| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
5018 8| bildesys ir daina su žiauriu staugimu. Dar trumpą laiką garsėjo 5019 2| nusikvatoję.~ Ir vėl Juozas, stebėdamos, žiūrėjo į šitą gaują. Kai 5020 1| padarysime "štembukl", kad visi stebėsis!" - liuoba girsis naujieji 5021 1| Tartum gyvi!~ - Anokie ne stebuklai, - pamodamas ranka, sakydavo 5022 1| čia lygu ką sumąstavo ir stengias atvaizdinti tai gyvais žodžiais. 5023 2| trankė stalą kumščia, kad net stiklai šokinėjo, ir kažin ką vedžiojo 5024 3| prisičiaupdama, kiekvieną paduotą stiklelį kratė į save iki dugno. 5025 6| jo:~ - O juk tuo vienu stikleliu ir tiktai dar proto nenuskandinsime. 5026 6| Laurinaitis apsidairė stiklo.~ - Kam čia tų niekų? - 5027 7| išsinešdamas drauge paskutinius stiklus.~ - Nėra šėtono, nėra! 5028 7| vidurnaktį miške vėrė širdį ir stingino kraują. Buvo tai juokas 5029 2| pasijutęs nebepergalimai stipresnėse rankose, tuojau aprimo ir 5030 8| gi atsitiko su žmonėmis? Stipresni vienur kitur tarnauti parsisamdė, 5031 4| užjausdamas ir tarė kiek stipresniu balsu:~ - Eik šen, eik! 5032 1| turi mokslą, mes turime stiprias rankas ir kietus kumščius; 5033 4| iš miego pabudo, ir ėmė stiprintis. Prasiblaivęs, kaip mažas 5034 8| kančius nelytėjo jų jaunų stiprių pečių, nei akamono nei kito 5035 4| ponas, - man reikia vikraus, stipro vaikino, o Kajetonas, nors 5036 2| kalbų beklausant! - sušuko stipru balsu kažin kas iš karčemos 5037 4| vienametis. ~ Ant galo stiprusis būdas paėmė viršų, ir senis 5038 7| ko nebetekti, sveikatą ir stiprybę pragyvenus. Ir šitai dabar 5039 5| gali sau laisvas dangintis stipti kitur.~ Ir šit išeina 5040 2| plotu šunes skalyti! ... Stirnelė nabagėlė šen šmėkš, ten 5041 2| valandomis rodėsi, kad stogas štai kilnojas nuo to pragarinio 5042 7| O kad taip po dvaro stogine paleidus raudonąjį gaidį 5043 1| raudonąjį gaidį patupdyt ant stogo... Žūta būta!...~ - Pirksi 5044 6| kažin kas kaip suriks brač: stoi! kur lendi! Mat, tenai visi 5045 3| nieko nepadarysi! Koksai stonas, toks žiponas turi būti, - 5046 6| padarysime." Nors aukšto "stono", bet labai geros širdies 5047 8| ne kariuomenė. Sėskiva, Stonslovai! Gailu putros. Jei gi ir 5048 8| Jonušo duktė.~ - Mudu su Stonslovu sutrupinsime visus dar už 5049 6| nusipenėjęs taip, kad kaklas bus storesnis už mūsų vyrą per juostą - 5050 2| savo žemelės naikintojai stos tenai akyse Aukščiausiojo 5051 6| aš ant greitųjų tą alų, stovėdamas, tik činkt! - diktelėjo 5052 7| Aukščiausiojo Teisėjo akyvaizdoje stovėdami maldausime geresnės ateities 5053 2| atminimu,. ten didelis kryžius stovėjęs, po kuriuo per kryžiaus 5054 8| pasityčiojimo juokas, ir stovėjusis po medžiu Tamošius paklausė:~ - 5055 2| ant aukšto mūryto šulo stovi... plika moteriškė!~ - 5056 7| nebesuvaldydamas rankos, pataikė į stovinčią stiklinę ir susivarė sau 5057 8| medelius.~ Vienas beliko stovįs, kada pašaukė jį vadovauti 5058 6| pasigailėdamas žmogaus, stoviu ir laukiu. Tik beįeinąs 5059 1| kiliopų pažingėjo, tai šiaip stripinėjo, - tiek jame gyvybės buvo, 5060 6| nelyginant bažnyčios žirandolių stripinėliai, šviesą laužo, švytuliuoja. 5061 7| kaimynai. - Žemė mūsų! Varysime striukuosius vokiečius iš mūsų žemės, 5062 7| degtukų. Išsitraukė šiaudų struogą, suglamžė, suplaušojo ir 5063 1| pažįstamą.~ - Sveikas, gužiau strypakoji! Sveiks parlėkęs, ilgasnapi! - 5064 5| pilioriais, - suprask tėvynės stulpais esą sakosi!~ - Tfu! nusispiaut 5065 4| rankomis, lyg ką nuo savęs stumdamas, ir kažin ką kalbėjo be 5066 5| laibomis kojomis typ typ stypsoja po lauką, kiekvieną akimis 5067 1| kaip tie ilgablauzdžiai stypsojo po laukus su knygomis rankose!... 5068 8| tartum norėdamas įžvelgti jo suakmenėjusios širdies gelmę.~ Giniotis, 5069 4| žmonės, užjuodavo dirvose suartos vagos; šen ir ten pasigirdo 5070 7| susilauksite kiekvienas suaugusis mažiausia trijų mastų." 5071 1| klumpelius, būriai žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, džiaugėsi neatsidžiaugdami, 5072 6| be reikalo ir trukdai, - subarė pats daktaras. - Aš tada 5073 3| Sereda! Na, tai kitą subatą pavakariu galite vėl čia 5074 7| veltui žmonės kalba.~ - Ir sublogęs: kaip per vartus išbraukytas 5075 6| visa vokiečiais apleidžia. Subruzdimas, sumišimas pasidarė netikėtas!... 5076 5| prisidengęs akis rankomis, sucypė iš širdingo skausmo, kaip 5077 6| Ministerio rūmuose juk visa taip sudaryta: durų ir langų staktos, 5078 3| reikšdamas, kumščia krūtinę sudauždavo, atbalsis visoj bažnyčioje 5079 2| Ėmiau prašyti. Už žodžio sudaužėva rankas, užgėrėva magaryčių, 5080 7| aš čia tau visus degtukus sudeginsiu?!...~ - Ai vai, tate! - 5081 8| žmonės atėmė iš Juozo pusiau sudegusią sustingusią senelę ir palaidojo 5082 4| kur aš dabar dingsiu?! - sudejavo moteriškė. - Su gerumu nėra: 5083 2| prie vieno, kišu - tada sudėję buvom penkias dešimtis - 5084 7| liejome, kad dabar sveikatą sudėvėjusius išmestų už tvoros, išgintų 5085 6| šalių apstojo! Būtų gražiai sudraskę į kąsnelius, kad nebūtų 5086 8| baisi su supiaustytais ir sudraskytais žandais ir sutrupintomis 5087 7| širdžiai kerštu užsidegus, sudrėko akys ir graudžios ašaros 5088 8| niuktelėjo per kaušą ir sudribdė ant slenksčio angoje.~ 5089 8| Giniočio pajėgos priblokštas sudribo ir liko vietoje nepasijudinęs.~ 5090 1| tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo savo ilgąjį trimitą.~ 5091 3| braukdamas ašaras nuo lieso, sudžiūvusio veido..~ - Tai ko gi 5092 7| kėsodamos ir mojuodama sudžiūvusiomis ir pajuodusiomis rankomis, 5093 8| besisvaidantį pagalį glausdavo prie sudžiūvusios krūtinės ir linguodavo linguodavo, 5094 3| kad tenai velniai naktimis sueigas darą.~ Vieną dieną nustebo 5095 2| vyras Tamošius nebūtų jo suėmęs į savo rankas.~ - Na! 5096 7| nekantrumo rankomis daug sugadino, o Maušiukas, nuglostytas 5097 6| Mat, ten virėjas tik ką sugadins bekepdamas ar virdamas - 5098 2| vietoje! ... Mažuliukus sugaudė ir išsidalijo.~ - Čia 5099 7| šaukė lygu spąstuose sugautas.~ - Skaityk, rupūže, 5100 7| tęvas balsas, lyg tartum sugautos merginos, ir taip toliau, 5101 7| ji, lygu gandras žalčiuką sugavęs. - Ai vai! šonkauliai sulūžo; 5102 5| protinga mergaitė ir greitai sugebėjo kaip reikiant gyvenimo painias 5103 6| meldžiamieji kursai kur sugebės! - kalbino meiliai globėjas: - 5104 5| girios juk ir oro nuodus sugeria ir drėgmę, smalką išlaiko! 5105 7| Išsitraukė šiaudų struogą, suglamžė, suplaušojo ir ėmė brėžti 5106 7| suspiegė žydukas, nes Tamošius sugniaužė ji, lygu gandras žalčiuką 5107 6| globėjas įsikarščiavęs, kumsčią sugniaužęs pamojavo.~ Vyrai džiaugdamies 5108 7| galvą, bet staiga pakėlė sugniaužtą kumstį.~ - Nė gyva dūšia 5109 6| matonijąs, o su pagalba sugraibytųjų pinigų vedąs prekybą vogtais 5110 5| nuosavybe: juk negalėjo imti ir sugrąžint dvarui atgal jam suteiktųjų 5111 8| sušuko Juozas.~ - Tai sugriausime trobą, - perspėjo valdininkas.~ - 5112 8| Juozus. Kazokai pripuolę sugriovė lubas.~ Viduje, matoma, 5113 8| Giniotis pakišo, nes tik lubas sugriovus, tuoj pasirodė dūmai ir 5114 6| žydelaitei, kad veikiai sugrįšiu, ir išėjau. - Tiek ten aš 5115 8| aimanuoti! - sušuko tuo tarpu sugrištą jaunikaičiai: - gal dar 5116 6| aprūpintų!" Ir štai aš sugrįštu jums apyskaitos išduoti, 5117 2| kada gandrai nabagėliai sugrįžę kuo ramiausiai sau ilsėjosi, 5118 3| ir tik apie pusiaunaktį sugrįžęs prie pačios į patalinę, 5119 6| gudo mėnesi pralaukęs, namo sugrįžti gautum tuščiomis. Man ir 5120 8| išvilkti ant dirvono, o kazokas sugrobęs už vienos rankos vilko žeme 5121 1| visada; poterius pakalbėjęs, suimdavo savo skabtus ir visokius 5122 5| ir žemę visą prie dvaro suimti: kažin kaip devynerius laukus 5123 2| staiga kažin kas smagiai sujudino šakas artimoj tankmėje! ...~ 5124 6| tikino karštai iš gilumos sujudintų širdžių.~ - Bet delto 5125 3| nesuk! ~ Būrys sodiečių sujudo:~ - Tylėk, tylėk! ar 5126 7| įstatyta į išduobtą ropę; sujuodavęs nuo dūmų medinis kryželis, 5127 8| Tamošiaus. Tik porai savaičių sukakus, surado abu užgriuvusiame 5128 3| stovėjo daktaro gultas, menkai sukaltas iš lentų ir pagalių, išblindusia 5129 1| savo Jonelį, kaip dailiai sukaltus iš lentelių įkilus kalinėja 5130 4| suūbavo.~ Tolumoje šuva sukaukė ir daugiau nieko nebesigirdėjo; 5131 2| ir kas esą, nežinomiems sukčiams, kurie iš savo pusės visa 5132 3| prisimetusio ilgaliežuvio sukčiaus! - staiga pasigirdo daugelis 5133 5| atsidūsimas, tai stiprus sukeikimas tarp susirinkusiųjų vargdienių.~ - 5134 7| bepročio. Laurinaitienės sukildintos baudžiavos šmėklos visos, 5135 7| nudrikusių žilų šiurkščių plaukų, sukinėjosi viduje aslos, išvertus žėrinčias 5136 8| pamato dvejetą aulių, o sukiršintos bitės supuolė kirsti arčiau 5137 6| džiaugsmą, kad, tik duris suklabinus, tuojau patsai globėjas 5138 7| kryželis, o aplink visi suklaupę skaitė litaniją: dvaro išgintas 5139 6| apžiojo galvikę, porą kartų sukliunkinęs gurktelėjo ir perdavė daktarui; 5140 7| Ai vai, tate! - suklykė vėl žydukas ir prisiglaudė, 5141 6| kaip žirnius! Truputį kiek suklysi, - tuojau už čiupros už 5142 8| nepaprastai ilgus dantis giliai suknabdino į kazoko ranką, taip kad 5143 8| šakningų ir tvirtų dantų, suknabdintų kramzlėtoje rankos kietmėje. 5144 8| iškirto Laurinaitukei akį. Ir sukniubusią ėmė talžyti per nugarą, 5145 6| gudrybės ir drąsumo, ir suko liežuviu, kaip klebetu, 5146 8| pergalėtojų", o aplink degėsius sukosi pora drąsesnių ir gudresnių, 5147 7| apluoke; klojo pašliaukui sukrautus žiedus, kuriems jau nebebuvo 5148 4| tartum gyte linkinė atgijo: sukruto žmonės, užjuodavo dirvose 5149 4| netoliese ant tako pamatė sukruvintą baltą linini kaklarišį; 5150 4| įspraustas, gulėjo baisiai sukruvintas Juozas ir mojavo rankomis 5151 8| vienos akies ir biauriai sukrypusiu perkirstu veidu, nesusilaukusi 5152 4| tik kojas bepavilkdama sukumpusi senelė.~ Nors niekas 5153 8| tvarkytojų, ir likučius sukuopęs, įsitaisė su dukterimi Rygoje 5154 5| Riškus, nors ašaros, varu sulaikomos, smaugė jam gerklę; išgėrė 5155 2| nieko? - paklausė, kvapą sulaikydamas, Juozas.~ - Iki laiko, 5156 8| pirmi žvalgai teatsibaldė; sulauksim netrukę ir daugiau.~ 5157 1| durnele! Dievas duos, tai ir sulauksime!~ Apglaudęs ir pabučiavęs, 5158 3| avižos želmenis, girdi, suleidusios, kad, nors keletą mėnesių 5159 3| įpuolė, ar kirmis širdį sulpė, - iš karto jis nutverdavo 5160 7| sugavęs. - Ai vai! šonkauliai sulūžo; ai vai!... ai vai mier! - 5161 3| tarpe; iki šiol, tur būt, sulygo. Jau, tamstele, meldžiamas, 5162 1| darbo: jis kitą darbą buvo sumanęs.~ Svajojo senis, kaip 5163 5| panai Mortai atmainęs savo sumanymą.~ Pana Morta, nors ne 5164 8| kursai nesubrendusiais savo sumanymais visa išgriovė, sulygino 5165 5| sušuko, pasipiktinusi pačiu sumanymu, ponia: - argi jam ne vis 5166 7| eikime! bėkime! - pritarė sumanymui Jonušas. - Matysime, ką 5167 4| vis viena, kaip kad avinas sumanytų su volungėmis po medžius 5168 1| širdis!... O čia lygu ką sumąstavo ir stengias atvaizdinti 5169 5| pasikviestas tiems laukams sumatuoti; diena iš dienos laukia 5170 6| laimės karščiui apgesyti. Sumetė vyrai Laurinaičiui į kepurę 5171 6| daktaras į jį ir i degtinę, ir suminkštėjo širdis ir jo:~ - O juk 5172 6| apleidžia. Subruzdimas, sumišimas pasidarė netikėtas!... Pagaliau - 5173 7| tęvi atbalsiai. Valandomis sumūkė karvė, tai avių pirmyn ištrūkusių 5174 8| tau kur kitur sutirpę, - sumurmėjo Tamošius, užuot atsakęs 5175 8| gali netekti: ir ugnis gali sunaikinti, ir vagis pavogti, o kazoko 5176 8| susgribęs nepasiduoti, ėmėsi sunaikintus rūmus statydint išnauja; 5177 2| nudriskėliai vargdieniai suneš tiek, kad dar ir atliks 5178 4| Tamošius tik kažin ko buvo suniuręs: į kalbą visai nesikišo; 5179 8| išmetęs ir pats kažin ką sunkaus iš rankos. - Reikia eiti, - 5180 8| Ko svaidais tokiomis sunkenybėmis? ... Net žemė sudrebėjo! 5181 3| žinovui vieko trūkti prie sunkesnių liginimų, todel nepaprastai 5182 8| kad jau abi nebegyvi.~ Sunkiausios nelaimės susilaukė patsai 5183 6| jau taip nebepakeliamai sunkinančios kalbos sausų butelių degtinės 5184 7| neprasiblaivė. Ilgi perkentėtų sunkių vargų metai neleido jiems 5185 6| tiktai beesu iš buvusios sunkos ir visos kam nors betinkamos 5186 2| Smagios jo mintys: jau du sūnu aukštąsias mokyklas baigia, 5187 1| atsiklaupė, bučiuoja kapą, su sūnumi kalbasi, o ašaros byra, 5188 2| nesidrovėsiąs užmušti sūnaus, sūnus tėvo; išsižadėsią žmonės 5189 5| gaivingosios žaliosios girelės taip sunyko ir vis labyn nyksta?~ 5190 6| kitą kambarį, pasodino į suolą ir liepė palaukti. Tik spėjau 5191 2| ausį: pakėlė ir patupdė suolan, kad net viauktelėjo.~ 5192 3| tai lazdomis, pagaliais, suoleliais, tai buteliais šarvuotos 5193 5| jaunose dienose turėtoji suotaupa? Pasidalijo ja su reikalingaisiais. 5194 8| Laurinaitienė išveizdėjo baisi su supiaustytais ir sudraskytais žandais 5195 8| rado sutrintą karvės mėšlą, supiltą posnagoje. Po kaimo liekanas 5196 6| bekalbėti: mums aukso kalnus supiltų, ir tai neeitume! - įsitikėdami 5197 7| šiaudų struogą, suglamžė, suplaušojo ir ėmė brėžti degtuką.~ 5198 1| likęs: nei putros nebus kas suplika, nei kas žodelio pasaką 5199 8| išsivilkę ant mėšlyno, taip jį supliunijo, kad vos vakaro sulaukęs 5200 6| kelias dienas daikte. Patys suprantate, jogei kitaip ir susipažinti 5201 1| kai mumis varna išsmagys. Supranti?~ - Nieko nesuprantu, - 5202 5| gal būt, ir neužilga, kada suprasi, jog tol ponams mielas esi 5203 8| įkilus, tartum dabar tiktai supratę visą savo nelaimę, pradėjo 5204 5| ponios ir pono žodžiai. Bet, supratęs, nė neprotaudamas, ar teisingi 5205 6| gali išsprogti ir žandai supusti. Niekų prisiklausiau apie 5206 4| klejodamas; veidas buvo baisiai suputęs ir pamėlynavęs.~ Rymeika 5207 5| lyg rupūžės prieš saulę! Supuvėliai!~ - Tėvynės pilioriai 5208 8| šiandien medžių šakos. Paskui, suradę išmėtytus žemėje įkilus, 5209 6| vienakį matęs tarp kitų dviejų surakintą, kareivių vedamą.~ Visi 5210 5| rūbą ir šiek tiek vargšą suraminę.~ - Prie naujų dabartinių 5211 7| Maušiukas, nuglostytas ir suramintas, skaitė:~ "Kvailas duoda - 5212 2| Buvo tatai gauja visokių surankuonių, kurių blevyzgų besiklausant 5213 3| Kame tokį taip greit surasi? - liūdnai atsiliepė sodiečiai.~ 5214 6| žodis po žodžio susitarė, surašė į mūsų gubernatorių laišką 5215 5| Nebešildys jau tada dabar surašinėjamieji svetimieji lobiai.~ Neįtikėjo 5216 7| staiga Tamošius, pasiutusiai surikęs į duris ir vienu savo kieto 5217 3| tik prasimušdavo garsesnis surikimas arba keiksmas; kartais girdėjosi 5218 6| kiemą, o čia kažin kas kaip suriks brač: stoi! kur lendi! Mat, 5219 2| tinkamai nušviesti moka surinktąsias žinias, jų vertę ir tiesą 5220 8| Juozams pavaišinti sakai buvo surinkti. - Kas gi tenai dedasi, 5221 3| drobulę, apačioje ant žemės surisdavęs keletą įkaitintų akmenų 5222 6| Ko tenai ir nebuvo! Ir sūrių, ir kumpių, ir skilandžių, 5223 1| kiekvienu kampeliu stipriai surišti buvo visoki atsiminimai 5224 7| tarpe, drauge atsimušdamas i surūkusios trobelės lubas.~ - Dieve, 5225 5| savo paties skausmus: - susamdys padieniais ir žudo žmones, 5226 1| apsivalęs su įrankiais, susėsdavo su žmona pusryčiauti. Pavalgęs, 5227 1| kitimet šiokią dieną dar abudu susėsiva prie šito stalelio?~ 5228 8| ir antriems.~ Ponas, susgribęs nepasiduoti, ėmėsi sunaikintus 5229 1| prieglaudą? ... Ir smaugė jam susiaudrinęs kraujas jautriąją širdį, 5230 1| niekada, bet iš mažmožių susidaro gyvenimas...~ Senis Juozas, 5231 6| vežimą sėdai, su tuo ir susidėk! Kad užsirūkėme po mastinį 5232 2| kraičiams.~ Pas Joselį susiėjo ir Palieknės dvaro vyrai. 5233 1| tos paraudonavo, tartum, susigėdusios ar išsigandusios, kad biauru 5234 5| tokį nepavaduojamojo vergo susigraudinimą; atsileido jų širdys ir 5235 6| visi perkūnai su pragaru susigrūmė! Penketas dūminių juostų 5236 1| tie mažieji paukšteliai, susiimti į vienybę, kai mumis varna 5237 7| didį, nepaprastą Tamošiaus susijudinimą: matomai, buvo pailsęs greitai 5238 2| veiduose matėsi didelis susijudinimas.~ - Apmatavo, ap! O pas 5239 7| rankos drebėjo iš didžio susijudinimo, o veide žėrėjo nenumaldomas 5240 1| vilktis.~ Užsivilkęs, susijuosė diržu, užsimovė savo aukštą 5241 1| Kažin kaip su juo ir susikalbėtumei, kad nė žodžio lietuviškai 5242 2| dvariškis": rankas tūrėjo susikišęs į kišenes ir galvą nešė 5243 3| vienoje to rūmo kerčioje susikrovęs akmeninę krosnį, paliai 5244 3| žydai, ėmė vedlauti po vieną susikruvinusius karžygius laukan. Darė jie 5245 3| brėždamas žiburį.~ Sodiečiai susikumščiavo alkūnėmis:~ - Aš sakiau, - 5246 3| nuo jo trukšmingos kalbos susikvailinę vyrai, o visų akys, susispyrusios, 5247 1| sunku buvo seniui, kol jis susilaukdavo tų šviesiųjų pavasario dienų! 5248 7| jogei, be jokio abejojimo, susilauksite kiekvienas suaugusis mažiausia 5249 5| dabartinių tvarkų lengva susilaukti ir netikėto,- atsakė šildydamos 5250 7| liežuviais stogą laižė ir štai susiliejo į vieną dideli vingiuojantį 5251 1| Juozas perėmė rankas seniui: susimainė vietomis. Juozas lažan ėmė 5252 3| užgulė, ar "macica" su gumbu susimaišiusi galvon įpuolė, ar kirmis 5253 5| Žiūrėk, pernai apie šv. Joną susimanė vasarojų sėti ir tai beveik 5254 8| nejautrume, tartum likimas susimilęs paliko gyvesnėje atmintyje 5255 6| suprantate, jogei kitaip ir susipažinti nebūtų buvę galima, o neturint 5256 4| pačiame krašte visu pulku susipliauškusios pradėjo nebepaprastai garsiai 5257 7| žmones šunimis laikyti! Tegu susipranta daugiau valstiečių nebeužkabinti!~ 5258 5| trūkti.~ Neužilga teko susiprasti, jog netiktai darbo, bet 5259 3| atsipeikėjęs nuo to išgąsčio, susipratęs, jog toliau tokiais rūbais 5260 1| Viešpatie! - tarė Juozas, susipurtęs.~ - Bene gaila ponų? - 5261 6| nepamasinęs, prie ponų neprieisi. Susipylęs pinigus, kaip savo, į kišenę: " 5262 3| rūpestingai. Po valandėlės susiramino. - Kaip nors susispausiu, - 5263 5| valgį teikė nuo savo stalo; susirgusį aplankydavo ir ponas ir 5264 4| tarė Rymeika. - Rasit, susiriejo su kuo!... Ar atmeni tą 5265 2| dienomis dabar kas kartas susirinkdavo nepaprastai daug žmonių; 5266 3| pavakariu galite vėl čia susirinkti: ar blogą ar gerą naujieną 5267 8| debesyje dulkių. Tūlėje susirinkusių žiūrėtojų pasigirdo keiksmai 5268 5| stiprus sukeikimas tarp susirinkusiųjų vargdienių.~ - Gailesis 5269 1| dvariškiai, todel su jais tu ir susirišai ir jiems parsidavei su kūnu 5270 3| stebėjosi sodiečiai, susirūpinę.~ - Bet ir drąsumas jūsų 5271 1| Mąstė valandą sunkiai susirūpinęs, bet, neilgai trukęs, pamojo 5272 1| veide žymėjo gailesys ir susirūpinimas.~ - Žinai ką, kaimyne! - 5273 1| grožis nebeprablaivė jo susirūpinimo. Susitiks liuoba senukas 5274 4| Lyg ką nujausdama, susispaudė jaunajam Riškui širdis, 5275 3| susiramino. - Kaip nors susispausiu, - skaitė tolyn, kiek tvirčiau 5276 2| puode, - kur beišbėgsi! ... Susisuko staiga, ir stačiai prie 5277 1| visada lengvai ir gražiai susitardavo, ir rengdamos savo širdyje 5278 6| beeinąs? ir taip toliau. Susitarėme, kad aš palaukčiau, kol 5279 3| tai ir be to turi būti. Ir susitarti juk reikia blaivai, kad 5280 1| nebeprablaivė jo susirūpinimo. Susitiks liuoba senukas pavasari 5281 1| išmaitino - liuoba ramins senis susitiktąjį raudonasnapį. Dabar visai 5282 6| kad tokioje vietoje lengva susitikti netikėtų daiktų. Taigi, 5283 6| Kaip tik sodiečiai susitūpstė ir nutilo, tuoj daktaras 5284 7| į stovinčią stiklinę ir susivarė sau stiklų į saują. Paplukęs 5285 8| išplėšti, nes visutėli buvo susivėlę į vieną didelį kaltūną.~ 5286 3| skystimais, linguodavęs iki susivemiant. Taip keletą vyrų pavaišinęs, 5287 2| to nebelesa; vaikščioja, susišiaušusi, vargšė, kad gailu žiūrėti. 5288 2| jisai - taigi mūsų ponas, susižiedavęs su viena panike iš kokio 5289 6| stalo ir tęsė toliau.~ - Suskaitėme 51 rubli. Lieka dar 69. 5290 7| kvatojimas.~ Kitur vėl suskamba merginų tęvi balsai, traukią 5291 1| Vos trimito balsas girioj suskambėdavo, prigudusios prie to balso 5292 2| Matyti - manau sau - netoks suskis, kaip anas. Ėmiau prašyti. 5293 8| linksmino, - dabar ruduoja suskurdusių avižų menkutis želmenėlis, 5294 7| piktenybių. Nuplėšė nuo pečių suskylėjusius senus skarmalus ir rodė 5295 6| tuoj nutilo, ir vėl visi susmeigė akis į kalbėtoją.~ - 5296 4| smunka, brenda ir smunka - susmuko iki pažastų!... O kraujas 5297 3| paklode pridengtas. Ten tad ir susodino savo svečius; patsai gi 5298 5| maža teturėjo laiko, betgi suspėjo įsižiūrėti į dvaro siuvėją, 5299 6| man!... Taip greitai visur suspėti!!! - stebėjosi vienas kitas 5300 7| parašo.~ - Ai vai! - suspiegė žydukas, nes Tamošius sugniaužė 5301 6| Pirmiausias reikalas sąžinės! - sustabdė sąžiningasis skriaudžiamųjų 5302 3| reikalautais daiktais nešina ir, sustačius visa ant nepuikaus stalo, 5303 1| porų klumpių išskobęs, sems sustatydavo jas asloje ir iš eilės imdavo 5304 8| iš Juozo pusiau sudegusią sustingusią senelę ir palaidojo šalip 5305 8| kniūpsčiomis tebegulinčio sustingusio Riškaus ir čirškėjo kraipydamas 5306 8| akmuo pasiliko sugniaužtas sustingusioje saujoje. Vien malonus likimas 5307 8| antrasis jau tik kvėpavo sustingusiuose naguose tik tik gyvos ir 5308 4| matydama, kad jos senelis, ir sustiprėjęs, nebeatgauna atminties ir 5309 8| tegavo išrakinti iš tikrai sustirusios jau bobos nagų ir išnešę 5310 8| šnibždėjo pats sau po nosia sustirusis senis; - tai jau jokios 5311 1| kitoks valkumas atsirasdavo sustirusiuose per žiemą senelio sąnariuose. 5312 6| atsiprašant, grindis plauna. O tik sustok, užsižiopsok, tuoj patsai 5313 2| nuluptais kailiais...~ Tą jo sustyrimą pertraukė kirvio atbalsis 5314 8| kiek atsipeikėjo iš savo sustyrimo; priėjo prie tebegaruojančių 5315 8| tatai pagamino klaikus pono susvajojimas, kursai nesubrendusiais 5316 7| pasirėmęs ant lazdos ir sutardamu su žmona pritarė: Dieve, 5317 7| merginų tęvi balsai, traukią sutartinai:~Labas rytas, berneli!~Piauni 5318 2| ratų, nevažiuosi, ne tiktai sutauptąjį skatiką, bet ir paskutinius 5319 5| savo ponų.~ Turėjo tada sutaupytų dvejetą šimtų pinigų; su 5320 1| verčiau kuriam indui šulus sutašęs: ir sau ir žmonėms bent 5321 5| pana Morta, ar dvaro ponija suteikti savo galybe ir malone.~ - 5322 5| sugrąžint dvarui atgal jam suteiktųjų žinių ir mokslo. Teko vergauti 5323 4| paviršium užmetus akimis: ligu sutemo, kartas į kartą galima buvo 5324 3| ir pratupėjęs iki geros sutemos, ir tik apie pusiaunaktį 5325 8| paskutinia valanda nuo rankų sutepimo brolžudybe.~ Išsistaugė 5326 3| vargšeliai jūs, todel ir sutikau dar jums patarnauti, nors 5327 8| Geriau būtų jie tau kur kitur sutirpę, - sumurmėjo Tamošius, užuot 5328 8| ar parsinešė namo, rado sutrintą karvės mėšlą, supiltą posnagoje. 5329 7| nebegalima jam už tai kaulų sutriuškinti ir grobų paleisti.~ Staiga 5330 6| nebemėtys, nors ir iki rudens sutruktų neatsiuntęs matininko? Vis 5331 8| Mudu su Stonslovu sutrupinsime visus dar už vartų! - šaukė 5332 7| Grobus paleisiu! kaulus sutrupinsiu! - šnibždėjo dantimis grieždamas, 5333 8| sudraskytais žandais ir sutrupintomis rankomis, nes kazokai kitaip 5334 1| mokslininko uždaviniu bepalieka sutvarkyti tas žinias ir paaiškinti.~ 5335 5| gelto žmogus, o gyvasis sutvėrimas - prigimties reikalavimų 5336 4| ir aš girdėjau: pelėda suūbavo.~ Tolumoje šuva sukaukė 5337 8| Giniotis. Žmogus žvėris suuodė auką ir išsišoko pirmyn, 5338 6| pilną butelį dugnu aukštyn. Suūžė karčemos griuvėsiai nuo 5339 5| vis tiek tokiam, kur juos suvartos?~ - Moteriškai protauji, - 5340 3| tiek tik naudos, ką duoną suvartoti padeda. Būtų ir duonelės, 5341 6| apyskaitos išduoti, jau suvažinėjęs ir į Kauną.~ - Tai tu 5342 3| dabartės galėtų atsieiti tenai suvažinėti?~ - Man nėr ko čia atmindinėt, 5343 2| Dabar ir advokatai suvelnėjo, - nekantriai atsakė Rymeika. - 5344 3| užsienin, jie ant jo kaltę suvers, o poną tada kur besurasi?...~ - 5345 2| priplūdo, ir kitų žodžius - suversdavo ant sau arba dvarui kuo 5346 6| visada turi būt aiškiai suvesta: galas su galu. Taigi klausykite!~ 5347 4| todel ir jam pačiam akys suvilgo.~ Senis pažvelgė tada 5348 5| abejojimai - atsiliepė ir suvirpėjo brolių širdys!... "Nudėvėtas" 5349 2| toksai, galvočiau, kiškis suvoliotų su tokia kvaila kalba! Tikėkit, 5350 8| žiūrėtojų pasigirdo keiksmai ir suzvimbė ore keletas akmenų, iš kurių 5351 1| džiovindamos šiltu vėjeliu sušlapusias plunksnas, o Juozas praėjo 5352 4| saulėta, gražu. Staiga sušliukštėjo kažin kas čia pat už nugaros. 5353 1| pažvelgė, "amžiną atilsį" sušnibždėjo drebančiomis lūpomis, nusibraukė 5354 1| plunksnų pluokštelį ir dailiai sušuktų popierėlių su dažais.~ 5355 3| reiktų siekti?~ Žinovas sušvilpė ir ėmė juoktis:~ - Pataikei, - 5356 7| apžiūrėjo ir apraišiojo gerokai sužeistą pono daktaro ranką ir jau 5357 7| nuilsimo, taip jam staiga akyse sužibo; tai tikrai gaisro pašvaistė 5358 6| visa tikrai ir be abejonių sužinočiau.~ Sodiečiai, tai išgirdę, 5359 3| darbo ir, neilgai trukus, sužinojo, jog netikėtasis karčemos 5360 1| jau senai iš padavimų vien sužinome, kad jau būta vartojama 5361 7| ką veikia? - pasmalsavo sužinoti ir pasuko iš tako.~ Šviesa 5362 7| sodiečiai į darbą. Visi laukai sužvangėjo darbo įrankiais, pagarsėjo 5363 8| Tamošius paklausė:~ - Ko svaidais tokiomis sunkenybėmis? ... 5364 6| sugrobę iš visų šalių, ėmė svaidyti i palubį. Teprapuola vokiečiai 5365 1| Juozas žiūri dabar į lauką ir svajoja; jis čia ją, tartum, mato 5366 8| tarė Tamošius ne tai svajojančiu, ne tai pasityčiojančiu 5367 1| ir šypso...~ Nutrūko svajojimas.~ Šit kryžius palaukėj... 5368 1| darbą buvo sumanęs.~ Svajojo senis, kaip jis tada buvo 5369 3| žinojo - labiau ir mėgo kur svarbesnius reikalus baigti namie, ne 5370 1| visai neprašnekinęs mylimojo svečio. Nepastebėjo nė to, kaip 5371 5| valgytojas; kaip tik nebūdavo svečių, visada buvo kviečiamas 5372 5| netikėtas svetys užeitų. Svečiui pasitaikius, buvo tvirčiausiai 5373 5| greičiau prisiplėšti, namo sveikam šiltai pargrįžti prie savųjų. 5374 3| Tai kaip gi menat, jūsų sveikatėlė, kiek dabartės galėtų atsieiti 5375 6| malonu pasigrožėti jūsų sveikatėlėmis, mielieji mūsų bičiuliai 5376 7| pasidarė visiškai niūras.~ - Sveiki, vyrukai! Skalsios rodos! - 5377 2| paprastai kas pavasaris sodiečių sveikinamuosius svečius. Susipurtino senis 5378 1| Sveikas, gužiau strypakoji! Sveiks parlėkęs, ilgasnapi! - liuoba 5379 6| rankas. - Jei tiktai Dievas sveikus išlaikys, iki mirdami neužmiršime 5380 5| neturi savo, kad visa tai svetima, visa ponų, ne jo; užsimiršo 5381 6| dar kiek prikišti reikėjo svetimai naudai, pačiam vargdieniui, 5382 2| delto, mat, gyvas daiktas svetimajame krašte, - aiškino Juozui 5383 5| nepermanę, aklai jais tiki, tiek svetimąjį, tiek savąjį turtą plėšt 5384 2| kalbėjote? - dar klausinėjo svetimasis.~ - Dabar ir advokatai 5385 7| mus ko gero pamokęs, ne svetimažemiais atmatomis užleidęs. Tegu 5386 3| žmonių pamatai.~ Du svetimuoju vyru, atvedusiu girtą Laurinaiti, 5387 5| pargrįžti prie savųjų. O ponai, svetimynais apakę, laidokaut, ne gyvent 5388 7| kaipo mums pasakoja; jei svetur mokytis, ne laidokauti, 5389 5| juo labiau, jei netikėtas svetys užeitų. Svečiui pasitaikius, 5390 1| motin! Eisiu pažiūrėti, kas "sviete" girdėti.~ Nemanykit, 5391 2| pervartos. Tur būt, jau artinasi svieto pabaiga, nes juk šv. Jono 5392 7| genetį. Nuo namų garsėjo svirčių girgždesys: tai atsargiosios 5393 8| nebesirodė pro čiukurus dūmai, svirtis nebesugirgždėjo, balsas 5394 4| vikšrynų lizdui, o pabaidytos, svyravo ore, dejuodamos: "nevyko! 5395 8| niekas nebuvo atsiminęs bent sykio pavalgyti.~ Bet vos gerai 5396 4| brolyti! Ar jam pirmas sykis? Pakelia jis gerai: dar 5397 3| pastatęs ant stalo, tam sykiui įtaisyto iš apverstos dugnu 5398 7| ir iš žemelės paskutinius syvus traukti ir įvairiems atsibaldoms 5399 3| sakoma, pagal nosies ir tabakas!... Prieš tai nieko nepadarysi! 5400 8| griuvėsius. Kitam duodavo ir visą tabakinę atminčiai, bet kas parsivežė 5401 6| dvasiai pastiprinti išsitraukė tabako žiupsnį, nusičiaudėjo ir 5402 8| tai švilpavo po mišką, tai tabaku vaišino praeinančius pro 5403 8| sudrebėjo! Ar vilką numušti taikeisi?~ - Tai čia gyvasakių 5404 3| gyventoją visai kas kita. Taikėsi ir tokių, kurie sakėsi gerai 5405 1| naudos kokiam mokslininkui. Taikosi žmonėse, kad šimtai ir tūkstančiai 5406 7| pridūrė penktasis.~ Taipo stipriai įtikinti savo globėjo, 5407 3| ir drebančiomis rankomis taisė, klostydami, atsineštąsias 5408 8| šį tai tą peržiūrėdami ir taisydami prie savo apdaro, galop 5409 4| išsitraukė iš pastogės žagrę taisyti. Bet vis kažin ko rankos 5410 6| Kad tokia "asaba" pati taisytųs!... Tik tauziji be reikalo 5411 2| dar ir dabar klibinkštuoja tąja koja. Betgi vokiečiai nepasiliovė; 5412 3| valdytojų mokėdavo savais takais prieiti. Taigi, sužinojęs, 5413 4| netoliese Juozo buvo, o kaimynų takas vedė į pagirį; taigi reikėjo 5414 3| stalą belsdamas. - Man tie takeliai geriau žinomi, negu jums 5415 3| žinau aš dabar tenai visus takelius ir nebijau nė vieno.~ 5416 8| Giniotis, suradęs Juozo kirvi, talžė sodelyje Juozo taip mylimus 5417 7| jumis plusta ir jokės; ponas Tamošas užpyks; ai vai! Leiskit 5418 2| lauke varnos jau liekanas tampo!~ Ir parodė pirštu.~ 5419 4| plasnojo savo blizgančiais tamsiai mėlynais sparneliais ir, 5420 5| gimtinių kaimynų. Jau jie - tie tamsieji paniekintieji "chamai" - 5421 7| šalip nebuvo nieko, vien tamsios girios gelmės, vėjelio lengvai 5422 6| praščiokėlių, pasiskubinau šitai ir tamstoms pranešti ir apsaugoti nuo 5423 6| ir aš, atmindamas aukštą tamstų užuojautą mūsų praščiokėlių, 5424 3| prisiartino prie buto.~ - Tamsu, rasit, namie nėra? - pratarė 5425 7| jų nežinios, silpnybės, tamsumo, o jos liepsnojantys žodžiai 5426 7| plėšdamas, išlįsdamas iš tamsumos, tarytumei dabar nelaimė 5427 3| sau pypkę traukė, tik kiek tankiau ir dar mitriau trykšdino 5428 4| į lizdą, kur jį meiliai taraliuodama susitiko draugė. Tetervinas, 5429 1| gluosnyje gandras savo lizde taraliuoja... Visa ko yra, tiktai tavęs, 5430 6| Ko gi po velniais taraliuoji iš aplinkio, kaip gandras, 5431 4| šnibždėjosi; tarp tylomis tariamųjų žodžių girdėjosi Tamošiaus 5432 5| ponai ištikimiausįjį savo tarną. Taip bent manė patsai Riškus 5433 6| Užeina tenai ir mažesni dvaro tarnai, bet tie kitomis durimis; 5434 6| tarnas ir ministerienės tarnaitė po 5 rub., vėl 10; tai turime 5435 6| rėtį, pati ministerienė, iš tarnaitės rankų paėmusi, vidury stalo 5436 6| ir ministerio nematęs! O tarnams nedavęs kiek reikiant, manot, 5437 6| Tenai lekajais ir vežėjais tarnauja tokie, kurie turi kitas 5438 6| kišenės neišlaikytų iki dienos tarnavimą pabaigiant. Bet ne mane 5439 3| metų tokiu būdu žmonėms tarnavus, pradėjo garbiajam žinovui 5440 7| Ir čia Jonušas sustojo tarpduryje ir valandėlę žiūrėjo i šiuos... 5441 3| prakaitas kaktą nupylė, o tuo tarpui vienatine savo akim taip 5442 3| prieiti! ...~ Ne taip bet tarta buvo tyliai, kad niekas 5443 3| jau kokį laiką. Kiekvieną tartąjį žodį godžiai gaudė ausimis 5444 5| kitas žodis prie mūsų stalo tarti ir kaip ir mintimis pasidalyti.~ 5445 6| netikėtas!... Pagaliau - tartis: žodis po žodžio susitarė, 5446 5| išgali rankomis: garinius tartokus stato ir, įsisukę į miškus, 5447 1| senis, galva kinkuodamas, tarydavo:~ - Ar išmano kiaulė 5448 7| išlįsdamas iš tamsumos, tarytumei dabar nelaimė visai jau 5449 4| kiekvieną atvirąją geltonąją taurelę. Ūžė, zirzėjo darbštieji 5450 6| neužkiši. Rublį neša tenai maža tauriukė degtinės, - žinoma, ne tokios, 5451 6| Laurinaitis.~ - Tylėk! Ir tauzys! - sudraudė kiti nenuoramą.~ - 5452 2| kad žinai kur! Tuščiai tauzyti kiekvienas lengvai pataikys!~ - 5453 1| griebėsi: kibirams šulus tašė, geldas skobė.~ Iš visų 5454 7| Duok grėblį, varna!~ - Te, meška!~ - O tu! Aš tau 5455 8| tatai tiktai pirmi žvalgai teatsibaldė; sulauksim netrukę ir daugiau.~ 5456 8| nieko, o kaimynai dar vis tebeabejojo, kad galėtų kas pikta kliūti 5457 5| jie visi jauni bernukai tebebuvo ir jis nebuvo dar "dešinioji 5458 8| savo sustyrimo; priėjo prie tebegaruojančių trobelės griuvėsių ir ėmė 5459 8| šventąjį Jurgį. Marikė dar tebegulėjo apalpusi.~ Net kazokai 5460 8| kukurų dar kniūpsčiomis tebegulinčio sustingusio Riškaus ir čirškėjo 5461 2| dar senasis ponas čionai tebegyveno. Todel atsidėjęs žvalgėsi 5462 1| senis. - Šit tie keliai dar tebėra... Visa kaip tada, tik jis 5463 5| esi ir reikalingas, kol tebesi jaunas ir stiprus ir už 5464 1| akmenukai!~ Juozas, dar tebesirgdamas nuo to atsitikimo, išgirdo 5465 3| žinovas branginosi.~ - Tebūnie gi Dievo garbei! - murmtelėjo, 5466 3| ne vien poteriais Dievas tegarbinamas; ir gerą darbą mielai paskaitys. 5467 8| dvasinti. Per didį vargą tegavo išrakinti iš tikrai sustirusios 5468 1| takeliu ėmė eiti.~ - Tegul bus pagarbintas! - pasveikino 5469 6| tegu eina į žmones!~ - Tegyvuoja vargdienių globėjas! suriko 5470 6| kruvinasis prakaitas!~ - Tegyvuojie mūsų garbingasis daktaras 5471 5| pašalpą mielai ir nuoširdžiai teikdavo, maža kas prie jo tesiglausdavo, 5472 5| švarų kambarėlį, valgį teikė nuo savo stalo; susirgusį 5473 6| Rasit ponas arbatos? rasit teiksitės "liunderskinių" silkių, 5474 2| nesnauskime! Reikia žiūrėti, teirautis! Juk yra sakoma: belsk, 5475 7| įsikarščiavę ponų bei vokiečių teisėjai staiga aprimo, su pagalba 5476 7| tave apsėdo? Tegu Dievas teisia visus biaurybes! Tai ne 5477 8| kažin iš ko prieš kits kitą teisindamies ir tai šį tai tą peržiūrėdami 5478 3| dalijimą žemės, ypačiai teisingai, kaip paskiau pasirodė, 5479 7| padek! Nieko geresnio nei teisingenio neišgalvosi! Štai girioje 5480 5| supratęs, nė neprotaudamas, ar teisingi ponų reikalavimai, pasijuto 5481 4| netyčiomis nukrito, senis teisinosi:~ - Žmogaus kvailybė: 5482 5| lietaus drabužius ir nedrąsiai teisintis del savo netikėtojo apsilankymo.~ - 5483 5| žodžiu sakant, širdis savo teisių pareikalavo: kitokios meilės, 5484 2| paženklinsiąs baisiąją paskutiniojo teismo dieną... Ir kaip toki savo 5485 8| prarytų su jų labais ir jų teisybe, tuos žmogžudžius.~ - 5486 7| maldausime geresnės ateities ir teisybės mūsų nuvargusiajai šalelei.~ - 5487 1| ne jai ir renkami. Tiek teišmanai, kiek iš dubens į dantis, 5488 7| girdėjosi turuu! turuu! oru tekėjo piemenų trimitų graudus 5489 7| nebuvo jokio tikrumo, kad teks dar kada nors pasimatyti 5490 1| naudos būtų, o čia...~ Temo tada šviesusis nusišypsojimas 5491 3| jaunesnis ir dar nedaug tenusibaigęs vyriškis, tiktai pajutęs 5492 5| apie tatai protavo.~ - Tepk mužiką ir medumi, jisai 5493 1| dirbsiu senatvėje? tai ir tėplioju žmonių akims džiuginti, - 5494 7| plėšt iš paskutinio kailio tepramoko. Ar tam tai mūsų tėvų tėvai 5495 6| ėmė svaidyti i palubį. Teprapuola vokiečiai ir mūsų ponai, 5496 2| matosi, kad tik dabar ir teprasidėjo dykaduonių gadynė: kitąsyk 5497 3| reikia tikrai norėti ir tepuklo nesigailėti, štai kas! - 5498 7| Man vieno arba kito žodžio tereikia: Gerai - blogai?~ - Gerai 5499 7| Per kairi veidą iki ausies tęsėsi taip pat gilus perkasas, 5500 6| mažiesiems, kad daugiau tesėtų. Įspraudęs jam į saują, - 5501 8| kiek tik akis gali apimti, tęsiasi suvienyta jo žemė, - suvienyta " 5502 5| teikdavo, maža kas prie jo tesiglausdavo, ne savu, bet dvariškiu 5503 1| Trečiajame vos keliolika karpų tesimatė, - tai vienatinio sūnaus 5504 5| šilumos, kiek pro langą tesimato: atrasite širdžių ir žmonių, 5505 4| neisiu į dvarą, neisiu! Tesirįžta patys! Kaip Dievas duos, 5506 8| gyvasakius ir metė į tankmę. - Tesiryžtie! Kam turiu dūšią apsunkinti. 5507 4| taraliuodama susitiko draugė. Tetervinas, po alksnyną baubdamas, 5508 8| Tai ko čia verksime, tėtuli, - atsiliepė Stonslovas, 5509 5| Ir mūsų Riškus, nors maža teturėjo laiko, betgi suspėjo įsižiūrėti 5510 4| šiandien dienelė?~ - Šilta, tetušėli, šilta, - atsakė senė: - 5511 4| Atbėgdavo dabar su tėvais ir kaimynų vaikai, atnešdavo 5512 8| mirtinai buvo brangi, kaip jų tėvams. Manė ir kitur sau duonos 5513 5| jog tiems meiliausiems tėveliams bus sunku be tavęs. Auginome, 5514 2| nudaigstyta skroblais; a. a. tėvelis pasakojo pats daigstęs tuos 5515 2| rimtu balsu:~ - Tiek težinai, nabagai! Ir aš buvau nosį 5516 7| savo krašto nemyli, tiktai težino iš žmonių ir iš žemelės 5517 5| išvažiuoji? - paklausė Jonušas, tiesdamas ranką: - kur gi taip? ...