| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
3014 3| prabilusis - buvo tai gana nemalonios išvaizdos pusamžis vyras. 3015 3| Žinoma, žinoma, - nemandagiai užsimiršdami, pertraukė 3016 4| nelaimės ištiktą, ilgai nemąstydamas, pasiskubino su pagalba: 3017 2| man į akis drabstai? Juk nematei manęs pas poną viešint, 3018 4| nebuvo... Ar jūs, kaimynėli, nematėte, nesutikote?~ - Še tai 3019 8| nebepasigirdo, - vien gyvulių nematomų ilgesingas mūkiojimas girdėjosi 3020 8| Sustingo senelio veide ir tasai nematytasis jame rūstumas, su kuriuo 3021 8| skridusių į visas šalis. Dar nematyto reginio buvo išėjęs pasižiūrėti, 3022 8| vietoje ir užvertė, kad niekas nematytų. ~………… ~ Keletas metų 3023 1| apie Juozą užmiršo.~ Nemažai nustebo Juozas tuo kaimyno 3024 8| tą visą ramybę pertraukė nemažiau liūdnas skambaliuko atbalsis 3025 1| duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio!... 3026 5| susirinkusieji.~ - Taigi mat! Nemeluoju: naujoji šeimininkė laksto, 3027 2| pat gerai žino; taigi rods nemenkesnė tuomet buvo rugiapiūtė taip 3028 4| čionai ne tik grūdelio į žemę nemetė, bet ir norago nekišo; ot, - 3029 7| stovėjo Laurinaičio butas. Nemiegojo čia: pro mažučius senos 3030 6| broleli, kad kalbi, tai nemikčiok! Savyje manyk, kaip tinkamas, 3031 1| niekas tokiomis kalbomis neminėjo.~ Išrūkė ir pypkę, prisėdęs 3032 1| kad nė žodžio lietuviškai nemoka. Net ir tie biznaskrandžiai 3033 6| norėjęs pasikalbėti...~ - Nemokėk kalbos - pražūsi tokioj 3034 6| pas mus ir urėdninkas taip nemokės!~ - Tai mat, žiūrėk kokie! - 3035 4| dūmus leido tumulais, it Nemuno garlaivis, pypkę traukė, 3036 7| mūsiškis, kurs savo krašto nemyli, tiktai težino iš žmonių 3037 2| Taigi Juozą, Juozą tą nenaudą norėjau pamokyti! - šaukė, 3038 1| niekada negavo pritarimo savo "nenaudingiems" darbams, bet vis delto 3039 5| apleisti, nei nedėkingas būti nenorėjau!~ Ir pono ir ponios veidai 3040 8| Tai ką gi, seni! nenorėjote išeit geruoju, dabar reiks...~ - 3041 2| žemės sklypelį!... Kas gi ir nenorėtų turėt savo kampo ir jau 3042 3| niekuo daugiau užsiimti nenorįs, kaip tik savo dūšia rūpinąsis. 3043 7| ramiai atsakė senis, lyg nenoromis, pažinęs Tamošiaus balsą.~ - 3044 7| pašokinėti, pasikapstyti? Ar nenubaidytų kartais juodvarnių ir nuo 3045 8| liautis. Parodyti žmonėms nenuilstančiai savo galybei, apsigyveno 3046 7| nenumaldomas įniršimas, nenulaikomas troškimas keršyti, kankinti, 3047 8| pražudytojams ant nieku nenumaldomo keršto. Ir vis tatai pagamino 3048 1| kartodavo: "Dievo galybė nenumatoma, nenuprantama!"~ Bet 3049 6| tauzys! - sudraudė kiti nenuoramą.~ - Taigi liepiau duoti 3050 1| Dievo galybė nenumatoma, nenuprantama!"~ Bet kaip sunku buvo 3051 6| stikleliu ir tiktai dar proto nenuskandinsime. Tiesą gi sakant, gerklė 3052 3| akim taip pat darbuotis nenustojo, atsidėjęs žiūrėdamas, kokį 3053 7| Apsunkintos sąžinės nenutildysi. Ne veltui žmonės kalba.~ - 3054 5| pamerkdavo, ir kalba trūkdavo nepabaigta. Ne niekino jo, bet jau 3055 1| pragarėlis:~Čionai mūsų vargai, nepabaigti darbai" ...~ Mato Juozas, 3056 6| tylėjai? Kodel nors gromatėlės nepabrėžei, jeigu tingėjai atvažiuoti?...~ - 3057 7| Kodel jis, niekam pikta nepadaręs, visas gyvenimo pajėgas 3058 5| giltinė įsakė, ieškodami ko nepadėję. Būk tai mokosi, o žiūrėk - 3059 1| dovanos: kuo tik galvos nepadėjo, gelbėdamas ponaičius skęstant. 3060 6| Tuščiomis rankomis rodytis nepadoru, taigi ir vėl pasiuntė Laurinaitį 3061 8| senio Jarašiaus likimas nepagailėjo: - ne tiek saulės, kiek 3062 3| laukan. Darė jie tai, visai nepaisydami, kursai kurios šalies, taip, 3063 3| nepasirodytų mulkis ir kad kiti nepajuoktų.~ - Tai jau ne kitaip, 3064 7| koks nedrąsus. Ir visada nepakalbus, dabar pasidarė visiškai 3065 6| vėl garsiai nusistebėjo nepakantrusis Laurinaitis.~ - Ka-ka-ka! - 3066 7| Toksai jau buvo būdas, nepakenčiąs nežmoniškumo. Ir dabartės: 3067 2| buvęs ir Blinda beveik jo nepakoręs už apiplėšimą vargdienės 3068 8| rytoj nė plauko niekam nepalaužtume, ant ko parsiėjus.~ Ir 3069 6| patys juk žinote, kad tarno nepamasinęs, prie ponų neprieisi. Susipylęs 3070 8| ėmė talžyti per nugarą, nepamatęs ar neveizdėdamas, ką jau 3071 5| kiek palūkėjęs, tarė:~ - Nepamenu kada, kokiu būdu patsai 3072 5| mylėjo gelto jį ir guodojo už nepaprastąjį meilumą ir gerąją širdį: 3073 5| reikaluose. Tik kokiame nepaprastame prietikyje ar varge besusieidavo 3074 8| pavirtęs bedvase stovyla, ar nepaprasto snaudulio apimtas, ar ką 3075 3| žinoti, kur prieiti! Jau man nepasakysite, kam dalija, kam nedalija! - 3076 6| tinkamų rūbų. Neskaitau, kad nepasakytumėt: "Norėdamas būti ponu, turėk 3077 7| keliolika valdovų senute nepasidalindami ženklinosi nuosavybes ežėmis, 3078 8| plėšti plaukus. Bet ir dviem nepasidavė nei gerai įdžiūvęs bobos 3079 5| darbininkę pavilioti ir paveržti nepasidrovi.~ Nukaito Riškus, tai 3080 8| užkrosnio Juozienę. Senelė nepasiduodama kabinosi langų, sienų ir 3081 8| antriems.~ Ponas, susgribęs nepasiduoti, ėmėsi sunaikintus rūmus 3082 8| pasityčiojančiu balsu. - Nepasiekėme mes kvaili žemukai karaliaus, 3083 8| kvaili žemukai karaliaus, nepasieksime ir dangaus; tenai dar aukščiau. 3084 3| kitam į plaukus kibti, vieni nepasigailėdami kraujo už žinovą, kiti kovodami 3085 3| kvortos didumo, ir tirščių nepasigailėdavo. Tai bent žmogus! žinojai 3086 3| paprastąją kaina.~ - Ir penkių nepasigailėsiu! - liuoba pasikarščiuos 3087 3| apsiimtumei? ... jau tikrai mes nepasigailėtume tamstai, kiek išgalėdami, 3088 8| sudribo ir liko vietoje nepasijudinęs.~ Niekieno nesulaikoma 3089 2| senis visiems aptilus: - nepasikalbės, nepasitars su kits kitu, 3090 1| širdį tirpinantieji reginiai nepasikartotų. Jam rodės, jog visa pridera 3091 8| su medžiu išplėšė, idant nepasiliktų be jo rankos žymės ir... 3092 2| tąja koja. Betgi vokiečiai nepasiliovė; pasivadino Giniotį. Šis 3093 3| mišką. Bet dar, girdi, po to nepasiliovęs, ir kitą kartą nutvėrę jį 3094 3| nedrąsiai, lyg bijodamas, kad nepasirodytų mulkis ir kad kiti nepajuoktų.~ - 3095 2| aptilus: - nepasikalbės, nepasitars su kits kitu, kaip pridera; 3096 5| kad sodiečiai kažin ko nepasitikėdami su juo elgiasi: užvedus 3097 5| tarno, kiek privengė ir nepasitikėjo pilnai kai kuriuos dalykuose, 3098 7| sušuko iš savo pusės, kuo nepasiusdamas nekantrus Tamošius, ir užsimojo 3099 3| pasigirdo balsai.~ - Nepasiutau, broleliai, ne, tiktai man 3100 2| Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs, gavęs žiedą atgal prisiimti, 3101 2| metų, ir čia atėjęs trijų nepaskaitė; dabar oi-oi! - koksai gudrus!... 3102 7| Leibos Maušiuką.~ - Ar nepaskaitytumei mums to parašo?~ - Niu! 3103 8| prisiplakusią, lyg tartum užsilipt nepaspėjusią senelę. Paėmė ant rankų, 3104 1| neprašnekinęs mylimojo svečio. Nepastebėjo nė to, kaip kuodotosios 3105 7| Klausėsi ir tylėjo niekieno nepastebėtas. Staiga apimtas padūkimo 3106 7| tu nesulauktumei!~ - Nepataisysi - bus kitas kas pataisąs.~ - 3107 2| atkartodami senąjį priežodį, jog nepatepęs ratų, nevažiuosi, ne tiktai 3108 6| valdininkus. Tiems gi taip pat nepateptos rankelės plyšta - plaušojasi 3109 5| veidai nušvito, matant tokį nepavaduojamojo vergo susigraudinimą; atsileido 3110 8| tik tėvų laikais būta. Jie nepažino, kas tai yra būti dieną 3111 8| bet miesto gudrybių dar nepažinusią dukrą paviliojo. Ir nuėjo, 3112 6| tarė rodydamas dar vieną nepažįstamą. - Tamošiaus nėra. Tur būt, 3113 3| drąsaus gudruočiaus veidą.~ Nepažįstamasis, galva lingavo, į juos žiūrėdamas 3114 5| šalies reikalų nei naudos nepermanę, aklai jais tiki, tiek svetimąjį, 3115 2| pamatė kažin kokį žmogų, nepertoli slaptomis krūmais neriantį. 3116 1| neprieitų. Nieko tokiu būdu nepeši. Kitokios priemonės mums 3117 1| valdė, dovanojo.~ Juozui nepigiai atiteko tos dovanos: kuo 3118 1| Žūta būta!...~ - Pirksi nepirksi, vis pasilygti galima, - 3119 8| dangaus skliauto beveik ir nepranyksta. Netruko prašvisti, ir saulutė 3120 6| Gana šiam kartui! Neprapuls. Pirmiausias reikalas sąžinės! - 3121 2| neišvėdintą ir po miestus neprarūgintą.~ - Ir čionykštis senasis 3122 7| kodel sunkus ūpas vis dar neprasiblaivė. Ilgi perkentėtų sunkių 3123 8| Tamošiaus duktė.~ Nė nieku neprasikaltusio ir už kitus turtingesnio 3124 4| Su savo likimu, broleli, neprasilenksi, ir štai jau aš savąjį ir 3125 1| keisti, kokių dar ir gamta neprasimanė.~ Išbaigęs visą gražumėli, 3126 2| kuprotoji nosis ir ten užkliuvo, neprasisuko. Pablerbėjo, pablerbėjo 3127 7| Maldą pabaigus, žodžio nepratardamas, pasisveikino su kaimynais.~ - 3128 1| Juozas praėjo pro šalį, visai neprašnekinęs mylimojo svečio. Nepastebėjo 3129 8| nors tuojau! užteks arbatos neprašytiems svečiams pavaišinti! - pasigyrė 3130 1| į vandenėli pasibridėti! Nepražūsi! Ką Dievas augino, tą ir 3131 1| kaip piovėjo dalgis dar nepražydusi pavasario augmenėlį...~ 3132 3| tik tas Šliažas liežuvių nepridarytų!...~ - Arba greičiau 3133 6| reikalingi, o šimtus rublių neša? Nepridėjus gi nekaip buvo grįžti be 3134 3| pridūrė Rymeika.~ - Neprieis, - tarė Tamošius, dantimis 3135 6| tarno nepamasinęs, prie ponų neprieisi. Susipylęs pinigus, kaip 3136 1| nereikalingas" prie jo neprieitų. Nieko tokiu būdu nepeši. 3137 3| Tai ko gi jūs, "neprieteliai", norite? - švelniai pajuokuodamas, 3138 8| Ašaromis tų "verpliukų" neprigirdysime. Tegu žlabanojasi, kas mėgia, 3139 2| gerai, jei kuris kumetis neprikepto minkštimo kąsnį ar bulbę, 3140 6| lig tamstos šviesenybės neprileidžia, o tuo tarpu žmones galutinai 3141 6| jenarolai! Net būgštu, kad nepripratus. Įeinu tada į vidų, žiūriu: 3142 8| išnauja; bet ir čia pajėgų nepriteko: privarė sienas iki langų, 3143 3| buvau, mat, ir kalbos mums nepritrūks...~ - Žinoma, žinoma, - 3144 5| netiktai visai pavergė doriškai neprityrusio jaunikaičio dvasią, bet 3145 5| žodžiai. Bet, supratęs, nė neprotaudamas, ar teisingi ponų reikalavimai, 3146 3| nešina ir, sustačius visa ant nepuikaus stalo, pati pasišalino. 3147 7| Gerai sakoma: per smarkiai nepulk, proto pasiklausk, nes visada 3148 4| lovą, bet ir ten ramumo nerado. Taigi, pasiėmęs kepurę, 3149 8| Juozienės.~ Giniotis ir neraginamas, pirmutinis pašoko plėšti 3150 5| žinąs Riškus.~ Sodiečiai neramiai susižvalgė tarp savęs:~ - 3151 4| drebulė prie tako birbino neramiais lapeliais. Vyrai persižegnojo 3152 6| bekalbėti! Skersai išilgai ėję nerastume kito tokio globėjo! - jausmingai 3153 6| pažinties, ir kam pagalbos nerastumei. Kiek gi tenai visa atsieina, 3154 8| kitų savo kaimynų ir artimų neregėjo įrakintų, tartum baisiausių 3155 3| drąsumas jūsų sveikatos neregėtas! - stebėjos Jonušas. - Kad 3156 7| praeityje jokiame priepuolyje nereikalavo žodžio skolintis; kiekvienas 3157 1| aki kaktoje, kad niekas "nereikalingas" prie jo neprieitų. Nieko 3158 6| jūsų pinigai, kad paskui nereikalingų kalbų nebūtų ant mano galvos.~ - 3159 6| Laurinaičiui tokių daiktų nereikė du kartu sakyti: linktelėjo, 3160 3| rakandų nebuvę ir daktarui nereikėję: jo paties mitrumas kitus 3161 3| žmonės. - Šitam aptiekos nereikėjo: kad liuoba duos sava ranka, 3162 2| pinigus, o jis ėmė kratytis. - Nereikia, sako, dovanai jūs nesigaišinkite, 3163 7| Piauni lankoj šienelį;~Ar nereiks grėbėjos~Ir rugeliams rišėjos?~ 3164 6| ministeris pasivaikščiodamas neretai užeina atsigerti. Ministerio 3165 2| nepertoli slaptomis krūmais neriantį. Šiurpuliai jį visą perėjo, 3166 8| būti dieną ir naktį nieku neriboto pono valdžioje, kada karalius 3167 6| čia mums bematyti! - tarė nerimastaudamas Laurinaitis, čiupinėdamas 3168 6| Bet vis gelto šiek tiek nerimastaudami, keliavo mūsų pažįstamieji 3169 5| namie badu miršta, jiems tai nerūpi. O koks dabar valgis dvare - 3170 5| o nuo manęs atstok ir ne nervuok!" Ponas Švarcas paklaustas 3171 1| glostydamas, tildė.~ - Na, ko? nesiašarok, durnele! Dievas duos, tai 3172 3| girdavo žmonės. Bet tuo dar nesibaigė gudročiaus žinojimas. Atvažiuos, 3173 5| kažin kodel akys niekaip nesidavė seneliui nušluostyti sausai.~ - 3174 4| neturiu širdies prieš tave, nesiderėk. Tokia jau tvarka ne tik 3175 2| didžiausia neapykanta: tėvas nesidrovėsiąs užmušti sūnaus, sūnus tėvo; 3176 6| tarp savųjų.~ Sodiečiai nesiėmė labai į širdį, ką išgirdo 3177 6| beįeinanti į šeimyninę. Nesigailėjau "pakaros": nubučiavau rankas; 3178 8| nakties ramumą. Matyt, dvare nesigailėjo vaišių kviestiesiems ir 3179 3| tikrai norėti ir tepuklo nesigailėti, štai kas! - Rėkavo, kraipėsi, 3180 2| Nereikia, sako, dovanai jūs nesigaišinkite, girdi, nes čia negalima 3181 6| Atitikote ką siųsti! Nesigiriant, ne kiekvienas tai būtų 3182 3| išrašysiu!~ - Būk žmogus! nesikišk! - šaukė kiti sodiečiai, 3183 4| suniuręs: į kalbą visai nesikišo; ėjo susimąstęs ir savyje 3184 7| Tamošiaus balsą.~ - Tai nesiliauni dirbęs? - kalbino atėjusis 3185 1| netrukus, išgrobstydavo juos, nesilygdami su seniu.~ - Ot nagai, 3186 4| vieno tik Tamošiaus jų tarpe nesimatė: jis vienas "nežinojo". 3187 1| patrakusio šunies niekame nesimato.~ Kaimynas nuraudonavo. 3188 8| Nors taip buvo pasižadėjęs, nesipriešino vedamas laukan iš griaunamos 3189 5| alyvomis pasmirdęs - gyva liga nesirgus!... O darbo žiūri. Nesenai 3190 6| pabaudė kiti.~ - Nesiriekite! Kas apstojo? - suriko daktaras. - 3191 5| tiktai prie jo glaudėsi, nesirūpindamas savo ateitimi: juk dvaro 3192 5| raminti.~ - Neverk, dėduk! nesirūpink per daug del tų biaurybių! 3193 5| raštinę.~ Bet Riškui nesisekė šiandien darbas: mirgėjo 3194 4| garsino, veltui: niekas nesiskubino su plūgu į laukus. Veltui 3195 4| šalintis; jisai vėl nė su kuo nesistengė susieiti; Juozo butą dabar 3196 5| Dievuli brangus! Ko jam nesisvajojo tą mieląją neužmirštamąją 3197 4| išplėtė akis.~ - Ką? - nesitikėjai taip greit tokio paaukštinimo?~ - 3198 5| atsidūksėjęs tarė:~ - Nesitikėjau, kad mane norėtumei pamesti, 3199 3| Jau, tamstele, meldžiamas, nesitrukdykite! važiuokite! - prašė vargdienis, 3200 7| rankos.~ - Tamošiau, nesiusk! Ar velnias tave apsėdo? 3201 8| dvaro užvaizdos bizūnas nesivyniojo aplinkui kaklą ir ausis 3202 1| tiek jame gyvybės buvo, kad nesižinojo pats, kur dėtis.~ - Visa 3203 1| parsivesk šeimininkauti.~ Nesižvalgė Juozas ilgai, nes jam daugiau, 3204 6| pasiskolinimą tinkamų rūbų. Neskaitau, kad nepasakytumėt: "Norėdamas 3205 8| trobelės, ir sudrebėjo. Bet neskubėjo į pagalbą:~ - Nesipriešink, 3206 1| kartą išgirsti Juozui labai nesmagių iš jų žodelių. Ilgainiui 3207 6| įsigraužė ir ramybę atėmė. Nesmagu buvo kalbėti, taip įkliuvus. 3208 6| mūsų "metežninkai" ponai nesmaugtų. Prašymus, sakau, Jo Didenybei 3209 2| pridėjo:~ - Senai sakiau: nesnauskime! Reikia žiūrėti, teirautis! 3210 8| pamiškėje merdėjo koks vyriškis, nespėjęs pasislėpti miške nuo kazokų 3211 8| pono susvajojimas, kursai nesubrendusiais savo sumanymais visa išgriovė, 3212 5| kurią ištisą praleido akių nesudėjęs!... Manė paimti nuomon kur 3213 3| Apgaudinėtojau! žmonėms galvų nesuk! ~ Būrys sodiečių sujudo:~ - 3214 8| nepasijudinęs.~ Niekieno nesulaikoma ugnis ūžė niūrai ir tratėjo, 3215 5| ponybė su chamybe vergybe nesumištų, - dar juo labiau, jei netikėtas 3216 1| artimiausioji jo draugė nesupranta, neatjaučia jo darbo vertės, 3217 2| nusispiovė senis. - Nejaugi nesuprantate, jogei tik broliškoji santaikoje 3218 5| politika to reikalauja. Argi nesupranti, jog su mumis nors retkarčiais 3219 1| išsmagys. Supranti?~ - Nieko nesuprantu, - atsakė rimtai Juozas.~ - 3220 5| Kvailas buvau, - tarė, - ir nesupratau, ką darąs; bet niekada jūsų 3221 7| savęs nei kitų savo žodžiais nesuramino. Išeidamas atsibučiavo su 3222 4| pamėlynavęs.~ Rymeika nesusieidavo su Juozu, nes nemėgo jo, 3223 7| Ka-ka-ka! nusikvatojo proto nesusigriebdamas varguolis, net girioje atbalsis 3224 6| gurkšnelis išsimetus. Bet kad nesusigundinus daugiau, ir to atsižadėjęs, 3225 1| nebaldysi!~ Smarkiau nesusikirsdavo juodu niekada, bet iš mažmožių 3226 8| peties kaulas, nei per daug nesusikratė įvytę smegenys: spyrėsi 3227 8| sukrypusiu perkirstu veidu, nesusilaukusi vedėjo, po žydus miestelyje " 3228 3| blaivai, kad nekiltų paskui nesusipratimų.~ - Priimkite jau, meldžiami, 3229 3| čia bekalbėti apie kokius nesusipratimus! Mes prie jūsų, kaip prie 3230 5| jaunikaitis.~ - Betgi tuo nesusirūpinai, jog tiems meiliausiems 3231 3| prie pono su liežuviais nesuskubtų! - pridūrė Rymeika.~ - 3232 8| užpuolikus, tiktai iš tarpo nesuskubusiųjų išsinešinti, begraibant 3233 8| visa prastojusį ir nieku nesutepusi savo gyvenimo senelį; apsaugojo 3234 4| jūs, kaimynėli, nematėte, nesutikote?~ - Še tai tau! Ar aš 3235 6| jog mano minkštos širdies nesuviliosite. Juk namie būdamas būčiau 3236 2| skroblus taip nudraskėte? - ko nesušuko Juozas.~ - Nei aš juos 3237 3| Reikia skubintis, kad jie nė nesužinotų, jog aš tuo užsiėmiau, nes 3238 7| aukštai, žydukas prietamsyje nesužiūri. Pagrobė Tamošius žyduką 3239 1| gyvenimą diena iš dienos ir nesvajojo, kad kitaip galėtų būti.~ 3240 2| senis ir nusispiovė, nieko netaręs.~ - Matai - tęsė toliau 3241 2| siuntančiam kaimynui.~ - Netauzyk! aš tau sakau,- suriko Laurinaitis, 3242 8| Duonos kąsnio visada gali netekti: ir ugnis gali sunaikinti, 3243 2| savo žemę išduoda į rankas netikėlių paniekinimui ir numarinimui! 3244 2| uodegą atras kas širdį. Netikėsi gal: išsitraukė "vorveli" 3245 3| neilgai trukus, sužinojo, jog netikėtasis karčemos gyventojas esąs 3246 5| susiprato, kame dalykas; taip netikėti buvo jam ponios ir pono 3247 5| tvarkų lengva susilaukti ir netikėto,- atsakė šildydamos ir džiovindamos 3248 5| nedrąsiai teisintis del savo netikėtojo apsilankymo.~ - Užėjau... 3249 6| vietoje lengva susitikti netikėtų daiktų. Taigi, kaip tik 3250 4| šiandien prarijęs; ką nors netikusį galvoja! - tarė, kiek paėjėjus, 3251 1| Ieškok, sveikas, ieškok! Netingėk ir į vandenėli pasibridėti! 3252 2| truputį vienas ar kitas krypt netinkamon kitiems šalin, tuoj: er-er-er! 3253 2| tiems patiems, iš kurių netinkamuosius žodžius išgavo - lyg tyčia 3254 2| ponas, Dieve duok dangų, netoksai buvo, kaip šitas, - tikino 3255 1| Užėjusis Juozą žmogus buvo netolimas kaimynas, kitąsyk baudžiauninkas 3256 1| pasidarbuoti.~ Laikas netrukdavo praeiti, ir vyturėliai, 3257 8| žvalgai teatsibaldė; sulauksim netrukę ir daugiau.~ Ir vėl nutilo 3258 1| Ir didesnių dyvų čia netrukęs matysi, - atsiliepė Tamošius. - 3259 4| Kietą turi ranką!~ - Netruks velnias po kailiu pajusti! - 3260 7| dabar klausk!~ - Laiko neturėjau! - trumpai pasiteisino Tamošius. - 3261 4| Giminių nei šeimynos senis neturėjo: giminės maro metais visi 3262 8| Jonušas. - Nejaugi ir dabar neturėtų širdies?! Pasiuto žmogus: 3263 6| susipažinti nebūtų buvę galima, o neturint pažinties, ir kam pagalbos 3264 2| atsakė.~ - Tai dar nieko neturite rankose?~ - O jūs? - 3265 7| būsi tėvas.~ - Kad nė neturiva daugiau su savimi, o tuo 3266 4| o kad ašara ant popierio netyčiomis nukrito, senis teisinosi:~ - 3267 6| sveikatos ir gerosios širdies neužmirsime, ir mūsų vaikai dar paminės, - 3268 6| sveikus išlaikys, iki mirdami neužmiršime ir visa atlyginsime su priedu! - 3269 6| nebijokit, ir jūsų, sako, neužmiršiu." Bežinąs visus vardais 3270 1| veja, betgi tėvo širdis neužmiršo: ligu laisvės spindulėlis 3271 5| jam nesisvajojo tą mieląją neužmirštamąją naktelę, kurią ištisą praleido 3272 2| bijodamas, kad ir jo pasakotojas neužmirštų, kas toliau buvo, skubiai 3273 5| vėl, nors nebėgo, bet ir neužsipuldavo labai prie jų gretintis. 3274 6| kiekvienas neišeina laukan neužsirūkęs. Penketas cigarų po 5 rub.... 3275 3| turtai nelobingi ir tam neužtenka. Kaip žmonės sako: dūšia 3276 8| Stonslovas: - per dvi dieni nevalgę, rytoj nė plauko niekam 3277 6| Taigi tas man sako: "Nevalia!" Tuo tarpu pamačiau, pati 3278 6| pridėti nemaža, nors aš ir nevažiavęs būčiau galėjęs apsieit. 3279 2| priežodį, jog nepatepęs ratų, nevažiuosi, ne tiktai sutauptąjį skatiką, 3280 8| per nugarą, nepamatęs ar neveizdėdamas, ką jau padaręs. Pamačiusi 3281 2| susiėmęs rankas: - ką daro tie nevidonai!?...~ Visa gatvė ir aikštė 3282 2| visu keliu ir ašarą dargi nevieną nubraukė, bepykdamas už 3283 2| ko tiktai kas panorėjo. Nevienam tada vienatinė karvė iš 3284 2| eik, senasis Judošiau! Neviešėjai, ir gali sakytis nebuvęs 3285 2| poną viešint, ir aš ten neviešėjau! ...~ - Eik tu, eik, 3286 4| lydėjo senuką Juozą, vyrų nešamą į trobą. Paskui pat ligonį 3287 2| susikišęs į kišenes ir galvą nešė aukštai. Juozo žodžius išgirdęs, 3288 8| apsikabinęs kokį pagali, nešėsi į griuvėsius savo trobelės 3289 3| Morta, reikalautais daiktais nešina ir, sustačius visa ant nepuikaus 3290 3| grįžti namo, kas vienas nešinas tuščia monopoline rankoje. 3291 2| bet ir paskutinius baldus nešino iš namų ir brukte bruko, 3292 1| į tą lauką tėvui valgyti nešiodavo!... Tėvas į dvarą baudžiavos 3293 5| vis tiek? Juk duodu tenai nešioti nuo mūsų valgių; ar ne vis 3294 2| paleistas Laurinaitis. - Lai nešnipinėja! Dar klausinėja priėjęs, 3295 2| Giniotį. Šis vėl velnio neštas ir pamestas. Kitąsyk, sako, 3296 5| kambarį pradėjo vakarais nešti visokius ūkio įrankius: 3297 1| aš girdėsiu.~ - Rasit, nežinai, kad žiemos laiku mūsų ponas 3298 5| kastuvus, arklių kinkinius. Nežinant kur bepasidėti, vis tai 3299 2| stačiai jau paklausė, ar nežinąs, kas nuo dvaro girdėti?~ 3300 7| darbų, darytų jiems del jų nežinios, silpnybės, tamsumo, o jos 3301 1| Kur gi jūs? - pakartojo, nežinodamas ko sakyti.~ - Prie jūsų 3302 2| pamatytiems, iš kur ir kas esą, nežinomiems sukčiams, kurie iš savo 3303 1| ponas pasimirė?~ - Kur gi nežinosi; girdėjau.~ - Tatai mūsų 3304 2| broleliai, tai jūs nieko dar nežinote? - nusistebėjo vienas iš 3305 6| buteluką. - Mes matome žiūrėję nežiūrėję.~ -Kam kas berūpi! Tiktai 3306 7| buvo būdas, nepakenčiąs nežmoniškumo. Ir dabartės: kėsodamos 3307 6| tik rankas trynėsi.~ - Nežūsite! - šaukė ir jis balsu visus 3308 3| alkūnėmis:~ - Aš sakiau, - nežymiai pratarė Rymeika, - jog čia 3309 3| tuo užsiimti, tai būdavo niekai man tenai nuvažiuoti!... 3310 1| Rodos, patrakusio šunies niekame nesimato.~ Kaimynas nuraudonavo. 3311 5| trūkdavo nepabaigta. Ne niekino jo, bet jau nebebuvo su 3312 7| pralaidokavo ir visa, kas mūsų, niekinti išmoko! Trempti po kojomis, 3313 3| labai mokytas, bet dabar niekuo daugiau užsiimti nenorįs, 3314 3| ne, tiktai man kumščios niežti, matant šitą apgaviką žmones 3315 7| nepaskaitytumei mums to parašo?~ - Niu! kodel ne! Tiktai man duosite 3316 8| Laurinaitukė geroka kačerga niuktelėjo per kaušą ir sudribdė ant 3317 8| griuvėsius savo trobelės ir niurnėjo eidamas:~ - Eiva, mamele! 3318 4| įsitempęs žiūrėdamas i noragą.~ - Tegu bus pagarbintas!... - 3319 4| grūdelio į žemę nemetė, bet ir norago nekišo; ot, - vaikščiojo 3320 2| Juozą, Juozą tą nenaudą norėjau pamokyti! - šaukė, besišiaušdamas, 3321 6| kad aš pats labai būčiau norėjęs pasikalbėti...~ - Nemokėk 3322 5| Ir buvo taip, kaip norėjo ponas: prie ponų stalo prisidėjo 3323 4| trūko, ot - kitokio gyvenimo norėjosi. Kokių gi atmainų savo gyvenime 3324 3| paskui - tiktai gerk ir norėk!... Argi ne vertai? ...~ 3325 3| Tik, žinoma, reikia tikrai norėti ir tepuklo nesigailėti, 3326 4| gi atmainų savo gyvenime norėtų, jis pats pasakyti nemokėjo.~ 3327 2| ir sakau: taip ir taip, norėtume žemės gauti...~ - O kaip 3328 5| Nesitikėjau, kad mane norėtumei pamesti, tiek nuo mūsų visų 3329 2| gandas apie dalijimą žemės, norinčių atsirado minios! ...~ 3330 2| vertę ir tiesą išaiškinti, norintiems gi ir pagelbėt neatsisakąs 3331 3| graibytis kepurės, apsimesdamas norįs pabėgti. Vyrai, aplinkui 3332 7| niūrai kartojo sau po nosimi senis, veizdėdamas i aiškiai, 3333 2| nekliudė, o to velnio kuprotoji nosis ir ten užkliuvo, neprasisuko. 3334 1| tada buvo vyras, dailiai nuaugęs: laibas, kaip liepa, stiprus, 3335 6| lyg ką norėdamas nuo jos nubraukti - kažin ką dengiantį ir 3336 6| Nesigailėjau "pakaros": nubučiavau rankas; pabučiavau į vieną 3337 5| vėl ponui ir poniai rankas nubučiavęs, nuėjo prie paprastojo savo 3338 5| galo ir vėl ponams rankas nubučiavo.~ Ponas, nustebęs valandėlę 3339 6| sodiečiai "poną daktarą", nubučiuodami vėl rankas. - Jei tiktai 3340 2| rankomis iš abiejų šalių nudaigstyta skroblais; a. a. tėvelis 3341 8| pro bites praeidamas, koja nudaužė nuo pamato dvejetą aulių, 3342 2| ir beširdžių žmonių ranka nudaužytų, dar neišsprogusių, rausvų 3343 6| priminiau, abu nubalo, kaip nudažyta siena; paskui paraudo, net 3344 2| aplinkui dengė daugybė saulės nudegintų ir beširdžių žmonių ranka 3345 6| žvaigždute šviečia! Rodos nudegsi paėmęs. O kaip gi kitaip 3346 5| apiplyšęs vien dvejetu gerokai nudėvėtų skalbinių ryšeliu vienoje 3347 2| Kam gi tuos skroblus taip nudraskėte? - ko nesušuko Juozas.~ - 3348 3| prižadėtu pasėti, ir širdis nudribo. - Šiemet miežių nebebus 3349 7| nebesuvaldydama aplink nudrikusių žilų šiurkščių plaukų, sukinėjosi 3350 2| Dabar jis jau ramus: tie nudriskėliai vargdieniai suneš tiek, 3351 3| Kada? - paklausė nudžiugę sodiečiai.~ - Ko gi belauksi? 3352 8| Einu ir aš tuojau, tiktai nueis šitie vaikinai, ką ten išdykauja! - 3353 2| Neilgai trukus ir pas jus nueisim "tvarkos padaryti"; gana 3354 6| Kas bus, tai bus; nueisime ir pamatysime. Daug žmonės 3355 1| visa gerai: nenori jie - nueisiu vienas, - nuramino save 3356 5| pavakariais mėgdavo jis nueiti pas pažįstamus sodiečius - 3357 1| jeigu mes visi senieji nueitume prie pono; prakalbėtume 3358 2| ir kam pinigus duoti? ... Nuėjau karčemon - sėdi kažin koks 3359 2| nekantriai atsakė Rymeika. - Nuėjome prie vieno, kišu - tada 3360 4| kitiem dviem šiurpis per nugaras perėjo.~ Nuo kryžkelės 3361 3| tyliai, kad niekas nebūtų nugirdęs; taigi vienas iš girdėjusiųjų 3362 7| daug sugadino, o Maušiukas, nuglostytas ir suramintas, skaitė:~ " 3363 7| pusvarsčio apsistojo: tai ne iš nuilsimo, taip jam staiga akyse sužibo; 3364 4| užimsi jo vietą.~ Lyg ką nujausdama, susispaudė jaunajam Riškui 3365 4| žiburys. Šunes, lyg negera ką nujausdami, ištisomis naktimis liūdnai 3366 5| paveržti nepasidrovi.~ Nukaito Riškus, tai išgirdęs, ir 3367 5| šnibždėjo jausmingai į nukaitusią panos Mortos auselę, kol 3368 1| brolyti tu mano, galutinai nukelnėję, laukan ištvarkė!... Paskui - 3369 2| Taigi tas Stapis išsišoko nukirsti kryžių. Ei, brolyti! kaip 3370 3| butelius. Pirmas Rymeika, nukrapštęs raudonąją galvikę, trenkė 3371 2| liesti atsisakė ir rankas nukratė ir gal būtų taip ir likęs 3372 7| žydukas šleptelėjo netikėtai nukritęs ant žemės nuo Jonušo rankų 3373 4| ant popierio netyčiomis nukrito, senis teisinosi:~ - 3374 2| nabagai! Ir aš buvau nosį nuleidęs, bet neilgai trukus teko 3375 7| girioje sakų, kiek nori!~ Nuleido senis galvą, bet staiga 3376 5| pinavijas ir, akis žemyn nuleidusi, padavė jam abi rankeli 3377 2| vaikščiojo vaikščiojo, sparnus nuleidusios, - mat, savo krašto ilgėjosi 3378 6| jeigu valdininkų nebūčiau nulenkęs. Juk ministeris sava ranka 3379 4| Pirmą kartą toksai nuliūdimas jį buvo apėmęs, kada pasibaigė 3380 2| netikėtai išvydęs žmones nuluptais kailiais...~ Tą jo sustyrimą 3381 2| netikėlių paniekinimui ir numarinimui! Kiek dabar pasiliko žmonių 3382 6| Taigi liepiau duoti numerį, apsidabinau kaip reikiant; 3383 5| neleis pražūti geram žmogui. Numeskite šlapias drapanas, apšilkite! 3384 2| kąsnį ar bulbę, praeidamas, numeta, o ne, tai ir be to tenka 3385 2| pavalgyti - ten namai; kur numirsiu - ten bus kapai.~ - Iš 3386 4| negesino: gulėjo užsimerkęs, į numirusį panašus; tik tylomis vandens 3387 8| žemė sudrebėjo! Ar vilką numušti taikeisi?~ - Tai čia 3388 6| prašymu. - "Duokš, sako, nunešiu!" - Aš sakau, kad aš pats 3389 1| gelbėdamas ponaičius skęstant. Nunešus juos buvo giltinė prie bedugnės, " 3390 7| vandenį bei gaminosi sau ilgus nuodėgulius, - čionai ant baltai aptiesto 3391 5| išdžiūvę; girios juk ir oro nuodus sugeria ir drėgmę, smalką 3392 2| tie medžiai, baltuodami nuogais kamienais, apiplėšta žieve, 3393 3| o viršuje besikaujančių nuolat mojavo tai tuščios, tai 3394 5| Tegu paduoda! mes nuomą mokėjome.~ - O prirodymus 3395 2| O kaip tamsta gyveni? nuomininkas ar kaip? - pertraukė Šliažas.~ - 3396 5| nesudėjęs!... Manė paimti nuomon kur gražų žemės plotelį; 3397 7| baudžiavos gyvenimo, kaipo nuomotojų, šią valandą darė vien įspūdį 3398 8| nors kilsta, tik visa į nuopuolį dar didesnį besmunka, tartum 3399 6| palaukit gi visa reikia dirbti nuosakiai! - atsikirto Laurinaitis.~ - 3400 5| pasikalbėjimo laikė save dvaro nuosavybe: juk negalėjo imti ir sugrąžint 3401 7| nepasidalindami ženklinosi nuosavybes ežėmis, kaupiniais ir perkasais. 3402 7| triukšmingai tyrinėjo iš nuovargio ir nuo degtinės jau mėlynai 3403 7| visos, sulig dar likusia jo nuovoka, įsikūnijo dvaro esybėje, 3404 5| įsisvajojo: pritykojo paną Mortą nuošaliai ir trumpai, širdingais žodžiais, 3405 7| žodžiais persimėtymas ir tikras nuoširdus jaunybės juokas kvatojimas.~ 3406 5| patarimą ir pašalpą mielai ir nuoširdžiai teikdavo, maža kas prie 3407 8| didžiausiu įnirtimu puolėsi kuo nuožmiausiai atkeršyti už tokį nužeminimą, 3408 4| porą kartų pasišokėjęs, nuplaukė oro vilnimis į lizdą, kur 3409 8| atšoko per visą priešakį nuplikintas verdančiu vandeniu; vos 3410 5| vienu akimirksniu be pėdsako nuplovė sieną, kurią dvaro ponija 3411 4| ir dejuodama, paskui.~ Nupraustas šaltu vandeniu, Juozas atmerkė 3412 5| visuotinis ūkio atsilikimas ir nupuolimas.~ - Ar tu girdėjai, kokie 3413 8| kapus, kartodavo liūdnu nupuolusiu balsu:~ - Buvo laimužė, 3414 3| kraipėsi, net prakaitas kaktą nupylė, o tuo tarpui vienatine 3415 1| jie - nueisiu vienas, - nuramino save senis ir, nieko nelaukdamas, 3416 6| bekyšančias; taigi seilę nurijęs, meiliai kvietė į vidų.~ - 3417 2| ten! ~ Juozas atsigręžė nurodytojon šalin: viduje tyro ploto 3418 5| raidės, maišėsi skaitlinės ir nusėdėti vietoje nebegalėjo. Tą patį 3419 4| sekė Juozienė, nusiverkusi, nusibaigusi ta viena diena, tik kojas 3420 6| kas dedasi, ir užsimiršo nusibraukti gausias ašaras, per liesąjį 3421 6| išsitraukė tabako žiupsnį, nusičiaudėjo ir prabilo:~ - Įeinu 3422 7| proto pasiklausk, nes visada nusidauši, - pridūrė penktasis.~ 3423 8| praslinko nuo tų liūdnųjų nusidavimų. Pono troškimas pilnai išsipildė: 3424 5| prie mūsų?~ - Sunkiai nusidėčiau, kitaip manydamas: tėvai 3425 5| baisiausiai, biauriausiai nusidėjęs ir su ašaromis meldė atleidimo.~ - 3426 4| nors žmogus geras, bet jau nusidėvėjęs. Rytoj rytą perduos tau 3427 5| dvaro naudai. Dabar ir jisai nusidėvėjo iš eilės ir niekas jau nebekviečia 3428 5| paprastoji ponams betarnaujant nusidėvėjusiųjų laimė.~ Sodiečių visuomenė, 3429 3| kitais pramoniais verstis. Nusidrėbęs sau molinę pirtikę, pusantro 3430 2| dieną mačius. Persižegnojo, nusiėmęs nuo galvos kepurę, ir dar 3431 1| ašarą nuo akių. atsiduso ir, nusikabinęs nuo gembės kailinius, ėmė 3432 2| pasiekė! - pritarė kiti, nusikvatoję.~ Ir vėl Juozas, stebėdamos, 3433 6| įtikinimą, aš dar kalbą žemai nusilenkęs užvedu: "Šviesiausiasis 3434 5| dirbti pajėgi; ateis senatvė, nusilpnės sveikata ir protas, ir išgirsi 3435 6| apsikrovęs, bet kažin ko nusiminęs: apskritosios jo vištakės 3436 1| gyvensi, nei jų su savim nusineši!...~ Žmona, pečius traukdavo, 3437 6| paties ministerio virėjas - nusipenėjęs taip, kad kaklas bus storesnis 3438 3| reikėję pasiliauti. Tada nusipirkęs gudročius senų kortų kaladę 3439 4| manau perskelti kramę: lai nusiraibo; nes nežinia, kada įkirs.~ 3440 4| ir, kaip tik išgalėdamas, nusiskubino vandens ieškoti. Arčiausias 3441 3| prasitariau, kaip kvailys! - nusiskundė, kasydamos galvą, daktaras, 3442 5| stulpais esą sakosi!~ - Tfu! nusispiaut ant tokių stulpų ir piliorių 3443 3| dalyką apdirbt, tai man tik nusispiauti! Tik, žinoma, reikia tikrai 3444 6| degtinės, kuri jau net tirštai nusistovėjusi, o tas skystimėlis, broleliai, 3445 4| Graudžiai apsiverkė Juozienė, nusisukusi į šalį, matydama, kad jos 3446 7| o tuo tarpu ir parašas nusitrins.~ - Ni! kad nėha; nėh 3447 3| taigi, kaip skęstąs, lentos nusitverdamas, pradžiugo pamatęs ne per 3448 3| vyrai.~ Žinovas už galvos nusitvėrė:~ - Atstokit jūs nuo 3449 4| pat ligonį sekė Juozienė, nusiverkusi, nusibaigusi ta viena diena, 3450 5| susirinkusieji, visi puldami padėti nusivilkti šlapių drapanų ir, kaip 3451 5| darbščios tvarkos, - paaiškino, nusišypsodamas pro ašaras.~ - Išvarė?!... 3452 1| Temo tada šviesusis nusišypsojimas ant senelio veido, pranykdavo, 3453 3| balsingai meldžias; o kad nusižeminimą prieš Aukščiausiojo sostą 3454 5| gaivinančiais, bet dažniausiai nusmelkiančiais, ponų malonės spinduliais 3455 5| Betgi kitaip laimė nusprendė.~ Tuojau ryto metą nuėjo 3456 8| kazokai valandėlę žiūrėjo nustebę į tą keistą paveikslą, kol 3457 8| ir jau beveik visai buvo nusukęs nuo pečių.~ Abudu lavonu 3458 1| uostys, "čia žirn, čia kvieč" nutardami. "Mes padarysime "štembukl", 3459 2| veidas blizgėjo lašiniais nuteptas, nepaprastas gi raudonumas 3460 4| apraišalus.~ Kas buvo nutikę, nieko neatsiminė; nežinojo 3461 4| vaikščioti. Betgi paskutinieji nutikimai visai pražuvo iš jo atminties. ~___________ ~ 3462 1| atsikartodavo; vos vienas nutildavo, Juozas kitą užtraukdavo, - 3463 6| tėvas mums.~ - Še še! nutilkite! Tėvas tėvu - apyskaita 3464 2| puolėsi Juozas klausti, visas nutirpęs.~ Senis rankas sudaužė: - 3465 6| dūminių juostų per pusę varsto nutįso paskui! Tada turime Jau 3466 1| iš jų žodelių. Ilgainiui nutolo nuo visų: jis jų neieškojo, 3467 5| iš geros širdies, šunims nutraukdama. Kai kurią dieną ir to pradėjo 3468 1| Prie jūsų ėjau, - tarė, ir nutraukė.~ Juozas bailiai po girią 3469 7| savo kieto kumsčio smūgiu nutrenkęs jas nuo kabių, puolė į vidų.~ - 3470 7| rišėjos?~ Kažin kodel daina nutrūksta, bet įkandin pakilsta stiprus 3471 1| savo peštynes del kokio nutvertojo vabalėlio, minkšto pūkelio 3472 1| sveikins pasigėrėdamas. - Nuvargai nabage, o širdelės pagaivinti 3473 6| Aplaistykime ponų letenos nuvargintus dirvonus. Tegu neša mums 3474 5| ir, kaip kas įmanydamas, nuvargusi senelį ramino ir glamonėjo.~ 3475 7| ateities ir teisybės mūsų nuvargusiajai šalelei.~ - O gal praeis 3476 5| mielieji kaimynėliai! - ištarė nuvargusiu drebančiu balsu; o kad pakėlęs 3477 6| Kitados, tokiais reikalais nuvažiavęs, būdavo, mėlynai priviešėsiu, 3478 3| pinigus.~ - Ką padarysi? Nuvažiuočiau, broleliai, kad turėčiau 3479 3| būdavo niekai man tenai nuvažiuoti!... Įėjęs "drast, drast" 3480 5| rūpestingai klausinėjo vyrai, nuvilkę nuo senio peršlapusį rūbą 3481 2| žieve, liūdnai siūbuodami nuvytusiais, tik išsprogusiais jaunais 3482 5| niekaip nesidavė seneliui nušluostyti sausai.~ - Tamsta, kur 3483 6| rankenėlė gryno aukso! Nušveista, kaip žvaigždute šviečia! 3484 2| galvočius", kurs tinkamai nušviesti moka surinktąsias žinias, 3485 7| gaisro pašvaistė jam taką nušvietė. Dar valandėlę liepsna atskirais 3486 8| nuožmiausiai atkeršyti už tokį nužeminimą, kaip ir vėl: smogė Stonslovas 3487 6| nors su viena akia, tuoj nužiūrėjo raudonas galvikes iš sermėgų 3488 8| nei esanti pergalima, nei nužudoma, tartum pavirtusi kūnu į 3489 4| savąjį! - Pasenęs gyvulys nužudomas, žmogus tiktai pavaromas... 3490 1| guli... Užmindė kazokai nužudytųjų kapą; užaugo veja, betgi 3491 5| taip sunyko ir vis labyn nyksta?~ Nutrūko kalbos, ir 3492 7| praeityje. Per pajuodusią jos odą žymu buvo visi kaulai, bet 3493 5| užsimiršimo ir pabėgo į savo oficiną.~ Dievuli brangus! Ko 3494 5| buvo naudingas. Davė jam "oficinoje" šviesų, švarų kambarėlį, 3495 7| apimtas padūkimo išbėgo oran. Pamiškėje sustojo, pačiupinėjo 3496 1| šakos, dobilėliai, raguoti oželiai ir margi paukštukai, - tokie 3497 3| gerai pridėti! - liuoba paaiškins, kodel aukštesnė už paprastąją 3498 1| sutvarkyti tas žinias ir paaiškinti.~ Kiekviena žemės saujelė, 3499 4| nesitikėjai taip greit tokio paaukštinimo?~ - O ponas Kajetonas? - 3500 4| sausų vikšrynų lizdui, o pabaidytos, svyravo ore, dejuodamos: " 3501 2| būt, jau artinasi svieto pabaiga, nes juk šv. Jono apreiškimuose 3502 6| neišlaikytų iki dienos tarnavimą pabaigiant. Bet ne mane sugauti: turėjau 3503 6| Dar apyskaita reikia pabaigti, kur jūsų pinigėlius išleidau. 3504 7| neatsiprašysim.~ Ežėmis, pabaliais, paupiu spėriai žengė du 3505 1| kuodotosios pempės, pakilusios iš pabalio, pasileido jam aplink pat 3506 3| daktarų: pažiūrės liežuvį, pabarškins, paklausys, trūbelę prie 3507 1| kas tuoj atkišęs skatikus pabarškintų. Eik tu, eik! Nabagė, naktį 3508 6| Kas traukia liežuvį?! - pabaudė kiti.~ - Nesiriekite! 3509 3| Jonušas priėjo prie durų ir pabildino.~ - Kas? - paklausė vyro 3510 7| akys ir graudžios ašaros pabiro per jo veidus. Dar valandėlė, 3511 7| kalbantį.~ Tiktai dabar pabojo didį, nepaprastą Tamošiaus 3512 3| pristatęs; paskui brikš brikš pabrėž ant korčiukės ir lieps tau 3513 6| pakaros": nubučiavau rankas; pabučiavau į vieną kelį, į antrą, o 3514 1| sulauksime!~ Apglaudęs ir pabučiavęs, paleisdavo. Ji rinko indus 3515 5| glėbį ir tvirtai tvirtai pabučiavo.~ - Aš tavo, tu mano 3516 6| ponui daktarui" rankos pabučiuoti. - Kaip gi? ar maždaug nors