[4]

________

   Pasakę ačiū, grįžo sodiečiai namo, kone šokinėdami, lyg jau katras po dvarą būtų turėję. Tamošius tik kažin ko buvo suniuręs: į kalbą visai nesikišo; ėjo susimąstęs ir savyje užsislėpęs; tik dūmus leido tumulais, it Nemuno garlaivis, pypkę traukė, net švamboje kliurkėjo, ir spiaudėsi be paliovos.
    - Kas tamstai nutiko? - paklausė Rymeika: - nei šioks, nei toks, tarytum, musmirių užėdęs?
    - Kažin, kokia tavo būtų širdis, jeigu po kojomis nuolatai žaltys arba gyvatė pintųsi. Kaimynai nusijuokė.
    - Perskelčiau kramę ir po visam, - tarė Rymeika.
    - Į praskilą įdėčiau ir pakabinčiau ant saulės džiūti vaistui,- pridūrė Jonušas.
    Tamošiui pirmasis patarimas, matyt, geriau pritiko prie širdies, nes po valandėlės tarė:
    - Ir aš manau perskelti kramę: lai nusiraibo; nes nežinia, kada įkirs.
    Visi nutilo. Kiek paėjėjus, Rymeikai lyg kažin koks nerimas ėmė širdį gelti, bežiūrint i šalimais einantį paniurusį Tamošių, taigi atsiliepė į jį, priėjus kryžkelę:
    - Mes apie žaltį, o tamstai ir tikrai kažin kas ant širdies?
    Tamošius nusijuokė, bet taip keistai, kad kitiem dviem šiurpis per nugaras perėjo.
    Nuo kryžkelės Tamošius pasisuko į paupį, dvaro linkon, nes jo troba netoliese Juozo buvo, o kaimynų takas vedė į pagirį; taigi reikėjo skirtis.
    - Na! tai iki subatos pavakario! Susieisime pas daktarą!
    - Susieisime! - murmtelėjo Tamošius ir, pasispaudę sau rankas, persiskyrė.
    - Tas Tamošius velnią yra šiandien prarijęs; ką nors netikusį galvoja! - tarė, kiek paėjėjus, Jonušas. - Man dėjosi į galvą tas žaltys! . . . čia kas nors yra!...
    - Ir aš šiandien mačiau, kad Tamošius ne toks, kaip paprastai: niūras, į akis žmogui bijo žiūrėti - dievai žino, kas jam galvon įlindo!?...
    - Rasit, pasigėrė ir apsvaigo?
    - Oi ne, brolyti! Ar jam pirmas sykis? Pakelia jis gerai: dar smagesnis būna įsitraukęs, o šiandien - šmiaukš!
    - Keistą aš šiandien sapną sapnavau! - atsiminė Jonušas: - mačiau Tamošių per kraujų klaną brendanti: brenda ir smunka, brenda ir smunka - susmuko iki pažastų!... O kraujas tas toksai baisus, raudonas! - net dabar drebulys ima.
    - Dieve, saugok nuo nelaimės arba piktosios minties! - tarė Rymeika. - Rasit, susiriejo su kuo!... Ar atmeni tą įnamę prieš keletą metų? ... Mirė staiga, o žmonės, kaip būgną mušė, kad Tamošius jai barkštelėjęs. Kietą turi ranką!
    - Netruks velnias po kailiu pajusti! - pritarė Jonušas. Staiga, pakėlęs ranką ir sustojęs, sušuko:
    - Cit!
    - Kas ten? - tylomis paklausė Rymeika.
    - Šūktelėjo kažin kas miške! - atsakė Jonušas.
    - Pelėda! - valandėlę stabtelėjęs, nutarė Rymeika: - ir aš girdėjau: pelėda suūbavo.
    Tolumoje šuva sukaukė ir daugiau nieko nebesigirdėjo; tik eglės, vėjo pučiamos, šiugždino, ir drebulė prie tako birbino neramiais lapeliais. Vyrai persižegnojo ir žengė toliau.
    - Šiurpuliai ima! mirtis po girią vaikščioja! - atsiliepė Rymeika.
    - Dieve, sergėk! - pritarė dievobaimingai Jonušas.
    Čia pat buvo jau ir jųdviejų kiemai. Atsisveikino ir persiskyrė.
    - Iki subatos!
    - Iki subatos! - tarė dar kits kitam iš tolo.

_________

    Gražus šįmet buvo pavasaris ir nepaprastai ankstybas: balandžiui vos užstojus kaip įšilo, jau ir nebeatsimainė; sprogstą medžiai ir kerai pripildė mielu pavasario kvapu girias, laukus ir sodnus; klevai savo purėtaisiais žiedais klestėjo, tarytum, kiaušiniu apdrabstyti, masindami didelius bičių spiečius, kurios bekaišiojo savo laibus siurbtuvėlius i kiekvieną atvirąją geltonąją taurelę. Ūžė, zirzėjo darbštieji vabalėliai, skubėdami naudotis šiltąja giedra ir kvepiančiais meduolių žiedais; žinojo mažilėlės, jog ne visada bus taip meili giedra ir ne kiaurus metus žiedai klestės.
    Visoki paukšteliai, lizdams sukti šlamelius ir plunksneles berankiodami, čiurvėjo, čirškėjo šiltuose saulės spinduliuose, o antai spartusis šnekutis vylingai plasnojo savo blizgančiais tamsiai mėlynais sparneliais ir, švilpiniuodamas, kvietėsi patelę; gegutė liūdnai kukavo beržyne, rūpindamos, kam šįmet užmetus auginti savo šeimyną; paliekniais tylomis bėgiojo pempės, ieškodamos sausų vikšrynų lizdui, o pabaidytos, svyravo ore, dejuodamos: "nevyko! nevyko!"... Išgąsdino jas gandras, atlėkęs pavarlinėti. Matyt, buvo gūžį jau Prisikrovęs, nes pavaikščiojęs neužilga atsistojo ant vienos kojos, ramiai besipūtindamas šiltu vėjeliu, visai nebodamas nei pempių gailesingojo dejavimo, nei varlių bauginančiojo kvarkimo, kurios pamačiusios, jog gandras iš balos pabėgo, įsidrąsino karą jam paskelbti: raibosios ir žaliosios - visos, krames iš vandens iškišusios, suspito kurkti: "Kotre! Kotre! Kotre kur? kur? kur? kur peilis? kur peilis? - kokis? kokis? kokis? - baltkrrriaunis! baltkrrriaunis! baltkrrriaunis! kam reikia? ką piausim? - gondrą! gondrą! gondrą!"...
    Gandras, iš tolimos kelionės parlėkęs, ilsėjosi ramiai besnausdamas; tiktai kad jau pačiame krašte visu pulku susipliauškusios pradėjo nebepaprastai garsiai kvarkti, gandras nebeiškentęs tyliai snapą ištiesė ir, žengęs keletą milžiniškų žingsnių, kaptelėjo keletą didžiųjų drąsuolių ir, iškėtęs sparnus ir porą kartų pasišokėjęs, nuplaukė oro vilnimis į lizdą, kur jį meiliai taraliuodama susitiko draugė. Tetervinas, po alksnyną baubdamas, skundėsi poros nesurasdamas: "Sunku be pačios! sunku be pačios! parduosiu kailinius - pirksiu pačią! parduosiu kailinius - pirksiu pačią!"...
    Gražus buvo pasaulis. Pievos žėlė beregint: geltonieji lukštai, saulės krėsleliai, balos, gegužės, kvynai - jau puošė žaliąjį pievų rūbelį. Tik ievos, tartum, neįsitikėdamos ankstybąja šilima, nedrąsiai skleidė savo ilgųjų kekių smulkius baltus žiedelius. Užtai putinai, į karklynus įsispraudę, pirmi žydėjo, nebodami rytšalių, tarp žaliojo apsiausto.
    Visur buvo taip gražu, visa džiaugėsi pavasario sulaukus, tik Palieknės dvaro sodybose kažin ko nepaprastai buvo tylu; veltui iš ryto artojaus draugas, pilkasis vieversėlis, aukštybėse įsikoręs, budynę garsino, veltui: niekas nesiskubino su plūgu į laukus. Veltui rūpestingoji sėjikė iš medžio šakų šaukė: "sėk sėk! sėk sėk!" Niekas dar čionai ne tik grūdelio į žemę nemetė, bet ir norago nekišo; ot, - vaikščiojo žmonės, kaip apsvaigę: gyvulius aprūpino ir vėl vidun į trobą lindo.
    Nebuvo betgi tenai taip ramu, kaip rodėsi greitomis paviršium užmetus akimis: ligu sutemo, kartas į kartą galima buvo pamatyti atsargiai iš kiemo į kiemą einantį žmogų; kartais ir trejetas vyrų praslinko, kaip šešėliai. Daugumas jų ėjo į Tamošiaus butą, kuriame beveik iki aušros mirksėjo žiburys. Šunes, lyg negera ką nujausdami, ištisomis naktimis liūdnai kaukė ir duobes kasinėjo, tartum matydami mirties šmėklą po linkinę slankiojant.
    Staiga paskutiniojo ketvirtadienio rytą tartum gyte linkinė atgijo: sukruto žmonės, užjuodavo dirvose suartos vagos; šen ir ten pasigirdo linksmoji mergaitės dainelė, paupyje užbaltavo balinančiųsi drobių galai; aplink jas, sergėdami, bėgiojo ūbaudami vaikai, tai vėl į būrelius sutūpę pynė margus vainikus.
    Vienas tik Tamošius buvo šiandien nelinksmas ir kažin ko piktas: spiaudėsi vaikščiodamas, ūsus kramtė, o žmonos paklaustas, kas jam yra, atrėžė:
    - Savo puodų žiūrėk! Kas yra tai yra, o tau nėr ko kito liga sirgti!
    Atsigulė į lovą, bet ir ten ramumo nerado. Taigi, pasiėmęs kepurę, išėjo laukan ir išsitraukė iš pastogės žagrę taisyti. Bet vis kažin ko rankos šiandien neklausė. Valandomis ausis ištempęs nuo girios kažin kokio atbalsio klausėsi, bet vis niekur nieko: visur tylu, ramu, saulėta, gražu. Staiga sušliukštėjo kažin kas čia pat už nugaros. Tamošius nubalo, pypkė iš dantų iškrito ir žemai galvą palenkė, įsitempęs žiūrėdamas i noragą.
    - Tegu bus pagarbintas!... - ištarė verksmingas moteriškos balsas.
    -Ant amžių! - rūsčiai murmtelėjo Tamošius.
    - Ar buvote vakar turguje? - paklausė moteriškė.
    - Jeigu buvau, tai kas?
    - Manasis taip pat vakar išėjo ir iki šiol jo nėra - atsakė verkdama moteriškė. - Jau saulė pietuose!... Niekada taip nebuvo... Ar jūs, kaimynėli, nematėte, nesutikote?
    - Še tai tau! Ar aš tavo vyrą ganau? - atkirto pasityčiodamas Tamošius. - Nei aš mačiau, nei aš žinau.
    - Jėzau Marijate! kur aš dabar dingsiu?! - sudejavo moteriškė. - Su gerumu nėra: kas nors nutiko!
    Ir nubėgo verkdama į mišką.
    Buvo tai Juozienė. Apėjo visus kaimynus - niekas nei regėjo nei matė Juozo.
    Apie Juozo pražuvimą ėmė plėstis visokios kalbos. Rymeikai, išgirdus, kažin kas į širdį lyg įdūrė: metė plūgą ir, pasiėmęs lazdą, leidosi taku į dvarą. Išbalęs buvo ir drebančiomis lūpomis beeidamas šnibždėjo: "Jėzau Marija! argi tai gali būti ?!"...
    Priėjęs taką, ėmė eiti išlengva, besižvalgydamas į abi šali ir, atsidėjęs, tyrinėdamas kadagynų tankmes. Staiga sustojo: pasirodė, būk dejavimą išgirdęs. Sudrebėjo ir ėmė žvalgytis: netoliese ant tako pamatė sukruvintą baltą linini kaklarišį; toliau iš kadagių kero kyšojo naginėmis apautos kojos. Nieko nelaukdamas, įsispraudė į krūmų tankmę ir šūktelėjo išsigandęs: ant žemės, tarp krūmų įspraustas, gulėjo baisiai sukruvintas Juozas ir mojavo rankomis klejodamas; veidas buvo baisiai suputęs ir pamėlynavęs.
    Rymeika nesusieidavo su Juozu, nes nemėgo jo, kaip ir kiti, už tą pono malonę, kuri senį aplankė; bet dabar, išvydęs tokios nelaimės ištiktą, ilgai nemąstydamas, pasiskubino su pagalba: priklaupė visas drebėdamas ir gaivino, kaip įmanė.
    - Vandens, vandens lašeli... Oi motin, kodel neklausai... - pradėjo vėl dejuoti nelaimingasis Juozas.
    Rymeika paguldė atsargiai jo galvą ant kiminų ir, kaip tik išgalėdamas, nusiskubino vandens ieškoti. Arčiausias nuo prietikio vietos buvo kiemas paties Juozo - tenai ir įpuolė Rymeika. Ant slenksčio užtiko bevaitojančią Juozienę.
    - Neverk!... radau!... - ištarė, sunkiai alsuodamas ir atsikvapstydamas. - Kibirą duok! - vandens reikia!
    - Negyvas! - sušuko Juozienė.
    - Gyvas, gyvas! Kibirą duok!
    Moteriškė puolėsi į vidų ir akimirkta išnešė kibirą pilną vandens. Rymeika, pastvėręs iš jos vandenį, leidosi bėgti atgalios, o Juozienė, klupdama ir dejuodama, paskui.
    Nupraustas šaltu vandeniu, Juozas atmerkė akis, bet, proto neatgaudamas, mojavo rankomis, lyg ką nuo savęs stumdamas, ir kažin ką kalbėjo be tvarkos. Pasilenkusios žmonos visai nebepažino, tiktai, godžiai atsigėręs šalto vandens, ėmė migti.
    Kas pasakė kitiems sodiškiams apie atsitikimą su Juozu - nežinia; pamažu bet susirinko prietikio vietoje gerokas būrys vaikų, moterų ir vyrų; vieno tik Tamošiaus jų tarpe nesimatė: jis vienas "nežinojo". Susirinkusieji lingavo galvas, šnibždėjosi; tarp tylomis tariamųjų žodžių girdėjosi Tamošiaus vardas. Balsu betgi niekas to vardo neištarė. Saulei leidžiantis, visas tas būrys lydėjo senuką Juozą, vyrų nešamą į trobą. Paskui pat ligonį sekė Juozienė, nusiverkusi, nusibaigusi ta viena diena, tik kojas bepavilkdama sukumpusi senelė.
    Nors niekas nieko tikrai nežinojo, betgi visi, lyg susitarę, kažin kodel pradėjo Tamošiaus šalintis; jisai vėl nė su kuo nesistengė susieiti; Juozo butą dabar kasdien kas nors iš kaimynų lankė ir, nakčiai užstojus, kuri iš moterų, pasikaitaliodamos, padėjo Juozienei ligonį sarginti.

___________

    Juozas juo toliau, juo labiau blogėjo. Buvo naktys, kad graudulinės žvakės visai negesino: gulėjo užsimerkęs, į numirusį panašus; tik tylomis vandens kartais prašė ir vėl tyliai gulėjo. Kitas dienas be paliovos klejojo: tai verkė klejodamas, tai vėl kažin kokie baisūs reginiai ji žudė.
    - Dievuli Dievuli! - dejavo vargšas gailestingai: - ugnis!... kraujas!... O vis vaikai vienos motinos! Bėkim! bėkim - šaukė didžiausiu išgąsčiu. - Aš neisiu į dvarą, neisiu! Tesirįžta patys! Kaip Dievas duos, taip bus, o prie tų šunlupių neisiu - neisiu! Gana jau! Pamačiau visa!
    Ir verkė, aimanavo senis, o smalsiosios viešnios, kaimo bobelės, kiekvieną išgirstąjį žodį į galvą dėjosi, idant ryto metu turėtų ko po kaimynus apsakinėti.
    Iš tų pasakojimų kilo tarp sodiečių daug nebūtų kalbų: vieni pasakojo, kad tai dvaro vokiečiai taip senuką sudaužę; kiti tvirtino, kad ponas savo rankomis taip atsimokėjęs už jo kitąsyk pasišventimą; Jonušas tik su Rymeika nieko nesakė, liūdnai galvas kraipydami klausėsi senelio vaitojimų, retkarčiais tik pratardami pašnabždomis: ot - bedūšnikas! ot - beširdis! Šitokį vargą žmogui užduoti!
    Nebesusirinkdavo dabartės pas Tamošių kaimynai, kaip pirmiau būdavo, pasitarti, reikalų apkalbėti; dabar, reikalui priėjus, sklendė prie Jonušo arba prie Rymeikos, aplenkdami Tamošiaus kiemą.
    Juozui, matyt, nebuvo dar mirtinoji: dvejetui savaičių tokio nejautrumo praėjus senis tartum iš miego pabudo, ir ėmė stiprintis. Prasiblaivęs, kaip mažas vaikas, nusišypsojo ir ėmė žvalgytis po trobą.
    - Motin! - tarė: - ar šilta šiandien dienelė?
    - Šilta, tetušėli, šilta, - atsakė senė: - giedra, šilta, saulutė žeme ritinėjasi. O tau kaip? bloga širdis?
    - Niekis: kaulai apstiro begulint. O kam čia man tą galvą aprišo? - paklausė senis, čiupinėdamas galvos apraišalus.
    Kas buvo nutikę, nieko neatsiminė; nežinojo nė kiek laiko praėjo begulint; taigi senelė atsakė, kad parvirtęs užsigavęs ir truputi sirgęs.
    - Kame Jonukas? - vėl paklausė, kiek pagulėjęs: - tur būt, jau įkilus dirba valiukas? - ir meiliai susijuokė. - Gerai, kad paukštelius myli. Pašauk, mama, tegu įeina!
    Graudžiai apsiverkė Juozienė, nusisukusi į šalį, matydama, kad jos senelis, ir sustiprėjęs, nebeatgauna atminties ir proto.
    O ligonis tuo tarpu kalbėjo jau ką kita. Bandėsi keltis, bet, pamėginęs, vėl prie priegalvio pripuolė.
    - Pasturgalis apsunko begulint, - tarė pajuokuodamas.
    Atbėgdavo dabar su tėvais ir kaimynų vaikai, atnešdavo žolynų paskynę, o senelis sklaidė juos, tvarkė ir į vainikus pynė, drauge šnekučiuodamas, kaip vienametis.
    Ant galo stiprusis būdas paėmė viršų, ir senis pradėjo vaikščioti. Betgi paskutinieji nutikimai visai pražuvo iš jo atminties.

___________

    Buvo lytinga diena, šventadienis. Juozo trobelėje susirinko pakeliui iš pamaldų grįždami keliolika vyrų ir moterų, kaimynų. Jiems bešnekučiuojant, durys nedrąsiai prasivėrė ir vidun įėjo senis Riškus.
    Buvo tai visiems pažįstamas seniausias dvaro tarnas. Visą savo amžių praleido jis dvare betarnaudamas nuo jauniausių dienų ir visu kuo tenai buvo sulig reikalu ir aplinkybėmis. Dar piemenuko metų būdamas, buvo pastatytas lekajumi. Ponui ir ponaičiams įtikęs, prileistas buvo drauge mokytis prie naminio ponaičių mokytojo, o kad galvą turėjo gerą, tai gana greit pramoko skaityt, rašyti ir dargi skaitliuoti, todel, kaipo namų augintas ir ištikimas, neužilga buvo paskirtas dvaro raštavedžiu, kada ponaičiai iškeliavo į aukštesnius mokslus.
    Giminių nei šeimynos senis neturėjo: giminės maro metais visi išmirė, šeimynos gi savos neteko jam įsikurti; kadangi kiekvienas žmogus turi paprastai prie ko nors prisirišti ir ką nors pamilti, tai ir mūsų Riškus, artimųjų nebetekęs, visa širdimi prisirišo... prie savo ponų. Mylėjo jisai savo ponus iš visos širdies. Jam įkalbėta buvo, jog tai buvo nepaprasta malonė, kad jį, prastuolį našlaitį, ponai leido mokytis drauge su ponaičiais, kad jis už tai turįs būti dėkingas visą savo amžių ir savo ponams ištikimai tarnauti. Ir jis tuo įtikėjo ir iš širdies prisiėmė sau už gyvenimo keliavedį. Ir visą amžių tą apžadą tikrai pildė. Nežinojo dienos nei nakties: kokiame reikale visada buvo gyvas - ot, kaip tikras vaikas.
    Betgi buvo valandų, kada ir jo dvasia kėlė maištą: kildavo kažin kokių troškimų, apimdavo neapsakomas ilgesys; nors pats nemokėjo pasakyti, ko jam trūko, ot - kitokio gyvenimo norėjosi. Kokių gi atmainų savo gyvenime norėtų, jis pats pasakyti nemokėjo.
    Pirmą kartą toksai nuliūdimas jį buvo apėmęs, kada pasibaigė jo mokslas su ponaičiais, nes ponaičiai rengėsi važiuot toliau mokytis, ir namų mokytojas buvo atstatytas.
    - Kaip tai gerai būtų, kad ir aš galėčiau į didelį miestą pasimokyt išvažiuoti! - sušuko jisai, apie tat sužinojęs.
    Visa ponija leidosi juokais ir gerą valandą gėrė josi tokiu jo juokingu noru. Juk tai vis viena, kaip kad avinas sumanytų su volungėmis po medžius lakioti!? Argi ne juokinga? Ir jisai pats įtikėjo, kad visai kvailai jo esama atsiliepta, o senasis ponas jam gražiai išaiškino, kad jo luomo žmogui negalį būti jokios naudos iš aukštųjų mokslų; kad kiek gali būti jam naudinga, jau jis visa ko esąs išmokytas.
    Keletui dienų praslinkus, pasišaukė jį ponas prie savęs ir tarė:
    - Nuo šiol būsi mano raštavedys.
    Jaunasis Riškus išplėtė akis.
    - Ką? - nesitikėjai taip greit tokio paaukštinimo?
    - O ponas Kajetonas? - paklausė šis, - juk jis iki šiol visa veda?
    - Paseno jau! - atsakė ponas, - man reikia vikraus, stipro vaikino, o Kajetonas, nors žmogus geras, bet jau nusidėvėjęs. Rytoj rytą perduos tau knygas ir užimsi jo vietą.
    Lyg ką nujausdama, susispaudė jaunajam Riškui širdis, bet ponui prieštarauti neišdrįso, todel pasilenkė tiktai prieš poną ir išėjo.
    "Ponas" Kajetonas susitiko jį kieme ir trumpai tarė:
    - Eik šen su manimi! atiduosiu knygas!
    Ir pamatė Riškus, kaip senuko veidas užėjo ašaromis. Atjautė ir senuko balso drebėjimą, todel ir jam pačiam akys suvilgo.
    Senis pažvelgė tada į jį užjausdamas ir tarė kiek stipresniu balsu:
    - Eik šen, eik! neturiu širdies prieš tave, nesiderėk. Tokia jau tvarka ne tik žmonijoje, bet visame pasaulyje, jog senas turi užleisti vietą jaunesniam; nieko prieš tai nepadarysi.
    Ir padavinėjo senis savo jaunajam įpėdiniui knygas, rodė ir aiškino ilgas eiles skaičių, o kad ašara ant popierio netyčiomis nukrito, senis teisinosi:
    - Žmogaus kvailybė: silpnybė pririša ir sunku!...
    - Tamstelė, ar senai čionai? - paklausė Riškus.
    - Ar senai? - perklausė senis. - Jau bus keturios dešimtys metų su viršum, berneli mielasis, kaip aš čionai nuo svetimų kampų dulkes bešluostąs ir svetimų turtų skaičiais knygų popierius bemarginąs. Bet ne tik keturios dešimtys - ir šimtai metų prieina savo galą; taigi ir man atėjo toksai galas: pasakyta: "pasitrauk šalin!" - ir eik sau kur benorįs! - Ka-ka-ka! - sunkiai nusikvatojo senis.
    - O aš jau buvau ir beužmiršęs, jog visa tai ne savo, jog kada nors prieisiu liepto galą. Su savo likimu, broleli, neprasilenksi, ir štai jau aš savąjį ir priėjau; dabar tu siek savąjį! - Pasenęs gyvulys nužudomas, žmogus tiktai pavaromas... Vis gelto šuva turi ko man pavydėti - nusijuokė...
    Ilgai dar taip pasenėlis dvaro tarnas bambėjo, neištesėdamas tvirtybės atsitraukti nuo priprastųjų daiktų ir vietos; ir tasai senelio kartusis juokas ilgai dar skambėjo jo jaunojo įpėdinio ausyse, ir akyse stovėjo palinkusi senuko stovyla, padavinėjanti skaičių knygas; ilgai dar skambėjo Riškaus atmintyje drebąs balsas senojo Kajetono, aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo tvarką. Prisipažino kitąsyk ir ponui. Ponas pasijuokė iš jo ir pagaliau pasakė, kad tai esąs sentimentalizmas: liguistas įsijautrinimas, kad tai esanti liga, ir stengėsi užmiršti savo senąjį pranokėją.