| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
4518 3| atsigirti negalėjo jo nepaprastu protu. Labiausiai neatsidžiaugė 4519 2| krito apskritai atgal į prūdeli, šnabždėdamas.~ - O ten 4520 2| blizgančiais akmenimis išdėtas prūdelis, o pačiam jo vidury ant 4521 5| medžiagos! Ir tokie dar pučiasi, lyg rupūžės prieš saulę! 4522 8| kalno senasis dvaras, kol puiki senovės ponų sėdyba pavirto 4523 8| pajuoka? Kur kitą kart matei puikias dirvas, siūbuojančias, kaip 4524 6| man! O čia būdami - tokie puikūs! - stebėjosi Rymeika.~ - 4525 1| nutvertojo vabalėlio, minkšto pūkelio ar trupinio; visa užmiršta 4526 2| Įsipenėjo, kaip jautis, ir eina pūkšdamas, tik skubink trauktis iš 4527 2| stiklų žvangėjimas bei pukštavimas betraukomų kamščių; karčema, 4528 2| lukterėjęs tiktai, sušuko puldamas prie užkalbintojo:~ - 4529 5| kiti susirinkusieji, visi puldami padėti nusivilkti šlapių 4530 4| jau pačiame krašte visu pulku susipliauškusios pradėjo 4531 2| kryžių. Ei, brolyti! kaip puls pasinašėjęs! kaip kirs! ... 4532 2| dar neišsprogusių, rausvų pumpurų. Tasai reginys taip seni 4533 2| sukasi, kaip gyva žuvelė puode, - kur beišbėgsi! ... Susisuko 4534 4| yra, atrėžė:~ - Savo puodų žiūrėk! Kas yra tai yra, 4535 2| šunimis, kaip juodvarnin prie puolenos. Apsiautė lauką iš visų 4536 4| balos, gegužės, kvynai - jau puošė žaliąjį pievų rūbelį. Tik 4537 7| užpuls mums mūsų lizdus purenti. Žinią turiu tikrą. Ne pas 4538 4| laukus ir sodnus; klevai savo purėtaisiais žiedais klestėjo, tarytum, 4539 5| vindais. Paskui žiopliai pūrina ir stebisi, kad šalyje ligos 4540 3| tau kvapo, nei naudos! - pūrindavo ir guosdavosi žmonės. - 4541 2| Laurinaiti! - tarė, - kodel purvus man į akis drabstai? Juk 4542 3| gana nemalonios išvaizdos pusamžis vyras. Jau senokai sėdėjo 4543 3| Nusidrėbęs sau molinę pirtikę, pusantro ketvirtainio sieksnio didumo; 4544 3| apsišildyti!" Na, ir susiprask pusbuteli paimti!~ - Žinau ir aš, - 4545 6| miesčiuką parnešti keleto pusbutelių. Neilgai trukus, pasiuntinys 4546 1| baltuojančio ant kalno antroj upės pusėj, ir senelio akys pasruvo 4547 7| staiga aprimo, su pagalba pusgirtės šeimininkės Mortos apžiūrėjo 4548 8| išsišokusis apsiputojęs, apkaitęs, pusgirtis Giniotis. Žmogus žvėris 4549 2| nulaužė per kamieną dar pusiasveikį medį... Užtirpome visi veizdėdami.~ - 4550 8| Šie žmonės atėmė iš Juozo pusiau sudegusią sustingusią senelę 4551 3| geros sutemos, ir tik apie pusiaunaktį sugrįžęs prie pačios į patalinę, 4552 7| šokinėja.~ Nusibraukė pūslėtu delnu nuo kaktos šaltą prakaitą. 4553 6| ir su ragais, tiktai be pusnagų! Taigi įėjęs sakau virėjui: - 4554 6| betauzyti, kad mums gardi ir pusrublinė! - nekantriai jau pertrauke 4555 1| įrankiais, susėsdavo su žmona pusryčiauti. Pavalgęs, sakydavo:~ - 4556 8| troboje vien sriūbčiojimas, pūstymas bei barškinimas šaukštais, 4557 6| pasikalbėjus, pamarmėjus. Už kokio pusvalandžio visi vėl beišeiną. "Na, 4558 7| Vieko pritrūkęs, už kokio pusvarsčio apsistojo: tai ne iš nuilsimo, 4559 4| baltus žiedelius. Užtai putinai, į karklynus įsispraudę, 4560 7| žydukas ir prisiglaudė, kaip putpeliukas, po Jonušo pažasčia.~ - 4561 8| Bet vos gerai įpusėjo putrą srėbti, kaip staiga pasigirdo 4562 5| Tėvynės pilioriai tie puvėsiai!? ... ka-ka-ka! - nusikvatojo 4563 2| ant kelmelio pasilsėti ir pypkės užsidegti. Bet vos išsitraukė, 4564 6| linksta nuo įvairiausių pyragų! Ta laimė mano, kad ne pirmiena: 4565 2| garbinamos; patsai ponas, pyragus trupindamas, šėrė; dabar 4566 8| langelius aukštastiebiai radastai žieduotomis viršūnėmis maloniai 4567 4| Juozienę.~ - Neverk!... radau!... - ištarė, sunkiai alsuodamas 4568 6| kepasi visas jautis ir su ragais, tiktai be pusnagų! Taigi 4569 1| rūtų šakos, dobilėliai, raguoti oželiai ir margi paukštukai, - 4570 4| įsidrąsino karą jam paskelbti: raibosios ir žaliosios - visos, krames 4571 5| šiandien darbas: mirgėjo akyse raidės, maišėsi skaitlinės ir nusėdėti 4572 8| puolėsi keletas ginkluotų raitų kazokų, ir kibintojai pasislėpė 4573 7| šienauti, arti, o čia spragilus raišiojo.~ - Kad duosime, tai 4574 5| kokie platūs geradariai tie rakaliai! O kas gi tą ūkį gaišina?! 4575 3| Daugiau toje gydykloje jokių rakandų nebuvę ir daktarui nereikėję: 4576 7| atmintis. Tie gana ilgi metai ramaus po baudžiavos gyvenimo, 4577 8| dešimčių metų: turėjo duonos ir ramią pastogę geri darbštūs žmonės, 4578 8| įžėlę! Kur kitą kart aplink ramias trobeles rūtelės linksmai 4579 1| iškrapštė ir, vis nesurasdamas raminančiojo atsakymo į kilusiuosius 4580 3| išsisuksime šiaip taip, - raminosi patsai save, - užtat įgysime 4581 1| tą ir išmaitino - liuoba ramins senis susitiktąjį raudonasnapį. 4582 8| pat ryto darkydami nakties ramumą. Matyt, dvare nesigailėjo 4583 4| Atsigulė į lovą, bet ir ten ramumo nerado. Taigi, pasiėmęs 4584 7| persiėmęs vietos ir apystovos ramumu; bet nei savęs nei kitų 4585 6| neabejojate, tai del mano ramybės turite išklausyti. Vienas 4586 6| Tiems gi taip pat nepateptos rankelės plyšta - plaušojasi ir kliūva. 4587 5| nuleidusi, padavė jam abi rankeli ir tyliai tyliai, kad ir 4588 2| minkštu keliu, paleidęs rankenas, užkalbino. Matyt, ir jo 4589 6| krištalinė, durys sidabrinės, rankenėlė gryno aukso! Nušveista, 4590 8| kaminą: apsikabino abiem rankom, įtempė nugarą, kaip bulius, 4591 2| visiems duočiau. Aš jam rankon pinigus, o jis ėmė kratytis. - 4592 5| kasoje nėr; išduoda korteles. Rankpelnis darbininkas, bijodamas uždarbio 4593 6| valdininkus, atėjusius su "rapartais". Sveikas gyvas! Sveikas. 4594 2| sodietis žmogus visa tai ras, jeigu ne karčemoj? Karčemose 4595 2| nepaprastas gi raudonumas ir lyg rasa padrėkusios akys rodė, kad 4596 2| karčemoj? Karčemose taip pat rasdavosi ir visokių "žinovų", kurie " 4597 6| ar tai mes už kalnelio rasime? - Priėjęs Rymeika išsuko 4598 2| atsigręžė: šalip stovėjo prie ratelių maždaug jo metų sodietis. 4599 2| priežodį, jog nepatepęs ratų, nevažiuosi, ne tiktai sutauptąjį 4600 8| Laurinaitienė jodo kazoką, raudona kojine pašižabojusi, arba 4601 1| ramins senis susitiktąjį raudonasnapį. Dabar visai netoliese paupyje 4602 3| Rymeika. - Ar turi, Tamošiau, raudongalvę?~ - Turiu! Kaip gi be 4603 2| nuteptas, nepaprastas gi raudonumas ir lyg rasa padrėkusios 4604 8| žlugtužį skalbia"; taip pat rauplėtoji Tamošiaus duktė.~ Nė 4605 2| nudaužytų, dar neišsprogusių, rausvų pumpurų. Tasai reginys taip 4606 5| javais, sėmenimis, linais; rašinėjo kontraktus, priiminėjo pinigus, 4607 4| Nuo šiol būsi mano raštavedys.~ Jaunasis Riškus išplėtė 4608 4| neužilga buvo paskirtas dvaro raštavedžiu, kada ponaičiai iškeliavo 4609 5| paprastojo savo darbo į raštinę.~ Bet Riškui nesisekė 4610 6| ausimis girdėjęs ir akimis regėjęs. Tam juk ir važinėjau, kad 4611 4| visus kaimynus - niekas nei regėjo nei matė Juozo.~ Apie 4612 1| išsigandusios, kad biauru buvo ir regėti. Darbininkai, vasaros laiku " 4613 7| vidų ir visai kitokį čionai reginį pamatė, negu pas Laurinaitį: 4614 8| visas šalis. Dar nematyto reginio buvo išėjęs pasižiūrėti, 4615 2| mandagiai besigėrėdamas tokiuo reginiu. Smagios jo mintys: jau 4616 8| Baisi, biauri ir juokinga regykla. Du kazoku nė plauko neįstengė 4617 3| atkalbės?~ - Matys Dievas reikalą ir atleis; ne vien poteriais 4618 1| širdį priėmei. Dabar didesni reikalai užėjo... Galime visi šunų 4619 2| savo pinigus tikresniems reikalams.~ - Ir tiesą pasakė, - 4620 6| Neprapuls. Pirmiausias reikalas sąžinės! - sustabdė sąžiningasis 4621 5| ponas: - čia politika to reikalauja. Argi nesupranti, jog su 4622 5| jog tai tėvynės gerovė tai reikalaujanti, kad kuo daugiausia žemės 4623 8| Kodel? ... Tėvynės labas reikalaująs! Kad juos pragaras prarytų 4624 3| daktaro šeimininkė Morta, reikalautais daiktais nešina ir, sustačius 4625 5| neprotaudamas, ar teisingi ponų reikalavimai, pasijuto baisiausiai, biauriausiai 4626 5| sutvėrimas - prigimties reikalavimų vergas. Ir mūsų Riškus, 4627 2| užkalbino. Matyt, ir jo širdis reikalavo pasiguosti del naujosios 4628 5| bet dar ir kitą lygiai reikalingą ir gerą darbininkę pavilioti 4629 5| guodė savaip, kaip ir kitą reikalingąjį savo turtą, kol tas buvo 4630 6| bet ir ne kas mėnuo jie reikalingi, o šimtus rublių neša? Nepridėjus 4631 1| lentynėlę ir išsiima sau reikalingų tam tikslui dalykų: šukių 4632 4| reikalų apkalbėti; dabar, reikalui priėjus, sklendė prie Jonušo 4633 3| savo valgiau ir ne kartą reikdavo todel savųjų prikišti. Bet 4634 2| reikalų, apie kuriuos būtinai reikė pasitarti ir pasikalbėti 4635 3| augintais arkliais verstis reikėję pasiliauti. Tada nusipirkęs 4636 6| tylėjote. Dabar palaukt reikės: kai tenai bus aprūpinta, 4637 5| kambarėlio, nes čionai, girdi, reikėsią pastatyti mašiną viščiukams 4638 3| prieš Aukščiausiojo sostą reikšdamas, kumščia krūtinę sudauždavo, 4639 7| negalėjo perprasti, ką jie reiškia. Įėjo į kiemą - durys atdaros; 4640 3| tau pavogiau arklius? - rėkė, kaip keptas vėžys, paraudęs 4641 1| gražiai susitardavo, ir rengdamos savo širdyje į jaunąjį poną 4642 7| kitos aušrelės. Šit mes ir rengiamės ją priderančiai pasitikti. 4643 1| kiaulė pipirus! ne jai ir renkami. Tiek teišmanai, kiek iš 4644 8| rankomis turėjo apkabinęs, kaip replėmis, vokiečio kaklą ir jau beveik 4645 6| vieną į Kauną, antrą į Reseinius, trečią į Vilnių pastūmiau. 4646 8| šiaip taip išsidangino; retesnis, kas laimėjo surasti gailiaširdžių 4647 6| pilną auksini bliūdą, kaip rėtį, pati ministerienė, iš tarnaitės 4648 7| atbalsių: vienmarškinis rėžė šieną savo apluoke; klojo 4649 2| broleliai turi džiaugsmo!~ - Rėžk, brolau, ką ranka pasiekė! - 4650 6| imsiu kloti! kaip imsiu rėžti, broleliai jūs mano, apsiverkdamas!... 4651 6| davinėti, rodos, lyg būtų per riebu, - pasakė jaunasis Jarašiukas.~ - 4652 1| ir nebesutūrimos ašaros rieda per veidus. Juk a. a. senasis 4653 6| ir tiek pat plonintėlių riekelių smulkios gražios duonos, 4654 2| pataikys!~ - O pats vien rietis. Iš to gi taip pat nedaug 4655 1| šniokščia, ūžia savo amžiną rimtąją gaidą...~ Čia jis sau, 4656 1| kepurę užsidėjo ir ramus, rimtas takeliu ėmė eiti.~ - 4657 2| tolyn, nieko nebodamas, rimtu balsu:~ - Tiek težinai, 4658 1| pabučiavęs, paleisdavo. Ji rinko indus nuo stalo, jis, peiliuką 4659 8| griuvėsius išgainioti žmonės ir rinktis kiek likučių, kas liko, 4660 8| avižų menkutis želmenėlis, riogso apvytus ir taip pat parudus 4661 7| graudžios ašaros be paliovos ritėjo per jo sausą veidą. Ir lengviau 4662 4| giedra, šilta, saulutė žeme ritinėjasi. O tau kaip? bloga širdis?~ - 4663 8| Ten pat palaidojo ir Riškų ir Laurinaičius. Laurinaitienė 4664 8| mirties ruošiasi trise su Riškum. Ar ten yra kam spirtis? 4665 3| atžalų. Kažin, ar būtų kokia "roda?"~ - Man matosi, jog 4666 2| taip pat gerai žino; taigi rods nemenkesnė tuomet buvo rugiapiūtė 4667 8| pirmyn, kaip šuva, kelio rodyti.~ Priėjo artimiausią 4668 3| neapalpęs, iš daktaro nagų, nors rojaus rūbais, ir sprukęs stačiai 4669 7| graudulinė, įstatyta į išduobtą ropę; sujuodavęs nuo dūmų medinis 4670 3| barškindamas apvyniotu ant pirštų rožančium: - į "brostvą" štai esu 4671 2| klausinėja priėjęs, kas dvare, rrruppuže! Kam tas toksai turi manyti, 4672 2| akli, kvaili? ... Palauk rrupužnagi!~ - Mokytojo ir akys! - 4673 5| nuvilkę nuo senio peršlapusį rūbą ir šiek tiek vargšą suraminę.~ - 4674 4| jau puošė žaliąjį pievų rūbelį. Tik ievos, tartum, neįsitikėdamos 4675 3| trūksta...~ - O pora rublelių bus? - klausdavo pagaliau 4676 6| Ne tik kapeikomis, bet ir rubliais tenai neužkiši. Rublį neša 4677 6| nebereikia: išvirpinau trejetą rublinių ar ketvertą ir kišu į saują, 4678 3| aš iš prigimties - ne iš rublio, kaip tai sako, gimęs, o 4679 6| už pasiskolinimą tinkamų rūbų. Neskaitau, kad nepasakytumėt: " 4680 6| mūsų nebemėtys, nors ir iki rudens sutruktų neatsiuntęs matininko? 4681 1| piovė, oi-oi-oi!... Dabar rūdyja dalgelis ant gembės, o jis 4682 8| siūbuojančias, kaip jūrėmis rugiais, kviečiais, dabar tie laukai 4683 2| rods nemenkesnė tuomet buvo rugiapiūtė taip pat karčemininkams: 4684 8| Taip trejetą dienų garavo, rūko ant. aukšto kalno senasis 4685 3| tos karčemos kamino dūmus rūkstant. Ėjo kalba, kad kažin kas 4686 3| vyriškis, tiktai pajutęs tų rūkylų bei garylų pragarinį kvapą, 4687 8| ruduoja šunramulėmis ir rūkštyniais įžėlę! Kur kitą kart aplink 4688 7| žiūrėtojams ne vieną mėlynuojančią rumbę, kaipo atminti ponų globos 4689 6| užeina atsigerti. Ministerio rūmuose juk visa taip sudaryta: 4690 8| litanijas kalba, prie mirties ruošiasi trise su Riškum. Ar ten 4691 1| paklausė Juozas.~ - Reikia ruoštis, kad, paklausti, turėtume 4692 2| trečiąjį leisti. Didelį rūpesnį turėjo, iš kur begaus tiek 4693 6| taip gausiems pono daktaro rūpesnių vaisiams aplaistyti ir taip 4694 4| su plūgu į laukus. Veltui rūpestingoji sėjikė iš medžio šakų šaukė: " 4695 1| gentainis, ir dvaras tau labiau rūpi, negu badas ir vargas be 4696 3| nenorįs, kaip tik savo dūšia rūpinąsis. Tą žinią bobos išgavo nuo 4697 4| liūdnai kukavo beržyne, rūpindamos, kam šįmet užmetus auginti 4698 3| Oi-oi-oi! ką čia bedaryti? - rūpinosi daktaras.~ - Del Dievo 4699 8| juokaudami. Ir ko turėjo rūpinties? Duonos kąsnio visada gali 4700 2| niekieno jau nebespiriamas rūpintis, kur bepriglaus vargingąją 4701 7| sugautas.~ - Skaityk, rupūže, kad apsiėmei! Ar nematai, 4702 5| Ir tokie dar pučiasi, lyg rupūžės prieš saulę! Supuvėliai!~ - 4703 1| jam iš rankų nekrito.~ Rūsčiomis žiemos dienomis ir ilgais 4704 6| nebereikią, nes ir visą didžiąją Rusiją su vokiečiais ir tripūgomis 4705 6| visi mokyti: kiekvienas rusiškai šneka, kaip žirnius beria! 4706 8| ir tasai nematytasis jame rūstumas, su kuriuo pasikėsino ant 4707 8| surado abu užgriuvusiame rūsyje. Sunku buvo bepažinti. Tamošius 4708 8| kart aplink ramias trobeles rūtelės linksmai žėlė ir kvepėjo, 4709 1| Smaikščios eglelės, skarotos rūtų šakos, dobilėliai, raguoti 4710 8| sukuopęs, įsitaisė su dukterimi Rygoje sankrovą ir gana pelningai 4711 2| dviejų senių kalbą pertraukė rykavimas viso būrio prisiartinusių 4712 7| nebebuvo lemta sulaukti linksmo rytmečio.~ - Dieve, padėk! - netikėtai 4713 8| tai reikia privalgyti ir rytojui. Iš pilvo, rasit, nebeišgrobs 4714 4| pirmi žydėjo, nebodami rytšalių, tarp žaliojo apsiausto.~ 4715 5| švarkas ant pečių ir mažas ryšulėlis rankoje.~ Iš dvaro išguitas, 4716 2| kvailas; jūs jauni gudresni; ryžkitės!~ Nutilo senis. Tylėjo 4717 3| reikia pamislyti". Lai ryžtasi: kaip pasiklos, taip išmiegos.~ - 4718 6| ir sidabrinėmis sagomis sagoti, tai ir su pinigais kitokiais 4719 3| Taikėsi ir tokių, kurie sakėsi gerai ji žiną, ir tie tai 4720 5| suprask tėvynės stulpais esą sakosi!~ - Tfu! nusispiaut ant 4721 7| ėmė braukyti apdžiūvusius sakus ir kimštis sau į kišenes. 4722 1| ir, persižegnojęs, išėjo, sakydamas:~ - Pasilik sveika, motin! 4723 3| bobomis vežini: Ot, - liuoba sakys: - ketvirti metai, kaip 4724 2| širdį parodyčiau, ir tai sakysi, kad mėsos gabalas, - atsakė 4725 2| Judošiau! Neviešėjai, ir gali sakytis nebuvęs dvare? ... Tfu! ~ 4726 6| taip pat gėralas, ypačiai saldus pasigardžiuoti. Taip po 4727 6| silkių, degtinės karčiosios, saldžiosios, konjako, rumo, - net galva 4728 6| dėkui - išėjau. Širdis salėja - gerti norisi. Įeinu pas 4729 8| tvirtesnių narių, visų tų samanotų ir skarotų senių, kurie 4730 1| sustirusiuose per žiemą senelio sąnariuose. Linksma ant širdies, lengva 4731 8| įsitaisė su dukterimi Rygoje sankrovą ir gana pelningai ėmė verstis. 4732 2| nesuprantate, jogei tik broliškoji santaikoje ir vienybėje jūsų galybė, 4733 4| Keistą aš šiandien sapną sapnavau! - atsiminė Jonušas: - 4734 4| Keistą aš šiandien sapną sapnavau! - atsiminė Jonušas: - mačiau 4735 8| šaukė mieguistu, lyg sapnuojančiu balsu.~ Paskui ėmė krapštyti 4736 4| padėjo Juozienei ligonį sarginti. ~___________ ~ Juozas 4737 4| drebulys ima.~ - Dieve, saugok nuo nelaimės arba piktosios 4738 1| paaiškinti.~ Kiekviena žemės saujelė, su sprogstančiomis joje 4739 8| sugniaužtas sustingusioje saujoje. Vien malonus likimas apsaugojo 4740 4| niekas to vardo neištarė. Saulei leidžiantis, visas tas būrys 4741 5| jį, kaip ledas pavasario saulėkaitoje, ir bepaliko išsinešt apčiuopiamos 4742 4| nieko: visur tylu, ramu, saulėta, gražu. Staiga sušliukštėjo 4743 1| dažniausiai vakarais nuo saulolydžio, iki vakarinei patekant. 4744 8| del tėvynės naudos."~ Saulutei patekėjus, supuolė būrys 4745 2| dangaus, vietoje šviesiosios saulutės, raudonas kryžius ir paženklinsiąs 4746 5| nesidavė seneliui nušluostyti sausai.~ - Tamsta, kur išvažiuoji? - 4747 8| Anelė visiems laidokams ir sausaširdžiams ant patyčių ir apjuokos; 4748 3| gubernijos valdytojų mokėdavo savais takais prieiti. Taigi, sužinojęs, 4749 6| laimikis: rasi kaip nors ir savaisiais žmoniškai išsiversiu. Pastačiau 4750 3| namų, ten vėl mažiausiai savaitė išeis. Senai buvau, mat, 4751 2| atėjusiųjų: - mus jau dvi savaiti, kaip apmatavo!~ - Jau 4752 6| nudėvėtas esu, - liūdnai savąją kartojo senis; - kas nauda 4753 6| gardesnio. Ogi ir skatikėliai ne savi kišeniuje barška, kad ir 4754 1| skatikais gyvensi, nei jų su savim nusineši!...~ Žmona, 4755 5| plotelį; matėsi jau esąs savininkas gražios, šviesios trobeles, 4756 3| paklausė vyro balsas.~ - Saviškiai, ponali! - atsiliepė atėjusieji 4757 8| viršžmogis" - turistas ir savoje sėdyboje. Pagaliau nieko 4758 2| buvo senojo pono beveik savomis rankomis iš abiejų šalių 4759 4| visi išmirė, šeimynos gi savos neteko jam įsikurti; kadangi 4760 5| sodiečių besilankymus ir vėl savotiškai apie tatai protavo.~ - 4761 8| stalininku, dabar vokiečių "savuoju" pakeistas. - Ašaromis tų " 4762 6| sakau, mūsų šalies ponai savus žmones, - čia gimusius, 4763 6| reikalas sąžinės! - sustabdė sąžiningasis skriaudžiamųjų globėjas. 4764 6| po 5 rub. Į kieno vežimą sėdai, su tuo ir susidėk! Kad 4765 2| Mokytojo ir akys! - kvatojos sėdintieji už stalo, žiūrėdami į besikėsojantį 4766 6| šviesą laužo, švytuliuoja. Aš sėdu tada į karietą mieliausiu 4767 8| kol puiki senovės ponų sėdyba pavirto galutinai pelenais.~ 4768 8| viršžmogis" - turistas ir savoje sėdyboje. Pagaliau nieko vietoje 4769 3| ir dar mitriau trykšdino seiles pro dantis pačian vidurin 4770 4| laukus. Veltui rūpestingoji sėjikė iš medžio šakų šaukė: "sėk 4771 4| trobą. Paskui pat ligonį sekė Juozienė, nusiverkusi, nusibaigusi 4772 6| Kodel? Kodel negalėsite? Sėkite, dirbkite, kaip dirbę, o 4773 1| su sprogstančiomis joje sėklomis, kiekvienas šapelis pritraukdavo 4774 3| pavilgant, ir kalba sparčiau seksis, - ragino. - Ką čia bekalbėti 4775 5| Mintaują, į Rygą su javais, sėmenimis, linais; rašinėjo kontraktus, 4776 1| dešimtis porų klumpių išskobęs, sems sustatydavo jas asloje ir 4777 6| keliavo mūsų pažįstamieji į senąją karčemą, šeštadienio pavakario 4778 3| Tamošiaus ir Rymeikos buvo tai senatvei sutaupytieji skatikai; Jonušo 4779 1| žiemos laiku ką gi dirbsiu senatvėje? tai ir tėplioju žmonių 4780 8| kazoku nė plauko neįstengė senei išplėšti, nes visutėli buvo 4781 1| kad jau būta vartojama senelių sodiečių, ir mokslininko 4782 5| kodel akys niekaip nesidavė seneliui nušluostyti sausai.~ - 4783 6| ir jau mane pažįstąs iš senesnių laikų. Tuojau mane už rankos, 4784 4| Buvo tai visiems pažįstamas seniausias dvaro tarnas. Visą savo 4785 1| nebloga būtų, jeigu mes visi senieji nueitume prie pono; prakalbėtume 4786 6| maža tai verta? Ogi ir mums seniesiems šį tą papasakosi ir patarsi, 4787 1| kiekvienas šapelis pritraukdavo seniuko akis: ištisomis valandomis, 4788 1| kaip sapnas... Kas mus senius į kapus bepalydės? Kas apverks, 4789 8| bematant naują butą užuot seno.~ - Apsimeta senė, o 4790 7| širdims.~ Ši vakarą šitoj senoje, į kapus žengiančioje vergėje 4791 3| išvaizdos pusamžis vyras. Jau senokai sėdėjo jis tylomis kampe, 4792 7| Nemiegojo čia: pro mažučius senos apdribusios trobos langelius 4793 1| Kiaules peni koplyčioje: senovinius ponų kapus kiaulės knaisioja, 4794 4| pagaliau pasakė, kad tai esąs sentimentalizmas: liguistas įsijautrinimas, 4795 2| daigstęs tuos medžius su senuoju ponu, abu dar jaunu būdamu. 4796 7| keletas ar keliolika valdovų senute nepasidalindami ženklinosi 4797 3| Kas čia šiandien? - Sereda! Na, tai kitą subatą pavakariu 4798 4| drobių galai; aplink jas, sergėdami, bėgiojo ūbaudami vaikai, 4799 4| atsiliepė Rymeika.~ - Dieve, sergėk! - pritarė dievobaimingai 4800 1| pono? ... Vokietis, sako, sergsta poną, kaip aki kaktoje, 4801 7| Užsimetė ant pečių sermėgą ir, pametęs dalgį vietoje, 4802 6| nužiūrėjo raudonas galvikes iš sermėgų kišenių bekyšančias; taigi 4803 1| išmaišęs, užsikurdavo pypkę ir sėsdavos prie darbo. Užsimovęs sau 4804 8| linksmiau darosi ant širdies. Sėskimės gi prie stalo! Ar aš vienas 4805 8| tai dar ne kariuomenė. Sėskiva, Stonslovai! Gailu putros. 4806 3| sodiečius.~ - Prašyčiau sėstis, kad turėčiau ant ko, - 4807 8| neužilga pasirodė važiuotojai: siauroj aukštoje kalamaškoje sėdėjo 4808 6| lipynė krištalinė, durys sidabrinės, rankenėlė gryno aukso! 4809 6| susiprask, sako, kad čia jau sidabriniais neužkiši; tai artimiausiasai 4810 6| Kiek davei?"- Keturis sidabrinius - sakau. - "Taigi susiprask, 4811 4| savąjį ir priėjau; dabar tu siek savąjį! - Pasenęs gyvulys 4812 7| gaminama, bet ir už visa, ką siekia žiloji atmintis. Tie gana 4813 5| negalime prieiti su žagre, ten siekiame su kastuvu ir nagais išdirbame, 4814 3| pirtikę, pusantro ketvirtainio sieksnio didumo; vienoje to rūmo 4815 1| išsitraukęs, kirpo ženklą į sienoją.~ Pirmiausias nuo stalo 4816 1| Pirmiausias nuo stalo sienojas gerokai buvo iškarpytas - 4817 6| daktaras atsikėlė, atsidarė sienoje įtaisytą indaujėlę ir išėmė, 4818 1| keliolika užkarpų ir per visą sienojo plotį išpiautasis kryželis 4819 1| pragyventieji metai. Antrajame sienojuje matėsi beveik perpus užkarpų, - 4820 1| Užkirpo karpus dviejuose sienojuose, į trečiąjį pažvelgė, "amžiną 4821 8| nepasiduodama kabinosi langų, sienų ir staktų, šaukdama visų 4822 3| išilginių šiaudų gultą, o prie sijos pakabinęs iš drobulės įtaisytą 4823 6| išsiversiu. Pastačiau po silkę, dvejetą menkių, kaip kultuvių, 4824 3| bei duonos šmotuko? ... Ir silkės, rodos, buvo gabalas: duok 4825 6| teiksitės "liunderskinių" silkių, degtinės karčiosios, saldžiosios, 4826 1| ir motinikė ėmė kažin ko silpnėti. Kasdieną didžiau linko 4827 4| Žmogaus kvailybė: silpnybė pririša ir sunku!...~ - 4828 7| darytų jiems del jų nežinios, silpnybės, tamsumo, o jos liepsnojantys 4829 4| parvirtęs užsigavęs ir truputi sirgęs.~ - Kame Jonukas? - vėl 4830 4| o tau nėr ko kito liga sirgti!~ Atsigulė į lovą, bet 4831 2| apiplėšta žieve, liūdnai siūbuodami nuvytusiais, tik išsprogusiais 4832 8| kart matei puikias dirvas, siūbuojančias, kaip jūrėmis rugiais, kviečiais, 4833 6| Didenybei per tamstos šviesenybę siunčiamus perima, lig tamstos šviesenybės 4834 2| mėsos gabalas, - atsakė siuntančiam kaimynui.~ - Netauzyk! 4835 5| sykių per dieną nežinia kas siuntė man į kambariuką po torielėlę 4836 4| kurios bekaišiojo savo laibus siurbtuvėlius i kiekvieną atvirąją geltonąją 4837 6| perrėkdamas. - Atitikote ką siųsti! Nesigiriant, ne kiekvienas 4838 2| Ilgai gal būtų dar taip siutęs, kad aukštas ir stiprus 4839 5| suspėjo įsižiūrėti į dvaro siuvėją, ir pašoko jame noras savo 4840 1| pakalbėjęs, suimdavo savo skabtus ir visokius įrankius ir 4841 4| bešluostąs ir svetimų turtų skaičiais knygų popierius bemarginąs. 4842 4| Kajetono, aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo tvarką. 4843 8| ponaičiai palaidūnai nepaprastai skaisčią, dailią bet miesto gudrybių 4844 8| viršūnėmis maloniai dailino, skaisčių grakščių mergaičių ir lakštingalų 4845 1| lauknešėliu bėgančią: naši, skaisti, linksma; tartum, girdi 4846 6| užmokėti, iki kapeikos! Žinoma, skaitant eilėje ir mane patį, nes 4847 5| mirgėjo akyse raidės, maišėsi skaitlinės ir nusėdėti vietoje nebegalėjo. 4848 8| nors lėtesnis, bet kur kas skaitlingesnio raitelių būrio bildesys 4849 4| skaityt, rašyti ir dargi skaitliuoti, todel, kaipo namų augintas 4850 5| visuotinės gudrybės knygą, skaito. Tik vienas iš darbininkų, 4851 7| Dievo duotu ponu ir tėvu skaitos, kaipo mums pasakoja; jei 4852 6| valandą popiet, bet tenai tat skaitosi kaip tik priešpiečiai; tatai 4853 7| spąstuose sugautas.~ - Skaityk, rupūže, kad apsiėmei! Ar 4854 4| tai gana greit pramoko skaityt, rašyti ir dargi skaitliuoti, 4855 8| žydus miestelyje "žlugtužį skalbia"; taip pat rauplėtoji Tamošiaus 4856 5| dvejetu gerokai nudėvėtų skalbinių ryšeliu vienoje rankoje 4857 7| Sveiki, vyrukai! Skalsios rodos! - pratarė gana tyliai 4858 2| kiau kiau! visu plotu šunes skalyti! ... Stirnelė nabagėlė šen 4859 7| įkandin tarė barškalų ir skambalėlių tęvi atbalsiai. Valandomis 4860 8| pertraukė nemažiau liūdnas skambaliuko atbalsis nuo vieškelio miške 4861 8| degančią trobelę. Išgirdo skardų, graudų verksmą žmonos, 4862 7| kepenas ar nenori? - kyla vėl skardus merginos balsas. - Ko beužsimanė!~ 4863 8| ir gailus jos verksmas skardžiu atbalsiu garsėjo po mišką. 4864 7| pečių suskylėjusius senus skarmalus ir rodė žiūrėtojams ne vieną 4865 1| priraižyta. Smaikščios eglelės, skarotos rūtų šakos, dobilėliai, 4866 8| narių, visų tų samanotų ir skarotų senių, kurie vieni beatminė 4867 3| tai senatvei sutaupytieji skatikai; Jonušo buvo skolinti, ir 4868 3| juk aš, kaip sunkiai tasai skatikas jums ateina, ir jums rodos, 4869 6| palaukti dar gardesnio. Ogi ir skatikėliai ne savi kišeniuje barška, 4870 7| labai žemai už malonius skatikėlius. O kai apie mieląją žemelę, 4871 1| kad tau kas tuoj atkišęs skatikus pabarškintų. Eik tu, eik! 4872 8| kartas kalbėdamas klejoja - skaudu ir žiūrėti.~ - O ką senis 4873 2| senis, pertraukdamas jo skaudžiąsias mintis. - Įsimanė čia į 4874 2| per mišką namo, o liūdnos skaudžios mintys neapleido jo visu 4875 7| visomis smulkmenomis visus skaudžius ir biaurius atsitikimus 4876 5| rankomis, sucypė iš širdingo skausmo, kaip pelė katino smaugiama, 4877 7| išpera! - dejavo širdingu skausmu ir didžiausiu įnirtimu, 4878 5| užmiršdamas pamažėli savo paties skausmus: - susamdys padieniais ir 4879 3| dabar rankoje laikydamas skepetukę, kurios kampelyje turėjo 4880 6| Ką jau ir bekalbėti! Skersai išilgai ėję nerastume kito 4881 1| nepadėjo, gelbėdamas ponaičius skęstant. Nunešus juos buvo giltinė 4882 1| galvą į pavojų leisdamas, skęstanti, tikriau sakant, jau paskendusį 4883 3| nebepatogu; taigi, kaip skęstąs, lentos nusitverdamas, pradžiugo 4884 7| ir, išsitraukęs titnagą, skiltuvą ir gabalėlį sausos, minkštos 4885 7| bereikia? čiakš! čiakšt! skiltuvu į titnagą, knatelis žybt, 4886 4| į pagirį; taigi reikėjo skirtis.~ - Na! tai iki subatos 4887 4| žolynų paskynę, o senelis sklaidė juos, tvarkė ir į vainikus 4888 4| ankstybąja šilima, nedrąsiai skleidė savo ilgųjų kekių smulkius 4889 1| tarpu varnai tiek besiranda: sklenda, kaip pašėlusi. šit, ką 4890 4| dabar, reikalui priėjus, sklendė prie Jonušo arba prie Rymeikos, 4891 8| naktis: žaras nuo dangaus skliauto beveik ir nepranyksta. Netruko 4892 8| Jiems todel ir tas žemės sklypas ir sava trobelė ne taip 4893 5| Pas mus mažiausias žemės sklypelis naudą neša: kur negalime 4894 1| kibirams šulus tašė, geldas skobė.~ Iš visų darbų labiausiai 4895 5| vergauti už nebeatgrąžinamąją skolą. Ir mūsų Riškus ištikimai 4896 3| sutaupytieji skatikai; Jonušo buvo skolinti, ir tai kokiomis palūkomis!... 4897 7| priepuolyje nereikalavo žodžio skolintis; kiekvienas gi statesnis 4898 1| didelių minių verksmą ir skriaudos aimaną; žodžiu, matė visą 4899 7| atmintis visų nežmoniškų skriaudų, baudžiavos galvijų buities 4900 6| sustabdė sąžiningasis skriaudžiamųjų globėjas. Paėmė gabalą anglio 4901 8| galutinai išdaužę, įniršę skrido malšintojai ir tvarkytojai 4902 8| priešakyje kazokų plakamų žmonių, skridusių į visas šalis. Dar nematyto 4903 2| parsiduoda.~ - Kam gi tuos skroblus taip nudraskėte? - ko nesušuko 4904 7| į tą dievobaimingą darbo skruzdėlę, kokiu visų iki šiol buvo 4905 8| netoliese degėsių gulėjo skruzdyne išmestas ir užmirštas paraližuotas 4906 1| valandomis, pritūpęs prie skruzdyno, tyrinėjo jis mažų darbščiųjų 4907 3| apverstos dugnu aukštyn tuščios skrynelės, - atsigrįžo į sodiečius.~ - 4908 4| zirzėjo darbštieji vabalėliai, skubėdami naudotis šiltąja giedra 4909 1| kitų paukštelių pagalbon skubinasi; šnekučiai, žvirbliai, net 4910 2| ir eina pūkšdamas, tik skubink trauktis iš kelio! Taigi 4911 4| po alksnyną baubdamas, skundėsi poros nesurasdamas: "Sunku 4912 7| žiloji pasenusi, apdriskusi skurdė išlindo iš savo kampo, tartumei 4913 5| žmonelės! nelyginant kaip skurlį arba išspaudą, iš kurios 4914 7| išsirėplino pro uždurelio sienos skylę. Tiktai šuo kažin koks, 4915 1| šukėse dažus, kiekvienai skyrium įdėdamas plunksną, o visas 4916 3| bei šlakstydamas visokiais skystimais, linguodavęs iki susivemiant. 4917 6| tirštai nusistovėjusi, o tas skystimėlis, broleliai, prašviečia, 4918 4| mirties šmėklą po linkinę slankiojant.~ Staiga paskutiniojo 4919 2| kažin kokį žmogų, nepertoli slaptomis krūmais neriantį. Šiurpuliai 4920 3| žinovas.~ - Nesenai iš sląstų išlindai už nakties darbus 4921 6| kažin ką dengiantį ir slėgiantį. Riškui pasakoti pabaigus, 4922 3| senosios karčemos linkon slenkančių trejetą sodiečių.~ - 4923 1| margoms klumpėms dangaus slenksčių nebaldysi!~ Smarkiau 4924 6| savo pasakojimą toliau.~ Slenku aš į virtuvę, tik staiga 4925 5| ir galvą palenkė žemyn, slėpdamas vėl apsiašarojusias akis.~ - 4926 8| Pasiuto žmogus: visa savyje slepia!... Rodosi, kiek atsileido 4927 1| ašaros smaugė gerklę ir slopino kalbą.~ - Tfu! piemenų 4928 1| lentelių įkilus kalinėja jis slyvų ir vyšnių viršūnėse; o kiek 4929 4| Pakelia jis gerai: dar smagesnis būna įsitraukęs, o šiandien - 4930 2| kam ir be manęs; yra tatai smagesnių už mane. Aš čia pasamdytas. 4931 2| kaip ir rankos: kam kuo smagiau, tuo tas ir pelnosi sau 4932 2| besigėrėdamas tokiuo reginiu. Smagios jo mintys: jau du sūnu aukštąsias 4933 6| griuvėsius. Patsai daktaras, smagus ir linksmas, tik rankas 4934 1| ko tenai buvo priraižyta. Smaikščios eglelės, skarotos rūtų šakos, 4935 6| atvilgyti, - tarė lupinėdamas smalą.~ ~ - Ne, ne! Palaukit! - 4936 5| nuodus sugeria ir drėgmę, smalką išlaiko! O kas kaltas, kad 4937 2| Senis Juozas, taip pat smalsaudamas, turgun buvo atėjęs su kuo 4938 4| verkė, aimanavo senis, o smalsiosios viešnios, kaimo bobelės, 4939 3| kartais girdėjosi atskiras smarkesnis trenksmas arba stiklų žvangėjimas, 4940 7| atrodo. Gerai sakoma: per smarkiai nepulk, proto pasiklausk, 4941 1| slenksčių nebaldysi!~ Smarkiau nesusikirsdavo juodu niekada, 4942 2| aiškinosi atvedusieji, - smarkus vyras, tai greitai ir įsismagino; 4943 3| duos sava ranka, tai tokia smarvė pasiutusi nuo vaisto lėkdavo, 4944 8| smegenys: spyrėsi rankomis smaugdama; kandžiojo ranką kaukdama 4945 8| įsikibo, lyg tartum katinas, smaugdamas kiški, į kazoko kaklą, o 4946 1| gyvais žodžiais. Smaugti kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos 4947 5| skausmo, kaip pelė katino smaugiama, ir nebesulaikomos ašaros 4948 8| per daug nesusikratė įvytę smegenys: spyrėsi rankomis smaugdama; 4949 7| trukšmingos vyrų kalbos; visus bet smelkė trankus pačios Laurinaitienės 4950 6| blykt blykt akimis, kaip tik smetonais! Tada susiprask, broleli, 4951 8| leido plyta, ir pataikęs į smilkinį, pardaužė ant vietos. Pamatę 4952 8| nužeminimą, kaip ir vėl: smogė Stonslovas didele plyta 4953 3| ėmė krist iš visų šalių smūgiai ant jo paties.~ - Neklausykit 4954 6| sidabrinių jam į saują. Tyčiomis smulkiais ir išsikeitęs turėjau, mat, 4955 2| bei tokie kumečiai, bet ir smulkieji žemininkai, ir atkartodami 4956 6| pat plonintėlių riekelių smulkios gražios duonos, padėjo ant 4957 4| skleidė savo ilgųjų kekių smulkius baltus žiedelius. Užtai 4958 7| besirengiantiems vyrams su visomis smulkmenomis visus skaudžius ir biaurius 4959 4| gandras nebeiškentęs tyliai snapą ištiesė ir, žengęs keletą 4960 8| bedvase stovyla, ar nepaprasto snaudulio apimtas, ar ką galvodamas - 4961 1| kas?~ - Matai, nėr ko snausti.~ - Ką gi darysim dabar? - 4962 3| prašeniją" ant pasturgalio ir snukio išrašysiu!~ - Būk žmogus! 4963 8| suradęs Juozo kirvi, talžė sodelyje Juozo taip mylimus medelius.~ 4964 5| besusieidavo dabartės Riškus su sodiečiais šalyje nuo dvaro reikalų. 4965 6| visiems žemę atimsiu ir sodiečiams atiduosiu."~ - Taip sakė? - 4966 3| savo kampeli!...~ Ir sodiečio širdis sudrebėjo, tai atminus; 4967 3| ką darysi? Vargui užėjus, sodiečiui pirmiausia tenka atsiminti, 4968 5| kviečiamas ir Riškus ir sodinamas kitapus virtuvo ir didžiojo 4969 3| prašė, galvas lenkdami sodiškiai. - Gerklę pavilgant, ir 4970 2| kartais pasikalbėti su "sodiškiais"; būdavo tai ypačiai tada, 4971 4| Kas pasakė kitiems sodiškiams apie atsitikimą su Juozu - 4972 5| gražios, šviesios trobeles, su sodneliu aplinkui, - žodžiu, matėsi 4973 4| kvapu girias, laukus ir sodnus; klevai savo purėtaisiais 4974 1| žmones išmėtė, išvaikė, sodybas su žeme sulygino, užarė 4975 4| sulaukus, tik Palieknės dvaro sodybose kažin ko nepaprastai buvo 4976 8| Neisiu ir dabar! - sopulingai sušuko Juozas.~ - Tai 4977 3| nusižeminimą prieš Aukščiausiojo sostą reikšdamas, kumščia krūtinę 4978 7| kumsčios ir veidas mainėsi spalvomis.~ Klausėsi ir tylėjo 4979 7| stipriai įtikinti savo globėjo, spartūs ir linksmi kibo dabar Palieknės 4980 4| saulės spinduliuose, o antai spartusis šnekutis vylingai plasnojo 4981 3| grikštelėjęs ir kumščias spausdamas, Juozą paminėjus.~ Tuo 4982 6| suolą ir liepė palaukti. Tik spėjau atsisėsti - beįeinąs kitas: 4983 3| šokęs, kaip padūkęs, ir spėjęs išsisukt, dar neapalpęs, 4984 8| galvą.~ Neapsiriko: vos spėjo vaikinai padėti šaukštus, 4985 7| Ežėmis, pabaliais, paupiu spėriai žengė du vyru, ir neilgai 4986 1| atsitolino murmėdamas ir spiaudydamas bei grasydamas nežinia kam.~ 4987 8| palaidotų žmogaus kūnų kirminai spiečiasi ir visa naikina jų pražudytojams 4988 4| masindami didelius bičių spiečius, kurios bekaišiojo savo 4989 8| kandžiojo ranką kaukdama ir spiegdama, nebegalėdama pati ištraukt 4990 8| Aprimo aplinkinė. Pradėjo spiestis aplinkui griuvėsius išgainioti 4991 1| neužmiršo: ligu laisvės spindulėlis bliktelėjo, jis savo rankomis 4992 5| nusmelkiančiais, ponų malonės spinduliais dvasios reikaluose ir ponų 4993 2| taip jiems gaivingų saulės spindulių, lyg tyčiomis pilnoj saulės 4994 4| čirškėjo šiltuose saulės spinduliuose, o antai spartusis šnekutis 4995 2| paklausė Juozas.~ - Tfu! - spiovė senis: - biauru, brolau, 4996 7| buvo šienauti, arti, o čia spragilus raišiojo.~ - Kad duosime, 4997 8| neįstengė duoti atolygon.~ Ir spraudžiasi iš akių karti, deginanti 4998 4| įšilo, jau ir nebeatsimainė; sprogstą medžiai ir kerai pripildė 4999 1| Kiekviena žemės saujelė, su sprogstančiomis joje sėklomis, kiekvienas 5000 3| nors rojaus rūbais, ir sprukęs stačiai į laukus. Už kokio 5001 8| trobą. Giniotis pripuolęs spyrė koja į užsklęstas duris.~ - 5002 1| paukščių čiulbavimas, tai sraunojo upelio čiurlenimas, - visa 5003 8| ant ko parsiėjus.~ Ir srėbė sau jaunieji, linksmai juokaudami. 5004 8| vos gerai įpusėjo putrą srėbti, kaip staiga pasigirdo nuo 5005 8| girdėti buvo troboje vien sriūbčiojimas, pūstymas bei barškinimas 5006 4| Pelėda! - valandėlę stabtelėjęs, nutarė Rymeika: - ir aš 5007 7| matomą ugnį. Liepsna dabar stačiu stulpu iškilo aukštyn, ir 5008 6| sudaryta: durų ir langų staktos, nelyginant bažnyčios žirandolių 5009 8| kabinosi langų, sienų ir staktų, šaukdama visų šventųjų 5010 8| vaikinas, buvusis dvare stalininku, dabar vokiečių "savuoju" 5011 2| Tur būt, žinote Jeronimą Stapį? Tas vaikis, žiūrėk, nesenai 5012 2| esąs už Dievą. Taigi tas Stapis išsišoko nukirsti kryžių. 5013 7| kodel nepaprastai ilgai statė tenai lazdą.~ Aplamai 5014 7| skolintis; kiekvienas gi statesnis atsispyrimas žymėjosi nauja 5015 1| žmones išnešęs, vos imdavo statinėti savo marguosius klumpelius, 5016 5| rankomis: garinius tartokus stato ir, įsisukę į miškus, kaip 5017 8| ėmėsi sunaikintus rūmus statydint išnauja; bet ir čia pajėgų