| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Lazdynu Peleda Ir pražuvo, kaip sapnas IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
5518 7| atminimų, keiksmų ir grūmojimų, tiesėsi aukštyn ir senio Jonušo 5519 6| už rankos, į karietą, ir tiesiai į traktierių. O traktierius 5520 5| iškeliavo?~ - Nosies tiesumu, kaip ir aš, - atsakė senis, 5521 5| tavęs. Auginome, mokėme, tikėdamies paramą turėsią, - nuo savęs 5522 3| kaip paskiau pasirodė, tikėdamos iš šito šaltinio apstesnės 5523 2| suvoliotų su tokia kvaila kalba! Tikėkit, vyrai! Vemti norisi, tokių 5524 3| niekas iš tolo nebenorėjo tikėti, kas kartais nuo tolimesniųjų 5525 5| naudos nepermanę, aklai jais tiki, tiek svetimąjį, tiek savąjį 5526 5| tamstele! dar mes žadame, tikimės ir poną ir jo vokiečius 5527 6| taip pasakė? - subruzdo tikintys klausytojai.~ - Tai kaip 5528 3| plėšia, įtarinėja... O jūs tikite tokiu ir pagalbos ieškoti 5529 3| nutverdavo ir atmurdindavo į tikrąją vietą. Ir vis tai nebrangiai: 5530 3| ligą nutverdavo iš karto. Tikrajam daktarui už penketo mylių 5531 1| šitą jaunąjį ar ne kaipo tikrasis brolis, savo galvą į pavojų 5532 2| Pasilaikyk, sako, savo pinigus tikresniems reikalams.~ - Ir tiesą 5533 5| širdies!... Ot, žmogėdros tikri!!!... Kas tai galėjo tikėtis?!...~ 5534 1| pavojų leisdamas, skęstanti, tikriau sakant, jau paskendusį gelbėjo? ... 5535 6| tyčia pašoko man į galvą tam tikriausias žodis - brangus žodis! Negaliu 5536 6| Nebekalbėtumei bent niekų! - ėmėsi tikrinti vienas per kitą susirinkusieji 5537 8| nuo primušimo dar ir proto tikro nebeatgauna, kas kartas 5538 8| išdegina; tartumei iš ne tam tikroje vietoje palaidotų žmogaus 5539 5| ištikimai atiduodavo ponui su tikromis apyskaitomis. Gyrė jį ponas 5540 3| taip, kaip prie vadinamųjų tikrųjų daktarų: pažiūrės liežuvį, 5541 7| kartus, nes nebuvo jokio tikrumo, kad teks dar kada nors 5542 1| išsiima sau reikalingų tam tikslui dalykų: šukių krūvelę, žąsų 5543 1| rankas ir, veidą glostydamas, tildė.~ - Na, ko? nesiašarok, 5544 6| savo stalo, privaišino kiek tilpstant. Ko tenai ir nebuvo! Ir 5545 6| gromatėlės nepabrėžei, jeigu tingėjai atvažiuoti?...~ - Būčiau 5546 6| tuojau ir suprasti, kas kam tinka! Ot galva! - stebėjosi klausytojai.~ - 5547 2| randasi koks "galvočius", kurs tinkamai nušviesti moka surinktąsias 5548 6| pasinaudojau jūsų gerui tinkamoje vietoje.~ - Kad taip 5549 1| jis bučius, venterius ir tinklus mezgė; dienoms pratysus, 5550 1| anie baisulingieji, širdį tirpinantieji reginiai nepasikartotų. 5551 8| turėjau, bet ėmė kišenėje tirpti ir mečiau. Ką gi patsai 5552 3| liuoba bus kvortos didumo, ir tirščių nepasigailėdavo. Tai bent 5553 6| šimtametės degtinės, kuri jau net tirštai nusistovėjusi, o tas skystimėlis, 5554 8| tylumoje.~ Taip tai praėjo toji baisi diena "naikinimo ir 5555 3| blaškytis?! . . . Dar į tokias akis stoti! ... Dievas atiduos! 5556 8| palinksmėjo.~ - Bepigu tokiems: juokauja sau lyg per vestuves, - 5557 6| Nemokėk kalbos - pražūsi tokioj vietoje, kaip viščiukas 5558 6| žinodamas iš ilgo prityrimo, kad tokioje vietoje lengva susitikti 5559 6| taip užgaišęs parkeliavo. O tokiose vietose, matėte, kaip brangiai 5560 3| duonelės, ir turtelis šiokis tokis, o kad nė vieno kneželio 5561 2| mandagiai besigėrėdamas tokiuo reginiu. Smagios jo mintys: 5562 7| saują. Paplukęs kraujas tokiuose atsitikimuose paprastai 5563 5| neužilga, kada suprasi, jog tol ponams mielas esi ir reikalingas, 5564 8| beklejodamas, tai šį, tai tą iš tolesnės praeities atsimindamas, 5565 3| tikėti, kas kartais nuo tolimesniųjų žmonių apie ji girdėjosi.~ 5566 4| gondrą!"...~ Gandras, iš tolimos kelionės parlėkęs, ilsėjosi 5567 4| girdėjau: pelėda suūbavo.~ Tolumoje šuva sukaukė ir daugiau 5568 6| kitomis durimis; mes gi tomis, kuriomis patsai ministeris 5569 1| pradžia: žinai, dvaro kieme topelyje buvo gandralizdis. Tiek 5570 5| siuntė man į kambariuką po torielėlę išpliauškintos buizos - 5571 3| daržą išbujojusių kanapių. Tose kanapėse įsigūžtęs, ir pratupėjęs 5572 1| mąstė tada ir, įsidėjęs tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo 5573 1| būdavo, birbynes drožinėjo, tošeles darė, ilgus, dviem mastais, 5574 6| O kas tai yra tas trakierius? - pasmalsavo jaunasis Jarašius.~ - 5575 6| į karietą, ir tiesiai į traktierių. O traktierius tenai manote 5576 6| tiesiai į traktierių. O traktierius tenai manote toks, kaip 5577 2| Tamošius gi, jau gerai įkaušęs, trankė stalą kumščia, kad net stiklai 5578 5| nusikvatojo Rymeika. - Trankosi po visą pasauli, kur giltinė 5579 7| bet balsai liejosi į vieną trankų bildesį ir negalėjo perprasti, 5580 7| kalbos; visus bet smelkė trankus pačios Laurinaitienės balsas.~ 5581 5| kloja! Švilpia, čirškia, trata, ūžia, tartum pragaras netikėtai 5582 8| nesulaikoma ugnis ūžė niūrai ir tratėjo, aukštai išmėtydama degančių 5583 6| paties ministerio tarnas: trauk auksą, nors būtų ir tiek 5584 3| šaukė kiti sodiečiai, traukdami karštuoli atgal.~ - Leiskit 5585 1| nusineši!...~ Žmona, pečius traukdavo, atsikirsdavo tyliai:~ - 5586 7| Kur jisai pradingo?~ - Traukiasi iš akių, lygu šuo viščiuką 5587 2| eina pūkšdamas, tik skubink trauktis iš kelio! Taigi ir čia Giniotį 5588 1| užkarpų, - tai žmonos amžius. Trečiajame vos keliolika karpų tesimatė, - 5589 3| neišlįstų! - pertraukė kalbą trečiasis.~ Buvo tai Tamošius, 5590 8| Pakrutino sykį, pakrutino antrą; trečiu sykiu kaip vertė, tiktai 5591 4| einantį žmogų; kartais ir trejetas vyrų praslinko, kaip šešėliai. 5592 1| pridarė tokių, kad vos trejetui metų praslinkus, netiktai " 5593 7| kas mūsų, niekinti išmoko! Trempti po kojomis, griaut į purvyną 5594 7| 7] ~ Į tą trenksmą prasivėrė durys ir rimtai 5595 3| girdėjosi atskiras smarkesnis trenksmas arba stiklų žvangėjimas, 5596 5| pas juos? - ar jie žemę tręšia, kaip reikiant, ar išpurina? 5597 1| knaisioja, probočių kaulus triauškindamos.~ - Na, o laukus kas 5598 1| kišenę, sudumdavo savo ilgąjį trimitą.~ Vos trimito balsas 5599 1| ilgąjį trimitą.~ Vos trimito balsas girioj suskambėdavo, 5600 7| turuu! oru tekėjo piemenų trimitų graudus gausmas, o jiems 5601 2| begaus tiek pinigų visiems trims? Dabar jis jau ramus: tie 5602 1| darė, ilgus, dviem mastais, trimytus; trūbijo, švilpiniavo, birbino. 5603 8| iš kurių vienas gerokai trinktelėjo Giniočiui į ausį; bet tuojau 5604 1| Darbėnų dvaro: pačiame dvare "tripūgą" pastatė...~ - O tai 5605 1| Darbininkai, vasaros laiku "tripūgos" išpliauškintojo pieno apsigėrę, 5606 8| kalba, prie mirties ruošiasi trise su Riškum. Ar ten yra kam 5607 7| kitais drauge neatėjęs? - triukšmingai tyrinėjo iš nuovargio ir 5608 4| diena, šventadienis. Juozo trobelėje susirinko pakeliui iš pamaldų 5609 8| tvarkytojų ir nuščiuvo dvaro trobesiuose. Nuščiuvo, bet neilgai trukus 5610 8| ir neužilga girdėti buvo troboje vien sriūbčiojimas, pūstymas 5611 6| sodiečius visus žeme ir trobomis, ir gyvuliais, ir visokiais 5612 7| rodytis, kad tai ant jo trobų taip liepsna šokinėja.~ 5613 4| maištą: kildavo kažin kokių troškimų, apimdavo neapsakomas ilgesys; 5614 3| pabarškins, paklausys, trūbelę prie žmogaus pristatęs; 5615 1| dviem mastais, trimytus; trūbijo, švilpiniavo, birbino. Giria 5616 6| Tik tauziji be reikalo ir trukdai, - subarė pats daktaras. - 5617 5| kitam pamerkdavo, ir kalba trūkdavo nepabaigta. Ne niekino jo, 5618 4| nemokėjo pasakyti, ko jam trūko, ot - kitokio gyvenimo norėjosi. 5619 3| Karčemoje kilo pragarinis trukšmas, kuriame retkarčiais tik 5620 8| su žiauriu staugimu. Dar trumpą laiką garsėjo nakties tyloje 5621 2| garbinamos; patsai ponas, pyragus trupindamas, šėrė; dabar atliko viena: 5622 6| pasigardžiuoti. Taip po trupinėlį visa ko bedažant, žiūriu, 5623 1| vabalėlio, minkšto pūkelio ar trupinio; visa užmiršta ir puola 5624 7| už jų šimtameti naudingą trūsą jiems atlyginti gaminama, 5625 3| kiek tankiau ir dar mitriau trykšdino seiles pro dantis pačian 5626 2| rankas.~ - Na! gana tau trypti, velniadūši! - sušuko jam 5627 2| kad jus šimtas kalakutų tryptų. kad tave toksai, galvočiau, 5628 3| monopoline rankoje. Visi trys buvo gerokai užraudonavę 5629 2| iš kurios aukštyn vanduo tryško ir krito apskritai atgal 5630 1| Taikosi žmonėse, kad šimtai ir tūkstančiai metų praeina, kol mokslininkai 5631 8| pasislėpė debesyje dulkių. Tūlėje susirinkusių žiūrėtojų pasigirdo 5632 4| užsislėpęs; tik dūmus leido tumulais, it Nemuno garlaivis, pypkę 5633 7| blaškė aukštyn ir į šalis tumulus didelių ir mažesnių kibirkščių, 5634 1| dienomis ir ilgais vakarais, tupėdamas pas krosnį, pynė jis bučius, 5635 8| juoda katė, arba prie ramiai tupinčio paukštelio - žaltys... kurio 5636 6| meiliai kvietė į vidų.~ - Turėdami laiko, pamarmėsime; o mat 5637 4| jau katras po dvarą būtų turėję. Tamošius tik kažin ko buvo 5638 5| žiūri. Nesenai visame dvare turėjom juoko, kiek pilvai išlaikė. 5639 6| nepasakytumėt: "Norėdamas būti ponu, turėk apytaisą savo." O kam gi 5640 5| mokėme, tikėdamies paramą turėsią, - nuo savęs primetė ponia: - 5641 6| savo." O kam gi aš juos turėsiu, jeigu man ne tik ne kasdien, 5642 2| sklypelį!... Kas gi ir nenorėtų turėt savo kampo ir jau kasmet 5643 6| šitokioje kelionėje geras turėti: šitos žinios teko man sugauti 5644 5| dėjosi jo dar jaunose dienose turėtoji suotaupa? Pasidalijo ja 5645 4| dėjosi, idant ryto metu turėtų ko po kaimynus apsakinėti.~ 5646 1| ruoštis, kad, paklausti, turėtume paruoštą atsakymą; pakinkys - 5647 2| miestelyje buvo turgaus diena. Turgų dienomis dabar kas kartas 5648 4| Tamošius.~ - Ar buvote vakar turguje? - paklausė moteriškė.~ - 5649 2| taip pat smalsaudamas, turgun buvo atėjęs su kuo nors 5650 2| tarp ponų randasi žmonių, turinčių jautrią širdį, po užjūrius 5651 2| Vienas užtraukė tokio pat turinio dainą, kitas, turėdamas 5652 4| ponaičiais, kad jis už tai turįs būti dėkingas visą savo 5653 8| pasižiūrėti, kaipo "viršžmogis" - turistas ir savoje sėdyboje. Pagaliau 5654 3| padeda. Būtų ir duonelės, ir turtelis šiokis tokis, o kad nė vieno 5655 3| mielieji!... kad būčiau turtingas, tuojau važiuočiau, daug 5656 8| neprasikaltusio ir už kitus turtingesnio senio Jarašiaus likimas 5657 4| dulkes bešluostąs ir svetimų turtų skaičiais knygų popierius 5658 1| nelabai yra kuo! gūželis tuščias!... Ieškok, sveikas, ieškok! 5659 6| ir pagarbinimų; buteliai tuštėjo po vienas kito; ištuštėjus 5660 6| butelis aplink apėjęs pasidarė tuštelaitis iki lašo. Laurinaitis jau 5661 5| ir glamonėjo.~ Galingu tvanu atsiliepė artimoji kraujo 5662 4| o senelis sklaidė juos, tvarkė ir į vainikus pynė, drauge 5663 5| Prie naujų dabartinių tvarkų lengva susilaukti ir netikėto,- 5664 5| Svečiui pasitaikius, buvo tvirčiausiai vergui taip pat įkalbėta, 5665 2| Jarašius, žilas ūkininkas, dar tvirtas senis, ik šiol ramiai kitų 5666 8| netekusi visų beveik žymesnių tvirtesnių narių, visų tų samanotų 5667 8| kaip pasirodė, šakningų ir tvirtų dantų, suknabdintų kramzlėtoje 5668 4| tarnas bambėjo, neištesėdamas tvirtybės atsitraukti nuo priprastųjų 5669 5| draugą, mano šunį pakorė tvoroje!... Visa atėmė: sveikatą, 5670 7| sudėvėjusius išmestų už tvoros, išgintų badu dvėsti į tyrus 5671 3| Ir jau buvo iškėlęs ranką tvyksti žinovui per jo gudriąją 5672 5| tęsė toliau, pertraukęs tylą, Riškus, užmiršdamas pamažėli 5673 6| juos!... Kur gi buvai? Ko tylėjai? Kodel nors gromatėlės nepabrėžei, 5674 6| gi jums kaltas, kad jūs tylėjote. Dabar palaukt reikės: kai 5675 8| tiktai nuo dvaro nakties tyliu oru bildėjo atgarsis šūkavimo 5676 8| trumpą laiką garsėjo nakties tyloje kauksmas tų galvažudžių - 5677 8| priniūniuodamas nakties tylumoje.~ Taip tai praėjo toji 5678 4| abi šali ir, atsidėjęs, tyrinėdamas kadagynų tankmes. Staiga 5679 2| nurodytojon šalin: viduje tyro ploto baltavo blizgančiais 5680 6| Neleisime dėduko ubagais keliauti! neleisime šunų 5681 6| stalo visą rublį:~ - Ubagas rublis, ne tėvas! tegu eina 5682 4| jas, sergėdami, bėgiojo ūbaudami vaikai, tai vėl į būrelius 5683 8| prapuldavo keletai dienų ir ūbaudavo šaukdamas žmoną, tai vienturti 5684 7| kaip ant delno, matomą ugnį. Liepsna dabar stačiu stulpu 5685 5| tie rakaliai! O kas gi tą ūkį gaišina?! Pas mus mažiausias 5686 2| rimtai patarė Jarašius, žilas ūkininkas, dar tvirtas senis, ik šiol 5687 7| geriau gyventi, kaip geriau ūkis vesti. Bet jisai, siurbėlė, 5688 2| ir uosiais išdaigstytos ūksmingos aikštės, kurių galo nebuvo 5689 8| biznaisiais vokiečiukais "ulevoja".~ - Menkesnė ten "ulionė", 5690 8| ulevoja".~ - Menkesnė ten "ulionė", negu pas mus, - atsakė 5691 3| ko, broleliai, lįst prie uodegos tam, kas moka ir išgali 5692 2| pakraščiais buvo skroblais ir uosiais išdaigstytos ūksmingos aikštės, 5693 6| liesąjį veidą ir žiluosius uostus beriedančias, - ašaras širdingo 5694 1| paskui paims žemės saują ir uostys, "čia žirn, čia kvieč" nutardami. " 5695 3| bet gerą, matyt, turėjo ūpą: žinojo iš patyrimo, jog 5696 7| tarpe kažin kodel sunkus ūpas vis dar neprasiblaivė. Ilgi 5697 6| žirnius beria! čia pas mus ir urėdninkas taip nemokės!~ - Tai 5698 6| aš į virtuvę, tik staiga urururur! ant manęs šunes, kaip drigantai 5699 1| sodybas su žeme sulygino, užarė ir parsigabeno "grinomus" 5700 6| tėvų tėvai esame gimę ir užaugę, paskutini sklypelį iš po 5701 1| kazokai nužudytųjų kapą; užaugo veja, betgi tėvo širdis 5702 4| mergaitės dainelė, paupyje užbaltavo balinančiųsi drobių galai; 5703 3| veidas, o Rymeika net ir uždainavo:~- Gerkit, broliukai, ir 5704 5| Rankpelnis darbininkas, bijodamas uždarbio prastoti, liekasi dirbti 5705 3| kaip degtinės varymas buvo uždraustas, tuščia stovėjo. Tik žmonės 5706 4| beširdis! Šitokį vargą žmogui užduoti! ~ Nebesusirinkdavo dabartės 5707 7| matyt, išsirėplino pro uždurelio sienos skylę. Tiktai šuo 5708 7| nepavysi! - šaukia vėl uždusęs merginos balsas.~ - Pavysiu! 5709 4| toks, tarytum, musmirių užėdęs?~ - Kažin, kokia tavo 5710 5| labiau, jei netikėtas svetys užeitų. Svečiui pasitaikius, buvo 5711 3| O ką darysi? Vargui užėjus, sodiečiui pirmiausia tenka 5712 1| atsakė:~ - O jūs kur?~ Užėjusis Juozą žmogus buvo netolimas 5713 7| senis Riškus skaitė iš knygų užgaidą, o Juozai jam pritarė. Juozas, 5714 6| pralaidokauja. Nedovanai juk taip užgaišęs parkeliavo. O tokiose vietose, 5715 2| arbatėlė?~ Juozas, staiga užgautas, sustiro valandėlę, nebesusigriebdamas, 5716 3| pasišalino. Jonušas pripylė, užgėrė į poną daktarą ir prasidėjo 5717 2| Šis jau gerai buvo užgėręs, todel neiškentė ir į akis 5718 2| žodžio sudaužėva rankas, užgėrėva magaryčių, ot: kaip broliai 5719 6| nekantriai sušuko daktaras: - užgerk iš pačios ir leisk per rankas!~ 5720 8| savaičių sukakus, surado abu užgriuvusiame rūsyje. Sunku buvo bepažinti. 5721 3| varlė" kuriai bobai širdį užgulė, ar "macica" su gumbu susimaišiusi 5722 2| parsiuntė, ir lankytis pas save užgynė. Sako, mūsų ponas beveik 5723 7| vieną dideli vingiuojantį ir ūžiantį pluoštą.~ - Jau prasideda! 5724 4| rytą perduos tau knygas ir užimsi jo vietą.~ Lyg ką nujausdama, 5725 5| greičiausiai išsinešinčiau iš užimtojo kambarėlio, nes čionai, 5726 4| Senis pažvelgė tada į jį užjausdamas ir tarė kiek stipresniu 5727 6| nebebarė jo už pertraukimą Visi užjausdami nusikvatojo ir išsitraukė 5728 4| atgijo: sukruto žmonės, užjuodavo dirvose suartos vagos; šen 5729 8| po dirbtuves iškriko; į užjūri šiaip taip išsidangino; 5730 2| turinčių jautrią širdį, po užjūrius neišvėdintą ir po miestus 5731 8| mėgia, mes jau ne.~ - Užkaičiau pilną katilą vandens: tegu 5732 3| ėmęs burti, pranašauti, užkalbinėti, gyvulius ir žmones gydyti, 5733 2| tiktai, sušuko puldamas prie užkalbintojo:~ - Laurinaiti! - tarė, - 5734 6| net pamėlynavo - ir kaip užkeiks: "Aš juos!... Kur gi buvai? 5735 8| Rodosi, kiek atsileido užkietėjime, išgirdęs, kas tenai pas 5736 1| tos liūdnosios dienos.~ Užkirpo karpus dviejuose sienojuose, 5737 2| velnio kuprotoji nosis ir ten užkliuvo, neprasisuko. Pablerbėjo, 5738 8| keletas nagaikų.~ Iš eilės užklupo Laurinaičio butą.~ Čionai 5739 8| maitinamas. Tiktai į mišką užklydęs prapuldavo keletai dienų 5740 8| vienos rankos vilko žeme iš užkrosnio Juozienę. Senelė nepasiduodama 5741 7| žodžiai buvo tartum naujas užkuras jau ir taip degančioms klausytojų 5742 7| svetimažemiais atmatomis užleidęs. Tegu sau važiuoja visi! 5743 1| apimti; kas dirbs? ... Ir užleido laukus ganyklomis... Bus 5744 8| ant Juozų, rodos, meškerę užleidžiąs, - murmėjo sau grįždamas 5745 4| pasaulyje, jog senas turi užleisti vietą jaunesniam; nieko 5746 1| traukdamas pypkę.~ - Užmesk akį, mama! - prabildavo 5747 8| galutinai pailsęs patsai užmigdavo. Arba vėl, apsikabinęs kokį 5748 1| pavasarį, atsirėmęs eglės, užmigo amžinuoju miegu. Rado jį 5749 1| veja, jo Jonelis guli... Užmindė kazokai nužudytųjų kapą; 5750 6| Laurinaitis, o tamsta?... - šit ir užmiršau, - tarė žiūrėdamas į vieną 5751 5| pertraukęs tylą, Riškus, užmiršdamas pamažėli savo paties skausmus: - 5752 1| neatsilieka: visi išvien puola, užmiršę savo peštynes del kokio 5753 2| Na, ir ką ponas? - visa užmiršęs ir lyg bijodamas, kad ir 5754 1| pūkelio ar trupinio; visa užmiršta ir puola išsižioję: vienas 5755 8| gulėjo skruzdyne išmestas ir užmirštas paraližuotas senis. Ant 5756 4| esanti liga, ir stengėsi užmiršti savo senąjį pranokėją.~ 5757 1| Klausykis, kaimyne! praeitoji užmirštoji. - Gana. Žodelis išlėkė, 5758 3| žinojai už ką penkelgę užmokėjęs! - girdavo žmonės. Bet tuo 5759 6| nebeatmenu, kiek atsiėjo užmokėt su patarnavimu. Kelionėje 5760 6| rublių, neskaitant 10 rublių, užmokėtų už pasiskolinimą tinkamų 5761 2| neapykanta: tėvas nesidrovėsiąs užmušti sūnaus, sūnus tėvo; išsižadėsią 5762 1| ir visokius įrankius ir užnešdavo ant aukšto. Paskui, apsivalęs 5763 2| Galuose kokio vakaro kaip užniks viena giedoti! taip graudžiai, 5764 6| gausi "duraką", keliu į užpakalį, ir laukan pro duris, nelyginant 5765 8| priduotas už "vadovą". Užpakaly Giniočio tyliai vinguriavo 5766 5| ištikimai ir ramiai vergavo, užpelnomis lygiai ramiai dalydamos 5767 1| atims, ką dovanojo vertai, užpelnytai, dėkingasis jo tėvas... 5768 7| juodvarnių sulėkė: rytoj rytą užpuls mums mūsų lizdus purenti. 5769 8| veizdėjo į svečius. Žiūrėjo į užpuoliką, tartum norėdamas įžvelgti 5770 8| Čionai kur kas sunkiau davėsi užpuolikams pergalėti: vos jau pirmuoju 5771 8| nebepakėlė tą dien prieš užpuolikus, tiktai iš tarpo nesuskubusiųjų 5772 7| ir jokės; ponas Tamošas užpyks; ai vai! Leiskit mane pas 5773 3| Visi trys buvo gerokai užraudonavę ir drebančiomis rankomis 5774 8| atsidusėjęs Jonušas: - grabnyčią užsidegę, litanijas kalba, prie mirties 5775 2| kelmelio pasilsėti ir pypkės užsidegti. Bet vos išsitraukė, ir 5776 7| čionai, užuot širdžiai kerštu užsidegus, sudrėko akys ir graudžios 5777 1| kryžiaus atsitraukė, kepurę užsidėjo ir ramus, rimtas takeliu 5778 8| kitur sau duonos vis delto, užsidirbsią.~ Kitaip į tą dalyką 5779 3| ir bulbėms nedaug beliks. Užsidirbsiu kur ir išsisuksime šiaip 5780 7| Nepaprastu darbu buvo čia užsiėmę: laikas buvo šienauti, o 5781 8| degė staiga iš trijų šalių užsiėmęs dvaras. Degė, pleškėjo taip 5782 3| nė nesužinotų, jog aš tuo užsiėmiau, nes gali pasiskubinti ir 5783 4| senelė atsakė, kad parvirtęs užsigavęs ir truputi sirgęs.~ - 5784 6| 50; lekajus 5 - tai 55. Užsikandęs ir jūsų kiekvienas neišeina 5785 1| plunksną, o visas išmaišęs, užsikurdavo pypkę ir sėsdavos prie darbo. 5786 6| Palaukite! rodos, dar gabalėlis užsiliko; duosiu ir jums paragauti.~ 5787 8| prisiplakusią, lyg tartum užsilipt nepaspėjusią senelę. Paėmė 5788 8| kojine pašižabojusi, arba užsilipusi ant vienatinės belikusios 5789 2| karčemon. - Žiūrėkit! muštis užsimanė!~ - Na! jau, tur būt, 5790 4| žvakės visai negesino: gulėjo užsimerkęs, į numirusį panašus; tik 5791 7| Matysime, ką jis patars.~ Užsimetė ant pečių sermėgą ir, pametęs 5792 3| Žinoma, žinoma, - nemandagiai užsimiršdami, pertraukė sodiečiai. - 5793 7| nepasiusdamas nekantrus Tamošius, ir užsimojo žyduku, tartum besismagindamas 5794 1| Užsivilkęs, susijuosė diržu, užsimovė savo aukštą ausėtąją kepurę, 5795 1| ir sėsdavos prie darbo. Užsimovęs sau klumpę ant kairiosios 5796 8| Jarašius patsai vienas užsipirko Kretingoje mišias ir ramiai 5797 7| Ko neskaitai, varle! - užsipuolė vėl Tamošius:~ - Ar aš 5798 5| galutinai parsikriokęs, užsirioglino ant akmenų krūvos, pasimovė 5799 6| su tuo ir susidėk! Kad užsirūkėme po mastinį cigarą, kad pasileidome 5800 4| ėjo susimąstęs ir savyje užsislėpęs; tik dūmus leido tumulais, 5801 6| ne! Palaukit! - gynėsi užsispyręs daktaras.~ - Dar apyskaita 5802 2| pritarė Juozas, nes būtų užsiverkusi prie tokių beširdžių ir 5803 6| visu balsu Laurinaitis ir užsivertė pilną butelį dugnu aukštyn. 5804 1| kailinius, ėmė vilktis.~ Užsivilkęs, susijuosė diržu, užsimovė 5805 6| grindis plauna. O tik sustok, užsižiopsok, tuoj patsai ministeris 5806 2| gudrus! - sušuko keldamos iš užstalės Tamošius. - ieškok, belsk 5807 8| Riškus paskui, bet kelią jam užstojo visiškai žvėriu dabar pavirtusis 5808 7| išeidamas duris patyčiomis užstūmęs, matyt, išsirėplino pro 5809 7| griuvėsių duris stipriai užstumtas, o ant pajuodusių jų lentų 5810 3| proga pasinaudojo ir savo užtarėjų pralietuoju krauju kaip 5811 6| pasikalbėti ir tamstos šviesenybės užtarimo prašyti. "Gerai gerai! - 5812 6| Taigi, mūsų pasiuntinį! - užtarytoją! - daktarą! - ėmė šaukti 5813 8| tegu ateina nors tuojau! užteks arbatos neprašytiems svečiams 5814 4| įpuolė Rymeika. Ant slenksčio užtiko bevaitojančią Juozienę.~ - 5815 2| dar pusiasveikį medį... Užtirpome visi veizdėdami.~ - Na, 5816 1| vienas nutildavo, Juozas kitą užtraukdavo, - dažniausiai vakarais 5817 2| besiklausant ausys tirpo. Vienas užtraukė tokio pat turinio dainą, 5818 6| ministerius apsilankysiu, užtrukdamas kelias dienas daikte. Patys 5819 8| dvejetas mažučių vaikų, užtryptų arkliais drauge su motina; 5820 6| atmindamas aukštą tamstų užuojautą mūsų praščiokėlių, pasiskubinau 5821 5| pasiaukojo" ir pati vieną kitą užuojautos žodi į ištikimąjį vergą 5822 2| dabar dvaro darbininkų užvaizda. Mėgdavo jis kartais pasikalbėti 5823 8| akamono nei kito kokio dvaro užvaizdos bizūnas nesivyniojo aplinkui 5824 6| dar kalbą žemai nusilenkęs užvedu: "Šviesiausiasis pone ministeri! 5825 5| nepasitikėdami su juo elgiasi: užvedus draugybėje kitą kalbą, ne 5826 8| nejudino; toje pat vietoje ir užvertė, kad niekas nematytų. ~………… ~ 5827 2| kad pas mus, vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka. 5828 8| šokinėdami aplink. Vienas užšoko ant kukurų dar kniūpsčiomis 5829 1| esančios žemei, kaip šašai arba vabalai žmogaus kūnui! Girdi?~ - 5830 4| Ūžė, zirzėjo darbštieji vabalėliai, skubėdami naudotis šiltąja 5831 1| peštynes del kokio nutvertojo vabalėlio, minkšto pūkelio ar trupinio; 5832 1| tyrinėjo jis mažų darbščiųjų vabalėlių įpročius ir papročius ir, 5833 1| bedugnės, "velniaduobe" vadinamos, na, ir murktelėjo, kaip 5834 3| pagalba, - ne taip, kaip prie vadinamųjų tikrųjų daktarų: pažiūrės 5835 6| tarp tokių ponų visa kitaip vadinasi. Užeina tenai ir mažesni 5836 5| traukia prie savųjų. Reiktų vadinti jį arbatos prie mūsų stalo - 5837 8| Giniotis, priduotas už "vadovą". Užpakaly Giniočio tyliai 5838 5| svetimųjų šalių išgamų ir atmatų vadovaujamas! - gerų žmonių piktinti 5839 8| stovįs, kada pašaukė jį vadovauti toliau. Šmaukštelėjo praeidamas 5840 4| užjuodavo dirvose suartos vagos; šen ir ten pasigirdo linksmoji 5841 6| Tegu neša mums ir mūsų vaikams gausius vaisius mūsų bočių 5842 6| Taigi taigi! Matote, žmonių vaikeliai, kaip tai galima, turint 5843 7| išsišokąs klyksmas juokuojančių vaikesų ir gana trukšmingos vyrų 5844 4| man reikia vikraus, stipro vaikino, o Kajetonas, nors žmogus 5845 2| šitą gaują. Kai kuriuos iš vaikinų pažino. Buvo ir jie kitkart, 5846 2| žinote Jeronimą Stapį? Tas vaikis, žiūrėk, nesenai čia pakliuvo, 5847 3| pats pašmakš užsienin!... Vaikyk tu paskui vėją po laukus!... 5848 4| kažin ko piktas: spiaudėsi vaikščiodamas, ūsus kramtė, o žmonos paklaustas, 5849 4| viršų, ir senis pradėjo vaikščioti. Betgi paskutinieji nutikimai 5850 8| belikusios sausos kriaušės, vaisiais vaišina praeivius, pasigirdama, 5851 6| gausiems pono daktaro rūpesnių vaisiams aplaistyti ir taip didžios 5852 3| lygu pelų maišas, be jokio vaisiaus - nei kam po trobą pačiauškėti; 5853 1| ap-va-ly-ti! - Sako: tai vagis esą vaisinti ant savo žemės! Mūsų trobos 5854 6| ir mūsų vaikams gausius vaisius mūsų bočių ir probočiu kruvinasis 5855 5| įmanydamas ir patarimu, ir vaistais, ir pinigais. Tokiu būdu 5856 5| ir daktarą parveždavo, ir vaistų duodavo. Jeigu visus šituos 5857 4| pakabinčiau ant saulės džiūti vaistui,- pridūrė Jonušas.~ Tamošiui 5858 4| kraipydami klausėsi senelio vaitojimų, retkarčiais tik pratardami 5859 2| Dieve, Dieve! - ėmė pagaliau vaitot senelis, susiėmęs rankas: - 5860 6| dovanodamas pertraukimą už taip vaizdingą pasistebėjimą iš jo gudrybės 5861 2| atbalsis Juozo ausyse, o vaizduotė piešė senus mieluosius reginius 5862 6| paskiau manęs geresnės vaišės laukia!~ Susirinkusieji 5863 8| šūkavimo ir kaukimo duosniai vaišinamų "karžygių pergalėtojų", 5864 8| švilpavo po mišką, tai tabaku vaišino praeinančius pro dvaro griuvėsius. 5865 8| Matyt, dvare nesigailėjo vaišių kviestiesiems ir pageidaujamiesiems 5866 6| trukus, pasiuntinys sugrįžo vaišylais apsikrovęs, bet kažin ko 5867 7| atsivėsinti.~ Priėjo vakaras. Iš pievų pasigirdo dainos 5868 1| buvo toje girioje!...~ Vakarinė žvaigždė primindavo Juozui 5869 1| vakarais nuo saulolydžio, iki vakarinei patekant. Taip gražu buvo 5870 2| geriau tai visa turi žinoti, vakarykščiai pas poną viešėjęs... Gardi 5871 5| pašokinti!~ Senuko akys valandėlei džiaugsmu blyktelėjo bet 5872 6| bedažant, žiūriu, mano ponai valdininkai apšilo. Tada aš liepiau 5873 8| kaimiškiai! - Ka-ka-ka!~ Valdininkams, matyt, buvo sunku pradėti 5874 7| tartumei keletas ar keliolika valdovų senute nepasidalindami ženklinosi 5875 3| bet ir prie gubernijos valdytojų mokėdavo savais takais prieiti. 5876 8| naktį nieku neriboto pono valdžioje, kada karalius buvo per 5877 5| pasakojo, jog atėjus iš valdžios paklausimui, kokie žmonės 5878 5| šviesų, švarų kambarėlį, valgį teikė nuo savo stalo; susirgusį 5879 3| išsilaikymo. Aš jau visada savo valgiau ir ne kartą reikdavo todel 5880 5| karklyną. Žinoma, nuo tokio valgio viduriai praskysta. Vokietis 5881 5| tai nerūpi. O koks dabar valgis dvare - neduok Dieve! Pienas 5882 5| duodu tenai nešioti nuo mūsų valgių; ar ne vis tiek tokiam, 5883 6| kiek suprasti iš to, kad valgo tenai auksiniais peiliais, 5884 6| žuvies, - visa šaltai mat valgosi priešpiečiams - dvejetą 5885 5| stalo prisidėjo dar vienas valgytojas; kaip tik nebūdavo svečių, 5886 1| Kas mokys: ar toki valios paukščiai imasi mokslo! 5887 4| tur būt, jau įkilus dirba valiukas? - ir meiliai susijuokė. - 5888 1| Kitoks našumas, kitoks valkumas atsirasdavo sustirusiuose 5889 7| Tegu susipranta daugiau valstiečių nebeužkabinti!~ Besiklausant 5890 1| lodyti išeiti! Varnai ar vanagui mažo paukštelio lizdą palietus, 5891 1| sveikas, ieškok! Netingėk ir į vandenėli pasibridėti! Nepražūsi! 5892 3| gausi? ... Kokio šviesaus vandenėlio šlaką: nei tau kvapo, nei 5893 8| paskui gaivinti savo šiltu vandenėliu dailiuosius ponaičius!~ - 5894 2| šmirkštynę, iš kurios aukštyn vanduo tryško ir krito apskritai 5895 5| nebereikią!... Ir tie dar vapa?! Šit kame tėvynės gelbėtojai 5896 6| neužmiršiu." Bežinąs visus vardais ir pavardėmis.~ - Ot 5897 4| žodžių girdėjosi Tamošiaus vardas. Balsu betgi niekas to vardo 5898 4| vardas. Balsu betgi niekas to vardo neištarė. Saulei leidžiantis, 5899 8| suvienyta "tėvynės labo" vardu, kad žemės našumas padidėtų. 5900 1| labiau rūpi, negu badas ir vargas be pastogės liekančių kaimiečių! 5901 6| Vėl gi ir pagailo man jūsų vargdienėlių, kad per daug neišeitų; 5902 2| nepakoręs už apiplėšimą vargdienės moteriškės, kas baisiai 5903 2| ramus: tie nudriskėliai vargdieniai suneš tiek, kad dar ir atliks 5904 5| ramiai dalydamos su kaimo vargdieniais ir visais reikalingaisiais, 5905 5| gerumą kitados šito pamintojo vargdienio gerbė: glaudė ir guodė savąjį 5906 3| nesitrukdykite! važiuokite! - prašė vargdienis, lenkdamos prie "geradėjo" 5907 6| svetimai naudai, pačiam vargdieniui, kaip matote, esant.~ - 5908 2| rūpintis, kur bepriglaus vargingąją galvą po Jurginių!? ... 5909 3| prisibučiuoti!... O ką darysi? Vargui užėjus, sodiečiui pirmiausia 5910 7| nusikvatojo proto nesusigriebdamas varguolis, net girioje atbalsis atsiliepė, 5911 5| peršlapusį rūbą ir šiek tiek vargšą suraminę.~ - Prie naujų 5912 2| vaikščioja, susišiaušusi, vargšė, kad gailu žiūrėti. Vis 5913 3| Tai ir aš matau: vargšeliai jūs, todel ir sutikau dar 5914 2| mat, savo krašto ilgėjosi vargšės. Kartais mėgino lėkti. Galuose 5915 5| visokiomis kalbomis, net varlės bijo viršum vandens pasirodyti. 5916 4| gailesingojo dejavimo, nei varlių bauginančiojo kvarkimo, 5917 2| jeigu netiki: antai lauke varnos jau liekanas tampo!~ 5918 2| linkon ir pamatė visą būn varnų, kurios, ir savo tarpe besikukindamos 5919 2| sodietis. Žmogelis, matyt, vežė varpučius ir, prisiartinęs tylomis 5920 1| žmona rodėsi, kad dangaus vartai jiems atsidarę ir Dievulis 5921 1| vien sužinome, kad jau būta vartojama senelių sodiečių, ir mokslininko 5922 1| keliauti ir atsidūrė dvaro vartuose.~ 5923 7| Ir sublogęs: kaip per vartus išbraukytas atrodo. Gerai 5924 5| minkštaširdis Riškus, nors ašaros, varu sulaikomos, smaugė jam gerklę; 5925 3| to laiko, kaip degtinės varymas buvo uždraustas, tuščia 5926 7| atėjusieji kaimynai. - Žemė mūsų! Varysime striukuosius vokiečius iš 5927 5| pernai apie šv. Joną susimanė vasarojų sėti ir tai beveik į plėšimus: 5928 8| išbaigtame kambarėlyje ir... vašku kūreno krosnį iki galutinai 5929 3| Tatai gi apie tą važiavimą, - nedrąsiai tarė Rymeika, 5930 6| akimis regėjęs. Tam juk ir važinėjau, kad visa tikrai ir be abejonių 5931 3| būčiau turtingas, tuojau važiuočiau, daug ir neprašytas, bet 5932 7| atmatomis užleidęs. Tegu sau važiuoja visi! Tegu negadina oro 5933 6| vyrų, šalymais gelžkeliu važiuojant, besitariančių, o aš jomis 5934 2| vidurį iš viso peties: - važiuok ir tu! kad galas, tai visiems! 5935 3| meldžiamas, nesitrukdykite! važiuokite! - prašė vargdienis, lenkdamos 5936 1| atsakymą; pakinkys - mes važiuosim!~ - To ir betrūko, kad 5937 8| miške ir neužilga pasirodė važiuotojai: siauroj aukštoje kalamaškoje 5938 4| juk jis iki šiol visa veda?~ - Paseno jau! - atsakė 5939 6| dviejų surakintą, kareivių vedamą.~ Visi nutilo.~ - 5940 8| pasižadėjęs, nesipriešino vedamas laukan iš griaunamos trobos: 5941 3| Pataikei, - tarė, - kaip su vėdaru į košę! Nėr ko, broleliai, 5942 6| pagalba sugraibytųjų pinigų vedąs prekybą vogtais arkliais. 5943 2| karčemą.~ - Areštantą vedava! - suriko, griaudamies karčemon. - 5944 8| perkirstu veidu, nesusilaukusi vedėjo, po žydus miestelyje "žlugtužį 5945 1| ponas - nežinau: vieni sako vedęs, kiti - ne. Bet tai nei 5946 3| būdavę padaryta, daktaras vedęsis ten po vieną ligonis. Jeigu 5947 4| aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo tvarką. Prisipažino kitąsyk 5948 3| pagaliau į muštynes žydai, ėmė vedlauti po vieną susikruvinusius 5949 3| ketvirti metai, kaip vedžiau, bet kas iš to? Moteriškė, 5950 2| stiklai šokinėjo, ir kažin ką vedžiojo kaimynams labai įsikarščiavęs. 5951 5| nenorėjau!~ Ir pono ir ponios veidai nušvito, matant tokį nepavaduojamojo 5952 2| paliekniškiai vienu balsu, ir visų veiduose matėsi didelis susijudinimas.~ - 5953 7| negesė.~ - Kažin šitie ką veikia? - pasmalsavo sužinoti ir 5954 1| neilgai trukus palūšiu. Ką tu veiksi, vienas likęs: nei putros 5955 5| manim visa taip." - Ką gi aš veiksiu? - klausiu poną. - "Tai 5956 7| kartojo sau po nosimi senis, veizdėdamas i aiškiai, kaip ant delno, 5957 5| Gailesis dabar ima, veizdint ir į tuos dvaro darbininkus, - 5958 6| paduskino ir šaukia ant manęs: "Vėjavaiki! kur gi buvai pražuvęs? 5959 7| vien tamsios girios gelmės, vėjelio lengvai pučiamos, paslaptingai 5960 3| moteriškė, ponas daktaras velėjęs ją ant gulto, jei vyras - 5961 3| ir žmones gydyti, bobas velėti ir kitais pramoniais verstis. 5962 8| graudų verksmą žmonos, kazoko velkamos laukan iš trobelės, ir sudrebėjo. 5963 1| giltinė prie bedugnės, "velniaduobe" vadinamos, na, ir murktelėjo, 5964 2| Na! gana tau trypti, velniadūši! - sušuko jam į ausį: pakėlė 5965 6| burna...~ - Ko gi po velniais taraliuoji iš aplinkio, 5966 3| užmokėti, aš išeisiu.~ Vėlus jau buvo laikas, kada mūsų 5967 2| kvaila kalba! Tikėkit, vyrai! Vemti norisi, tokių kalbų beklausant! - 5968 1| krosnį, pynė jis bučius, venterius ir tinklus mezgė; dienoms 5969 2| padėjimas?!... Bet ką aš čia vepu? Senas esu ir kvailas; jūs 5970 6| iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu. Aš į kiemą, 5971 6| auksinis, žiurbuliuoja, verda arbatai.~ - Dveigį verši 5972 8| visą priešakį nuplikintas verdančiu vandeniu; vos praplėtęs 5973 6| pusryčiams; kerčioje jau verdulis, visas auksinis, žiurbuliuoja, 5974 7| sausas, vidurnaktį miške vėrė širdį ir stingino kraują. 5975 5| suteiktųjų žinių ir mokslo. Teko vergauti už nebeatgrąžinamąją skolą. 5976 5| Riškus ištikimai ir ramiai vergavo, užpelnomis lygiai ramiai 5977 7| senoje, į kapus žengiančioje vergėje vienu kartu pabudo atmintis 5978 5| pareikalavo: kitokios meilės, nebe vergiškos prie savo ponų.~ Turėjo 5979 5| matant tokį nepavaduojamojo vergo susigraudinimą; atsileido 5980 5| pasitaikius, buvo tvirčiausiai vergui taip pat įkalbėta, idant 5981 5| gelto ponybė su chamybe vergybe nesumištų, - dar juo labiau, 5982 2| Kiek dabar pasiliko žmonių verkiančių kruvinomis ašaromis!... 5983 8| į vidų.~ - Tai ko čia verksime, tėtuli, - atsiliepė Stonslovas, 5984 8| pagalbos, ir gailus jos verksmas skardžiu atbalsiu garsėjo 5985 4| pagarbintas!... - ištarė verksmingas moteriškos balsas.~ - 5986 8| pakeistas. - Ašaromis tų "verpliukų" neprigirdysime. Tegu žlabanojasi, 5987 3| jog čia žmogus savęs vertas.~ - Ir man taip matosi, - 5988 1| nesupranta, neatjaučia jo darbo vertės, o tuo tarpu, kai i žmones 5989 2| Žinai tą šimtametį ąžuolą veršininke, kuriame iš senų senovės 5990 3| šaukė jo priešininkas, verždamos artyn.~ - Kelis aš tau 5991 8| Atėjo pavakarė; papūtė vėsesnis vėjelis, ir Juozas kiek 5992 8| tokiems: juokauja sau lyg per vestuves, - tarė į susirinkusius, 5993 2| sodietis. Žmogelis, matyt, vežė varpučius ir, prisiartinęs 5994 6| keliavęs. Tenai lekajais ir vežėjais tarnauja tokie, kurie turi 5995 6| Jau 50 + 5 ir 25 - tai 80; vežėjui 5 ant alaus - tai ir 85. 5996 6| širdžių.~ - Bet delto vežikui arba lekajui po penkrublę 5997 6| mielieji - po 5 rub. Į kieno vežimą sėdai, su tuo ir susidėk! 5998 3| būdavo, pas jį vyrai, bobomis vežini: Ot, - liuoba sakys: - ketvirti 5999 6| išlydėjo į gelžkelio stotį. "Vežk, sako, tuojau įsakymą gubernatoriui, 6000 6| galėjęs duot matininką ir vežkis. Dabar gi, sako, paskutinius 6001 3| arklius? - rėkė, kaip keptas vėžys, paraudęs žinovas.~ - 6002 2| patupdė suolan, kad net viauktelėjo.~ Vieką Laurinaitis garbino 6003 3| dabar vėl žmones grobsi vidurdienį! - šaukė įnirtęs sodietis. - 6004 2| vinkšną, kirto per patį vidurį iš viso peties: - važiuok 6005 5| Žinoma, nuo tokio valgio viduriai praskysta. Vokietis plūsta, 6006 1| pilvus susiėmę, žurbuliuodami viduriais, lyg koleros ar greitligės 6007 3| seiles pro dantis pačian vidurin aslos, kovojantiems kiek 6008 7| nusikvatojo. Tas juokas, sausas, vidurnaktį miške vėrė širdį ir stingino 6009 6| toks, kaip Šiauliuose arba Viekšniuose? Ten lipynė krištalinė, 6010 1| naktį gimusi esi!... Ne su vienais skatikais gyvensi, nei jų 6011 6| nutvėrę ir kad taip pat vienakį matęs tarp kitų dviejų surakintą, 6012 6| visas būrelis.~ Tuo tarpu vienakis galvočius, nors su viena 6013 8| atdarose duryse pasirodė vienamarškinis Juozas. Išbalęs buvo beveik 6014 4| drauge šnekučiuodamas, kaip vienametis. ~ Ant galo stiprusis 6015 8| pašižabojusi, arba užsilipusi ant vienatinės belikusios sausos kriaušės, 6016 5| senis kiek palūkėjęs: - vienatinį mano ten draugą, mano šunį 6017 1| keliolika karpų tesimatė, - tai vienatinio sūnaus Jonuko meteliai... 6018 8| griaunamos trobos: sustojo po vienatiniu likusiu medeliu ir sustiro