| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
2514 2| aslos Laurinaitį, kaip vėjo malūną.~ Ilgai gal būtų dar 2515 7| atsitikimuose paprastai malšinančią ir blaivinančią daro įtaką, 2516 8| galutinai išdaužę, įniršę skrido malšintojai ir tvarkytojai prie kitų. 2517 5| kaip motina ponaičių: ir "mamka" ir auklė taip pat dabartinio 2518 8| liūliuoti:~ - Liūlia mamytę, - liūlia mažytę! Ana Jonelis 2519 8| ėmė šaukti:~ - Mama! mana! atidaryk, einu ir aš! Kur 2520 4| Jeigu buvau, tai kas?~ - Manasis taip pat vakar išėjo ir 2521 2| tarpu "Didburnis" šypso mandagiai besigėrėdamas tokiuo reginiu. 2522 6| daktaro gudrumu ir tokiu mandagiu apsiėjimu su jų skatikais; 2523 8| parodyti, kad jis visai ne iš mandagumo tai padaręs; taigi pasišalindamas 2524 6| verksmą:~ - O aš dar vis maniau... tikėjausi, kad ta pragaištingoji 2525 4| trumpai tarė:~ - Eik šen su manimi! atiduosiu knygas! ~ 2526 2| mėlyną švarką apsimovęs, manosi didesnis esąs už Dievą. 2527 6| tarnams nedavęs kiek reikiant, manot, ką laimėsi ? Priėmė užtai 2528 5| Sunkiai nusidėčiau, kitaip manydamas: tėvai buvote man našlaičiui! - 2529 8| Mare ir pametė netoliese, manydami, kad jau abi nebegyvi.~ 2530 7| vėl: - ar nematai, kad ir manyje dega?!~ Matydamas, kad 2531 6| kalbi, tai nemikčiok! Savyje manyk, kaip tinkamas, bet kalbėk, 2532 1| dobilėliai, raguoti oželiai ir margi paukštukai, - tokie keisti, 2533 1| tyliai:~ - Nei tu su savo margoms klumpėms dangaus slenksčių 2534 8| kviečiais, dabar tie laukai marguoja, geltonuoja ir ruduoja šunramulėmis 2535 1| vos imdavo statinėti savo marguosius klumpelius, būriai žmonių, 2536 4| vėl į būrelius sutūpę pynė margus vainikus.~ Vienas tik 2537 4| beeidamas šnibždėjo: "Jėzau Marija! argi tai gali būti ?!"...~ 2538 4| nei aš žinau.~ - Jėzau Marijate! kur aš dabar dingsiu?! - 2539 6| kultuvių, ir dar ten kokios marinuotos žuvies, - visa šaltai mat 2540 2| ištiktas ar žemėn įkastas. Markstė blakstienas, tai vėl plėtė 2541 5| ūsus kramtė, nekantriai markstydamies, tartum jiems kas akis graužė. 2542 8| beveik kaip ir jo drobiniai marškiniai. Be žymės kokio nors jausmo 2543 2| Brangusis Dieve! paskutinius marškinius pasirengęs buvo atiduoti 2544 4| kiaušiniu apdrabstyti, masindami didelius bičių spiečius, 2545 1| tošeles darė, ilgus, dviem mastais, trimytus; trūbijo, švilpiniavo, 2546 2| Išėjau aš nuo to velnio ir mąstau sau: ką čia dabar prašyti 2547 6| susidėk! Kad užsirūkėme po mastinį cigarą, kad pasileidome 2548 1| Visa kaip tada, - mąsto senis. - Šit tie keliai 2549 7| suaugusis mažiausia trijų mastų." Ir parašas: "dakatras 2550 5| taip, kaip jiems naudinga, mąstydami tik apie savo šalį; žiūri, 2551 2| vis nepasitikėdamas gerai matąs: toks keistas reginys staiga 2552 8| likimo pajuoka? Kur kitą kart matei puikias dirvas, siūbuojančias, 2553 6| parkeliavo. O tokiose vietose, matėte, kaip brangiai visa atsieina.~ - 2554 6| girdi, tuojau galėjęs duot matininką ir vežkis. Dabar gi, sako, 2555 6| rudens sutruktų neatsiuntęs matininko? Vis jau sėti galime? - 2556 6| mūsų daktaras visaip žmones matonijąs, o su pagalba sugraibytųjų 2557 3| senasis arkliavagy, dar žmones matonysi! - šaukė jo priešininkas, 2558 5| atvažiuos, tiktai nežinia, ką matuos! - tarė nusišypsojęs Jonušas. - 2559 4| Juozienė, nusisukusi į šalį, matydama, kad jos senelis, ir sustiprėjęs, 2560 3| poterėlius atkalbės?~ - Matys Dievas reikalą ir atleis; 2561 7| pritarė sumanymui Jonušas. - Matysime, ką jis patars.~ Užsimetė 2562 2| esi? bene... taip rodosi matytas - bene Šilyno dvaro?~ - 2563 6| tuoj patsai ministeris mauna kumsčia į kuprą: "Tu, ištvirkėli, 2564 7| gatvėje devynerių metų Leibos Maušiuką.~ - Ar nepaskaitytumei 2565 7| gi paskaitys? ... Eikše, Maušiukai, pas mane! Mudu paskaitysiva.~ 2566 7| rankomis daug sugadino, o Maušiukas, nuglostytas ir suramintas, 2567 7| Na, tylėk, tylėk, Maušyti. Aš neduosiu Tamošiui, tiktai 2568 3| pridūrė, čiupinėdamas kišenėje mazgeli su popierėliais. čia bet 2569 8| begraibant šiokius tokius mazgelius kelionei, vienur voliojosi 2570 5| arkliais, tai vėl garinėmis mašinomis ir vindais. Paskui žiopliai 2571 5| dvare - neduok Dieve! Pienas mašinos išpliauškintas, alyvomis 2572 6| vadinasi. Užeina tenai ir mažesni dvaro tarnai, bet tie kitomis 2573 8| rimtai šlamėdami, apsakinėjo mažesniesiems garbingą šios šalies senovės 2574 7| šalis tumulus didelių ir mažesnių kibirkščių, įtaisydama lyg 2575 3| jau pinigai; o tenai jis mažiau neša, negu pas mus kapeika. 2576 7| susilauksite kiekvienas suaugusis mažiausia trijų mastų." Ir parašas: " 2577 3| poryt iš namų, ten vėl mažiausiai savaitė išeis. Senai buvau, 2578 1| ir mes turime, kaip tie mažieji paukšteliai, susiimti į 2579 6| išsikeitęs turėjau, mat, mažiesiems, kad daugiau tesėtų. Įspraudęs 2580 4| meduolių žiedais; žinojo mažilėlės, jog ne visada bus taip 2581 1| kaip kitąsyk, kada Juozas, mažiukas būdamas, dvaro karves ganė: 2582 2| ir taip ją mylįs senelis, mažką daugiau, tur būt, būtų susigraudinęs, 2583 6| aukštenybių, už mažiausį mažmožį po penkrublę lupęs?~ - 2584 1| išeiti! Varnai ar vanagui mažo paukštelio lizdą palietus, 2585 1| skruzdyno, tyrinėjo jis mažų darbščiųjų vabalėlių įpročius 2586 2| pono: pribėgo, sustojo su mažučiais, dreba ir glaudžiasi! ... 2587 8| vienur voliojosi dvejetas mažučių vaikų, užtryptų arkliais 2588 8| Eiva, mamele! eiva, mažulėle! Antai Jonelis guli žalioje 2589 2| ir nudėjo vietoje! ... Mažuliukus sugaudė ir išsidalijo.~ - 2590 6| vargai nebepakeliami. Su mažumynais, sakau, neišdrįstume kibinti 2591 1| šnekučiai, žvirbliai, net ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka: 2592 2| mirkčiodamas tiktai apskritomis mažutėmis savo akimis; jį gi atvedusiu 2593 8| Liūlia mamytę, - liūlia mažytę! Ana Jonelis taip gražiai 2594 8| bet ėmė kišenėje tirpti ir mečiau. Ką gi patsai čionai beveiki?~ - 2595 8| sodelyje Juozo taip mylimus medelius.~ Vienas beliko stovįs, 2596 7| ropę; sujuodavęs nuo dūmų medinis kryželis, o aplink visi 2597 8| baisiausių laukinių žvėrių, mediniuose spąstuose, kepinamų ištisas 2598 3| žmogus, kaip bimbalas, kaip medis be atžalų. Kažin, ar būtų 2599 5| protavo.~ - Tepk mužiką ir medumi, jisai vis dvoks degutu! - 2600 4| šiltąja giedra ir kvepiančiais meduolių žiedais; žinojo mažilėlės, 2601 5| Jonušas: - nei šilimos, nei medžiagos! Ir tokie dar pučiasi, lyg 2602 2| Čia tai jau rodos nebe medžioklė, tiktai kažin kas biauru, - 2603 8| neprigirdysime. Tegu žlabanojasi, kas mėgia, mes jau ne.~ - Užkaičiau 2604 3| patyrimo žinojo - labiau ir mėgo kur svarbesnius reikalus 2605 3| malonybę, už tokią artimo meilę! - kalbėjo, iki ašarų susigraudinęs, 2606 4| jog ne visada bus taip meili giedra ir ne kiaurus metus 2607 5| nesusirūpinai, jog tiems meiliausiems tėveliams bus sunku be tavęs. 2608 6| mielieji kaimynėliai, už meilųjį žodi ir gerąją brolių širdį! 2609 5| guodojo už nepaprastąjį meilumą ir gerąją širdį: ar tai 2610 6| toks, mužike!..." Labai meilūs žmonės. Ne tik pavalgydino, 2611 3| sulygo. Jau, tamstele, meldžiamas, nesitrukdykite! važiuokite! - 2612 3| nesusipratimų.~ - Priimkite jau, meldžiami, šitą lašelį! - prašė, galvas 2613 6| trūksta. Nagi prisėskit, meldžiamieji kursai kur sugebės! - kalbino 2614 3| išvertęs, karštai balsingai meldžias; o kad nusižeminimą prieš 2615 2| plikoji boba?... Ar jie čia meldžiasi, ar ką?~ - Velnias juos 2616 2| vis atbulai: galionus ir mėlyną švarką apsimovęs, manosi 2617 4| savo blizgančiais tamsiai mėlynais sparneliais ir, švilpiniuodamas, 2618 7| rodė žiūrėtojams ne vieną mėlynuojančią rumbę, kaipo atminti ponų 2619 6| tripūgomis" - ir karvėms melžti, ir kiaulėms šerti, ir dargi 2620 3| paklausė:~ - Tai kaip gi menat, jūsų sveikatėlė, kiek dabartės 2621 3| stovėjo daktaro gultas, menkai sukaltas iš lentų ir pagalių, 2622 8| vokiečiukais "ulevoja".~ - Menkesnė ten "ulionė", negu pas mus, - 2623 8| neginamas, negesomas, kaip vakar menki kaimiečių buteliai, tartumei 2624 6| Pastačiau po silkę, dvejetą menkių, kaip kultuvių, ir dar ten 2625 8| ruduoja suskurdusių avižų menkutis želmenėlis, riogso apvytus 2626 2| jaunais lapeliais; stovėjo jie merdėdami, bedeginami dabar kitkart 2627 8| paauglys vaikinas; pamiškėje merdėjo koks vyriškis, nespėjęs 2628 8| dailino, skaisčių grakščių mergaičių ir lakštingalų giesmutės 2629 5| sena, bet buvo protinga mergaitė ir greitai sugebėjo kaip 2630 4| ten pasigirdo linksmoji mergaitės dainelė, paupyje užbaltavo 2631 1| parėjus. Pasižvalgyk po merginas, ir kuri pritiks prie širdies, 2632 7| Kitur vėl suskamba merginų tęvi balsai, traukią sutartinai:~ 2633 2| parodyčiau, ir tai sakysi, kad mėsos gabalas, - atsakė siuntančiam 2634 7| tartum besismagindamas mest į sieną, kaip kačiuką.~ - 2635 5| nusprendė.~ Tuojau ryto metą nuėjo pas ponus, abiem kojas 2636 6| brolių širdį! Pasikalbėjome - metas ir toliau keliauti! - pratarė 2637 1| vienatinio sūnaus Jonuko meteliai... Nubraukė ji 63-čiųjų 2638 1| motin: vėl pragyvenova metelius, o kitų ar besulauksiva? 2639 6| sakau, laimingi, jeigu mūsų "metežninkai" ponai nesmaugtų. Prašymus, 2640 6| tęsė daktaras. - Kaip tik "metežninkus" priminiau, abu nubalo, 2641 4| meili giedra ir ne kiaurus metus žiedai klestės.~ Visoki 2642 8| Nejaugi su kazokais mėtys?!... šnibždėjo pats sau 2643 1| bučius, venterius ir tinklus mezgė; dienoms pratysus, medžio 2644 8| jau vėl ant Juozų, rodos, meškerę užleidžiąs, - murmėjo sau 2645 8| namo, rado sutrintą karvės mėšlą, supiltą posnagoje. Po kaimo 2646 5| visa išspaudę, išmeta į mėšlyną.~ Čia senuko balsas sudrebėjo, 2647 8| ir kazokai, išsivilkę ant mėšlyno, taip jį supliunijo, kad 2648 8| Ana Jonelis taip gražiai miega žalioje lovelėje tarp medelių! 2649 1| eglės, užmigo amžinuoju miegu. Rado jį šypsantį. Matyti, 2650 8| pailsova; atidaryk, - šaukė mieguistu, lyg sapnuojančiu balsu.~ 2651 5| apyskaitomis. Gyrė jį ponas ir jam miela buvo ta pagyra; dar didžiau 2652 5| suprasi, jog tol ponams mielas esi ir reikalingas, kol 2653 3| lygsta... Padaryk, ponali, mielaširdystę!~ - Na, juk jau matau, 2654 6| Aš sėdu tada į karietą mieliausiu noru, džiaugdamos, kad taip 2655 4| medžiai ir kerai pripildė mielu pavasario kvapu girias, 2656 2| o vaizduotė piešė senus mieluosius reginius ir paveikslus. 2657 7| sulūžo; ai vai!... ai vai mier! - šaukė lygu spąstuose 2658 6| vėl pasiuntė Laurinaitį į miesčiuką parnešti keleto pusbutelių. 2659 1| Nemanykit, kad Juozas miesčiukan ėjo arba prie kaimynų; anaiptol. 2660 3| vardą.~ Ne per toli nuo miesčiuko riogsojo apleista karčema. 2661 4| ir aš galėčiau į didelį miestą pasimokyt išvažiuoti! - 2662 3| žinojo jis ne tik aplinkinius miestelius ir bažnytkiemius, bet ir 2663 3| širdis nudribo. - Šiemet miežių nebebus kur pasisėti? Bulbėmis 2664 4| atsigėręs šalto vandens, ėmė migti.~ Kas pasakė kitiems 2665 4| ištiesė ir, žengęs keletą milžiniškų žingsnių, kaptelėjo keletą 2666 1| eiti takeliu dvaro linkon, minėdamas, kaip tai kitados su seniu 2667 2| žemės, norinčių atsirado minios! ...~ Brangusis Dieve! 2668 6| užvedu: "Šviesiausiasis pone ministeri! ar veikiai žmonės gaus 2669 3| paskui vėją po laukus!... Ir ministeriai, nors manęs nemaža privengia, - 2670 6| 15; ministerio tarnas ir ministerienės tarnaitė po 5 rub., vėl 2671 6| pasimovęs dveigį veršį pačiam ministeriui pusryčiams; kerčioje jau 2672 6| mėlynai priviešėsiu, pas visus ministerius apsilankysiu, užtrukdamas 2673 1| pašvaistėse ir girdėjo didelių minių verksmą ir skriaudos aimaną; 2674 5| jį arbatos gerti. Ir gėrė minkštaširdis Riškus, nors ašaros, varu 2675 2| rytas ateiti stirna želmenų minkštesnių pasigraužinėti. Pastebėjo 2676 2| kuris kumetis neprikepto minkštimo kąsnį ar bulbę, praeidamas, 2677 1| kokio nutvertojo vabalėlio, minkšto pūkelio ar trupinio; visa 2678 2| ir, prisiartinęs tylomis minkštu keliu, paleidęs rankenas, 2679 5| ranka: važinėjo į Liepojų, į Mintaują, į Rygą su javais, sėmenimis, 2680 4| nelaimės arba piktosios minties! - tarė Rymeika. - Rasit, 2681 5| mūsų stalo tarti ir kaip ir mintimis pasidalyti.~ Išklausiusi 2682 6| Dievas sveikus išlaikys, iki mirdami neužmiršime ir visa atlyginsime 2683 4| įnamę prieš keletą metų? ... Mirė staiga, o žmonės, kaip būgną 2684 7| graudulinę.~ - Ar būtų miręs? - nusistebėjo.~ Įėjo 2685 5| nesisekė šiandien darbas: mirgėjo akyse raidės, maišėsi skaitlinės 2686 2| aprimo ir tylomis sėdėjo, mirkčiodamas tiktai apskritomis mažutėmis 2687 4| kuriame beveik iki aušros mirksėjo žiburys. Šunes, lyg negera 2688 8| akmens, bet vienu akies mirksniu visos galvijiškos Giniočio 2689 8| žvėriu ir suteikė žvėries mirti.~ Atėjo antroji naktis, 2690 8| sava trobelė ne taip jau mirtinai buvo brangi, kaip jų tėvams. 2691 7| Visi išviena rengėsi čia į mirtinąją kovą vienodai pagamiai be 2692 4| Juozui, matyt, nebuvo dar mirtinoji: dvejetui savaičių tokio 2693 1| kaip ąžuolas.~ Tėvui mirus, ir motinikė ėmė kažin ko 2694 8| Ne lovoje, ne pataluose mirusi - negavo vietos kapuose. 2695 5| darbininko vaikai namie badu miršta, jiems tai nerūpi. O koks 2696 5| atsidavusį savo vergą, bet ir iki mirštant.~ Apsiriko: neaplenkė 2697 3| Bulbėmis vienomis reiks misti? - galvojo rūpestingai. 2698 3| Jo ausys ir viena akis mitrai darbavosi jau kokį laiką. 2699 3| tik kiek tankiau ir dar mitriau trykšdino seiles pro dantis 2700 3| daktarui nereikėję: jo paties mitrumas kitus dalykus pavaduodavęs. 2701 8| vienas užsipirko Kretingoje mišias ir ramiai sėdi sau namie.~ - 2702 7| šviesa ir buvo girdėti visas mišinys balsų: pirmuoju nuolatai 2703 1| Kaip sako žmonės: nauji miškai, nauji kirtėjai. Mūsų dvare, 2704 5| tartokus stato ir, įsisukę į miškus, kaip kiaulės kviečius, 2705 7| Ir dabartės: kėsodamos ir mojuodama sudžiūvusiomis ir pajuodusiomis 2706 1| mokslą...~ - Kas gi jį mokė? - pertraukė Juozas.~ - 2707 3| prie gubernijos valdytojų mokėdavo savais takais prieiti. Taigi, 2708 5| Tegu paduoda! mes nuomą mokėjome.~ - O prirodymus turite? - 2709 5| sunku be tavęs. Auginome, mokėme, tikėdamies paramą turėsią, - 2710 1| Besibiauriji, tėvai; kas tau už tai mokės? Įmaus į purvyną, tai ir 2711 1| kurios nuo pat kūdikystės mokėsi senis gamtos paslapčių; 2712 5| ieškodami ko nepadėję. Būk tai mokosi, o žiūrėk - atsijuosę paleistuvauja! 2713 4| apėmęs, kada pasibaigė jo mokslas su ponaičiais, nes ponaičiai 2714 1| tūkstančiai metų praeina, kol mokslininkai patiria ir ima naudotis 2715 1| atnešę nemaža naudos kokiam mokslininkui. Taikosi žmonėse, kad šimtai 2716 4| jokios naudos iš aukštųjų mokslų; kad kiek gali būti jam 2717 2| jau du sūnu aukštąsias mokyklas baigia, o šiais metais rengiasi 2718 1| pertraukė Juozas.~ - Kas mokys: ar toki valios paukščiai 2719 3| gyventojas esąs iš visa ko labai mokytas, bet dabar niekuo daugiau 2720 4| toliau mokytis, ir namų mokytojas buvo atstatytas.~ - Kaip 2721 6| žinios teko man sugauti nuo mokytų vyrų, šalymais gelžkeliu 2722 3| verstis. Nusidrėbęs sau molinę pirtikę, pusantro ketvirtainio 2723 6| ir prabilo:~ - Įeinu į monopolę - tuščia. Paprašiau, padavė 2724 3| kas vienas nešinas tuščia monopoline rankoje. Visi trys buvo 2725 5| patį vakarą pasisakė panai Mortai atmainęs savo sumanymą.~ 2726 5| kur juos suvartos?~ - Moteriškai protauji, - pertarė ponas: - 2727 2| už apiplėšimą vargdienės moteriškės, kas baisiai buvę draudžiama; 2728 4| ištarė verksmingas moteriškos balsas.~ -Ant amžių! - 2729 1| ąžuolas.~ Tėvui mirus, ir motinikė ėmė kažin ko silpnėti. Kasdieną 2730 4| O vis vaikai vienos motinos! Bėkim! bėkim - šaukė didžiausiu 2731 3| sodiečiai. - Ten, kaip šuva, muilą pastvėręs, neišbėgsi, - 2732 1| laukan iš tankmės ir rimtai, mūkiodamos, keliavo genečiu namo.~ 2733 8| gyvulių nematomų ilgesingas mūkiojimas girdėjosi nežinia iš kur.~ 2734 3| bijodamas, kad nepasirodytų mulkis ir kad kiti nepajuoktų.~ - 2735 1| velniaduobe" vadinamos, na, ir murktelėjo, kaip akmenukai!~ Juozas, 2736 1| neatsisveikinęs, atsitolino murmėdamas ir spiaudydamas bei grasydamas 2737 8| rodos, meškerę užleidžiąs, - murmėjo sau grįždamas Jonušas. - 2738 1| piemenų darbas! - ėmė piktai murmėt sau po nosia, atsipeikėdamas 2739 2| vietoje kryžiaus, ant aukšto mūryto šulo stovi... plika moteriškė!~ - 2740 7| su tokiais ponais, kaip mūsiškis, kurs savo krašto nemyli, 2741 6| būtų taip, kaip čia prie mūsiškių aukštenybių, už mažiausį 2742 4| šioks, nei toks, tarytum, musmirių užėdęs?~ - Kažin, kokia 2743 8| maištininkų kryžiaus atsiklaupęs mušdavosi į krūtinę, šaukdamas:~ - 2744 4| staiga, o žmonės, kaip būgną mušė, kad Tamošius jai barkštelėjęs. 2745 2| griaudamies karčemon. - Žiūrėkit! muštis užsimanė!~ - Na! jau, 2746 3| prasikleidus. Patsai "žinovas", muštynei prasidėjus, tuoj išsisuko 2747 3| kumščios. Įsimaišę pagaliau į muštynes žydai, ėmė vedlauti po vieną 2748 5| tatai protavo.~ - Tepk mužiką ir medumi, jisai vis dvoks 2749 6| Eik tu šioks, tu toks, mužike!..." Labai meilūs žmonės. 2750 6| pražuvęs? Ar tai jau visi mūsų mužikėliai laimingi, kad prašymų nebesiunčia?" - 2751 6| galėtum patekti lekajaus ar mužiko vieton, tai yra prie durų 2752 8| šaukė ant jos brolis Mykolas: - galėsi tu ten paskui 2753 5| prisiėmė sau uždaviniu mylėti ir šelpti visus, kas tiktai 2754 1| jaunojo pavasario taip visad mylimas jam grožis nebeprablaivė 2755 1| šalį, visai neprašnekinęs mylimojo svečio. Nepastebėjo nė to, 2756 8| talžė sodelyje Juozo taip mylimus medelius.~ Vienas beliko 2757 2| prie prigimties ir taip ją mylįs senelis, mažką daugiau, 2758 5| darąs; bet niekada jūsų mylistų apleisti, nei nedėkingas 2759 2| balsu:~ - Tiek težinai, nabagai! Ir aš buvau nosį nuleidęs, 2760 2| šunes skalyti! ... Stirnelė nabagėlė šen šmėkš, ten šmėkš, sukasi, 2761 2| vakaro sulaukus, kada gandrai nabagėliai sugrįžę kuo ramiausiai sau 2762 8| paties įpročio ėmė kirst nagaikomis. Ir jaunimas jau buvo besprunkąs 2763 8| kazoką nežmoniškai atagaliu nagaikos kotu kulpijant motiną per 2764 6| Tai vieno trūksta. Nagi prisėskit, meldžiamieji 2765 4| toliau iš kadagių kero kyšojo naginėmis apautos kojos. Nieko nelaukdamas, 2766 5| abejojate? - tarė: - aš nė per nago juodimą: patį poną girdėjau 2767 8| tik kvėpavo sustingusiuose naguose tik tik gyvos ir pačios 2768 1| ginkim ją, neduokim velniui į nagus! - tarė karštai Tamošius. - 2769 8| kirminai spiečiasi ir visa naikina jų pražudytojams ant nieku 2770 8| praėjo toji baisi diena "naikinimo ir žudymo del tėvynės naudos."~ 2771 5| tiek savąjį turtą plėšt ir naikint padėdami. Apsižiūrėkite 2772 2| Ir kaip toki savo žemelės naikintojai stos tenai akyse Aukščiausiojo 2773 4| nors iš kaimynų lankė ir, nakčiai užstojus, kuri iš moterų, 2774 8| po dvaro griūvėsius kas nakt lupasi, vokiškai ir lietuviškai 2775 4| juo labiau blogėjo. Buvo naktys, kad graudulinės žvakės 2776 6| rublių, atgal 13 - tai 26; nakvynė 2 rub., tarnas prienginis 2777 6| būčiau galėjęs apsieit. Nakvynėje reikėjo kvepiančią vonią 2778 2| gaunu darbo, pavalgyti - ten namai; kur numirsiu - ten bus 2779 2| rodydamas gražius mažučius namelius paliai pat vandenį, tarp 2780 4| buvo drauge mokytis prie naminio ponaičių mokytojo, o kad 2781 6| prarūgęs, brolau, neik į tokius namus, nes gana greit į kuprą 2782 8| beveik žymesnių tvirtesnių narių, visų tų samanotų ir skarotų 2783 8| gailiaširdžių labdarių. Grakšti, narsi Marė Laurinaitukė, likusi 2784 8| šviečiančiu du valdininku, nasrai - arčiau kaimo pirmyn išsišokusis 2785 8| ištraukusiam jį iš pat nasrų neabejojamos mirties.~ - 2786 2| kiti. Prabilo vienas iš naujai atėjusiųjų, Juozas Šliažas 2787 2| išsigandęs ?~ - Gėrėjuos naująja tvarka, - trumpai atsakė 2788 7| liepsnojantys žodžiai buvo tartum naujas užkuras jau ir taip degančioms 2789 1| stebėsis!" - liuoba girsis naujieji tvarkytojai. Ir tikrai: " 2790 1| dvare, kaip girdžiu, daug naujienų įvyksią! Parvažiavo ponaitis, 2791 5| Taigi mat! Nemeluoju: naujoji šeimininkė laksto, kaip 2792 3| Visų akys tuojau pakrypo į naujojo balso šalį. Staiga prabilusis - 2793 5| dykaduoniams nebėra vietos prie naujos darbščios tvarkos, - paaiškino, 2794 2| reikalavo pasiguosti del naujosios tvarkos.~ - Oi-oi! netrūksta 2795 5| vargšą suraminę.~ - Prie naujų dabartinių tvarkų lengva 2796 1| su lauknešėliu bėgančią: naši, skaisti, linksma; tartum, 2797 5| manydamas: tėvai buvote man našlaičiui! - karštai pripažino jaunikaitis.~ - 2798 4| malonė, kad jį, prastuolį našlaitį, ponai leido mokytis drauge 2799 5| visais reikalingaisiais, neabejodamas, jog dvaras ištesės ne tiktai 2800 8| ištraukusiam jį iš pat nasrų neabejojamos mirties.~ - Kibina del 2801 6| atėjusieji.~ - Jei ir neabejojate, tai del mano ramybės turite 2802 3| ir spėjęs išsisukt, dar neapalpęs, iš daktaro nagų, nors rojaus 2803 2| Giniotis, matydamas, akių neapdumsiąs.~ Nusispiovė Juozas, 2804 8| kad dar jai esą per daug, neapgalinti.~ O kas gi atsitiko su 2805 3| Neatsisakykite, ponali! neapleiskite! - meldė sodiečiai, siekdami 2806 3| vienas per kitą maldavo "neapleisti jų neišmanėlių".~ - Broleliai 2807 3| pasmaginimais, karts į kartą neaplenkdamas ir šeimininkės, kuri, nors 2808 5| mirštant.~ Apsiriko: neaplenkė ir jo paprastoji ponams 2809 1| širdies, lengva ir taip gera, neapsakomai gera būdavo. Kiekvienas 2810 4| kokių troškimų, apimdavo neapsakomas ilgesys; nors pats nemokėjo 2811 8| pripuolė kazokai. Bet ir šiems neapsiėjo be aukų: apsiautus porai 2812 6| sako...~ - Ar tai patys neapsitaiso? - pasmalsavo jaunasis Jarašius.~ - 2813 7| linkon, turėdamas širdį pilną neapykantos, ir kišenes - gyvasakių.~ 2814 7| pasivėlinai, su kitais drauge neatėjęs? - triukšmingai tyrinėjo 2815 4| atmerkė akis, bet, proto neatgaudamas, mojavo rankomis, lyg ką 2816 1| artimiausioji jo draugė nesupranta, neatjaučia jo darbo vertės, o tuo tarpu, 2817 8| ir veidus. Nei patys to neatjautė, nei kitų savo kaimynų ir 2818 6| Gyvai besikalbant niekas neatkreipė atidžios į senąjį Juozą, 2819 6| buvęs?" - Niekas, sakau, neatnešė: vargai atvarė, ne ištvirkimas, - 2820 6| pamala, kad liežuvis suktis neatprastų.~ - Žinoma, žinoma, - 2821 1| suaugusiųjų ir vaikų, džiaugėsi neatsidžiaugdami, ir žiūrėk, nė valandos 2822 3| nepaprastu protu. Labiausiai neatsidžiaugė jo pirštais, nes visada, 2823 8| Juozienė, iki šiol neatsigaivinusi, staiga pakėlė galvą ir 2824 6| Sveikas sveikas, - atsako jis neatsigrįždamas. - Mat, ten virėjas tik 2825 1| ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka: visi išvien puola, užmiršę 2826 5| įkalbėta, idant niekada neatsilieptų patsai neklaustas.~ Ir 2827 4| Kas buvo nutikę, nieko neatsiminė; nežinojo nė kiek laiko 2828 7| rengiasi: matoma, kad geruoju neatsiprašysim.~ Ežėmis, pabaliais, 2829 2| Jurginių!? ... Toksai, tur būt, neatsirado!...~ Taigi subruzdo ne 2830 2| norintiems gi ir pagelbėt neatsisakąs dažniausiai.~ Sauso betgi 2831 3| Del Dievo garbės neatsisakyk, ponali, pagelbėk! - neatstodami, 2832 1| išskaitė Tamošius ir, neatsisveikinęs, atsitolino murmėdamas ir 2833 6| nors ir iki rudens sutruktų neatsiuntęs matininko? Vis jau sėti 2834 3| neatsisakyk, ponali, pagelbėk! - neatstodami, maldavo juo karščiau sodiečiai, 2835 1| klumpėms dangaus slenksčių nebaldysi!~ Smarkiau nesusikirsdavo 2836 6| toliau.~ - Gavęs tokį nebeabejojamą įtikinimą, aš dar kalbą 2837 5| kad jau be to visa ko nė nebeapsieitų, kad jau ilgiau taip gyventi 2838 8| rankoje.~ Juozas, jau proto nebeatgaudamas ir vis ramiai sau beklejodamas, 2839 5| mokslo. Teko vergauti už nebeatgrąžinamąją skolą. Ir mūsų Riškus ištikimai 2840 6| pasidaryti, už kurią jau ir nebeatmenu, kiek atsiėjo užmokėt su 2841 3| Į klaną kritęs, sausas nebeatsikelsi!~ - O kiti ką mano?~ - 2842 4| užstojus kaip įšilo, jau ir nebeatsimainė; sprogstą medžiai ir kerai 2843 6| rankoje.~ Dabar jau niekas nebebarė jo už pertraukimą Visi užjausdami 2844 6| bet dabar gali jau nieko nebebijoti. Argi galėjo kitaip ir manyti?~ 2845 3| nudribo. - Šiemet miežių nebebus kur pasisėti? Bulbėmis vienomis 2846 8| ranką kaukdama ir spiegdama, nebegalėdama pati ištraukt ilgų nepaprastai, 2847 5| ilgiau taip gyventi niekaip nebegalėtų, kaip iki šiol gyveno.~ 2848 8| draugų išeinant ir nieko nebegirdėdami iš vidaus, kazokai puolėsi 2849 5| skaitydami; jisai vėl, nors nebėgo, bet ir neužsipuldavo labai 2850 2| staiga čiūkšt ir išsitiesė nebegyva. Iš pradžių, kol atsidžiaugė 2851 8| netoliese, manydami, kad jau abi nebegyvi.~ Sunkiausios nelaimės 2852 2| garsiai kvarkdamos, draskė nebegyvus paukščius, - taip meiliai 2853 2| ir ėmė galvoti: eit ar nebeiti?~ - Ne, neisiu; negaliu 2854 6| Būčiau kvapnus nebeišėjęs iš tokios baimės, - įsikišo 2855 8| rytojui. Iš pilvo, rasit, nebeišgrobs ir su kazokais.~ - Gerai, 2856 4| garsiai kvarkti, gandras nebeiškentęs tyliai snapą ištiesė ir, 2857 5| kojas apkabino ir - sustojo, nebeišmanydamas, kaip toliau elgtis.~ - 2858 6| Na, dabar tai iš mūsų nebeišsisuksi!" - šaukia išeidamas vyriausiasis 2859 3| jau matau, iš jūsų nagų nebeišsisuksiu, - tarė pagaliau pasiduodamas 2860 8| iš Juozų trobos, Jonušas nebėjo jau į dvarą. Priėjęs mišką, 2861 6| besunkinsiu savo senatve.~ - Nebekalbėtumei bent niekų! - ėmėsi tikrinti 2862 7| nagais šieną krapštyti!~ - Nebekrapščiusi! Pataisysi patsai ir neprašytas!~ - 2863 5| nusidėvėjo iš eilės ir niekas jau nebekviečia išeinančio į dvaro rūmus 2864 7| žemės nuo Jonušo rankų ir, nebelaukdamas pasiaiškinant, kodel taip 2865 2| Dabar viena belikusi, ir to nebelesa; vaikščioja, susišiaušusi, 2866 2| išsižadėsią žmonės Dievo, ir nebeliksią žmonių tarpe nieko šventa, 2867 8| pačios dienos niekas niekur nebematė ir Tamošiaus. Tik porai 2868 6| Dabar vis gelto jau mūsų nebemėtys, nors ir iki rudens sutruktų 2869 3| vargdienių, ir niekas iš tolo nebenorėjo tikėti, kas kartais nuo 2870 8| gulinčią, apalpusią Marikę, nebenumanydami, ką su ja ir su motina daryti, 2871 8| žmonių jau daugiau rankos nebepakėlė tą dien prieš užpuolikus, 2872 6| betgi pasibaigsiant jau taip nebepakeliamai sunkinančios kalbos sausų 2873 6| ne ištvirkimas, - vargai nebepakeliami. Su mažumynais, sakau, neišdrįstume 2874 7| Taip besidarbuodamas, visai nebepanašus buvo į tą dievobaimingą 2875 4| susipliauškusios pradėjo nebepaprastai garsiai kvarkti, gandras 2876 8| nebesugirgždėjo, balsas žmogaus nebepasigirdo, - vien gyvulių nematomų 2877 5| dedasi po aplinkinius dvarus! Nebepasitenkina jau tuo, ką išgali rankomis: 2878 3| manęs, broleliai! pasenau, nebepaslenku; yr dabar gudresnių už mane 2879 3| tokiais rūbais keliauti esą nebepatogu; taigi, kaip skęstąs, lentos 2880 4| Pasilenkusios žmonos visai nebepažino, tiktai, godžiai atsigėręs 2881 2| todel ir dabar, pasijutęs nebepergalimai stipresnėse rankose, tuojau 2882 3| atsakė žinovas, - nes jau nebepirmas kartas: 120 rublių ir 16 2883 1| visad mylimas jam grožis nebeprablaivė jo susirūpinimo. Susitiks 2884 6| Kas gi nutiko? - ėmė neberimastauti ir kiti kaimynai.~ Laurinaitis 2885 5| paklaustas atsakė, jog man darbo nebesą.~ Galvoju aš ir šiaip 2886 4| sukaukė ir daugiau nieko nebesigirdėjo; tik eglės, vėjo pučiamos, 2887 7| Šalin! - suriko Tamošius, ir nebesijausdamas iš pasiutimo, buvo bešokąs 2888 5| lekcijos, ponia netiktai nebesipriešino prileisti Riškaus prie savo 2889 8| tartum visa buvo išmirę: nebesirodė pro čiukurus dūmai, svirtis 2890 6| mužikėliai laimingi, kad prašymų nebesiunčia?" - Kur tau bus laimingi! - 2891 2| Jurgio laukti, niekieno jau nebespiriamas rūpintis, kur bepriglaus 2892 8| čiukurus dūmai, svirtis nebesugirgždėjo, balsas žmogaus nebepasigirdo, - 2893 5| pelė katino smaugiama, ir nebesulaikomos ašaros vėl gausiai paplūdo 2894 8| nagaikų, atsidūrė miške.~ Nebesulaukdami draugų išeinant ir nieko 2895 2| užgautas, sustiro valandėlę, nebesusigriebdamas, ką atsakyti. Kiek lukterėjęs 2896 4| vargą žmogui užduoti! ~ Nebesusirinkdavo dabartės pas Tamošių kaimynai, 2897 1| kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos ašaros rieda per veidus. 2898 7| Laurinaitienė. Tame padūkime, nebesuvaldydama aplink nudrikusių žilų šiurkščių 2899 7| kumsčia stalą, kol, jau gerai nebesuvaldydamas rankos, pataikė į stovinčią 2900 4| ir mūsų Riškus, artimųjų nebetekęs, visa širdimi prisirišo... 2901 2| rodosi, taip pat daugumui nebeteks vietos.~ - Kaipgis: diena 2902 7| dabar dar sunkiau visa ko nebetekti, sveikatą ir stiprybę pragyvenus. 2903 2| užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka. Žinai tą šimtametį ąžuolą 2904 5| kur benorįs, nes mums jau nebetinki! - Kur tuomet bedingsi? 2905 1| kaip tada, tik jis vienas nebetoks!...~ Toliau laukas; už 2906 7| susipranta daugiau valstiečių nebeužkabinti!~ Besiklausant visų tų 2907 5| nieko sava neturėdamas? Nebešildys jau tada dabar surašinėjamieji 2908 8| tatai antrasis, pametęs jau nebežinantį kur dėtis Laurinaitį, puolėsi 2909 7| garsiai!~ Uždegė Tamošius nebežinia nė kelintą jau degtuką, 2910 3| tenai visus takelius ir nebijau nė vieno.~ Sodiečiai 2911 6| patsai ministeris sako: "Nebijok nieko! aš apsisuksiu apie 2912 6| kai tenai bus aprūpinta, nebijokit, ir jūsų, sako, neužmiršiu." 2913 1| valandos: - aš manau, jog nebloga būtų, jeigu mes visi senieji 2914 2| liežuvius apmoką ir dar vaišiną neblogai. Bet tu geriau tai visa 2915 4| įsispraudę, pirmi žydėjo, nebodami rytšalių, tarp žaliojo apsiausto.~ 2916 3| tikrąją vietą. Ir vis tai nebrangiai: už penkelgę buvo ir patarimas 2917 6| prižadėtąją žemę, jeigu valdininkų nebūčiau nulenkęs. Juk ministeris 2918 5| vienas valgytojas; kaip tik nebūdavo svečių, visada buvo kviečiamas 2919 3| galėjai suprasti, jog pinigų nebūsi prakišęs, jog pikčiausia 2920 3| pritarė Jonušas. - Rodos, nebūsime jau čia prakišę, - pridūrė, 2921 2| visiems kailius lupo.~ - Nebuvai matęs tokių dyvų? - netikėtai 2922 3| gydykloje jokių rakandų nebuvę ir daktarui nereikėję: jo 2923 6| Juk ministeris sava ranka nedaro, tiktai visam kam išpildyti 2924 6| ministerio nematęs! O tarnams nedavęs kiek reikiant, manot, ką 2925 5| jūsų mylistų apleisti, nei nedėkingas būti nenorėjau!~ Ir pono 2926 6| pėtnyčios vakarą, tai tik nedėlios rytą švintant atsiradau 2927 5| plečiąsis, kad javai, pievos nederą, upės, ežerai išdžiūvę; 2928 1| Kas dirbs? Niekas nedirba. Dvejetą metų pamėgino sėti 2929 7| iš tolo buvo kažin koks nedrąsus. Ir visada nepakalbus, dabar 2930 1| Tatai ginkim ją, neduokim velniui į nagus! - tarė 2931 3| išmiegos.~ - Juozas nė tiek neduos... Kam jam? jis pono malonę 2932 7| tylėk, tylėk, Maušyti. Aš neduosiu Tamošiui, tiktai paskaityk 2933 6| aukso kalnus supiltų, ir tai neeitume! - įsitikėdami pritarė pilkasermėgiai; 2934 7| sau važiuoja visi! Tegu negadina oro mūsų šalyje!~ Ilgai 2935 2| pečius traukė, atsistebėti negalėdamas.~ - Dievuli, Dievuli 2936 6| balsų.~ - Kodel? Kodel negalėsite? Sėkite, dirbkite, kaip 2937 6| būt, ateis, bet girdėjau negaluojąs. Kažin kas užėjo.~ - 2938 1| ir dirvonų, ir dar jiems negana! dar neišsitenka! mūsų kampelių 2939 8| buvo sunku pradėti toksai negarbingas darbas, nes išlengva artinosi 2940 2| būdavo tai ypačiai tada, kada negaudavo priprastojo "kąsnio", ar 2941 4| mirksėjo žiburys. Šunes, lyg negera ką nujausdami, ištisomis 2942 7| Juozo trobą. Ir čia šviesos negesė.~ - Kažin šitie ką veikia? - 2943 4| graudulinės žvakės visai negesino: gulėjo užsimerkęs, į numirusį 2944 8| pat niekieno neginamas, negesomas, kaip vakar menki kaimiečių 2945 8| tenai dedasi, kad žiburys negesytas? - paklausė, pirštu rodydamas 2946 8| pleškėjo taip pat niekieno neginamas, negesomas, kaip vakar menki 2947 1| rimtai Juozas.~ - Tai negirdėjai, tur būt, nieko?~ - Niekur 2948 7| Senis Jonušas, tartum, negirdėjo tų jaunos linksmybes atbalsių: 2949 5| tyliai, kad ir šelmis vėjelis negirdėtų, tarė:~ - Ir aš tamstą 2950 4| vandens reikia!~ - Negyvas! - sušuko Juozienė.~ - 2951 7| nusitrins.~ - Ni! kad nėha; nėh ko dahit. Dvi kapeiki ir 2952 7| nusitrins.~ - Ni! kad nėha; nėh ko dahit. Dvi kapeiki 2953 1| nutolo nuo visų: jis jų neieškojo, jie apie Juozą užmiršo.~ 2954 6| Kelionėje prarūgęs, brolau, neik į tokius namus, nes gana 2955 1| būt, nieko?~ - Niekur neinu, ką gi aš girdėsiu.~ - 2956 4| rūbelį. Tik ievos, tartum, neįsitikėdamos ankstybąja šilima, nedrąsiai 2957 8| draskyti ir kandžioti, kad tas, neįstengdamas atsiginti, pradėjo alpti. 2958 5| surašinėjamieji svetimieji lobiai.~ Neįtikėjo tuomet Riškus išmintingos 2959 2| sau arba dvarui kuo nors neįtikusių žmonių ir keršijo draug 2960 5| įgudrėjo! Bijodami, kad neišbėgiotų, įvedė paprotį mokėti į 2961 3| kaip šuva, muilą pastvėręs, neišbėgsi, - pridūrė Jonušas.~ - 2962 4| bet ponui prieštarauti neišdrįso, todel pasilenkė tiktai 2963 6| nebepakeliami. Su mažumynais, sakau, neišdrįstume kibinti jūsų šviesenybių. " 2964 7| kumstį.~ - Nė gyva dūšia neišeis! Apvalysiu žemelę nuo tų 2965 6| vargdienėlių, kad per daug neišeitų; todel ir galvojau, kaip 2966 1| šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio 2967 7| geresnio nei teisingenio neišgalvosi! Štai girioje sakų, kiek 2968 2| gerai buvo užgėręs, todel neiškentė ir į akis išdėstė, kas buvo 2969 6| pilsto: sidabrinių ir kišenės neišlaikytų iki dienos tarnavimą pabaigiant. 2970 3| per pakaušį pono malonės neišlįstų! - pertraukė kalbą trečiasis.~ 2971 3| kitą maldavo "neapleisti jų neišmanėlių".~ - Broleliai mielieji!... 2972 8| Atėjome pasiviešėti! Ar dar neišmiegojote? - Šaukė tolydžio belsdamas 2973 6| reikėjo užeiti į karčemą. - Neišsigerti, bet, broleliai, ne: toks 2974 1| ir dar jiems negana! dar neišsitenka! mūsų kampelių prireikė... 2975 2| žmonių ranka nudaužytų, dar neišsprogusių, rausvų pumpurų. Tasai reginys 2976 4| Balsu betgi niekas to vardo neištarė. Saulei leidžiantis, visas 2977 4| pasenėlis dvaro tarnas bambėjo, neištesėdamas tvirtybės atsitraukti nuo 2978 2| jautrią širdį, po užjūrius neišvėdintą ir po miestus neprarūgintą.~ - 2979 8| sustingo lyg gailestingame nejautrume, tartum likimas susimilęs 2980 4| dvejetui savaičių tokio nejautrumo praėjus senis tartum iš 2981 8| išveizdėjo, kad jų iš tenai nė nejudino; toje pat vietoje ir užvertė, 2982 3| murmtelėjo Tamošius: - aš daug nekalbu, bet, laikui atėjus, pamatysite.~ 2983 8| tartumei tai būtų buvęs nekalčiausias žaislas.~ Atėjo pavakarė; 2984 3| dar žmonės pavydi: vardą nekaltą plėšia, įtarinėja... O jūs 2985 6| palikau, - kam gi kitus nekaltai besunkinsiu savo senatve.~ - 2986 8| didesnį besmunka, tartum nekaltas kraujas čia žmogžudžių pralietas 2987 3| susižvalgė savo tarpe, o už kitus nekantresnis Rymeika prabilo:~ - O 2988 7| degtuką, nes drebančiomis iš nekantrumo rankomis daug sugadino, 2989 7| pusės, kuo nepasiusdamas nekantrus Tamošius, ir užsimojo žyduku, 2990 6| Aš prie jo, klaust, ar nekėlęs dar šviesiausiasis ministeris? 2991 6| išklausyti. Vienas kitam nekenkia, o beklausydami, kai ko 2992 8| šaukė Tamošius, vis dar nekęsdamas, kaip tatai dedas paprastai, 2993 3| juk reikia blaivai, kad nekiltų paskui nesusipratimų.~ - 2994 4| žemę nemetė, bet ir norago nekišo; ot, - vaikščiojo žmonės, 2995 4| lašeli... Oi motin, kodel neklausai... - pradėjo vėl dejuoti 2996 4| kažin ko rankos šiandien neklausė. Valandomis ausis ištempęs 2997 5| niekada neatsilieptų patsai neklaustas.~ Ir tikrai, šitokia 2998 3| smūgiai ant jo paties.~ - Neklausykit šito sodiečiu prisimetusio 2999 1| darbas niekada jam iš rankų nekrito.~ Rūsčiomis žiemos dienomis 3000 1| širdelės pagaivinti dar nelabai yra kuo! gūželis tuščias!... 3001 8| išnešę laukan atgaivinti savo nelaimingąjį draugą. Išvilko ir bobą 3002 4| pradėjo vėl dejuoti nelaimingasis Juozas.~ Rymeika paguldė 3003 5| žinant, jog niekas niekur nelaukia; bet vakar atvažiavo nauja 3004 5| širdžių ir žmonių, kurie neleis pražūti geram žmogui. Numeskite 3005 6| džiūti viršutiniojo drabužio, neleisdamas pasiimti, o moterys, aplink 3006 6| naujieną su tik ką perskaudėta nelemtąja Laurinaičio žinia. - Tai 3007 7| kampo, tartumei tikra šmėkla nelemtosios praeities, pasikartojančios 3008 4| tik Tamošius buvo šiandien nelinksmas ir kažin ko piktas: spiaudėsi 3009 3| kaip matote, mano turtai nelobingi ir tam neužtenka. Kaip žmonės 3010 2| drauge ir ko nors ypatingai nelyg reikalu. "Nuo bado, maro, 3011 8| pavogti, o kazoko kančius nelytėjo jų jaunų stiprių pečių, 3012 2| liežuviu, ir dūšių kitąsyk nemainėme ant gardaus kąsnio bei degtinės, 3013 3| senis Jarašius, nė vietos nemainydamas, vienodai rimtai sau pypkę