| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
1004 8| daugiau rankos nebepakėlė tą dien prieš užpuolikus, tiktai 1005 8| likučių, kas liko, nors tai dienai. Šie žmonės atėmė iš Juozo 1006 4| tarė: - ar šilta šiandien dienelė?~ - Šilta, tetušėli, 1007 8| atsiliepė Stonslovas: - per dvi dieni nevalgę, rytoj nė plauko 1008 1| venterius ir tinklus mezgė; dienoms pratysus, medžio darbų griebėsi: 1009 5| gi dėjosi jo dar jaunose dienose turėtoji suotaupa? Pasidalijo 1010 2| manosi didesnis esąs už Dievą. Taigi tas Stapis išsišoko 1011 4| akis žmogui bijo žiūrėti - dievai žino, kas jam galvon įlindo!?...~ - 1012 7| visai nebepanašus buvo į tą dievobaimingą darbo skruzdėlę, kokiu visų 1013 4| Dieve, sergėk! - pritarė dievobaimingai Jonušas.~ Čia pat buvo 1014 2| delnus ir sako: "Eisiva, dievuk, pasiristi"; kad apkabins 1015 1| vartai jiems atsidarę ir Dievulis visą glėbį laimužės jiems 1016 6| stovėdamas, tik činkt! - diktelėjo į širdį: girdžiu kitam kambaryje 1017 6| kožnas turite žinoti, kur dingo jūsų pinigai, kad paskui 1018 5| vokiečio nugaros. Kur gi dings žmogus?!...~ - Herr Gott! - 1019 4| Jėzau Marijate! kur aš dabar dingsiu?! - sudejavo moteriškė. - 1020 6| Sėkite, dirbkite, kaip dirbę, o jeigu dvaro šuneva apstotų, 1021 7| balsą.~ - Tai nesiliauni dirbęs? - kalbino atėjusis dusliu 1022 1| prie širdies ėjo klumpių dirbimas. Klumpę padaryti tai niekis, 1023 6| Kodel negalėsite? Sėkite, dirbkite, kaip dirbę, o jeigu dvaro 1024 1| sau, žiemos laiku ką gi dirbsiu senatvėje? tai ir tėplioju 1025 8| parsisamdė, taip po miestus, po dirbtuves iškriko; į užjūri šiaip 1026 8| kitą kart matei puikias dirvas, siūbuojančias, kaip jūrėmis 1027 6| ponų letenos nuvargintus dirvonus. Tegu neša mums ir mūsų 1028 4| sukruto žmonės, užjuodavo dirvose suartos vagos; šen ir ten 1029 1| Užsivilkęs, susijuosė diržu, užsimovė savo aukštą ausėtąją 1030 5| kaip matote: "pors arklių, dišlius rankose!" - tarė pamojęs 1031 1| eglelės, skarotos rūtų šakos, dobilėliai, raguoti oželiai ir margi 1032 1| rasit? ...~ Tamošius domiai pasižiūrėjo Juozui į veidą.~ - 1033 5| ugnies!... Atsigrįžęs žiūri - Donner Wetter!...... čia jau pritrūko 1034 5| pamažu netiktai visai pavergė doriškai neprityrusio jaunikaičio 1035 5| Nustojęs sveikatos, proto, doros, širdies ir dūšios grįžta 1036 2| kratytis. - Nereikia, sako, dovanai jūs nesigaišinkite, girdi, 1037 6| kalba! - tarė daktaras, dovanodamas pertraukimą už taip vaizdingą 1038 1| Juozui nepigiai atiteko tos dovanos: kuo tik galvos nepadėjo, 1039 2| kodel purvus man į akis drabstai? Juk nematei manęs pas poną 1040 6| pakabintojo džiūti viršutiniojo drabužio, neleisdamas pasiimti, o 1041 5| permirkusius nuo lietaus drabužius ir nedrąsiai teisintis del 1042 5| žmogui. Numeskite šlapias drapanas, apšilkite! Šit tuoj žolienės 1043 5| padėti nusivilkti šlapių drapanų ir, kaip kas įmanydamas, 1044 3| susispyrusios, veizdėjo į taip drąsaus gudruočiaus veidą.~ Nepažįstamasis, 1045 8| aplink degėsius sukosi pora drąsesnių ir gudresnių, landydami 1046 8| pasiduoti, nes būsią blogai, drąsiai leidosi pora į vidų ir iš 1047 2| besikukindamos ir garsiai kvarkdamos, draskė nebegyvus paukščius, - taip 1048 2| Juozas.~ - Nei aš juos draskiau, broleli, nei ką, - atsakė 1049 3| susirūpinę.~ - Bet ir drąsumas jūsų sveikatos neregėtas! - 1050 6| pasistebėjimą iš jo gudrybės ir drąsumo, ir suko liežuviu, kaip 1051 4| kaptelėjo keletą didžiųjų drąsuolių ir, iškėtęs sparnus ir porą 1052 2| moteriškės, kas baisiai buvę draudžiama; išbėgęs iš Blindos rankų, 1053 2| neįtikusių žmonių ir keršijo draug su vokiečiais, dažniausiai 1054 7| mūsų žemės, kaip bandą! Draugėj su tokiais ponais, kaip 1055 8| negalėjo išvaduoti savo draugo. Neikė ją sunkus likimas, 1056 8| miške.~ Nebesulaukdami draugų išeinant ir nieko nebegirdėdami 1057 5| su juo elgiasi: užvedus draugybėje kitą kalbą, ne kartą vienas 1058 2| pribėgo, sustojo su mažučiais, dreba ir glaudžiasi! ... Mat, 1059 4| skambėjo Riškaus atmintyje drebąs balsas senojo Kajetono, 1060 4| pagalba: priklaupė visas drebėdamas ir gaivino, kaip įmanė.~ - 1061 4| Atjautė ir senuko balso drebėjimą, todel ir jam pačiam akys 1062 7| Pavysiu! pavysiu! Drebėk! - girdisi įkandin vyro 1063 7| naudai atidavęs, dabar turi drebėti del paskutinių dienų likimo? 1064 4| pučiamos, šiugždino, ir drebulė prie tako birbino neramiais 1065 4| baisus, raudonas! - net dabar drebulys ima.~ - Dieve, saugok 1066 5| ir oro nuodus sugeria ir drėgmę, smalką išlaiko! O kas kaltas, 1067 6| urururur! ant manęs šunes, kaip drigantai iš visų šalių apstojo! Būtų 1068 8| Išbalęs buvo beveik kaip ir jo drobiniai marškiniai. Be žymės kokio 1069 4| paupyje užbaltavo balinančiųsi drobių galai; aplink jas, sergėdami, 1070 3| pakabintąją už keturių kampų drobulę, apačioje ant žemės surisdavęs 1071 3| prie sijos pakabinęs iš drobulės įtaisytą linginę. Daugiau 1072 5| prie mūsų stalo, jau pats drovėsis besigretinti prie sodiečių, 1073 6| lengvai pasisekė susieiti, ir drožiame visi.~ - O kas tai yra 1074 1| jis sau, būdavo, birbynes drožinėjo, tošeles darė, ilgus, dviem 1075 6| o čia galvoju, kaip tik drūtas, kas kalbėti. Su tokiais 1076 1| Tiek teišmanai, kiek iš dubens į dantis, arba kad tau kas 1077 8| gudrybių dar nepažinusią dukrą paviliojo. Ir nuėjo, kaip 1078 8| likučius sukuopęs, įsitaisė su dukterimi Rygoje sankrovą ir gana 1079 2| kad dar ir atliks nemaža - dukterų kraičiams.~ Pas Joselį 1080 4| čionai nuo svetimų kampų dulkes bešluostąs ir svetimų turtų 1081 8| reginys pasislėpė debesyje dulkių. Tūlėje susirinkusių žiūrėtojų 1082 5| vokietis ir kaip pašoks, kaip dūmas iš ugnies!... Atsigrįžęs 1083 6| pragaru susigrūmė! Penketas dūminių juostų per pusę varsto nutįso 1084 7| išduobtą ropę; sujuodavęs nuo dūmų medinis kryželis, o aplink 1085 8| sunkus jojančių raitelių dundėjimas ir žinoma kareivių dainuška... 1086 4| naktimis liūdnai kaukė ir duobes kasinėjo, tartum matydami 1087 2| kad turėčiau, tai visiems duočiau. Aš jam rankon pinigus, 1088 7| suramintas, skaitė:~ "Kvailas duoda - gudrus ima. Ačiū jums, 1089 5| argi jam ne vis tiek? Juk duodu tenai nešioti nuo mūsų valgių; 1090 6| šviesenybės, sakau, su prašymu. - "Duokš, sako, nunešiu!" - Aš sakau, 1091 3| suvartoti padeda. Būtų ir duonelės, ir turtelis šiokis tokis, 1092 7| Niu! kodel ne! Tiktai man duosite už tai tris kapeiku.~ - 1093 6| dar gabalėlis užsiliko; duosiu ir jums paragauti.~ Čia 1094 8| atgarsis šūkavimo ir kaukimo duosniai vaišinamų "karžygių pergalėtojų", 1095 6| būčiau, girdi, tuojau galėjęs duot matininką ir vežkis. Dabar 1096 7| besukišti! Jei mūsų Dievo duotu ponu ir tėvu skaitos, kaipo 1097 6| čiupros už kupros: gausi "duraką", keliu į užpakalį, ir laukan 1098 1| džiaugsmo, kada prie įkilo durelių plasnojo sparneliais šnekučiai, 1099 6| tarnai, bet tie kitomis durimis; mes gi tomis, kuriomis 1100 1| Na, ko? nesiašarok, durnele! Dievas duos, tai ir sulauksime!~ 1101 3| klupsčiomis iki altoriaus, garsiai dūsaudamas, slenka ir ten, rankas aukščiau 1102 7| lengvai pučiamos, paslaptingai dūsavo šlamėjo. Ir įsikibo seniui 1103 6| pasakoti pabaigus, atgal dusliai ant pagalvių parsviro, ir 1104 2| karčema, kaip aulys, ūžia, dūzgia; valandomis rodėsi, kad 1105 5| proto, doros, širdies ir dūšios grįžta toks kevalas tėvynės 1106 2| rankomis, ne liežuviu, ir dūšių kitąsyk nemainėme ant gardaus 1107 1| girdi jos balsą:~"Palieknės dvarelis tikras pragarėlis:~Čionai 1108 1| ėmė atrodyti. Dabar tikras dvariukas: sodnelis žydi, klesta; 1109 1| kirmėlių peras, kaip ir tie dvariškiai, todel su jais tu ir susirišai 1110 6| kurie turi kitas po keletą dvarų. Dešimtinėmis arba auksinais 1111 5| kas dedasi po aplinkinius dvarus! Nebepasitenkina jau tuo, 1112 6| Laurinaitis atsipūtė, dvasiai pastiprinti išsitraukė tabako 1113 8| draugas bobos baigiamas dvasinti. Per didį vargą tegavo išrakinti 1114 3| pripažinta žemė nuo dvaro ir už dvejeto savaičių paskirta atmatuoti, 1115 5| alkanas ir apiplyšęs vien dvejetu gerokai nudėvėtų skalbinių 1116 4| matyt, nebuvo dar mirtinoji: dvejetui savaičių tokio nejautrumo 1117 7| už tvoros, išgintų badu dvėsti į tyrus laukus?! Tegu grįšta 1118 2| tavo advokatas - abu labu; dvidešimtį penkis rublius turint, galima 1119 1| dienos.~ Užkirpo karpus dviejuose sienojuose, į trečiąjį pažvelgė, " 1120 5| mužiką ir medumi, jisai vis dvoks degutu! - tarė vieną sykį 1121 8| šventomis dienomis apie dvyliktą ateidavo pas piemenis paauglys 1122 1| Kaimynas nuraudonavo. Suprato dyglį.~ - Klausykis, kaimyne! 1123 7| manim pernakvos!~ - O dygulio į kepenas ar nenori? - kyla 1124 8| Matai, kaimynėli, dvaro dykaduoniai anksčiau atsikelia, negu 1125 5| Išsikraustau visai; dvare dabar dykaduoniams nebėra vietos prie naujos 1126 2| Tai ko čia tauziji dykai, kad toks gudrus! - sušuko 1127 1| primindavo Juozui laiką. - Bus dyžos - mąstė tada ir, įsidėjęs 1128 6| sugniaužęs pamojavo.~ Vyrai džiaugdamies nusikvatojo.~ - Pravertėtų 1129 6| karietą mieliausiu noru, džiaugdamos, kad taip lengvai pasisekė 1130 8| Apsimeta senė, o širdyje džiaugiasi, ragana! - šaukė Tamošius, 1131 6| priėję, juo didesnį turėjo džiaugsmą, kad, tik duris suklabinus, 1132 5| Senuko akys valandėlei džiaugsmu blyktelėjo bet tuojau pratarė 1133 6| Ko čia ir beklausiate? Džinkt, brinkt ir apsidirbome su 1134 1| ir tėplioju žmonių akims džiuginti, - vis šmėkša.~ Sakė 1135 8| šmėkla, tartum prie peliukės ėdri juoda katė, arba prie ramiai 1136 1| buvo priraižyta. Smaikščios eglelės, skarotos rūtų šakos, dobilėliai, 1137 7| šunų lodinti?!~ - Tai eikime! bėkime! - pritarė sumanymui 1138 2| nustebęs paklausė Juozas.~ - Eikiva arčiau! Pavakarių laikas, 1139 7| Kas gi paskaitys? ... Eikše, Maušiukai, pas mane! Mudu 1140 6| kapeikos! Žinoma, skaitant eilėje ir mane patį, nes kame nors 1141 3| prasidėjo paprastasis aplinkinis eiliavimas su priprastosiomis apeigomis 1142 6| kelionės prie šitokios "asabos" einant.~ - Ką čia kalbėti! - 1143 6| kaip bitės avilyje:~ - Eis vokiečiai ir su savo auklėtiniais 1144 1| Pasilik sveika, motin! Eisiu pažiūrėti, kas "sviete" 1145 1| sakyti.~ - Prie jūsų ėjau, - tarė, ir nutraukė.~ 1146 6| bekalbėti! Skersai išilgai ėję nerastume kito tokio globėjo! - 1147 2| atsiminė, jog prie pono buvo ėjęs, ir ėmė galvoti: eit ar 1148 5| ryšeliu rankoje pasijuto elgeta be pastogės, tarpe tų pačių 1149 5| ko nepasitikėdami su juo elgiasi: užvedus draugybėje kitą 1150 5| nebeišmanydamas, kaip toliau elgtis.~ - Norėčiau... norėčiau 1151 5| pridarysianti.~ - Kurgi Elžbieta?~ - Nebėra jau, broleliai!~ - 1152 3| gudročius senų kortų kaladę ir ėmęs burti, pranašauti, užkalbinėti, 1153 2| netoks suskis, kaip anas. Ėmiau prašyti. Už žodžio sudaužėva 1154 2| netinkamon kitiems šalin, tuoj: er-er-er! lygu šunes prie kaulo.~ - 1155 2| vandenį, tarp dviejų kerų erškėtrožių.~ - Ten juodosios gulbės 1156 3| biaurios išvaizdos prie jo esančiai bobai - įšildyti krosnį 1157 1| trobos tai tas pats, girdi, esančios žemei, kaip šašai arba vabalai 1158 7| nuovoka, įsikūnijo dvaro esybėje, ir jisai dabar ėjo ramiausiai 1159 1| trukęs, pamojo ranka. - Et! bus visa gerai: nenori 1160 5| javai, pievos nederą, upės, ežerai išdžiūvę; girios juk ir 1161 5| biauriausiai paskutinį "ferfliukter bauer", galutinai parsikriokęs, 1162 6| Jonušas: - būtų jiems "gergot ferflukt".~ Ataušę kiek ir atsipeikėję 1163 5| dažniau; tai...~ - A fi! - sušuko, pasipiktinusi 1164 7| išsitraukęs titnagą, skiltuvą ir gabalėlį sausos, minkštos pinties, 1165 6| Palaukite! rodos, dar gabalėlis užsiliko; duosiu ir jums 1166 6| šalin varo, o į jų vietą gabenasi vokiečius su visokiomis " 1167 1| ūžia savo amžiną rimtąją gaidą...~ Čia jis sau, būdavo, 1168 4| visai nebodamas nei pempių gailesingojo dejavimo, nei varlių bauginančiojo 1169 1| paskutiniąją valandą, nes be gailesio su šiuo pasauliu persiskyrė... 1170 5| susirinkusiųjų vargdienių.~ - Gailesis dabar ima, veizdint ir į 1171 8| prasiblaivęs, ir vėl sustingo lyg gailestingame nejautrume, tartum likimas 1172 1| tylėjo. Jo veide žymėjo gailesys ir susirūpinimas.~ - 1173 8| kada kiti pradėjo garsiai gailėtis apalpusios, išvilktos ant 1174 8| retesnis, kas laimėjo surasti gailiaširdžių labdarių. Grakšti, narsi 1175 8| ir kaimynų pagalbos, ir gailus jos verksmas skardžiu atbalsiu 1176 5| ponų pasitikėjimu ir ne gaivinančiais, bet dažniausiai nusmelkiančiais, 1177 5| išlaiko! O kas kaltas, kad tos gaivingosios žaliosios girelės taip sunyko 1178 2| dabar kitkart taip jiems gaivingų saulės spindulių, lyg tyčiomis 1179 1| kiekvienas pavasaris jį gaivinte gaivino, kilnote kilnojo. 1180 8| galėsi tu ten paskui gaivinti savo šiltu vandenėliu dailiuosius 1181 5| rakaliai! O kas gi tą ūkį gaišina?! Pas mus mažiausias žemės 1182 4| užbaltavo balinančiųsi drobių galai; aplink jas, sergėdami, 1183 7| nuolatai girdėjai žvangėjirną galandamų bei kalstomų geležų, paskui 1184 4| tai gerai būtų, kad ir aš galėčiau į didelį miestą pasimokyt 1185 3| kad tik pauostęs, tuoj galėjai suprasti, jog pinigų nebūsi 1186 5| šeimyną didesnę, negu būtų galėjusi jam išauklėti pana Morta, 1187 3| gerą naujieną tada jau jums galėsiu pasakyti.~ 1188 2| tų atklajūnų kieme nėr ir galėsiva pasižiūrėti, - ragino senis, 1189 6| priimta, pasielgęs, greitai galėtum patekti lekajaus ar mužiko 1190 1| matė visą šiame pasauly galimąjį pragarą ir bijojo, kad anie 1191 5| ramino ir glamonėjo.~ Galingu tvanu atsiliepė artimoji 1192 5| prie mūsų stalo - bent kiek galint dažniau; tai...~ - A 1193 8| žaltys... kurio akys buvo galionais ir sagomis šviečiančiu du 1194 8| aukštoje kalamaškoje sėdėjo du galionuotu ginkluotu valdininku; o 1195 2| gudrus!... Bet vis atbulai: galionus ir mėlyną švarką apsimovęs, 1196 3| aš prie karaliaus visada galiu prieiti, - bet jei ponas 1197 3| darysi!~ - Nekaip, prie Galmino kreipeis?~ - Kur gi kitur 1198 6| aiškiai suvesta: galas su galu. Taigi klausykite!~ Laurinaitis 1199 2| matyt, buvo tokiam pat galui pasmerkti: visiems kailius 1200 8| nakties tyloje kauksmas tų galvažudžių - tvarkytojų ir nuščiuvo 1201 8| gelmę.~ Giniotis, kaip galvijas, išsišiepė ir nusikvatojo.~ - 1202 8| vienu akies mirksniu visos galvijiškos Giniočio pajėgos priblokštas 1203 7| nežmoniškų skriaudų, baudžiavos galvijų buities ir pakilo beprotis, 1204 6| tuoj nužiūrėjo raudonas galvikes iš sermėgų kišenių bekyšančias; 1205 2| tryptų. kad tave toksai, galvočiau, kiškis suvoliotų su tokia 1206 8| snaudulio apimtas, ar ką galvodamas - žiūrėjo į degančią trobelę. 1207 4| prarijęs; ką nors netikusį galvoja! - tarė, kiek paėjėjus, 1208 6| daug neišeitų; todel ir galvojau, kaip įmanydamas, kad tiktai 1209 5| išgirdus, pasaulis apsisuko galvoje: sugrobė merginą į glėbį 1210 3| vienomis reiks misti? - galvojo rūpestingai. Po valandėlės 1211 2| prie pono buvo ėjęs, ir ėmė galvoti: eit ar nebeiti?~ - Ne, 1212 3| Apgaudinėtojau! žmonėms galvų nesuk! ~ Būrys sodiečių 1213 8| žmonėms nenuilstančiai savo galybei, apsigyveno nors viename 1214 7| naudingą trūsą jiems atlyginti gaminama, bet ir už visa, ką siekia 1215 7| atsargiosios šeimininkės iš anksto gamino pargrįštantiems gyvuliams 1216 1| kūdikystės mokėsi senis gamtos paslapčių; darydamas savo 1217 4| tai tau! Ar aš tavo vyrą ganau? - atkirto pasityčiodamas 1218 2| viliokams!... Ligu pasklydo gandas apie dalijimą žemės, norinčių 1219 1| pavasari tik tik parlėkusį gandrą ir sveikins liuoba ji ilgomis 1220 2| ir, vakaro sulaukus, kada gandrai nabagėliai sugrįžę kuo ramiausiai 1221 1| dvaro kieme topelyje buvo gandralizdis. Tiek metų niekam jis nekliudė, 1222 2| vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka. Žinai 1223 2| kuriame iš senų senovės gandrų lizdas buvo ir niekam nekliudė, 1224 1| pakliudė; ėmė ir iššaudė!~ - Gandrus iššaudė? - pasipiktinęs 1225 3| ir kitą kartą nutvėrę jį ganykloj, arkliams geležinius pančius 1226 1| dirbs? ... Ir užleido laukus ganyklomis... Bus ir čia taip pat; 1227 8| pildyti. Taip trejetą dienų garavo, rūko ant. aukšto kalno 1228 3| Tebūnie gi Dievo garbei! - murmtelėjo, brėždamas 1229 3| daktaras.~ - Del Dievo garbės neatsisakyk, ponali, pagelbėk! - 1230 3| žmonėms tarnavus, pradėjo garbiajam žinovui vieko trūkti prie 1231 2| ponybė, visų dideliai buvo garbinamos; patsai ponas, pyragus trupindamas, 1232 8| apsakinėjo mažesniesiems garbingą šios šalies senovės gyvenimą.~ ~ 1233 8| vieni beatminė ir žinojo garbingąją žiląją praeitį ir, rimtai 1234 6| prakaitas!~ - Tegyvuojie mūsų garbingasis daktaras ir advokatas! - 1235 2| dūšių kitąsyk nemainėme ant gardaus kąsnio bei degtinės, kaip 1236 6| žinau kada palaukti dar gardesnio. Ogi ir skatikėliai ne savi 1237 6| mano, kad ne pirmiena: ir gardu radęs, žinau kada palaukti 1238 6| laukia!~ Susirinkusieji gardžiai nusikvatojo, pasigėrėdami 1239 5| velka, tai arkliais, tai vėl garinėmis mašinomis ir vindais. Paskui 1240 5| tuo, ką išgali rankomis: garinius tartokus stato ir, įsisukę 1241 4| leido tumulais, it Nemuno garlaivis, pypkę traukė, net švamboje 1242 1| birbino. Giria tarė jam, garsas dešimteriopai atsikartodavo; 1243 3| retkarčiais tik prasimušdavo garsesnis surikimas arba keiksmas; 1244 3| pašaukime pasisekė jam įgyti garsi garbė iš pat pradžios: žinojo 1245 4| aukštybėse įsikoręs, budynę garsino, veltui: niekas nesiskubino 1246 7| skambėjo ore aukštu garsu, tai vėl kitas padykaudamas:~ 1247 3| įšildyti krosnį ir padaryti garų. Kada tai būdavę padaryta, 1248 3| tiktai pajutęs tų rūkylų bei garylų pragarinį kvapą, šokęs, 1249 2| nevidonai!?...~ Visa gatvė ir aikštė iki pat dvaro 1250 7| kad paskaitytų. Besutinka gatvėje devynerių metų Leibos Maušiuką.~ - 1251 6| pasileidome šuoliais akmeninėmis gatvėmis į stotį, tai rodės, ten 1252 3| Kiekvieną tartąjį žodį godžiai gaudė ausimis ir dėjosi galvon, 1253 2| ir prie vokiečių. Kur tu! gaujos tuoj sulėkė iš visų kampų, 1254 2| sudrebėjo.~ - Dabar, kur gaunu darbo, pavalgyti - ten namai; 1255 6| ministeri! ar veikiai žmonės gaus tos žemės? Pamąstęs kiek 1256 5| nebesulaikomos ašaros vėl gausiai paplūdo iš paraudusių akių.~ 1257 6| ir užsimiršo nusibraukti gausias ašaras, per liesąjį veidą 1258 6| pasirodė per maža taip gausiems pono daktaro rūpesnių vaisiams 1259 6| neša mums ir mūsų vaikams gausius vaisius mūsų bočių ir probočiu 1260 7| piemenų trimitų graudus gausmas, o jiems įkandin tarė barškalų 1261 2| kilnojas nuo to pragarinio gausmo.~ O tuo tarpu "Didburnis" 1262 2| kąsnio", ar degtinės mažas gautasis butelėlis pergreitai išsekdavo. 1263 2| ir taip, norėtume žemės gauti...~ - O kaip tamsta gyveni? 1264 3| jums su pinigais?~ - Gavau, - atsakė paklaustasis: - 1265 8| sprūdo pro duris laukan, ir, gavę vos po porą lengvų nagaikų, 1266 1| baudžiauninkai. Juozui žemės iš pono gavus, visi baudžiauninkai ėmė 1267 8| slinko pažemiais, tartum gėdindamiesi iškilti platesnio pasaulio 1268 4| švilpiniuodamas, kvietėsi patelę; gegutė liūdnai kukavo beržyne, 1269 4| saulės krėsleliai, balos, gegužės, kvynai - jau puošė žaliąjį 1270 1| kuo tik galvos nepadėjo, gelbėdamas ponaičius skęstant. Nunešus 1271 8| kazokai puolėsi visu būriu gelbėti. Ir didis buvo laikas, nes 1272 5| vapa?! Šit kame tėvynės gelbėtojai iš užsienių parlėkė!~ - 1273 1| griebėsi: kibirams šulus tašė, geldas skobė.~ Iš visų darbų 1274 3| nutvėrę jį ganykloj, arkliams geležinius pančius bemaustant. Tada, 1275 7| žvangėjirną galandamų bei kalstomų geležų, paskui kartas nuo karto 1276 8| jo suakmenėjusios širdies gelmę.~ Giniotis, kaip galvijas, 1277 1| stovėjo butas, giria, kurios gelmėje po velėna gulėjo Jonukas 1278 7| nieko, vien tamsios girios gelmės, vėjelio lengvai pučiamos, 1279 4| kažin koks nerimas ėmė širdį gelti, bežiūrint i šalimais einantį 1280 4| siurbtuvėlius i kiekvieną atvirąją geltonąją taurelę. Ūžė, zirzėjo darbštieji 1281 4| pasaulis. Pievos žėlė beregint: geltonieji lukštai, saulės krėsleliai, 1282 8| dabar tie laukai marguoja, geltonuoja ir ruduoja šunramulėmis 1283 6| keturi karietomis išlydėjo į gelžkelio stotį. "Vežk, sako, tuojau 1284 6| nuo mokytų vyrų, šalymais gelžkeliu važiuojant, besitariančių, 1285 8| parodė pirštu į kazokus, genančius į mišką žmones, tartumei 1286 1| rimtai, mūkiodamos, keliavo genečiu namo.~ Paskui jas bėgo 1287 7| ištrūkusių būrelis perbėgo per genetį. Nuo namų garsėjo svirčių 1288 1| kūnu ir su dūšia, kaip jų gentainis, ir dvaras tau labiau rūpi, 1289 1| prabildavo į žmoną: - ar ne genys?~ - Besibiauriji, tėvai; 1290 5| tu girdėjai, kokie platūs geradariai tie rakaliai! O kas gi tą 1291 6| aikštėn. Rymeika, vėl prie geradario prisiartinęs, ėmė kalbinti.~ - 1292 5| del ponų meilės ir per jų geradarybę nustojęs ir ant visados 1293 3| vargdienis, lenkdamos prie "geradėjo" rankos.~ - Apie tai 1294 6| Laurinaitis.~ - Taigi taip pat gėralas, ypačiai saldus pasigardžiuoti. 1295 5| žmonių, kurie neleis pražūti geram žmogui. Numeskite šlapias 1296 5| šito pamintojo vargdienio gerbė: glaudė ir guodė savąjį 1297 7| kad juos taip karštai jų gerbiamas globėjas apgavo ir apvogė, 1298 2| taip išsigandęs ?~ - Gėrėjuos naująja tvarka, - trumpai 1299 8| atsimindamas paskutines iš geresniųjų dienų, bešlitiniuodamas 1300 6| tarė Jonušas: - būtų jiems "gergot ferflukt".~ Ataušę kiek 1301 8| duonos ir ramią pastogę geri darbštūs žmonės, ir dvaro 1302 6| kaip čionai mūsų ponai geria, tai tenai, atsiprašant, 1303 7| tėvo visa perkame ir pas jį geriame.~ - Ni! tėvas tai tėvas. 1304 1| ilgomis prakalbomis, lyg geriausi savo pažįstamą.~ - Sveikas, 1305 5| apsiašarojusias akis.~ - Žinote, gerieji broleliai, - prabilo senis 1306 6| žyde, duok alaus butelį! Geriu aš ant greitųjų tą alų, 1307 3| magaryčių paskui - tiktai gerk ir norėk!... Argi ne vertai? ...~ 1308 3| Rymeika net ir uždainavo:~- Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, - ~ 1309 1| žodžiais. Smaugti kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos ašaros 1310 8| platų pilvą, o Laurinaitukė geroka kačerga niuktelėjo per kaušą 1311 4| susirinko prietikio vietoje gerokas būrys vaikų, moterų ir vyrų; 1312 6| kalbėdami, tamstos sveikatos ir gerosios širdies neužmirsime, ir 1313 5| kalbant, jog tai tėvynės gerovė tai reikalaujanti, kad kuo 1314 5| ne del mūsų, tik del savo gerovės ir dirba taip, kaip jiems 1315 3| Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, - ~Kai reiks užmokėti, 1316 6| matote, ir pasinaudojau jūsų gerui tinkamoje vietoje.~ - 1317 5| dabar nebe palankumą ir gerumą kitados šito pamintojo vargdienio 1318 4| sudejavo moteriškė. - Su gerumu nėra: kas nors nutiko!~ 1319 3| prižadėjo išieškot... - už gerus pinigus ir, žinoma, žodį 1320 8| kame nors bent pėdsakas anų gėrybių? Ar tai likimo pajuoka? 1321 2| vakaro kaip užniks viena giedoti! taip graudžiai, gailestingai! ... 1322 2| šeimyna maldaudavęs Viešpatį giedros ar lietaus; derliaus geresnio, 1323 8| mergaičių ir lakštingalų giesmutės dainos ausį ir širdį linksmino, - 1324 5| prirodymus turite? - paklausė giliau dalykus žinąs Riškus.~ 1325 6| priedu! - tikino karštai iš gilumos sujudintų širdžių.~ - 1326 7| iki ausies tęsėsi taip pat gilus perkasas, išraustas tam 1327 3| paskirtam laikui praėjus, gimdavo laimingajam tėvui čiauškalas. 1328 6| tėvai ir tėvų tėvai esame gimę ir užaugę, paskutini sklypelį 1329 4| šeimynos senis neturėjo: giminės maro metais visi išmirė, 1330 4| aukštesnius mokslus.~ Giminių nei šeimynos senis neturėjo: 1331 5| atsiliepė artimoji kraujo giminybė ir vienu akimirksniu be 1332 1| vilkas laikais atokiai nuo gimtinės kaimiečių kuopos, ir tavęs 1333 1| neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio!... Išgama, biaurybė, 1334 5| pasenusiojo tarno ir jo gimtinių kaimynų. Jau jie - tie tamsieji 1335 1| Eik tu, eik! Nabagė, naktį gimusi esi!... Ne su vienais skatikais 1336 6| ponai savus žmones, - čia gimusius, čia augusius darbininkus, 1337 7| vienodai pagamiai be jokių ginčų, vienodu įnirtimu. Bet visus 1338 2| tartum kažin koks nerimas ginė iš namų šiokį ir tokį. Atsirado 1339 8| vienas gerokai trinktelėjo Giniočiui į ausį; bet tuojau puolėsi 1340 1| atsiduso Juozas.~ - Tatai ginkim ją, neduokim velniui į nagus! - 1341 8| karštai meldė pagalbos ginkluotąjį ant sienos kabanti šventąjį 1342 7| kokius tiktai kas išmanė ginklus, o moterys virino karštą 1343 8| dūšią apsunkinti. Gintis tai ginsiuos drauge su kitais.~ Tai 1344 7| atsipeikėk ką darąs! - puolėsi gint Jonušas. - Duok man žyduką! 1345 8| dėtis Laurinaitį, puolėsi ginti ir ėmė pauškinti senę stačiai 1346 8| turiu dūšią apsunkinti. Gintis tai ginsiuos drauge su kitais.~ 1347 3| niekas neklauso, o ten nei su gira nei su alum nepasirodysi: 1348 3| ką penkelgę užmokėjęs! - girdavo žmonės. Bet tuo dar nesibaigė 1349 7| buvau: buvau kalvėje ir ten girdė|jau tikrai.~ - O Jėzau!... 1350 6| gi! Juk sakau, ką ausimis girdėjęs ir akimis regėjęs. Tam juk 1351 1| klanus degėsių pašvaistėse ir girdėjo didelių minių verksmą ir 1352 3| nugirdęs; taigi vienas iš girdėjusiųjų paklausė nedrąsiai, lyg 1353 1| Niekur neinu, ką gi aš girdėsiu.~ - Rasit, nežinai, kad 1354 2| vilko alų ir degtinę; tik ir girdis, būdavo, stiklų žvangėjimas 1355 5| tos gaivingosios žaliosios girelės taip sunyko ir vis labyn 1356 7| Nuo namų garsėjo svirčių girgždesys: tai atsargiosios šeimininkės 1357 4| pripildė mielu pavasario kvapu girias, laukus ir sodnus; klevai 1358 5| laksto, kaip pašėlusi. Ir ji giriasi "štembuklų" pridarysianti.~ - 1359 1| Vos trimito balsas girioj suskambėdavo, prigudusios 1360 1| visi stebėsis!" - liuoba girsis naujieji tvarkytojai. Ir 1361 3| svetimuoju vyru, atvedusiu girtą Laurinaiti, klausėsi iki 1362 5| nuvargusi senelį ramino ir glamonėjo.~ Galingu tvanu atsiliepė 1363 5| pamintojo vargdienio gerbė: glaudė ir guodė savąjį kraują! 1364 5| visus, kas tiktai prie jo glaudėsi, nesirūpindamas savo ateitimi: 1365 2| sustojo su mažučiais, dreba ir glaudžiasi! ... Mat, pagalbos, širdies 1366 8| kokį besisvaidantį pagalį glausdavo prie sudžiūvusios krūtinės 1367 2| pasiristi"; kad apkabins visu glėbiu, kad pasuks į vieną pusę, 1368 6| mielieji mūsų bičiuliai ir globėjai! Todel ir aš, atmindamas 1369 6| kaip buvo susitarę su savo globėju.~ Tuščiomis rankomis 1370 7| rumbę, kaipo atminti ponų globos ir malonės praeityje. Per 1371 1| klesta; bitės po šakas ūžia; gluosnyje gandras savo lizde taraliuoja... 1372 7| įsižiūrėdamas mėnesienoje, ir gniaužė vis į kamuolį.~ - Pakaks, - 1373 7| ir senio Jonušo stovyla; gniaužėsi kumsčios ir veidas mainėsi 1374 8| degančių šiaudų ir kibirkščių gniužulus: dūmai gi slinko pažemiais, 1375 5| dings žmogus?!...~ - Herr Gott! - suriko tiktai vokietis 1376 8| atsakė atsidusėjęs Jonušas: - grabnyčią užsidegę, litanijas kalba, 1377 7| kirmino. Beeidamas mišku, dar graibė sauja gyvasakius, įsižiūrėdamas 1378 3| jaunesnieji! - Ir ėmėsi graibytis kepurės, apsimesdamas norįs 1379 8| maloniai dailino, skaisčių grakščių mergaičių ir lakštingalų 1380 8| gailiaširdžių labdarių. Grakšti, narsi Marė Laurinaitukė, 1381 5| rankose; kitaip, girdi, grasąs šaliai visuotinis ūkio atsilikimas 1382 1| murmėdamas ir spiaudydamas bei grasydamas nežinia kam.~ Juozas 1383 8| trobelę. Išgirdo skardų, graudų verksmą žmonos, kazoko velkamos 1384 1| savo širdyje į jaunąjį poną graudulingą prakalbą.~ Ir taip buvo 1385 7| oru tekėjo piemenų trimitų graudus gausmas, o jiems įkandin 1386 2| prisiimti, nes panikė jauna, graži, ir kaip girdėti, labai 1387 7| padėjo, ir mes per visas gražiausių metų dienas kruviną prakaitą 1388 1| niekis, bet jų padailinimas, gražinimas buvo tikras Juozo džiaugsmas.~ 1389 1| neprasimanė.~ Išbaigęs visą gražumėli, padėdavo ant žemės, meiliai 1390 1| Įmaus į purvyną, tai ir po gražumo! Būtumei verčiau kuriam 1391 7| dainos grištančių piovėjų bei grėbėjų: "Valio, mano dalgeli, valio! 1392 7| kas pataisąs.~ - Duok grėblį, varna!~ - Te, meška!~ - 1393 7| mano nugara netrūko, o tavo grėbliagalvio ir nebėra! - ir - ka! ka! 1394 5| stačiai pasakė, kad kuo greičiausiai išsinešinčiau iš užimtojo 1395 1| viduriais, lyg koleros ar greitligės apimti; kas dirbs? ... Ir 1396 4| tenai taip ramu, kaip rodėsi greitomis paviršium užmetus akimis: 1397 6| alaus butelį! Geriu aš ant greitųjų tą alų, stovėdamas, tik 1398 5| neužsipuldavo labai prie jų gretintis. Visą gi savo širdį su dvasia 1399 2| Areštantą vedava! - suriko, griaudamies karčemon. - Žiūrėkit! muštis 1400 8| perspėjo valdininkas.~ - Griaukite! Pasiliksiu griuvėsiuose.~ 1401 8| nesipriešino vedamas laukan iš griaunamos trobos: sustojo po vienatiniu 1402 7| išmoko! Trempti po kojomis, griaut į purvyną visa, kas mūsų 1403 8| taip pat su pamėgimu įkibo griauti kaminą: apsikabino abiem 1404 1| dienoms pratysus, medžio darbų griebėsi: kibirams šulus tašė, geldas 1405 7| sutrupinsiu! - šnibždėjo dantimis grieždamas, daužydamos patamsyje po 1406 3| tarė Tamošius, dantimis grikštelėjęs ir kumščias spausdamas, 1407 1| ir tie biznaskrandžiai jo grinomai vokiški, ir žodį kitą pramoko 1408 6| kol jie nuo ministerio grišią atgalios, kad paskui laisvai 1409 7| dvėsti į tyrus laukus?! Tegu grįšta pats tenai, kur jaunybę 1410 7| Iš pievų pasigirdo dainos grištančių piovėjų bei grėbėjų: "Valio, 1411 4| susirinko pakeliui iš pamaldų grįždami keliolika vyrų ir moterų, 1412 4| Pasakę ačiū, grįžo sodiečiai namo, kone šokinėdami, 1413 5| doros, širdies ir dūšios grįžta toks kevalas tėvynės tvarkyti, 1414 3| matant šitą apgaviką žmones grobiantį! aš jam... jam čia tuojau " 1415 3| darbus ir dabar vėl žmones grobsi vidurdienį! - šaukė įnirtęs 1416 7| tai kaulų sutriuškinti ir grobų paleisti.~ Staiga panėrė 1417 7| kabių, puolė į vidų.~ - Grobus paleisiu! kaulus sutrupinsiu! - 1418 3| žmogus surasti, kurs mokėtų gromatas prie karaliaus rašyti, arba 1419 6| Ko tylėjai? Kodel nors gromatėlės nepabrėžei, jeigu tingėjai 1420 1| pavasario taip visad mylimas jam grožis nebeprablaivė jo susirūpinimo. 1421 4| Niekas dar čionai ne tik grūdelio į žemę nemetė, bet ir norago 1422 7| tų atminimų, keiksmų ir grūmojimų, tiesėsi aukštyn ir senio 1423 8| vertė, tiktai sutratėjo gruzuliai... ir visas reginys pasislėpė 1424 6| durys sidabrinės, rankenėlė gryno aukso! Nušveista, kaip žvaigždute 1425 8| netrukus pusę nuplėšė ir numėtė grynomis rankomis. Tiek atlikęs, 1426 3| jau ne kitaip, nekaip prie gubernatoriaus reiktų siekti?~ Žinovas 1427 6| susitarė, surašė į mūsų gubernatorių laišką ir šuoliais mane, 1428 6| Vežk, sako, tuojau įsakymą gubernatoriui, kad visus vokiečius tuojau 1429 2| esu ir kvailas; jūs jauni gudresni; ryžkitės!~ Nutilo senis. 1430 6| Žinojau aš ką paminėti! - gudriai pasivaipydamas tęsė daktaras. - 1431 3| ranką tvyksti žinovui per jo gudriąją galvą, kaip netikėtai ėmė 1432 3| žmonės. Bet tuo dar nesibaigė gudročiaus žinojimas. Atvažiuos, būdavo, 1433 3| veizdėjo į taip drąsaus gudruočiaus veidą.~ Nepažįstamasis, 1434 8| skaisčią, dailią bet miesto gudrybių dar nepažinusią dukrą paviliojo. 1435 2| erškėtrožių.~ - Ten juodosios gulbės gyveno; buvo jų dvejetas. 1436 8| ant vietos. Pamatę ištisą gulinčią, apalpusią Marikę, nebenumanydami, 1437 8| pratarė tyliai:~ - Eik gult, mamele, eik! Einu ir aš 1438 3| pasiklojęs išilginių šiaudų gultą, o prie sijos pakabinęs 1439 3| pasienyje stovėjo daktaro gultas, menkai sukaltas iš lentų 1440 8| Nesipriešink, mama! Eik gulti! nesipriešink! - pratarė 1441 3| daktaras velėjęs ją ant gulto, jei vyras - lipdinęs į 1442 3| širdį užgulė, ar "macica" su gumbu susimaišiusi galvon įpuolė, 1443 5| dalykuose, mylėjo gelto jį ir guodojo už nepaprastąjį meilumą 1444 3| nei naudos! - pūrindavo ir guosdavosi žmonės. - Šitam aptiekos 1445 6| vargą leisdami! - supuolė guosti visi susirinkusieji.~ - 1446 6| porą kartų sukliunkinęs gurktelėjo ir perdavė daktarui; daktaras 1447 6| ir gerai būtų tuo tarpu gurkšnelis išsimetus. Bet kad nesusigundinus 1448 1| pagaivinti dar nelabai yra kuo! gūželis tuščias!... Ieškok, sveikas, 1449 1| pažįstamą.~ - Sveikas, gužiau strypakoji! Sveiks parlėkęs, 1450 3| įtaisytą linginę. Daugiau toje gydykloje jokių rakandų nebuvę ir 1451 3| užkalbinėti, gyvulius ir žmones gydyti, bobas velėti ir kitais 1452 6| Ne, ne! Palaukit! - gynėsi užsispyręs daktaras.~ - 1453 5| su tikromis apyskaitomis. Gyrė jį ponas ir jam miela buvo 1454 8| bepažinti. Tamošius savo gyslotomis rankomis turėjo apkabinęs, 1455 4| ketvirtadienio rytą tartum gyte linkinė atgijo: sukruto 1456 6| 6] ~___________ ~ Gyvai besikalbant niekas neatkreipė 1457 1| stengias atvaizdinti tai gyvais žodžiais. Smaugti kas smaugia 1458 5| žmogus vis gelto žmogus, o gyvasis sutvėrimas - prigimties 1459 4| kojomis nuolatai žaltys arba gyvatė pintųsi. Kaimynai nusijuokė.~ - 1460 2| gauti...~ - O kaip tamsta gyveni? nuomininkas ar kaip? - 1461 1| bet iš mažmožių susidaro gyvenimas...~ Senis Juozas, nors 1462 1| Ne su vienais skatikais gyvensi, nei jų su savim nusineši!...~ 1463 5| svetimynais apakę, laidokaut, ne gyvent tarp svetimųjų išmokę, nuo 1464 3| gi apie senosios karčemos gyventoją visai kas kita. Taikėsi 1465 3| bobos išgavo nuo karčemos gyventojo šeimininkės. Ir tikrai: 1466 8| likimas susimilęs paliko gyvesnėje atmintyje vien šviesiuosius 1467 7| dar kada nors pasimatyti gyviems.~ 1468 8| sustingusiuose naguose tik tik gyvos ir pačios Laurinaitienės. 1469 6| kiek ir atsipeikėję po taip gyvų įspūdžių, vyrai vėl atsiminė 1470 6| visus žeme ir trobomis, ir gyvuliais, ir visokiais ūkio padarais, 1471 7| anksto gamino pargrįštantiems gyvuliams šalto vandens po dienos 1472 8| neilgai trukus vėl pakilo gyvuliški šauksmai ir klaikus kvatojimas, 1473 4| tu siek savąjį! - Pasenęs gyvulys nužudomas, žmogus tiktai 1474 8| rankos žymės ir... dovanojo gyvybę. Dar pro bites praeidamas, 1475 5| dings žmogus?!...~ - Herr Gott! - suriko tiktai vokietis 1476 6| mažiausias buvo iš tarnų, ir tam įbraukiau apie tris rublius: patys 1477 4| Rymeika.~ - Į praskilą įdėčiau ir pakabinčiau ant saulės 1478 1| dažus, kiekvienai skyrium įdėdamas plunksną, o visas išmaišęs, 1479 4| išgirdus, kažin kas į širdį lyg įdūrė: metė plūgą ir, pasiėmęs 1480 8| dviem nepasidavė nei gerai įdžiūvęs bobos kaušo ir peties kaulas, 1481 8| tarė į susirinkusius, įeidamas į vidų.~ - Tai ko čia 1482 4| myli. Pašauk, mama, tegu įeina!~ Graudžiai apsiverkė 1483 4| žaliąjį pievų rūbelį. Tik ievos, tartum, neįsitikėdamos 1484 5| pasauli, kur giltinė įsakė, ieškodami ko nepadėję. Būk tai mokosi, 1485 4| tylomis bėgiojo pempės, ieškodamos sausų vikšrynų lizdui, o 1486 2| Mat, pagalbos, širdies ieškojo pas žmogų.~ - Na, ir 1487 1| Kitokios priemonės mums ieškotis reikia: jie turi mokslą, 1488 6| juostą - čirškina, kepa ant iešmo pasimovęs dveigį veršį pačiam 1489 5| velniai pragare. Ir kaip įgudrėjo! Bijodami, kad neišbėgiotų, 1490 3| raminosi patsai save, - užtat įgysime savo žemelės... savo sklypelį, 1491 3| šitame pašaukime pasisekė jam įgyti garsi garbė iš pat pradžios: 1492 2| ūkininkas, dar tvirtas senis, ik šiol ramiai kitų kalbų besiklausęs.~ - 1493 2| karčemininkams: per ištisas dienas įkaitę vilko alų ir degtinę; tik 1494 3| žemės surisdavęs keletą įkaitintų akmenų bei degančių žarijų 1495 2| Tamošius gi, jau gerai įkaušęs, trankė stalą kumščia, kad 1496 8| atlikęs, taip pat su pamėgimu įkibo griauti kaminą: apsikabino 1497 1| buvo džiaugsmo, kada prie įkilo durelių plasnojo sparneliais 1498 4| nusiraibo; nes nežinia, kada įkirs.~ Visi nutilo. Kiek paėjėjus, 1499 2| stebėjosi, i jį žiūrėdami: - Įkišai pinigus, kaip į vandenį! 1500 2| kad ir degtinės nemaža įkliokė; užtatai šiandien Giniotis 1501 6| Nesmagu buvo kalbėti, taip įkliuvus. Užtatai, vietą priėję, 1502 1| kaip metai į akis buvo įkritusi vieno baudžiauninko duktė: 1503 6| Verčiau kad būtų kas įkulpijęs, - atsakė liūdnai Laurinaitis: - 1504 6| pasibaisėjimas.~ - Bene įkulpijo kas? - paklausė kaimynai,