taigi seilę nurijęs, meiliai 605 8| namie.~ - Vargiai ką belaimės, - tarė Tamošius ne tai 606 2| tik popierių kažin kokių belaukia. Duos keletą dienų išsidanginimui. 607 2| žemele apdalys. O čia laikas, belaukiant, taip baisiai pamažu slenka: 608 3| nudžiugę sodiečiai.~ - Ko gi belauksi? Čia laukti negalima: poryt 609 5| paars, paars - žiūrėk, ir belekiąs kuris į karklyną. Žinoma, 610 8| apjuokos; senis vienų vienas belikęs netrukus taip pat išėjo 611 8| mylimus medelius.~ Vienas beliko stovįs, kada pašaukė jį 612 3| nors ir bulbėms nedaug beliks. Užsidirbsiu kur ir išsisuksime 613 2| tenka pabūti. Dabar viena belikusi, ir to nebelesa; vaikščioja, 614 8| užsilipusi ant vienatinės belikusios sausos kriaušės, vaisiais 615 8| į kazoko kaklą, o tris belikusius nepaprastai ilgus dantis 616 4| skaičiais knygų popierius bemarginąs. Bet ne tik keturios dešimtys - 617 8| Pamatysite, patieks jiems tik bematant naują butą užuot seno.~ - 618 6| Matote?~ - Kas čia mums bematyti! - tarė nerimastaudamas 619 3| arkliams geležinius pančius bemaustant. Tada, girdi, pasturgalį 620 6| liežuviu, kaip klebetu, smagiai bemeluodamas toliau.~ - Abudu ėmė 621 7| atsakė Jonušas, itin dalgiu bemosuodamas: - sūnaus neturiu, pačiam 622 3| retkarčiais kokią bobikę benuvelėdamas.~ Kaip reikia, ir šitame 623 8| kirčio ir... pajėgų pritrūko bepaeiti iš vietos.~ - Nejaugi 624 1| ir mokslininko uždaviniu bepalieka sutvarkyti tas žinias ir 625 5| pavasario saulėkaitoje, ir bepaliko išsinešt apčiuopiamos naudos 626 1| Kas mus senius į kapus bepalydės? Kas apverks, apraudos? 627 6| brolau! Vargiai būtumėte bepamatę ir paties ministerio prižadėtąją 628 6| nutvėrę svetimus arklius beparduodantį.~ - Ką?! - pertraukė 629 5| kinkinius. Nežinant kur bepasidėti, vis tai dar galima buvo 630 5| Nežinau, nežinau, ar jums bepasiseks!~ - Jau visa turime! - 631 4| ta viena diena, tik kojas bepavilkdama sukumpusi senelė.~ Nors 632 8| užgriuvusiame rūsyje. Sunku buvo bepažinti. Tamošius savo gyslotomis 633 8| jau bėgančius pro duris beplaušodamas, iškirto Laurinaitukei akį. 634 5| namo besispiaudydamas ir bepliukuodamas. Nebebuvo jau ką žmogui 635 2| nebespiriamas rūpintis, kur bepriglaus vargingąją galvą po Jurginių!? ... 636 5| Kur tuomet bedingsi? kur beprisiglausi, nieko sava neturėdamas? 637 7| juokas žvėrimi pavirtusio bepročio. Laurinaitienės sukildintos 638 6| pripratę jau buvo skaityti jį bepročiu ir visiškai užmiršo. O jis 639 7| galvijų buities ir pakilo beprotis, nenumaldomas troškimas 640 2| dargi nevieną nubraukė, bepykdamas už ją jau ant savęs. Prisėdo 641 6| kalbas Laurinaitis, įnirtęs berakinėdamas raudonąją butelio galvikę, 642 6| lašo. Laurinaitis jau buvo berakinėjęs antrą, bet daktaras sudraudė.~ - 643 4| šlamelius ir plunksneles berankiodami, čiurvėjo, čirškėjo šiltuose 644 3| bei degančių žarijų ir, berdamas žolėmis bei šlakstydamas 645 4| buvo pasaulis. Pievos žėlė beregint: geltonieji lukštai, saulės 646 7| vienu pamojimu!... Ar daug bereikia? čiakš! čiakšt! skiltuvu 647 6| rusiškai šneka, kaip žirnius beria! čia pas mus ir urėdninkas 648 6| veidą ir žiluosius uostus beriedančias, - ašaras širdingo džiaugsmo 649 6| bet kalbėk, kaip reikia: berk, kaip žirnius! Truputį kiek 650 2| pasiteirauti. Susitikęs Bernotą, ėmė klausinėti, kas su 651 2| begali jie visi? Paklaustas, Bernotas pabaltakiavo ir trumpai 652 5| kada dar jie visi jauni bernukai tebebuvo ir jis nebuvo dar " 653 6| nežiūrėję.~ -Kam kas berūpi! Tiktai žiūrėkite, vyrukai! 654 4| patelę; gegutė liūdnai kukavo beržyne, rūpindamos, kam šįmet užmetus 655 2| paklausė vienas iš jų besėdinčius Paliekniškius.~ - Negudriai, - 656 2| kuo? Kame? - klausinėjo besėdintieji karčemoj.~ - Ką su juo 657 6| atnešė? Kodel taip senai besi buvęs?" - Niekas, sakau, 658 2| parašyta, kad tam laikui besiartinant, kilsianti tarp žmonių didžiausia 659 2| visi tuoj išsiskirstė, besibiaurėdami... Ir žinai ką, brolau! 660 1| žmoną: - ar ne genys?~ - Besibiauriji, tėvai; kas tau už tai mokės? 661 7| kimštis sau į kišenes. Taip besidarbuodamas, visai nebepanašus buvo 662 7| tai mūsų tėvų tėvai čionai besidarbuodami sveikatą ir galvas padėjo, 663 7| išvirto laukinis: aplink medį besidarbuojančios rankos drebėjo iš didžio 664 1| buvo laimingas: kaip jam besidarbuojant, senasis laužas kitaip ėmė 665 2| Didburnis" šypso mandagiai besigėrėdamas tokiuo reginiu. Smagios 666 6| tokios, kokia mes čionai besigėrėjame. Po dešimtį rublių nuo žmogaus 667 5| stalo, jau pats drovėsis besigretinti prie sodiečių, ypačiai jei 668 6| Gyvai besikalbant niekas neatkreipė atidžios 669 3| stiklų žvangėjimas, o viršuje besikaujančių nuolat mojavo tai tuščios, 670 3| likosi su žydu, del karvės besikaulydamas; du rubliu jau tik bebuvo 671 2| sėdintieji už stalo, žiūrėdami į besikėsojantį viduj aslos Laurinaitį, 672 1| dejuodamos savo "nevyko" ir besiklausdamos ar dar "gyvi"? Kitą dieną 673 2| ik šiol ramiai kitų kalbų besiklausęs.~ - Keisti dabar žmonės, - 674 3| jis tylomis kampe, kalbų besiklausydamas. Jo ausys ir viena akis 675 8| vokiškai ir lietuviškai besikoliodamu, Tamošius su Švarcu, tai 676 2| varnų, kurios, ir savo tarpe besikukindamos ir garsiai kvarkdamos, draskė 677 5| matė tuos jo prie sodiečių besilankymus ir vėl savotiškai apie tatai 678 8| tiek saulės, kiek pro langą besimato, - nutarė ir išsinešino 679 4| ant vienos kojos, ramiai besipūtindamas šiltu vėjeliu, visai nebodamas 680 1| kapt; tuo tarpu varnai tiek besiranda: sklenda, kaip pašėlusi. 681 7| neapykanta akis ir klojo besirengiantiems vyrams su visomis smulkmenomis 682 7| užsimojo žyduku, tartum besismagindamas mest į sieną, kaip kačiuką.~ - 683 5| pasispiaudė ir parėjo namo besispiaudydamas ir bepliukuodamas. Nebebuvo 684 6| Riškus sustojo vietoje, besistebėdamas, kas dedasi, ir užsimiršo 685 8| Jonelį, arba suradęs kokį besisvaidantį pagalį glausdavo prie sudžiūvusios 686 6| šalymais gelžkeliu važiuojant, besitariančių, o aš jomis tuojau, kaip 687 2| turgaus dienos sulaukęs, besivelka kiekvienas į miestelį žinių 688 2| norėjau pamokyti! - šaukė, besišiaušdamas, paleistas Laurinaitis. - 689 4| taką, ėmė eiti išlengva, besižvalgydamas į abi šali ir, atsidėjęs, 690 3| išsiplakęs svetimu arkliu besmukdamas per mišką. Bet dar, girdi, 691 8| visa į nuopuolį dar didesnį besmunka, tartum nekaltas kraujas 692 4| parlėkęs, ilsėjosi ramiai besnausdamas; tiktai kad jau pačiame 693 8| tai patsai ponas pametė besprukdamas priešakyje kazokų plakamų 694 8| nagaikomis. Ir jaunimas jau buvo besprunkąs pro duris. Nelaimė, kazokas, 695 6| meiliai globėjas: - ko gi bestovite, lygu kokie kareiviai?~ 696 8| Vieni vokiečiai aplink bestripinėjo ir išbalęs pargrįžusis ponas, 697 7| ir įvairiems atsibaldoms besukišti! Jei mūsų Dievo duotu ponu 698 6| Kam čia ir galvą besukti! - priešinosi žmonės. - 699 7| prašvitus aušrai. - Kažin ar besulauksime kitos aušrelės. Šit mes 700 1| pragyvenova metelius, o kitų ar besulauksiva? Ar kitimet šiokią dieną 701 6| kam gi kitus nekaltai besunkinsiu savo senatve.~ - Nebekalbėtumei 702 3| suvers, o poną tada kur besurasi?...~ - Tai tiesa! - stebėjosi 703 5| nepaprastame prietikyje ar varge besusieidavo dabartės Riškus su sodiečiais 704 6| ministerio išeidamas, ir besusitinku pačiose duryse keturis vyriausius 705 3| niekada nėra gana. Kada besutiks kame, - tuoj: "eikim apsišildyti!" 706 7| mokslininko, kad paskaitytų. Besutinka gatvėje devynerių metų Leibos 707 2| ramiausiai sau ilsėjosi, betaraliuodami ant lizdo, - pykš! pykš! 708 4| amžių praleido jis dvare betarnaudamas nuo jauniausių dienų ir 709 5| ir jo paprastoji ponams betarnaujant nusidėvėjusiųjų laimė.~ 710 6| apie tas penkrubles tuščiai betauzyti, kad mums gardi ir pusrublinė! - 711 6| sunkos ir visos kam nors betinkamos gyvybės. Išmetė dvaras, 712 2| žvangėjimas bei pukštavimas betraukomų kamščių; karčema, kaip aulys, 713 2| tokia pat... moteriškė, beturinti rankoje ilgą šmirkštynę, 714 7| paskutinę naktelę ir aš dar beturiu kur galvą prisiglausti.~ 715 5| rytą beatpyška netikėtai, beužklumpa!...~ Riškus susimąstė 716 4| O aš jau buvau ir beužmiršęs, jog visa tai ne savo, jog 717 5| susižvalgė tarp savęs:~ - Argi beužsigintų?...~ Riškus nusišypsojo.~ - 718 7| skardus merginos balsas. - Ko beužsimanė!~ Tai vėl vyriškas balsas: - 719 4| Rymeika. Ant slenksčio užtiko bevaitojančią Juozienę.~ - Neverk!... 720 5| kokie žmonės jo laukus bevaldą, visus jus padavęs, kaipo 721 8| mečiau. Ką gi patsai čionai beveiki?~ - Geriau būtų jie tau 722 6| negaliu: man sąžinė neleido: bevelijau ant jūsų sąžinės atsidėti 723 8| tiktai sena giria, taip pat beverkianti, netekusi visų beveik žymesnių 724 1| žemės, ir sunku jai buvo bešeimininkauti.~ Vieną syki, Juozui 725 4| pašnabždomis: ot - bedūšnikas! ot - beširdis! Šitokį vargą žmogui užduoti! ~ 726 1| tikrosios mirties ponaitis taip beširdiškai atims, ką dovanojo vertai, 727 8| paskutines iš geresniųjų dienų, bešlitiniuodamas po buvusio savo kiemelio 728 6| žiūriu - jau žmogus kiemą bešluojąs, o iš kaminų dūmai kunkulais 729 4| nuo svetimų kampų dulkes bešluostąs ir svetimų turtų skaičiais 730 3| atėjus, pamatysite.~ Bešnekučiuodami prisiartino prie buto.~ - 731 4| ir moterų, kaimynų. Jiems bešnekučiuojant, durys nedrąsiai prasivėrė 732 7| nebesijausdamas iš pasiutimo, buvo bešokąs prie kaimyno su peiliu.~ 733 2| buvo atiduoti kiekvienas bežemis sodietis už mažiausį žemės 734 6| jūsų, sako, neužmiršiu." Bežinąs visus vardais ir pavardėmis.~ - 735 7| valandą darė vien įspūdį biauraus apgavimo, nes jiems dabar 736 8| likusi be vienos akies ir biauriai sukrypusiu perkirstu veidu, 737 3| šeimininkei - nepaprastai biaurios išvaizdos prie jo esančiai 738 7| smulkmenomis visus skaudžius ir biaurius atsitikimus iš baudžiavos 739 3| kiti kovodami prieš jį ir biaurodami jį, kaip įmanydami. Vienas 740 3| liežuvį laidys! už ką jis mane biauros?!...~ - Tu čia man, senasis 741 2| vėl ką ir begelbės save biauroti? ...~ Ir leidosi per 742 8| išėjo.~ Liko dabar vien biaurūs griuvėsiai ir baugi vietovė 743 1| gimtinio žodžio!... Išgama, biaurybė, siurbėlė, tai ne saviškis!... 744 7| Tegu Dievas teisia visus biaurybes! Tai ne mūsų dalykas!~ - 745 5| nesirūpink per daug del tų biaurybių! Ne tiek saulės šviesos 746 4| apdrabstyti, masindami didelius bičių spiečius, kurios bekaišiojo 747 6| sveikatėlėmis, mielieji mūsų bičiuliai ir globėjai! Todel ir aš, 748 2| čia tau išblaškysiu dvaro bičiulybę!~ Ir jau buvo begriebiąs 749 3| paklaustasis.~ - Aš jau su juo bijočiau prasidėti, jam niekada nėra 750 5| pragare. Ir kaip įgudrėjo! Bijodami, kad neišbėgiotų, įvedė 751 1| pasauly galimąjį pragarą ir bijojo, kad anie baisulingieji, 752 6| bra! pasakė ir nebeliko! Bijok tu pono Dievo! Kad tokia " 753 8| dvaro nakties tyliu oru bildėjo atgarsis šūkavimo ir kaukimo 754 7| balsai liejosi į vieną trankų bildesį ir negalėjo perprasti, ką 755 8| brolžudybe.~ Išsistaugė su bildesiu ir kaukimu, kaip ir atėjusi, 756 8| skaitlingesnio raitelių būrio bildesys ir daina su žiauriu staugimu. 757 3| prie šalies - žmogus, kaip bimbalas, kaip medis be atžalų. Kažin, 758 1| tada ir, įsidėjęs tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo savo 759 1| Čia jis sau, būdavo, birbynes drožinėjo, tošeles darė, 760 8| Juozų trobą. - Rasit, su biznaisiais vokiečiukais "ulevoja".~ - 761 1| lietuviškai nemoka. Net ir tie biznaskrandžiai jo grinomai vokiški, ir 762 8| kito kokio dvaro užvaizdos bizūnas nesivyniojo aplinkui kaklą 763 7| perkasas, išraustas tam tikru bizūnu. Dabar senė, atsistojusi 764 7| paprastai malšinančią ir blaivinančią daro įtaką, taigi ir mūsų 765 2| ar žemėn įkastas. Markstė blakstienas, tai vėl plėtė akis, vis 766 5| vokietis, išsitaisęs ilgas blauzdas, kuo ramiausiai sėdėjo, 767 7| perdžiūvusias kiauras sienas, blaškė aukštyn ir į šalis tumulus 768 3| malonumas svetimais reikalais blaškytis?! . . . Dar į tokias akis 769 7| tako.~ Šviesa viduj tai blėso, tai vėl kilo, ir arčiau 770 2| visokių surankuonių, kurių blevyzgų besiklausant ausys tirpo. 771 2| Blindos būryje buvęs ir Blinda beveik jo nepakoręs už apiplėšimą 772 6| paskui pampuškų pilną auksini bliūdą, kaip rėtį, pati ministerienė, 773 2| pamasintas: apskritasis jo veidas blizgėjo lašiniais nuteptas, nepaprastas 774 4| Juozas juo toliau, juo labiau blogėjo. Buvo naktys, kad graudulinės 775 7| Matydamas, kad tik prie ko blogesnio dar gali privesti padūkusį 776 3| gyvulius ir žmones gydyti, bobas velėti ir kitais pramoniais 777 4| smalsiosios viešnios, kaimo bobelės, kiekvieną išgirstąjį žodį 778 3| tik retkarčiais kokią bobikę benuvelėdamas.~ Kaip 779 3| Atvažiuos, būdavo, pas jį vyrai, bobomis vežini: Ot, - liuoba sakys: - 780 6| vaikams gausius vaisius mūsų bočių ir probočiu kruvinasis prakaitas!~ - 781 1| tavęs visi, kaip vilko, bodisi! - išskaitė Tamošius ir, 782 6| jaunasis Jarašius.~ - Na, bra! pasakė ir nebeliko! Bijok 783 7| patamsyje po kampus, baigdamas braižyti paskutinius degtukus.~ 784 6| tokiose vietose, matėte, kaip brangiai visa atsieina.~ - Tai 785 5| ir naudingas buvo, tai ir brangino ir guodė savaip, kaip ir 786 3| sodiečiai, juo labiau žinovas branginosi.~ - Tebūnie gi Dievo 787 7| purvyną visa, kas mūsų širdims brangu ir šventa! Kad būtų užsieniuose 788 3| Jonušas, juoda, kieta ranka braukdamas ašaras nuo lieso, sudžiūvusio 789 7| medžius mėnesienoje ir ėmė braukyti apdžiūvusius sakus ir kimštis 790 4| Tamošių per kraujų klaną brendanti: brenda ir smunka, brenda 791 3| Dievo garbei! - murmtelėjo, brėždamas žiburį.~ Sodiečiai susikumščiavo 792 7| suglamžė, suplaušojo ir ėmė brėžti degtuką.~ Jonušas sugrobė 793 2| užgėrėva magaryčių, ot: kaip broliai pasikalbėjova nuo širdies; 794 1| Juozas jau pragyveno vieną broliažudžių karą; matė brolių kraujo 795 3| ir uždainavo:~- Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, - ~Kai reiks 796 2| nesuprantate, jogei tik broliškoji santaikoje ir vienybėje 797 6| reikalais keliauju: reikėjo, brolučiai, apsipraust, apsivalyti 798 8| valanda nuo rankų sutepimo brolžudybe.~ Išsistaugė su bildesiu 799 3| ant pirštų rožančium: - į "brostvą" štai esu įsirašęs! Kas 800 3| reikiant, iškloti. Tada, broteliai, į dvejetą savaičių džingt 801 1| Girdi?~ - Mes šašai, brudai? - susimąstęs, pakartojo 802 2| nešino iš namų ir brukte bruko, kišo visokiems, nors pirmąsyk 803 2| baldus nešino iš namų ir brukte bruko, kišo visokiems, nors 804 6| greičiau į kišenę ranką brukti. Manęs mokyti nebereikia: 805 6| praeidamas pasirodė, aš tuoj brūkš dvejetą auksinių į saują. 806 3| atsiliepė atėjusieji iš lauko. Brūstelėjo skląstis, durys atsidarė 807 6| iš atėjusiųjų.~ - Aš Bruzgulis, - atsakė paklaustasis, - 808 1| ausėtąją kepurę, atsiklaupė, bučiuoja kapą, su sūnumi kalbasi, 809 6| širdies... Aš jam rankas bučiuoju, o jis už čiupros paduskino 810 3| sodiečiai, siekdami rankos bučiuoti.~ - Oi-oi-oi! ką čia 811 1| tupėdamas pas krosnį, pynė jis bučius, venterius ir tinklus mezgė; 812 6| Tai tu man! O čia būdami - tokie puikūs! - stebėjosi 813 2| senuoju ponu, abu dar jaunu būdamu. Dabar stovėjo visi tie 814 3| padaryti garų. Kada tai būdavę padaryta, daktaras vedęsis 815 8| Juozo, kažin kodel šiąnakt budresnio už kitus.~ - Svečiai! 816 4| vieversėlis, aukštybėse įsikoręs, budynę garsino, veltui: niekas 817 6| to plepėjimo; o čia pat bufetas vėl linksta nuo įvairiausių 818 4| Mirė staiga, o žmonės, kaip būgną mušė, kad Tamošius jai barkštelėjęs. 819 6| čia pas mus jenarolai! Net būgštu, kad nepripratus. Įeinu 820 7| skriaudų, baudžiavos galvijų buities ir pakilo beprotis, nenumaldomas 821 5| torielėlę išpliauškintos buizos - matomai, visos šeimynos 822 5| kitapus virtuvo ir didžiojo buketo, idant vis gelto ponybė 823 2| neprikepto minkštimo kąsnį ar bulbę, praeidamas, numeta, o ne, 824 3| miežių nebebus kur pasisėti? Bulbėmis vienomis reiks misti? - 825 3| pasitikėdamas ateitimi, - nors ir bulbėms nedaug beliks. Užsidirbsiu 826 6| pinigus, nelyginant pas mus bulves, pilsto: sidabrinių ir kišenės 827 2| rankos linkon ir pamatė visą būn varnų, kurios, ir savo tarpe 828 4| jis gerai: dar smagesnis būna įsitraukęs, o šiandien - 829 4| ūbaudami vaikai, tai vėl į būrelius sutūpę pynė margus vainikus.~ 830 8| vidaus, kazokai puolėsi visu būriu gelbėti. Ir didis buvo laikas, 831 3| senų kortų kaladę ir ėmęs burti, pranašauti, užkalbinėti, 832 2| Kitąsyk, sako, Blindos būryje buvęs ir Blinda beveik jo 833 8| pareikalavus pasiduoti, nes būsią blogai, drąsiai leidosi 834 6| kad vis gelto pagaliau būsiąs jų viršus. Išsikaštavo, 835 2| degtinės mažas gautasis butelėlis pergreitai išsekdavo. Tuomet 836 3| pagaliais, suoleliais, tai buteliais šarvuotos kietos kumščios. 837 6| berakinėdamas raudonąją butelio galvikę, spėdamas betgi 838 3| ir ėmė traukti iš kišenių butelius. Pirmas Rymeika, nukrapštęs 839 6| čiupinėdamas jau aplukštintą buteluką. - Mes matome žiūrėję nežiūrėję.~ - 840 2| begalės reikalų, apie kuriuos būtinai reikė pasitarti ir pasikalbėti 841 6| Palauk, brolau! Vargiai būtumėte bepamatę ir paties ministerio 842 8| dvaro svečiai. Sodiečių butuose tartum visa buvo išmirę: 843 1| akimis po linkinę ir sodiečių butus. Pagaliau jo akys susilaikė 844 2| vieno, kišu - tada sudėję buvom penkias dešimtis - taigi 845 3| vieną ligonis. Jeigu tai buvus moteriškė, ponas daktaras 846 6| Paskui, ir su visais ten buvusiais širdingai išsiglamonėjęs, 847 1| ploteli taip, kaip ir kiti buvusieji baudžiauninkai. Juozui žemės 848 8| dienų, bešlitiniuodamas po buvusio savo kiemelio griuvėsius 849 6| Išspauda tiktai beesu iš buvusios sunkos ir visos kam nors 850 8| Stonslovas, jaunas vaikinas, buvusis dvare stalininku, dabar 851 8| bitės supuolė kirsti arčiau buvusius kazokus ir su arkliais, 852 5| tamsieji paniekintieji "chamai" - dabar nebe palankumą 853 5| idant vis gelto ponybė su chamybe vergybe nesumištų, - dar 854 7| pamojimu!... Ar daug bereikia? čiakš! čiakšt! skiltuvu į titnagą, 855 7| Ar daug bereikia? čiakš! čiakšt! skiltuvu į titnagą, knatelis 856 3| gimdavo laimingajam tėvui čiauškalas. Daktaro garbė platinosi, 857 6| Kad užsirūkėme po mastinį cigarą, kad pasileidome šuoliais 858 6| laukan neužsirūkęs. Penketas cigarų po 5 rub.... taip, taip, 859 6| tą alų, stovėdamas, tik činkt! - diktelėjo į širdį: girdžiu 860 2| miestus neprarūgintą.~ - Ir čionykštis senasis ponas, Dieve duok 861 8| nelaimę, pradėjo garsiai čirkšti, šokinėdami aplink. Vienas 862 5| kviečius, kloja! Švilpia, čirškia, trata, ūžia, tartum pragaras 863 6| už mūsų vyrą per juostą - čirškina, kepa ant iešmo pasimovęs 864 4| sustojęs, sušuko:~ - Cit!~ - Kas ten? - tylomis 865 8| buvo išmirę: nebesirodė pro čiukurus dūmai, svirtis nebesugirgždėjo, 866 2| Nė kokios žinelės nė čiukš nė iškur, - liūdnai atsakė 867 2| ištempusi kaklą, tik staiga čiūkšt ir išsitiesė nebegyva. Iš 868 1| žaliuojančios aplinkui, tai paukščių čiulbavimas, tai sraunojo upelio čiurlenimas, - 869 1| čiulbavimas, tai sraunojo upelio čiurlenimas, - visa tai buvo jo "svietas". 870 1| ir vyturėliai, linksmai čiurvėdami, atnešdavo senelio taip 871 4| plunksneles berankiodami, čiurvėjo, čirškėjo šiltuose saulės 872 7| dakatras ir advokatas D."~ Prie paskutinių žodžių 873 2| popierio, prašymui rašyti. Aš da sakau: išgerkiva. - Jis 874 5| mamka" ir auklė taip pat dabartinio pono! Kur gi ji dabar iškeliavo?~ - 875 5| suraminę.~ - Prie naujų dabartinių tvarkų lengva susilaukti 876 7| tai tėvas. Aš ne tėvas, aš dah būsi tėvas.~ - Kad nė 877 7| Ni! kad nėha; nėh ko dahit. Dvi kapeiki ir tai pinigai. 878 2| a. tėvelis pasakojo pats daigstęs tuos medžius su senuoju 879 3| šeimininkė Morta, reikalautais daiktais nešina ir, sustačius visa 880 6| užtrukdamas kelias dienas daikte. Patys suprantate, jogei 881 8| kazokams kraustyti iš trobos daiktus.~ Neilgai trukus, krūvelė 882 8| palaidūnai nepaprastai skaisčią, dailią bet miesto gudrybių dar 883 8| žieduotomis viršūnėmis maloniai dailino, skaisčių grakščių mergaičių 884 1| asloje ir iš eilės imdavo dailinti tikrai pasigėrėdamas.~ 885 8| gaivinti savo šiltu vandenėliu dailiuosius ponaičius!~ - Tikrai 886 8| žemės ugnies pašvaistėje, dailus šilkinis kantaplis, užsienių 887 4| pasigirdo linksmoji mergaitės dainelė, paupyje užbaltavo balinančiųsi 888 8| paprastai atneša tokios dainelės. Sėdėjo tyliai ir klausėsi 889 7| darbo įrankiais, pagarsėjo dainomis, šauksmais bei įvairiais 890 1| kaip, jį išvydusi, paraudo, dainuoti nustojo ir šypso...~ 891 8| dundėjimas ir žinoma kareivių dainuška... Iškrito šaukštai iš rankų. 892 3| t.~ Susijuokė vyrai, dairydamiesi po kampus. Bet ir tikrai 893 7| trijų mastų." Ir parašas: "dakatras ir advokatas D."~ Prie 894 3| prie vadinamųjų tikrųjų daktarų: pažiūrės liežuvį, pabarškins, 895 7| bei grėbėjų: "Valio, mano dalgeli, valio! valio!"... skambėjo 896 1| oi-oi-oi!... Dabar rūdyja dalgelis ant gembės, o jis čia po 897 7| pečių sermėgą ir, pametęs dalgį vietoje, leidosi eiti.~ - 898 7| savęs, sustojęs pasipustyti dalgio.~ - Grįštu iš dvaro, - 899 1| nubraukė, kaip piovėjo dalgis dar nepražydusi pavasario 900 7| atsakė Jonušas, itin dalgiu bemosuodamas: - sūnaus neturiu, 901 7| o čia ištisai atatiestus dalgius prie kotų kalinėjo; laikas 902 6| daktarui; daktaras savo dalį įtraukęs atleido kitam, 903 3| Jau man nepasakysite, kam dalija, kam nedalija! - rėkavo 904 2| žemininkams niekas žemės nei dalijo, nei ketino:~ - Tai kaip 905 5| užpelnomis lygiai ramiai dalydamos su kaimo vargdieniais ir 906 1| sau reikalingų tam tikslui dalykų: šukių krūvelę, žąsų plunksnų 907 5| nepasitikėjo pilnai kai kuriuos dalykuose, mylėjo gelto jį ir guodojo 908 5| naudingas ir... gali sau laisvas dangintis stipti kitur.~ Ir šit 909 3| velniai naktimis sueigas darą.~ Vieną dieną nustebo 910 6| Juk tai pats partamento daraktorius." O dabar tokie tenai laikai, 911 1| mūsų vargai, nepabaigti darbai" ...~ Mato Juozas, kaip, 912 3| ausys ir viena akis mitrai darbavosi jau kokį laiką. Kiekvieną 913 1| Dabar nebegalima ir pažinti Darbėnų dvaro: pačiame dvare "tripūgą" 914 1| Tas pat įvyks, kaip ir Darbėnuose: užėjo pasiutimas - šmaks 915 5| lygiai reikalingą ir gerą darbininkę pavilioti ir paveržti nepasidrovi.~ 916 5| praėjus - vėl taip pat. Kad darbininko vaikai namie badu miršta, 917 3| vienatine savo akim taip pat darbuotis nenustojo, atsidėjęs žiūrėdamas, 918 3| sląstų išlindai už nakties darbus ir dabar vėl žmones grobsi 919 5| nebėra vietos prie naujos darbščios tvarkos, - paaiškino, nusišypsodamas 920 1| skruzdyno, tyrinėjo jis mažų darbščiųjų vabalėlių įpročius ir papročius 921 4| geltonąją taurelę. Ūžė, zirzėjo darbštieji vabalėliai, skubėdami naudotis 922 8| duonos ir ramią pastogę geri darbštūs žmonės, ir dvaro ponija 923 8| kvatojimas, ligi pat ryto darkydami nakties ramumą. Matyt, dvare 924 8| jumis bežiūrint linksmiau darosi ant širdies. Sėskimės gi 925 1| senis gamtos paslapčių; darydamas savo pastabų, didino savo 926 1| parsivežė vokietį, tatai jis čia darys tvarką, kaip jam jo draugai 927 1| ko snausti.~ - Ką gi darysim dabar? - paklausė Juozas.~ - 928 7| apgavimų ir piktų darbų, darytų jiems del jų nežinios, silpnybės, 929 3| pradžiugo pamatęs ne per toli daržą išbujojusių kanapių. Tose 930 3| sukčiaus! - staiga pasigirdo daugelis balsų: - tai šnipas, dvaro 931 5| tai reikalaujanti, kad kuo daugiausia žemės būtų vienose rankose; 932 4| praslinko, kaip šešėliai. Daugumas jų ėjo į Tamošiaus butą, 933 2| mus? Čia, rodosi, taip pat daugumui nebeteks vietos.~ - Kaipgis: 934 2| baisenybę!.. Žemę aplinkui dengė daugybė saulės nudegintų ir beširdžių 935 8| kriaušė, baisios kirmėlių daugybės apsėsta! Praslinko metų 936 7| pritardamas, iš viso peties daužė kumsčia stalą, kol, jau 937 7| šnibždėjo dantimis grieždamas, daužydamos patamsyje po kampus, baigdamas 938 2| sodietis. - Draskyti ir daužyti yra čia kam ir be manęs; 939 3| niekas pasakyti nemokėjo. Davatkos ir šiaip bobos tuoj ėmėsi 940 6| tie manęs klausia: "Kiek davei?"- Keturis sidabrinius - 941 8| Čionai kur kas sunkiau davėsi užpuolikams pergalėti: vos 942 2| pasikalbėjova nuo širdies; daviau pinigų, o jis tuoj popierio, 943 8| pargrįžusis ponas, kurs nuolatai davinėjo paliepimus, kurių nebuvo 944 6| arba lekajui po penkrublę davinėti, rodos, lyg būtų per riebu, - 945 1| dailiai sušuktų popierėlių su dažais.~ Atsiraitęs rankoves, 946 1| plotį išpiautasis kryželis dažnai išspausdavo ašarą iš tėvo 947 1| rankos, atsargiai , atsargiai dažo, būdavo, išraižytas šakeles.~ 948 1| imdavo maišyti jis tad šukėse dažus, kiekvienai skyrium įdėdamas 949 7| praeis pro šalį tas juodasis debesis, - įsikišo Jonušas, visiškai 950 6| kunkulais verčiasi visu debesiu. Aš į kiemą, o čia kažin 951 8| visas reginys pasislėpė debesyje dulkių. Tūlėje susirinkusių 952 8| dar nekęsdamas, kaip tatai dedas paprastai, savo aukos, kada 953 5| ėmė raminti.~ - Neverk, dėduk! nesirūpink per daug del 954 6| šaukti:~ - Neleisime dėduko ubagais keliauti! neleisime 955 7| ar nematai, kad ir manyje dega?!~ Matydamas, kad tik 956 7| naujas užkuras jau ir taip degančioms klausytojų širdims.~ 957 7| aptiesto stalelio stovėjo deganti graudulinė, įstatyta į išduobtą 958 8| karžygių pergalėtojų", o aplink degėsius sukosi pora drąsesnių ir 959 8| spraudžiasi iš akių karti, deginanti ašara praeinančiam keleiviui, 960 7| kišenes ir surado dar keletą degtukų. Išsitraukė šiaudų struogą, 961 5| medumi, jisai vis dvoks degutu! - tarė vieną sykį ponas 962 7| tartumei biauri keršto deivė, arba gyvas judamas paminklas 963 4| Staiga sustojo: pasirodė, būk dejavimą išgirdęs. Sudrebėjo ir ėmė 964 4| nei pempių gailesingojo dejavimo, nei varlių bauginančiojo 965 3| pakara dangų atdaro". Žmonės dėjo ant stalo, o ponas daktaras 966 4| o Juozienė, klupdama ir dejuodama, paskui.~ Nupraustas 967 6| tyliai atkartojo, patsai sau dejuodamas.~ - Na ačiū jums, mielieji 968 4| neklausai... - pradėjo vėl dejuoti nelaimingasis Juozas.~ 969 4| kad jis už tai turįs būti dėkingas visą savo amžių ir savo 970 1| dovanojo vertai, užpelnytai, dėkingasis jo tėvas... Nejaugi - mąstė - 971 6| globėjo! - jausmingai garbino dėkingi sodiečiai "poną daktarą", 972 6| širdingo džiaugsmo ir didelio dėkingumo. Apkabino Rymeiką aplink 973 6| Paprašiau, padavė žmogus, dėkui - išėjau. Širdis salėja - 974 3| galvikę, trenkė savąjį dugnu į delną, ir kaištis išsyk pašoko 975 7| veizdėdamas i aiškiai, kaip ant delno, matomą ugnį. Liepsna dabar 976 2| kryžiaus, tik pasispiaudė delnus ir sako: "Eisiva, dievuk, 977 2| baisenybę!.. Žemę aplinkui dengė daugybė saulės nudegintų 978 6| jos nubraukti - kažin ką dengiantį ir slėgiantį. Riškui pasakoti 979 2| Viešpatį giedros ar lietaus; derliaus geresnio, ar nuo ligų, bado 980 7| paskaitytų. Besutinka gatvėje devynerių metų Leibos Maušiuką.~ - 981 5| dvaro suimti: kažin kaip devynerius laukus žada daryti. Jau 982 3| daktaro rankų išleistas ir dešimtam papasakojęs, kas tenai kiekvieno 983 1| Giria tarė jam, garsas dešimteriopai atsikartodavo; vos vienas 984 6| turi kitas po keletą dvarų. Dešimtinėmis arba auksinais nepasirodysi. 985 6| kumpių, ir skilandžių, ir dešrų; paskui pampuškų pilną auksini 986 2| gausmo.~ O tuo tarpu "Didburnis" šypso mandagiai besigėrėdamas 987 6| ašaras širdingo džiaugsmo ir didelio dėkingumo. Apkabino Rymeiką 988 4| kiaušiniu apdrabstyti, masindami didelius bičių spiečius, kurios bekaišiojo 989 6| nesmaugtų. Prašymus, sakau, Jo Didenybei per tamstos šviesenybę siunčiamus 990 5| atrado štai sau šeimyną didesnę, negu būtų galėjusi jam 991 2| švarką apsimovęs, manosi didesnis esąs už Dievą. Taigi tas 992 1| tai tikėtis?!...~ - Ir didesnių dyvų čia netrukęs matysi, - 993 1| darydamas savo pastabų, didino savo žinių skaičių.~ 994 5| žudyti bei šalies vargų didinti!~ - Tai žinoma ir matoma, - 995 8| puolėsi visu būriu gelbėti. Ir didis buvo laikas, nes ir antrasis 996 6| penkrublę lupęs?~ - Užsienių diduomenė šykštesnė, o vėl... prašvaisto, 997 6| nebereikią, nes ir visą didžiąją Rusiją su vokiečiais ir 998 2| besiartinant, kilsianti tarp žmonių didžiausia neapykanta: tėvas nesidrovėsiąs 999 8| pergalėti: vos jau pirmuoju didžiavyriu save pasijutęs, Giniotis 1000 6| ant visados, kaip vienoj didžioj šeimynoje tarp savųjų.~ 1001 5| sodinamas kitapus virtuvo ir didžiojo buketo, idant vis gelto 1002 6| vaisiams aplaistyti ir taip didžios laimės karščiui apgesyti. 1003 4| žingsnių, kaptelėjo keletą didžiųjų drąsuolių ir, iškėtęs sparnus