| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
2006 7| ginklus, o moterys virino karštą vandenį bei gaminosi sau 2007 7| žymių kilmę, o iš josios karštos kalbos aiškėjo, jog ir praeityje 2008 8| Giniotis. Pasilenkė senelis tuo karštumu akmens, bet vienu akies 2009 3| kiti sodiečiai, traukdami karštuoli atgal.~ - Leiskit man 2010 8| kaukimo duosniai vaišinamų "karžygių pergalėtojų", o aplink degėsius 2011 3| po vieną susikruvinusius karžygius laukan. Darė jie tai, visai 2012 4| liūdnai kaukė ir duobes kasinėjo, tartum matydami mirties 2013 2| turėt savo kampo ir jau kasmet ramiai šv. Jurgio laukti, 2014 5| mėnuo pasibaigė, o pinigų kasoje nėr; išduoda korteles. Rankpelnis 2015 5| su žagre, ten siekiame su kastuvu ir nagais išdirbame, o pas 2016 5| ūkio įrankius: kirvius, kastuvus, arklių kinkinius. Nežinant 2017 3| kaip kvailys! - nusiskundė, kasydamos galvą, daktaras, barškindamas 2018 5| šitai užėjo ir pas Juozą. Katalikiškai pasveikinęs susirinkusius 2019 8| ne.~ - Užkaičiau pilną katilą vandens: tegu ateina nors 2020 8| dabar įsikibo, lyg tartum katinas, smaugdamas kiški, į kazoko 2021 5| širdingo skausmo, kaip pelė katino smaugiama, ir nebesulaikomos 2022 6| nes Laurinaičio naujiena katram giliai į galvą įsigraužė 2023 8| smaugdama; kandžiojo ranką kaukdama ir spiegdama, nebegalėdama 2024 4| ištisomis naktimis liūdnai kaukė ir duobes kasinėjo, tartum 2025 8| bildėjo atgarsis šūkavimo ir kaukimo duosniai vaišinamų "karžygių 2026 8| Išsistaugė su bildesiu ir kaukimu, kaip ir atėjusi, juodoji 2027 8| laiką garsėjo nakties tyloje kauksmas tų galvažudžių - tvarkytojų 2028 8| įdžiūvęs bobos kaušo ir peties kaulas, nei per daug nesusikratė 2029 2| er-er-er! lygu šunes prie kaulo.~ - Tfu! - nusispiovė 2030 7| būdu nebegalima jam už tai kaulų sutriuškinti ir grobų paleisti.~ 2031 7| ženklinosi nuosavybes ežėmis, kaupiniais ir perkasais. Per kairi 2032 8| nei gerai įdžiūvęs bobos kaušo ir peties kaulas, nei per 2033 6| po gerą stiklinę šaltos kavos ir bekalbant pratariau: - 2034 8| visų tų labų! Vos dešimtis kazlėkų atsibaldė, tai dar ne kariuomenė. 2035 8| Valdininkas susiraukė ir paliepė kazokams kraustyti iš trobos daiktus.~ 2036 2| piktažodžiavo ant pono ir keikė vokiečius, kad baisu būdavo 2037 5| praskysta. Vokietis plūsta, keikia visokiomis kalbomis, net 2038 8| susirinkusių žiūrėtojų pasigirdo keiksmai ir suzvimbė ore keletas 2039 3| garsesnis surikimas arba keiksmas; kartais girdėjosi atskiras 2040 7| Besiklausant visų tų atminimų, keiksmų ir grūmojimų, tiesėsi aukštyn 2041 4| nedrąsiai skleidė savo ilgųjų kekių smulkius baltus žiedelius. 2042 4| valandų, kada ir jo dvasia kėlė maištą: kildavo kažin kokių 2043 8| deginanti ašara praeinančiam keleiviui, kursai matė ir atamena, 2044 8| mišką užklydęs prapuldavo keletai dienų ir ūbaudavo šaukdamas 2045 6| Laurinaitį į miesčiuką parnešti keleto pusbutelių. Neilgai trukus, 2046 4| visa ko esąs išmokytas.~ Keletui dienų praslinkus, pasišaukė 2047 6| rankas; pabučiavau į vieną kelį, į antrą, o ji tuojau mane 2048 8| Puolėsi Riškus paskui, bet kelią jam užstojo visiškai žvėriu 2049 1| mąsto senis. - Šit tie keliai dar tebėra... Visa kaip 2050 6| perkreipęs galvą:~ - Jau keliasi; nuėjo padėti apsitaisyti, - 2051 5| tie svetimieji pas mus keliauja ne del mūsų, tik del savo 2052 1| Juozą žmogus. - O kur gi jūs keliaujate? Juozas klausimu į klausimą 2053 6| kada aš svetimais reikalais keliauju: reikėjo, brolučiai, apsipraust, 2054 4| prisiėmė sau už gyvenimo keliavedį. Ir visą amžių tą apžadą 2055 6| gudo mėnesį už vartų tenai keliavęs. Tenai lekajais ir vežėjais 2056 6| auksinių į saują. Įsimetė į kelinių kišenę, blyktelėjo akim, 2057 7| Uždegė Tamošius nebežinia nė kelintą jau degtuką, nes drebančiomis 2058 5| šeimininkė vokietė, ir ta keliomis valandomis sava tvarka visa 2059 8| atsirado toksai nepaprastas kelmas, ar akmuo? Sustingo senelio 2060 2| jau ant savęs. Prisėdo ant kelmelio pasilsėti ir pypkės užsidegti. 2061 4| kalbėjo jau ką kita. Bandėsi keltis, bet, pamėginęs, vėl prie 2062 6| vyrukai! Kentėk, brolau! kenčiančius Dievas myli.~ - Taigi 2063 6| Tiktai žiūrėkite, vyrukai! Kentėk, brolau! kenčiančius Dievas 2064 6| vyrą per juostą - čirškina, kepa ant iešmo pasimovęs dveigį 2065 6| prie kito galo; pietums kepasi visas jautis ir su ragais, 2066 7| pernakvos!~ - O dygulio į kepenas ar nenori? - kyla vėl skardus 2067 8| žvėrių, mediniuose spąstuose, kepinamų ištisas dienas ant saulės, 2068 3| pavogiau arklius? - rėkė, kaip keptas vėžys, paraudęs žinovas.~ - 2069 6| ant pečių galva ne vien kepurei pamauti! Vėl gi ir pagailo 2070 3| jaunesnieji! - Ir ėmėsi graibytis kepurės, apsimesdamas norįs pabėgti. 2071 4| nebeatsimainė; sprogstą medžiai ir kerai pripildė mielu pavasario 2072 4| kaklarišį; toliau iš kadagių kero kyšojo naginėmis apautos 2073 7| vidų Tamošius. Nusisuko į kertę ir ilgai, kažin kodel nepaprastai 2074 2| pat vandenį, tarp dviejų kerų erškėtrožių.~ - Ten juodosios 2075 2| nors neįtikusių žmonių ir keršijo draug su vokiečiais, dažniausiai 2076 7| Bet čionai, užuot širdžiai kerštu užsidegus, sudrėko akys 2077 7| nenulaikomas troškimas keršyti, kankinti, naikinti. Prisikimšęs 2078 7| nežmoniškumo. Ir dabartės: kėsodamos ir mojuodama sudžiūvusiomis 2079 1| Taigi, parvažiavo ir čionai ketina pradėti gyventi pagal svetimųjų 2080 2| niekas žemės nei dalijo, nei ketino:~ - Tai kaip gi bus? - 2081 6| šuoliais mane, broleliai, visi keturi karietomis išlydėjo į gelžkelio 2082 4| Staiga paskutiniojo ketvirtadienio rytą tartum gyte linkinė 2083 3| molinę pirtikę, pusantro ketvirtainio sieksnio didumo; vienoje 2084 3| vežini: Ot, - liuoba sakys: - ketvirti metai, kaip vedžiau, bet 2085 5| širdies ir dūšios grįžta toks kevalas tėvynės tvarkyti, visokių 2086 1| tarydavo:~ - Ar išmano kiaulė pipirus! ne jai ir renkami. 2087 6| ir karvėms melžti, ir kiaulėms šerti, ir dargi vištoms 2088 7| sausą stogą ir perdžiūvusias kiauras sienas, blaškė aukštyn ir 2089 4| taip meili giedra ir ne kiaurus metus žiedai klestės.~ 2090 4| žiedais klestėjo, tarytum, kiaušiniu apdrabstyti, masindami didelius 2091 8| neabejojamos mirties.~ - Kibina del akių. Pamatysite, patieks 2092 6| mažumynais, sakau, neišdrįstume kibinti jūsų šviesenybių. "Ko gi 2093 8| ginkluotų raitų kazokų, ir kibintojai pasislėpė miško tankmėje 2094 1| medžio darbų griebėsi: kibirams šulus tašė, geldas skobė.~ 2095 7| globėjo, spartūs ir linksmi kibo dabar Palieknės sodiečiai 2096 3| ėmė kits kitam į plaukus kibti, vieni nepasigailėdami kraujo 2097 1| maišyti jis tad šukėse dažus, kiekvienai skyrium įdėdamas plunksną, 2098 3| dešimtam papasakojęs, kas tenai kiekvieno laukia.~ Pasakojo taip 2099 7| viduj aslos, apsakinėjo kiekvienos tų žymių kilmę, o iš josios 2100 1| žvirbliai, net ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka: visi 2101 4| pat buvo jau ir jųdviejų kiemai. Atsisveikino ir persiskyrė.~ - 2102 2| Pasižiūrėk, brolau, tenai, kieman, tenai kas dedasi! - tęsė 2103 4| nuo prietikio vietos buvo kiemas paties Juozo - tenai ir 2104 8| bešlitiniuodamas po buvusio savo kiemelio griuvėsius arba po maištininkų 2105 7| kartais juodvarnių ir nuo mūsų kiemelių?~ Apsidairė: arti šalip 2106 6| mielieji - po 5 rub. Į kieno vežimą sėdai, su tuo ir 2107 6| kito vyrai, ir linksmas, kietas kvatojimas pasklido po senosios 2108 8| suknabdintų kramzlėtoje rankos kietmėje. Baisi, biauri ir juokinga 2109 7| surikęs į duris ir vienu savo kieto kumsčio smūgiu nutrenkęs 2110 3| tai buteliais šarvuotos kietos kumščios. Įsimaišę pagaliau 2111 1| turime stiprias rankas ir kietus kumščius; o jeigu reiks, 2112 4| ir jo dvasia kėlė maištą: kildavo kažin kokių troškimų, apimdavo 2113 1| tai kūlę apvertė, tai ant kiliopų pažingėjo, tai šiaip stripinėjo, - 2114 7| apsakinėjo kiekvienos tų žymių kilmę, o iš josios karštos kalbos 2115 2| rodėsi, kad stogas štai kilnojas nuo to pragarinio gausmo.~ 2116 1| gaivinte gaivino, kilnote kilnojo. Kitoks našumas, kitoks 2117 1| pavasaris jį gaivinte gaivino, kilnote kilnojo. Kitoks našumas, 2118 7| Tavo rankomis kumelius kilnoti, ne vaikus! - padūko plūst 2119 2| tam laikui besiartinant, kilsianti tarp žmonių didžiausia neapykanta: 2120 8| vis ne į prokylį kas nors kilsta, tik visa į nuopuolį dar 2121 1| raminančiojo atsakymo į kilusiuosius abejojimus, leidosi toliau 2122 4| paguldė atsargiai jo galvą ant kiminų ir, kaip tik išgalėdamas, 2123 7| braukyti apdžiūvusius sakus ir kimštis sau į kišenes. Taip besidarbuodamas, 2124 5| kirvius, kastuvus, arklių kinkinius. Nežinant kur bepasidėti, 2125 1| nebuvęs, ir senis, galva kinkuodamas, tarydavo:~ - Ar išmano 2126 8| kreipdamos prie jaunųjų.~ - O kipšas juos tegali pažinti, kas 2127 8| tartum prisidengdamas nuo kirčio ir... pajėgų pritrūko bepaeiti 2128 8| vietoje palaidotų žmogaus kūnų kirminai spiečiasi ir visa naikina 2129 7| žmonių, bet kokių žvėrių arba kirmino. Beeidamas mišku, dar graibė 2130 7| Apvalysiu žemelę nuo tų kirminų vienu pamojimu!... Ar daug 2131 3| susimaišiusi galvon įpuolė, ar kirmis širdį sulpė, - iš karto 2132 1| jis, peiliuką išsitraukęs, kirpo ženklą į sienoją.~ Pirmiausias 2133 2| kaip puls pasinašėjęs! kaip kirs! ... pirmu kirvio atkėlimu 2134 8| ir iš paties įpročio ėmė kirst nagaikomis. Ir jaunimas 2135 8| sukiršintos bitės supuolė kirsti arčiau buvusius kazokus 2136 1| žmonės: nauji miškai, nauji kirtėjai. Mūsų dvare, kaip girdžiu, 2137 2| augančią jauną vinkšną, kirto per patį vidurį iš viso 2138 8| Šmaukštelėjo praeidamas kirviu išilgai, tartum norėdamas 2139 5| visokius ūkio įrankius: kirvius, kastuvus, arklių kinkinius. 2140 8| su mamaite!~ Tai vėl kitąkart, lyg atsimindamas paskutines 2141 5| kviečiamas ir Riškus ir sodinamas kitapus virtuvo ir didžiojo buketo, 2142 4| nusijuokė, bet taip keistai, kad kitiem dviem šiurpis per nugaras 2143 1| kitų ar besulauksiva? Ar kitimet šiokią dieną dar abudu susėsiva 2144 7| Įėjo į vidų ir visai kitokį čionai reginį pamatė, negu 2145 6| sagoti, tai ir su pinigais kitokiais ten nepasirodysi. Todel, 2146 4| pasakyti, ko jam trūko, ot - kitokio gyvenimo norėjosi. Kokių 2147 7| valandėlę žiūrėjo i šiuos... kitokius kaimynus. Bet čionai, užuot 2148 7| sustojo, pačiupinėjo kažin ką kišenėse ir, išsitraukęs titnagą, 2149 6| Ogi ir skatikėliai ne savi kišeniuje barška, kad ir gerai būtų 2150 8| tartum katinas, smaugdamas kiški, į kazoko kaklą, o tris 2151 2| tave toksai, galvočiau, kiškis suvoliotų su tokia kvaila 2152 2| iš namų ir brukte bruko, kišo visokiems, nors pirmąsyk 2153 1| atsidusdamas, ir susimąstė, klajodamas akimis po linkinę ir sodiečių 2154 1| karą; matė brolių kraujo klanus degėsių pašvaistėse ir girdėjo 2155 3| O pora rublelių bus? - klausdavo pagaliau žinovas. - čia, 2156 6| atsisėdo ant lovos ir atsidėjęs klausė, ką Riškus pasakojo; tik 2157 1| gi jūs keliaujate? Juozas klausimu į klausimą atsakė:~ - 2158 2| Lai nešnipinėja! Dar klausinėja priėjęs, kas dvare, rrruppuže! 2159 3| reikia eiti? - ėmėsi lėtai klausinėt nuo jo trukšmingos kalbos 2160 5| Ką gi aš veiksiu? - klausiu poną. - "Tai ne mano dalykas - 2161 7| pamokslo nesako. Kitų dabar klausk!~ - Laiko neturėjau! - 2162 6| beįeinąs kitas. Aš prie jo, klaust, ar nekėlęs dar šviesiausiasis 2163 5| ne mano dalykas - sako; - klausyk, girdi, poną Švarcą, o nuo 2164 1| nuraudonavo. Suprato dyglį.~ - Klausykis, kaimyne! praeitoji užmirštoji. - 2165 6| suvesta: galas su galu. Taigi klausykite!~ Laurinaitis pastatė 2166 6| paties pamokslo nesako! Klausykitės, kad norite žinoti! - Taigi 2167 6| ir suko liežuviu, kaip klebetu, smagiai bemeluodamas toliau.~ - 2168 8| nebeatgauna, kas kartas kalbėdamas klejoja - skaudu ir žiūrėti.~ - 2169 4| Kitas dienas be paliovos klejojo: tai verkė klejodamas, tai 2170 1| dvariukas: sodnelis žydi, klesta; bitės po šakas ūžia; gluosnyje 2171 4| savo purėtaisiais žiedais klestėjo, tarytum, kiaušiniu apdrabstyti, 2172 4| ne kiaurus metus žiedai klestės.~ Visoki paukšteliai, 2173 4| girias, laukus ir sodnus; klevai savo purėtaisiais žiedais 2174 3| laukan ir skubiai, pakromiais klibinkščiuodamas, spruko namo. Nors ne kartą 2175 3| gyventojas skubiai į vidų klibinkščiuoja ir, viduryje aslos ant kelių 2176 2| vietoje. Žinai: dar ir dabar klibinkštuoja tąja koja. Betgi vokiečiai 2177 4| pypkę traukė, net švamboje kliurkėjo, ir spiaudėsi be paliovos.~ - 2178 8| tebeabejojo, kad galėtų kas pikta kliūti nuo pono Juozui, ištraukusiam 2179 6| rankelės plyšta - plaušojasi ir kliūva. O aš, nuo ministerio išeidamas, 2180 5| kaip kiaulės kviečius, kloja! Švilpia, čirškia, trata, 2181 3| drebančiomis rankomis taisė, klostydami, atsineštąsias popierines, 2182 6| kas? - o aš kaip imsiu kloti! kaip imsiu rėžti, broleliai 2183 1| statinėti savo marguosius klumpelius, būriai žmonių, suaugusiųjų 2184 1| Nei tu su savo margoms klumpėms dangaus slenksčių nebaldysi!~ 2185 4| bėgti atgalios, o Juozienė, klupdama ir dejuodama, paskui.~ 2186 7| įsiveizdėjęs į graudulinės šviesą, klūpojo pasirėmęs ant lazdos ir 2187 3| aslos ant kelių puolęs, klupsčiomis iki altoriaus, garsiai dūsaudamas, 2188 1| pasileido jam aplink pat galvą klykdamos suktis, dejuodamos savo " 2189 8| išgirdę nepaprastą moterų klyksmą, atsigrįžo, ir Laurinaitukas, 2190 7| kartas nuo karto išsišokąs klyksmas juokuojančių vaikesų ir 2191 1| senovinius ponų kapus kiaulės knaisioja, probočių kaulus triauškindamos.~ - 2192 7| čiakšt! skiltuvu į titnagą, knatelis žybt, ir atlikta. - Ka-ka-ka! 2193 3| šiokis tokis, o kad nė vieno kneželio prie šalies - žmogus, kaip 2194 8| Vienas užšoko ant kukurų dar kniūpsčiomis tebegulinčio sustingusio 2195 1| ilgablauzdžiai stypsojo po laukus su knygomis rankose!... Liuoba skaitys 2196 8| Laurinaitienė jodo kazoką, raudona kojine pašižabojusi, arba užsilipusi 2197 2| pirmu kirvio atkėlimu kojon, ir parkrito patsai vietoje. 2198 6| paskutini sklypelį iš po kojų atima!~ - Žinojau aš 2199 3| Jonušo buvo skolinti, ir tai kokiomis palūkomis!... O kiek dar 2200 8| staiga pakėlė galvą ir kolei Riškus susiprato sulaikyti, 2201 1| žurbuliuodami viduriais, lyg koleros ar greitligės apimti; kas 2202 4| ačiū, grįžo sodiečiai namo, kone šokinėdami, lyg jau katras 2203 6| karčiosios, saldžiosios, konjako, rumo, - net galva sukasi 2204 5| sėmenimis, linais; rašinėjo kontraktus, priiminėjo pinigus, ir 2205 1| ten sukasi. Kiaules peni koplyčioje: senovinius ponų kapus kiaulės 2206 3| paskui brikš brikš pabrėž ant korčiukės ir lieps tau dar aptiekon 2207 5| pinigų kasoje nėr; išduoda korteles. Rankpelnis darbininkas, 2208 3| nusipirkęs gudročius senų kortų kaladę ir ėmęs burti, pranašauti, 2209 7| rengėsi čia į mirtinąją kovą vienodai pagamiai be jokių 2210 3| nepasigailėdami kraujo už žinovą, kiti kovodami prieš jį ir biaurodami jį, 2211 3| dantis pačian vidurin aslos, kovojantiems kiek prasikleidus. Patsai " 2212 3| tarė, - kaip su vėdaru į košę! Nėr ko, broleliai, lįst 2213 6| apyskaitą išduoti reikia: kožnas turite žinoti, kur dingo 2214 2| atliks nemaža - dukterų kraičiams.~ Pas Joselį susiėjo 2215 3| nesigailėti, štai kas! - Rėkavo, kraipėsi, net prakaitas kaktą nupylė, 2216 8| sustingusio Riškaus ir čirškėjo kraipydamas galvikę, tartum pasistebėdamas, 2217 4| nieko nesakė, liūdnai galvas kraipydami klausėsi senelio vaitojimų, 2218 4| raibosios ir žaliosios - visos, krames iš vandens iškišusios, suspito 2219 8| tvirtų dantų, suknabdintų kramzlėtoje rankos kietmėje. Baisi, 2220 1| Toliau laukas; už lauko upės krantas; tenai kiek tai sykių į 2221 3| kiekvieną paduotą stiklelį kratė į save iki dugno. Trečią 2222 5| pažįstamus sodiečius, ėmėsi kratyti permirkusius nuo lietaus 2223 2| rankon pinigus, o jis ėmė kratytis. - Nereikia, sako, dovanai 2224 8| susiraukė ir paliepė kazokams kraustyti iš trobos daiktus.~ Neilgai 2225 8| prajojusių? - paklausė pagaliau kreipdamos prie jaunųjų.~ - O kipšas 2226 3| Nekaip, prie Galmino kreipeis?~ - Kur gi kitur gausi? - 2227 3| mes, prasti žmonės, kitur kreiptumės?...~ - Tai ir aš matau: 2228 4| geltonieji lukštai, saulės krėsleliai, balos, gegužės, kvynai - 2229 8| patsai vienas užsipirko Kretingoje mišias ir ramiai sėdi sau 2230 8| apvytus ir taip pat parudus kriaušė, baisios kirmėlių daugybės 2231 8| vienatinės belikusios sausos kriaušės, vaisiais vaišina praeivius, 2232 3| galvą, kaip netikėtai ėmė krist iš visų šalių smūgiai ant 2233 2| Kaip Judošius Iskarijotas Kristų, taip jie savo žemę išduoda 2234 3| bet ką gi darysi? Į klaną kritęs, sausas nebeatsikelsi!~ - 2235 6| Viekšniuose? Ten lipynė krištalinė, durys sidabrinės, rankenėlė 2236 6| prašviečia, kaip tie patys krištolai, į kuriuos lekajai pilsto; 2237 6| sidabrinėmis šakelėmis, krištoliniais šaukštais iš taip pat krištolinių 2238 6| krištoliniais šaukštais iš taip pat krištolinių lėkščių. Ne tik kapeikomis, 2239 8| griuvėsius ir surado prie krosnies prisiplakusią, lyg tartum 2240 2| žmogų, nepertoli slaptomis krūmais neriantį. Šiurpuliai jį 2241 8| glausdavo prie sudžiūvusios krūtinės ir linguodavo linguodavo, 2242 6| vaisius mūsų bočių ir probočiu kruvinasis prakaitas!~ - Tegyvuojie 2243 2| pasiliko žmonių verkiančių kruvinomis ašaromis!... pavargėlių 2244 5| užsirioglino ant akmenų krūvos, pasimovė ant kumposios 2245 7| garsiau už kitus sausu, krykščiančiu balsu:~ - Tegu atpranta 2246 2| truputį vienas ar kitas krypt netinkamon kitiems šalin, 2247 1| kryžius palaukėj... Po tuo kryžiumi, po veja, jo Jonelis guli... 2248 4| atsiliepė į jį, priėjus kryžkelę:~ - Mes apie žaltį, o 2249 4| nugaras perėjo.~ Nuo kryžkelės Tamošius pasisuko į paupį, 2250 6| graudžiai, balsiai, tikrai, kaip kūdikis, apsiverkė. Paskui, ir su 2251 4| kvietėsi patelę; gegutė liūdnai kukavo beržyne, rūpindamos, kam 2252 8| aplink. Vienas užšoko ant kukurų dar kniūpsčiomis tebegulinčio 2253 3| patsai gi atsisėdo ant kulbės, prisiritinęs arčiau prie 2254 1| bėgo Juozas. Bėgdamas, tai kūlę apvertė, tai ant kiliopų 2255 8| nežmoniškai atagaliu nagaikos kotu kulpijant motiną per galvą, leido 2256 6| prisiklausyt teko tokių, kad ir be kulpijimo akys gali išsprogti ir žandai 2257 6| silkę, dvejetą menkių, kaip kultuvių, ir dar ten kokios marinuotos 2258 2| ne tik šiokie bei tokie kumečiai, bet ir smulkieji žemininkai, 2259 2| balsų.~ - Del to, kad kumečiams ir žemininkams niekas žemės 2260 5| padavęs, kaipo lažininkus - kumečius žemininkus.~ - Tegu paduoda! 2261 7| man žyduką! Tavo rankomis kumelius kilnoti, ne vaikus! - padūko 2262 2| viena: gerai, jei kuris kumetis neprikepto minkštimo kąsnį 2263 6| ir nebuvo! Ir sūrių, ir kumpių, ir skilandžių, ir dešrų; 2264 5| akmenų krūvos, pasimovė ant kumposios nosies akinius ir, prasivožęs 2265 7| duris ir vienu savo kieto kumsčio smūgiu nutrenkęs jas nuo 2266 7| staiga pakėlė sugniaužtą kumstį.~ - Nė gyva dūšia neišeis! 2267 3| dantimis grikštelėjęs ir kumščias spausdamas, Juozą paminėjus.~ 2268 1| stiprias rankas ir kietus kumščius; o jeigu reiks, tai ir raudonąjį 2269 2| Laurinaitis, atsigrįžęs i Juozą su kumštimis, - aš čia tau išblaškysiu 2270 3| Kaip žmonės sako: dūšia kūne, ir t. t.~ Susijuokė 2271 6| bešluojąs, o iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu. Aš 2272 1| šašai arba vabalai žmogaus kūnui! Girdi?~ - Mes šašai, 2273 1| Nepastebėjo nė to, kaip kuodotosios pempės, pakilusios iš pabalio, 2274 2| kiek tinkamas išsijuokęs, kuomet visi kiti stebėjosi, i jį 2275 2| juk su boba tai lupasi kuone kasdien.~ - Taigi Juozą, 2276 1| atokiai nuo gimtinės kaimiečių kuopos, ir tavęs visi, kaip vilko, 2277 6| tuojau už čiupros už kupros: gausi "duraką", keliu į 2278 2| niekam nekliudė, o to velnio kuprotoji nosis ir ten užkliuvo, neprasisuko. 2279 8| kambarėlyje ir... vašku kūreno krosnį iki galutinai iš 2280 5| štembuklų" pridarysianti.~ - Kurgi Elžbieta?~ - Nebėra jau, 2281 3| vietoje: ar tai "varlė" kuriai bobai širdį užgulė, ar " 2282 1| pridera dabar nuo tų žodžių, kuriais jis prakalbės į dvaro poną. 2283 6| kitomis durimis; mes gi tomis, kuriomis patsai ministeris vaikščioja. 2284 4| vandens iškišusios, suspito kurkti: "Kotre! Kotre! Kotre kur? 2285 2| tada vienatinė karvė iš kūtelės iškeliavo, bet ką bedarysi? ... 2286 2| kiškis suvoliotų su tokia kvaila kalba! Tikėkit, vyrai! Vemti 2287 4| pats įtikėjo, kad visai kvailai jo esama atsiliepta, o senasis 2288 4| teisinosi:~ - Žmogaus kvailybė: silpnybė pririša ir sunku!...~ - 2289 3| Mat, prasitariau, kaip kvailys! - nusiskundė, kasydamos 2290 6| atvažiuoti?...~ - Būčiau kvapnus nebeišėjęs iš tokios baimės, - 2291 3| vandenėlio šlaką: nei tau kvapo, nei naudos! - pūrindavo 2292 4| pripildė mielu pavasario kvapu girias, laukus ir sodnus; 2293 2| besikukindamos ir garsiai kvarkdamos, draskė nebegyvus paukščius, - 2294 4| nei varlių bauginančiojo kvarkimo, kurios pamačiusios, jog 2295 4| pradėjo nebepaprastai garsiai kvarkti, gandras nebeiškentęs tyliai 2296 2| Mokytojo ir akys! - kvatojos sėdintieji už stalo, žiūrėdami 2297 2| ir, pilvą susiėmęs, ėmė kvatoti.~ - Eik tu malkiau, eik! - 2298 8| nes ir antrasis jau tik kvėpavo sustingusiuose naguose tik 2299 8| rūtelės linksmai žėlė ir kvepėjo, o žemus langelius aukštastiebiai 2300 6| apsieit. Nakvynėje reikėjo kvepiančią vonią pasidaryti, už kurią 2301 4| naudotis šiltąja giedra ir kvepiančiais meduolių žiedais; žinojo 2302 1| ir uostys, "čia žirn, čia kvieč" nutardami. "Mes padarysime " 2303 8| siūbuojančias, kaip jūrėmis rugiais, kviečiais, dabar tie laukai marguoja, 2304 5| nebūdavo svečių, visada buvo kviečiamas ir Riškus ir sodinamas kitapus 2305 5| įsisukę į miškus, kaip kiaulės kviečius, kloja! Švilpia, čirškia, 2306 8| dvare nesigailėjo vaišių kviestiesiems ir pageidaujamiesiems svečiams.~ 2307 6| taigi seilę nurijęs, meiliai kvietė į vidų.~ - Turėdami laiko, 2308 4| sparneliais ir, švilpiniuodamas, kvietėsi patelę; gegutė liūdnai kukavo 2309 3| pabėgti. O butelis liuoba bus kvortos didumo, ir tirščių nepasigailėdavo. 2310 4| krėsleliai, balos, gegužės, kvynai - jau puošė žaliąjį pievų 2311 7| dygulio į kepenas ar nenori? - kyla vėl skardus merginos balsas. - 2312 4| toliau iš kadagių kero kyšojo naginėmis apautos kojos. 2313 6| suolo, lenkiuosi ir sakau: "Labadien, tamstele!" Jisai vėl: blykt 2314 8| juos pragaras prarytų su jų labais ir jų teisybe, tuos žmogžudžius.~ - 2315 8| laimėjo surasti gailiaširdžių labdarių. Grakšti, narsi Marė Laurinaitukė, 2316 8| žemė, - suvienyta "tėvynės labo" vardu, kad žemės našumas 2317 5| girelės taip sunyko ir vis labyn nyksta?~ Nutrūko kalbos, 2318 1| vyras, dailiai nuaugęs: laibas, kaip liepa, stiprus, kaip 2319 5| penkiolika plūgų. Vokietis laibomis kojomis typ typ stypsoja 2320 4| kurios bekaišiojo savo laibus siurbtuvėlius i kiekvieną 2321 8| žiedas maloni, Anelė visiems laidokams ir sausaširdžiams ant patyčių 2322 5| ponai, svetimynais apakę, laidokaut, ne gyvent tarp svetimųjų 2323 7| jei svetur mokytis, ne laidokauti, važinėjo, - tegu ir mus 2324 3| ką jis čionai liežuvį laidys! už ką jis mane biauros?!...~ - 2325 5| ano su ponu pasikalbėjimo laikė save dvaro nuosavybe: juk 2326 7| kokiu visų iki šiol buvo laikomas; laukiniame padėjime, ir 2327 6| kaip reikiant; žiūriu į laikrodį - dar peranksti. O žydelaitė 2328 8| atmintyje vien šviesiuosius laikus ir vien šešėli atjautimo 2329 3| Rymeika, jau dabar rankoje laikydamas skepetukę, kurios kampelyje 2330 7| pragarimai žmones šunimis laikyti! Tegu susipranta daugiau 2331 2| vienybėje jūsų galybė, pajėga ir laimėjimas ir Dievo padėjimas?!... 2332 8| išsidangino; retesnis, kas laimėjo surasti gailiaširdžių labdarių. 2333 6| aplaistyti ir taip didžios laimės karščiui apgesyti. Sumetė 2334 6| kiek reikiant, manot, ką laimėsi ? Priėmė užtai dabar ir 2335 6| priešpiečiai; tatai vėl mano laimikis: rasi kaip nors ir savaisiais 2336 2| įvairiausius sodiečių reikalus.~ Laiminga tai buvo gadynė visokiems 2337 3| laikui praėjus, gimdavo laimingajam tėvui čiauškalas. Daktaro 2338 1| senis, kaip jis tada buvo laimingas: kaip jam besidarbuojant, 2339 1| atsidarę ir Dievulis visą glėbį laimužės jiems išmetęs: - ponas iš 2340 6| grišią atgalios, kad paskui laisvai pasikalbėjus, pamarmėjus. 2341 5| naudingas ir... gali sau laisvas dangintis stipti kitur.~ 2342 1| tėvo širdis neužmiršo: ligu laisvės spindulėlis bliktelėjo, 2343 6| surašė į mūsų gubernatorių laišką ir šuoliais mane, broleliai, 2344 7| atskirais liežuviais stogą laižė ir štai susiliejo į vieną 2345 6| O kas tai daiktas tasai lakierius? - paklausė seilę rydamas 2346 4| su volungėmis po medžius lakioti!? Argi ne juokinga? Ir jisai 2347 5| Nemeluoju: naujoji šeimininkė laksto, kaip pašėlusi. Ir ji giriasi " 2348 8| skaisčių grakščių mergaičių ir lakštingalų giesmutės dainos ausį ir 2349 8| drąsesnių ir gudresnių, landydami ko nors sau pasigauti.~ 2350 7| Pagaliau, priėjęs prie lango, pamatė ant stalo degančią 2351 4| kasdien kas nors iš kaimynų lankė ir, nakčiai užstojus, kuri 2352 7| Labas rytas, berneli!~Piauni lankoj šienelį;~Ar nereiks grėbėjos~ 2353 2| ponui žiedą parsiuntė, ir lankytis pas save užgynė. Sako, mūsų 2354 5| kamarninkas yra pasikviestas tiems laukams sumatuoti; diena iš dienos 2355 1| nebetoks!...~ Toliau laukas; už lauko upės krantas; 2356 1| atnešdavo senelio taip laukiamą pirmąją pavasario dieną. 2357 7| iki šiol buvo laikomas; laukiniame padėjime, ir jis išvirto 2358 7| padėjime, ir jis išvirto laukinis: aplink medį besidarbuojančios 2359 8| įrakintų, tartum baisiausių laukinių žvėrių, mediniuose spąstuose, 2360 6| pasigailėdamas žmogaus, stoviu ir laukiu. Tik beįeinąs kitas. Aš 2361 1| čia ją, tartum, mato su lauknešėliu bėgančią: naši, skaisti, 2362 8| pat palaidojo ir Riškų ir Laurinaičius. Laurinaitienė išveizdėjo 2363 8| moterų klyksmą, atsigrįžo, ir Laurinaitukas, pamatęs antrąjį kazoką 2364 8| duris beplaušodamas, iškirto Laurinaitukei akį. Ir sukniubusią ėmė 2365 1| besidarbuojant, senasis laužas kitaip ėmė atrodyti. Dabar 2366 6| žirandolių stripinėliai, šviesą laužo, švytuliuoja. Aš sėdu tada 2367 7| kartojo dusliu balsu, rankas laužydamas ir plaukus plėšdamas, išlįsdamas 2368 8| nusukęs nuo pečių.~ Abudu lavonu taip baisiai išveizdėjo, 2369 3| mojavo tai tuščios, tai lazdomis, pagaliais, suoleliais, 2370 2| apskritasis jo veidas blizgėjo lašiniais nuteptas, nepaprastas gi 2371 1| susimainė vietomis. Juozas lažan ėmė eiti, senis karves ganė. 2372 5| visus jus padavęs, kaipo lažininkus - kumečius žemininkus.~ - 2373 2| Šliažas.~ - Ne! žemininkas! lažo einu dvarui tris dienas, 2374 5| pinigai tirpo pas jį, kaip ledas pavasario saulėkaitoje, 2375 6| gerti norisi. Įeinu pas Leibę: - žyde, duok alaus butelį! 2376 7| Besutinka gatvėje devynerių metų Leibos Maušiuką.~ - Ar nepaskaitytumei 2377 4| to vardo neištarė. Saulei leidžiantis, visas tas būrys lydėjo 2378 1| brolis, savo galvą į pavojų leisdamas, skęstanti, tikriau sakant, 2379 6| mes bebūtume į tokį vargą leisdami! - supuolė guosti visi susirinkusieji.~ - 2380 3| dešimti rublių du pūru sėmenų leisiu sėti savo žemėje. Ką darysi!~ - 2381 6| daktaras: - užgerk iš pačios ir leisk per rankas!~ Laurinaičiui 2382 5| sodiečių, ypačiai jei dar bus leista jam ir vienas kitas žodis 2383 2| metais rengiasi trečiąjį leisti. Didelį rūpesnį turėjo, 2384 6| vartų tenai keliavęs. Tenai lekajais ir vežėjais tarnauja tokie, 2385 6| greitai galėtum patekti lekajaus ar mužiko vieton, tai yra 2386 6| Bet delto vežikui arba lekajui po penkrublę davinėti, rodos, 2387 7| vesti. Bet jisai, siurbėlė, lekajum, tur būt, kur buvo, ne mokslus 2388 5| vidaus ir užsienių politikos" lekcijos, ponia netiktai nebesipriešino 2389 3| smarvė pasiutusi nuo vaisto lėkdavo, kad tik pauostęs, tuoj 2390 2| vargšės. Kartais mėgino lėkti. Galuose kokio vakaro kaip 2391 6| iš taip pat krištolinių lėkščių. Ne tik kapeikomis, bet 2392 8| paviliojo. Ir nuėjo, kaip lelijos žiedas maloni, Anelė visiems 2393 3| Tuo tarpu daktaras uždegė lempelę, ir pastatęs ant stalo, 2394 7| žiedus, kuriems jau nebebuvo lemta sulaukti linksmo rytmečio.~ - 2395 3| pilnai pavergė širdis visų lengvatikių vargdienių, ir niekas iš 2396 8| laukan, ir, gavę vos po porą lengvų nagaikų, atsidūrė miške.~ 2397 3| lašelį! - prašė, galvas lenkdami sodiškiai. - Gerklę pavilgant, 2398 3| važiuokite! - prašė vargdienis, lenkdamos prie "geradėjo" rankos.~ - 2399 7| pasidarė: pažįstamų žmonių lenkėsi iš tolo buvo kažin koks 2400 6| Aš pasikėliau nuo suolo, lenkiuosi ir sakau: "Labadien, tamstele!" 2401 2| Juozas čionai bebuvo, - dar lenkmečio metais, kai dar senasis 2402 1| kaip dailiai sukaltus iš lentelių įkilus kalinėja jis slyvų 2403 3| nebepatogu; taigi, kaip skęstąs, lentos nusitverdamas, pradžiugo 2404 1| kampe prie durų įtaisytą lentynėlę ir išsiima sau reikalingų 2405 3| gi reikia eiti? - ėmėsi lėtai klausinėt nuo jo trukšmingos 2406 6| duok! Aplaistykime ponų letenos nuvargintus dirvonus. Tegu 2407 8| šaukštus, pasigirdo nors lėtesnis, bet kur kas skaitlingesnio 2408 8| sienas iki langų, ir reikėjo liautis. Parodyti žmonėms nenuilstančiai 2409 7| dienas kruviną prakaitą liejome, kad dabar sveikatą sudėvėjusius 2410 7| ėmė klausyti, bet balsai liejosi į vieną trankų bildesį ir 2411 6| Suskaitėme 51 rubli. Lieka dar 69. O rodosi jau nieko 2412 1| badas ir vargas be pastogės liekančių kaimiečių! Nedovanai, kaip 2413 5| bijodamas uždarbio prastoti, liekasi dirbti antrą mėnesį; antram 2414 1| dailiai nuaugęs: laibas, kaip liepa, stiprus, kaip ąžuolas.~ 2415 3| ligonei, "ponas daktaras" tuoj liepdavęs šeimininkei - nepaprastai 2416 5| dešinioji pono ranka: važinėjo į Liepojų, į Mintaują, į Rygą su javais, 2417 3| pabrėž ant korčiukės ir lieps tau dar aptiekon eiti. O 2418 7| silpnybės, tamsumo, o jos liepsnojantys žodžiai buvo tartum naujas 2419 4| jog kada nors prieisiu liepto galą. Su savo likimu, broleli, 2420 6| nusibraukti gausias ašaras, per liesąjį veidą ir žiluosius uostus 2421 3| ranka braukdamas ašaras nuo lieso, sudžiūvusio veido..~ - 2422 2| Darbininkai, visi iš vieno, ir liesti atsisakė ir rankas nukratė 2423 2| Girdėti, kad gerai dabar liežuvius apmoką ir dar vaišiną neblogai. 2424 3| vieko trūkti prie sunkesnių liginimų, todel nepaprastai nudžiugo, 2425 5| ir gerąją širdį: ar tai ligoje, ar šiaip reikale gelbėjo 2426 3| Atvykus kokiam ligoniui ar ligonei, "ponas daktaras" tuoj liepdavęs 2427 3| pavaduodavęs. Atvykus kokiam ligoniui ar ligonei, "ponas daktaras" 2428 4| tai esąs sentimentalizmas: liguistas įsijautrinimas, kad tai 2429 2| žmogus, ant senatvės štai likau pastumdėlis, be pastogės...~ 2430 6| lekajai pilsto; porą butelių likieriaus...~ - O kas tai daiktas 2431 4| prieisiu liepto galą. Su savo likimu, broleli, neprasilenksi, 2432 3| paaiškino Jonušas: - likosi su žydu, del karvės besikaulydamas; 2433 8| išgainioti žmonės ir rinktis kiek likučių, kas liko, nors tai dienai. 2434 8| nelaukdamas tvarkytojų, ir likučius sukuopęs, įsitaisė su dukterimi 2435 8| narsi Marė Laurinaitukė, likusi be vienos akies ir biauriai 2436 6| daugiau nebereikia, kaip tik likusius po pažasčia pasispaudus 2437 5| Rygą su javais, sėmenimis, linais; rašinėjo kontraktus, priiminėjo 2438 3| pakabinęs iš drobulės įtaisytą linginę. Daugiau toje gydykloje 2439 8| pamišusis senukas, liūdnai linguodamas ir priniūniuodamas nakties 2440 3| šlakstydamas visokiais skystimais, linguodavęs iki susivemiant. Taip keletą 2441 4| pamatė sukruvintą baltą linini kaklarišį; toliau iš kadagių 2442 1| silpnėti. Kasdieną didžiau linko prie žemės, ir sunku jai 2443 7| savo globėjo, spartūs ir linksmi kibo dabar Palieknės sodiečiai 2444 8| giesmutės dainos ausį ir širdį linksmino, - dabar ruduoja suskurdusių 2445 7| nebebuvo lemta sulaukti linksmo rytmečio.~ - Dieve, padėk! - 2446 4| vagos; šen ir ten pasigirdo linksmoji mergaitės dainelė, paupyje 2447 7| tartum, negirdėjo tų jaunos linksmybes atbalsių: vienmarškinis 2448 6| plepėjimo; o čia pat bufetas vėl linksta nuo įvairiausių pyragų! 2449 6| nereikė du kartu sakyti: linktelėjo, apžiojo galvikę, porą kartų 2450 3| ją ant gulto, jei vyras - lipdinęs į pakabintąją už keturių 2451 6| Šiauliuose arba Viekšniuose? Ten lipynė krištalinė, durys sidabrinės, 2452 3| košę! Nėr ko, broleliai, lįst prie uodegos tam, kas moka 2453 8| Jonušas: - grabnyčią užsidegę, litanijas kalba, prie mirties ruošiasi 2454 1| savo širdingajai pamėgai. Liūdna ir truputį pikta jam buvo, 2455 8| ramybę pertraukė nemažiau liūdnas skambaliuko atbalsis nuo 2456 2| leidosi per mišką namo, o liūdnos skaudžios mintys neapleido 2457 1| metų jau praslinko nuo tos liūdnosios dienos.~ Užkirpo karpus 2458 8| metų jau praslinko nuo tų liūdnųjų nusidavimų. Pono troškimas 2459 1| šviesiųjų pavasario dienų! Liūdo, ilgėjosi, kaip mažas vaikas, 2460 8| Liūlia, mamaite, liūlia! - liūliavo pamišusis senukas, liūdnai 2461 8| prisėdo ant priekrosnio ir ėmė liūliuoti:~ - Liūlia mamytę, - 2462 6| arbatos? rasit teiksitės "liunderskinių" silkių, degtinės karčiosios, 2463 4| Visoki paukšteliai, lizdams sukti šlamelius ir plunksneles 2464 1| gluosnyje gandras savo lizde taraliuoja... Visa ko yra, 2465 8| supuolė būrys špokų savo lizdų ieškoti ir stebėjosi, kodel 2466 4| ieškodamos sausų vikšrynų lizdui, o pabaidytos, svyravo ore, 2467 7| rytoj rytą užpuls mums mūsų lizdus purenti. Žinią turiu tikrą. 2468 5| surašinėjamieji svetimieji lobiai.~ Neįtikėjo tuomet Riškus 2469 1| užėjo... Galime visi šunų lodyti išeiti! Varnai ar vanagui 2470 4| liga sirgti!~ Atsigulė į lovą, bet ir ten ramumo nerado. 2471 8| Antai Jonelis guli žalioje lovelėj tarp medelių. Neverk, Joneli! 2472 8| taip gražiai miega žalioje lovelėje tarp medelių! Eisiva - tuoj 2473 8| maištininkų" kapuose. Ne lovoje, ne pataluose mirusi - negavo 2474 6| jis tuo tarpu atsisėdo ant lovos ir atsidėjęs klausė, ką 2475 2| nebesusigriebdamas, ką atsakyti. Kiek lukterėjęs tiktai, sušuko puldamas 2476 4| žėlė beregint: geltonieji lukštai, saulės krėsleliai, balos, 2477 4| gražiai išaiškino, kad jo luomo žmogui negalį būti jokios 2478 7| aukštyn, ir su baisia pajėga lupdama ir ardydama sausą stogą 2479 6| mažiausį mažmožį po penkrublę lupęs?~ - Užsienių diduomenė 2480 6| laikas atvilgyti, - tarė lupinėdamas smalą.~ ~ - Ne, ne! 2481 2| pasmerkti: visiems kailius lupo.~ - Nebuvai matęs tokių 2482 5| sugniaužtas rankas prie lūpų pridėjusi, tyliai šnibždėjo:~ - 2483 4| leidžiantis, visas tas būrys lydėjo senuką Juozą, vyrų nešamą 2484 5| lauką, kiekvieną akimis lydi. O vyrai - paars, paars - 2485 3| patalinę, viso kaimo šunų lydimas, ir nuo tos ligos jau amžinai 2486 6| veizdėdami vienas į kitą, lygindami linksmą daktaro naujieną 2487 3| rytoj atneš - mat, karvę lygsta... Padaryk, ponali, mielaširdystę!~ - 2488 3| pavaišinęs, nuo vyriškosios lyties amžinai atsikratęs, nes 2489 4| Buvo lytinga diena, šventadienis. Juozo 2490 3| bobai širdį užgulė, ar "macica" su gumbu susimaišiusi galvon 2491 2| ir baisenybių šią dieną mačius. Persižegnojo, nusiėmęs 2492 7| gniaužėsi kumsčios ir veidas mainėsi spalvomis.~ Klausėsi 2493 8| kur akys vedė, gerų žmonių maitinamas. Tiktai į mišką užklydęs 2494 6| būriai artimesnių tarnų maitinasi tuo pačiu prie kito galo; 2495 3| to? Moteriškė, lygu pelų maišas, be jokio vaisiaus - nei 2496 5| darbas: mirgėjo akyse raidės, maišėsi skaitlinės ir nusėdėti vietoje 2497 4| kada ir jo dvasia kėlė maištą: kildavo kažin kokių troškimų, 2498 8| negavo vietos kapuose. Buvo "maištininkė, pergalėta kareivių pagalba."~ 2499 1| Atsiraitęs rankoves, imdavo maišyti jis tad šukėse dažus, kiekvienai 2500 7| buvo čionai: ramu ir tylu. Maldą pabaigus, žodžio nepratardamas, 2501 2| o paskui su visa šeimyna maldaudavęs Viešpatį giedros ar lietaus; 2502 7| Teisėjo akyvaizdoje stovėdami maldausime geresnės ateities ir teisybės 2503 7| giliai perimtas kaimynų maldingumu, o graudžios ašaros be paliovos 2504 2| ėmė kvatoti.~ - Eik tu malkiau, eik! - tarė, kiek tinkamas 2505 8| nuėjo, kaip lelijos žiedas maloni, Anelė visiems laidokams 2506 8| radastai žieduotomis viršūnėmis maloniai dailino, skaisčių grakščių 2507 5| tuomet Riškus išmintingos ir malonios merginos perspėjimu, betgi 2508 5| apčiuopiamos naudos iš poniškųjų malonių už pašvęstąjį jų naudai 2509 7| broleliai, labai žemai už malonius skatikėlius. O kai apie 2510 6| pratariau: - Nepaprastai man malonu pasigrožėti jūsų sveikatėlėmis, 2511 3| jums, ponai, pelnas, koksai malonumas svetimais reikalais blaškytis?! . . . 2512 8| sustingusioje saujoje. Vien malonus likimas apsaugojo visa prastojusį 2513 3| atlyginti tegali už tokią malonybę, už tokią artimo meilę! -