Part

   1  1|           tėvelio ar motutės broliai ir jų žmonos. Apie juos būtų
   2  1|            dėdienėmis, nemaža garbės ir malonumo. Kokia tau garbė
   3  1|        pradeda nebepareiti kalamaškų ir brikelių, gerai apkaustytų,
   4  1|            gerai apkaustytų, kartais ir su lingėmis. Kai baltai
   5  1|              dešimts, dvylika asmenų ir visi tau artimi. O, tokiai
   6  1|           negaili dviejų pūrų miežių ir apynio spurgo, negaili ir
   7  1|            ir apynio spurgo, negaili ir avinioko. Tau džiaugsmas,
   8  1|       džiaugsmas, kad pirkioje ūžia, ir drauge malonu nusimanyti,
   9  1|          drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi, nes jie bus
  10  1|          privalės tave atmylėti.~    Ir patiems dėdėms miela savo
  11  1|           įvesti kitos rūšies dėdžių ir dėdienių. Liūdna tai bus
  12  1|              Liūdna tai bus istorija ir pasakojama toli gražu ne
  13  1|           apie tėvo brolį - nevedusį ir apie tėvo brolienę - našlę.
  14  1|     Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius,
  15  1|       sąlygoms susidarius, nes dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik
  16  2|              LABAI SENAI:~MYKOLIUKAS IR SEVERIUTĖ~
  17  2|           Aužbikų, Geišių, Tilindžių ir kitų. Visus juos valdė Geišių
  18  2|           bizūną nusitvėręs, rūsčiai ir rimtai vaikčiojo dvare aplink
  19  2|             dvare aplink ūkio trobas ir lauke aplink darbininkus.
  20  2|             barės, bizūnu pliaukšėjo ir - nuolat pypkę rūkė. Kur
  21  2|          daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų
  22  2|       mėlynos jo akys, tokios ramios ir lipšnios, jog už vienas
  23  2|       pasakyti. Lūpos atsičiaupusios ir taip sudarytos, lyg tuoj
  24  2|             barą. Tai aiškiai matei, ir nebuvo noro jam padėti.
  25  2|              tau! Visam kaimui, kaip ir dvarui, jis buvo tikras
  26  2|            būtų nesutikęs, susigynęs ir išsipravardžiavęs.~    Vis
  27  2|              jis kiksi vienas. Kiksi ir šypsosi, ir nesuprasi, kuo
  28  2|            vienas. Kiksi ir šypsosi, ir nesuprasi, kuo jis šiandien
  29  2|           amžių, niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia
  30  2|          nepaklausia, nieko nelaukia ir išgirsti, kad prisipažintumei.
  31  2|       Prašnekinama protekciniu balsu ir užjautimu, bet reiškia,
  32  2|          užjautimu, bet reiškia, jog ir tave štai pasergėjo esant.
  33  2|              reikalingas.~    Dėl to ir šypsosi Mykoliukas visai
  34  2|              jis yra dirbęs, ką, kur ir iš kur vežiojęs, kas yra
  35  2|         tekinas". Užmiršo, kas buvo, ir, matyti, nesirūpina, ką
  36  2|         nesirūpina, ką jis ras namie ir ką vėl veiks, jei tą dieną
  37  2|              senai nebėra. Ūkį laiko ir visu kuo sielojas vyresnysis,
  38  2|          vyresnysis, senai jau vedęs ir vaikais suskubęs apsikrauti
  39  2|          suskubęs apsikrauti brolis. Ir Saveikių dvare, ir visoje
  40  2|           brolis. Ir Saveikių dvare, ir visoje jo seniūnijoj, ir
  41  2|             ir visoje jo seniūnijoj, ir namie, ir visame Aužbikų
  42  2|             jo seniūnijoj, ir namie, ir visame Aužbikų kaime nevadino
  43  2|            jo Mykolu, tik Mykoliuku, ir nelaikė rimtu darbininku,
  44  2|              metų dirbo berno darbus ir pagalėjo. Nei tijūnui Geišei,
  45  2|         rimtam sunkiajam darbui, tad ir siunčiojo jį ten, kur jis...
  46  2|             dvare, lygiai namie tiek ir tegirdi:~    - Mykoliuk
  47  2|              lopšio supti klykiantį. Ir Mykoliukas ėmės tų "darbų"
  48  2|            tų "darbų" lygiai meiliai ir švelniai šypsodamos, kaip
  49  2|            švelniai šypsodamos, kaip ir vežimų krauti. Dar labiau.
  50  2|           vėtyklės saujom už pakalio ir už nugarėlės. Jis myli savo
  51  2|       prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton
  52  2|              arklidėje - ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami
  53  2|              valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti
  54  2|          Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir
  55  2|             ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks
  56  2|             tikras - Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo,
  57  2|              kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti
  58  2|             tris. Jauni, paaugusieji ir net seni slenka Mykoliuko
  59  2|         Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: "
  60  2|             pačiame. Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: "
  61  2|         akordą, ne kam kitam. Dėl to ir nenuobodžiai, kad ir vienodai.~   
  62  2|              to ir nenuobodžiai, kad ir vienodai.~    Išėjo Mykoliukas
  63  2|            atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį. Muzika pagauna sielas,
  64  2|          pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia jų iš savo
  65  2|            jie, rodos, tiek išvargę, ir kojos nebe tam; po tam dar
  66  2|           atkiša storus pasturgalius ir sukas, ne kratytinio, tik
  67  2|      darydamos labai plačią apačioje ir siaurą viršuje gubą, lyg
  68  2|              vantos, surištos ražais ir už jų sukamos. Juo panašesnės
  69  2|            būtų storiau pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi
  70  2|          Nelabai tai buvo reikalinga ir vykę: kaimietės lietuvės
  71  2|           kaimietės lietuvės kresnos ir storagalės buvo ir be priedų,
  72  2|           kresnos ir storagalės buvo ir be priedų, o tvirto vyriško
  73  2|        Mykoliukui vis tasia, čirškia ir čirškia: "Kai noriu, rimtai
  74  2|       daromuosiuose tonuose.~    Na, ir teskendie sau! Kam tai rūpi?
  75  2|            sau! Kam tai rūpi? Niekas ir nejautė. Taip ir reikia,
  76  2|              Niekas ir nejautė. Taip ir reikia, kad muzikantas sau
  77  2|              dėdė sau džiaugtųs, kad ir svetimais vaikais. Niekas
  78  2|          darbo, nė meilės, - kaip gi ir kam gi įvertinsi saulės
  79  2|           saulės labą darbą, kad tai ir savaime aišku? Šviečia saulė -
  80  2|      švystelėtų. Tos pat rūšies buvo ir sodžiaus artistas, dėl kurio
  81  2|           tėra akordas, negi vienaip ir tu jam įtarsi. Negi kas
  82  2|     nelyduoja. Šiemet jis, neva kaip ir pirma, nematydamas minios
  83  2|         Peršliauš palengva per visus ir vėl sau žiūri į erdvę ar
  84  2|             ar į savo muzikos sritį. Ir vėl iš ten žvilgiu nukeliauja
  85  2|           nebeatitraukia akių. Žiūri ir žiūri vis į tą pačią vietą,
  86  2|        atspėjęs, ar jis ką mato. Jis ir pats to nežinojo. Tik tuo
  87  2|    tylutėlėmis, nebe tokiuo liūdesiu ir ilgesiu. Tada ir suktis
  88  2|            liūdesiu ir ilgesiu. Tada ir suktis daugiau dvejetų išeidavo.
  89  2|          Nesuprantami gamtos dėsniai ir jų pajėgos ėmė darbuotis
  90  2|             tol pasingą darė aktingą ir nebevienodą. Nebuvo kam
  91  2|      nebevienodą. Nebuvo kam pasekti ir jam pasakyti, nes jis pats
  92  2|        neranda Severjos Pukštaičios, ir triumfo balsu ima skambėti,
  93  2|              mergytė. Tokiuo triumfu ir ūpu, jog ji, vos tik nusileidusi
  94  2|      išpūsdavo jai gražias šnerveles ir įliūliuodavo jauną krūtinę.
  95  2|             nenusimanė tai jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji
  96  2|      jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas,
  97  2|        šaltinį, pradžią ar priežastį ir plėtojasi, kol prieina skiriamąjį
  98  2|          skiriamąjį galą. Mykoliukas ir Severja ėmė vienas antru
  99  2|              jie viens antram naujas ir įdomus; vienas ir antras
 100  2|             naujas ir įdomus; vienas ir antras ėmė tai pastebėti,
 101  2|            pirmiau nebuvo pastebėję. Ir stebėjosi: nejaugi tai tas
 102  2|              paraistėn, nors ji kaip ir pirma laikėsi mergaičių
 103  2|               o Severja nepasidavė - ir grįžo tuo pat keliu, vėl
 104  2|            grįžtant, vis atsitikdavo ir dirstelėt iš šono į griežėjo
 105  2|           dilgtelėjo jai vieną kartą ir kažin kur nudulkėjo. Blogas -
 106  2|              sublogęs, sumenkęs.~    Ir Mykoliukas ėmė matyt Severiutę
 107  2|              šenjuo iš tolo ateinant ir daugiau niekur nebežiūrėjo:
 108  2|          kaip traukinys bėgių kelią, ir artino į save mergelę. Tačiau
 109  2|       praeinant, nepažiūrėjo į veidą ir jos akelių negaudė. Jautė
 110  2|          bizai, į nugarą, kuri, kaip ir kitų sveikųjų ir riebiųjų
 111  2|          kuri, kaip ir kitų sveikųjų ir riebiųjų lietuvaičių, kuprelė
 112  2|            nažutkos, skiriamos, kaip ir ispanių, moteriškumui paslėpti.
 113  2|        moteriškumui paslėpti. Tai ji ir be tos priemonės mokėjo
 114  2|         stikluota liemene, klotinine ir karpyta žemiau juosmens.
 115  2|        apytrumpis, buvo jį išaugusi, ir tas vienas. Tai aiškiai
 116  2|               kaip riebaus vaikelio. Ir per visą rankovę jautei
 117  2|              skaros vainiką. Moterys ir vasarą išeiginį galvos apdarą
 118  2|            ieškodama žemėje ko mažo, ir kas žingsnis kinksėjo kaip
 119  2|              gražus, tik toks baltas ir toks švelniai rausvas, jog
 120  2|           trūkumų. Veido, rankų, tad ir toliau turbūt oda buvo tokia
 121  2|          tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota.
 122  2|              lakuota. Derėti tai gal ir nelabai derėjo, bet reiškė
 123  2|        reiškė geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą. Rodės, tokia
 124  2|           draugės buvo basos. Tačiau ir kojose čia buvo didelio
 125  2|              parausvinamas sveikatos ir nepagedusio kraujo. Ypač
 126  2|            visą laiką seka atsidėjęs ir net paraudęs Saveikių dvaro
 127  2|            Jis čia nebe pirmą kartą, ir niekam nekeista: tijūnas
 128  2|        susirinkimus, nes buvo plepys ir džiaugės, radęs, kas jo
 129  2|             Mykoliuko skripkelę, ima ir atpėsčiuoja šuntakiais stačiai
 130  2|               Taip buvo pernai, taip ir šiemet. Tik šiemet jis,
 131  2|  šventadienio neapleidęs (nelydavęs) ir tiesiog tapęs aužbikiečių
 132  2|             jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visa
 133  2|          piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo. Dvaras
 134  2|             jį labai senai įspitrėjo ir padarė dvigubą baudžiauninką:
 135  2|       baudžiauninką: viena, kad buvo ir be to baudžiauninkas, antra,
 136  2|          Geišių du darbininku, berną ir mergą. Vis tiek Geišių baigia
 137  2|             du: jis, visų vyriausis, ir brolis Dovydžiukas, visų
 138  2|                ims perėti tau vaikų, ir tiek iš jos naudos ūkiui
 139  2|         dabar beveik nieko nebedirbo ir alko ant pelienės duonos.~   
 140  2|  kunigaikštis. Be to išmintingas. Ag ir didikų esti kvailių, nors
 141  2|           visi kinkymai virveliniai, ir tie jau supuvę. Rišu rišu,
 142  2|           tie jau supuvę. Rišu rišu, ir galo nėra. Reiktų šikšninių.
 143  2|             Žmonės pasakys, kad mudu ir dviese nepavaldova nė to
 144  2|              mudu valaką išgyventuva ir būtuva sotu. Man taip gera
 145  2|              aš, matai, dar netesiu, ir mudviem teks badu numirti...
 146  2|         mudviem teks badu numirti... Ir ėmė vipčioti, nes ir dabar
 147  2|                 Ir ėmė vipčioti, nes ir dabar buvo alkanas. Rapolas,
 148  2|           pabūgnijo į stalą. Tarp jo ir broliuko toks buvo skirtumas,
 149  2|             valią, vesi kvailę bobą, ir perėk sau sveikas vaikų.
 150  2|         vaikų. Aš tam amatui netikęs ir tau kelio nepastosiu.~   
 151  2|           jam pabaiso vienam gyventi ir vargti. Vis dėlto Rapolas
 152  2|     tijūnauti, bepareidamas nakvotų, ir tai retai. Dovydui iš jo
 153  2|         šikšnininkas keitė naujomis. Ir taip sudarė jam geidžiamuosius
 154  2|   geidžiamuosius šikšninius kinkymus ir apynasrius. Daugiau nieko,
 155  2|              labai menkai. Net sunku ir bepasakyti, kaip gyveno.
 156  2|          laukti: nematytu teisingumu ir ištikimybe Pats-Pamarneckui.
 157  2|         ištikimybe Pats-Pamarneckui. Ir vis už tai, kad dabar jis
 158  2|              buvo sočiai prišeriamas ir gerai apvelkamas be jokio
 159  2|            smarkiai rėkavo pabariais ir rimbu pliaukšėjo, nors šiaip
 160  2|             atlyžęs nuo paties kaimo ir kaimiečių, kurie vieni temokėjo
 161  2|    neveidmainiškai. Gerbė jį, mylėjo ir net prieš kitus dvarus didžiavosi
 162  2|              kad į savo kalbą mokėjo ir mėgo įmaišyti keletą nelietuviškų
 163  2|        daisia, iš: zdaje się. Nuo to ir patį kaimiečiai ėmė pravardžiuoti:
 164  2|              bent rūpinosi niekuo jo ir neapsunkinti.~    Tipingas
 165  2|              Visus vienodai muštravo ir kvailiais vadino; visi jautė
 166  2|          pertarmės, ne iš pažeminimo ir niekinimo. Doras, švarus,
 167  2|          moterų kibino.~    Taip jis ir būtų pabaigęs amželį, kad
 168  2|            metų prieš akis šmišinėjo ir galbūt stengėsi nejučiomis
 169  2|          atsitiko? Ar jis žino, kada ir kodėl sveikas žmogus ima
 170  2|             kodėl sveikas žmogus ima ir suserga? Kad tai padarai,
 171  2|               Jis neabejotinai sirgo ir kankinosi, betgi nenorėjo
 172  2|     beveikčiau su ta plienine merga? Ir kur ją padėčiau? Pas Dovydus
 173  2|            padėčiau? Pas Dovydus jau ir be to arti pilnio. Dvi kvailės
 174  2|       užsibadytų. Mudu su Dovydu gal ir nesimuštuva, tik duonos
 175  2|              nuo vieno šono ant kito ir niekaip nerasdamas sau patogaus
 176  2|     išminties dėsniui. Sužavėtas, ką ir besakyti. Čia ji matės arčiau,
 177  2|       besakyti. Čia ji matės arčiau, ir norėjosi, kad būtų visai
 178  2|             artie, čia ji buvo toli, ir norėjosi, kad visai išnyktų.
 179  2|            stačiai į Pukštus. Seniau ir užeidavo. Tai jo buvo nuovada.
 180  2|         susirgęs. Ar jau pagijo?~    Ir jam mielai atsakinėdavo,
 181  2|        kvailius". Vis jam rodės, ims ir įspės kitą, slaptąją jo
 182  2|             į jį, patylomis pašieps, ir smek kiaurai! Rapolui rodės,
 183  2|            kuo jis taip susirūpinęs, ir pasakojąs, sudėdamas visokias
 184  2|            pasakėčias apie seną vyrą ir jauną pačią. Jis, trimis
 185  2|          pondieu mylėk!.. - spjaudės ir ko nemušė savęs per veidą.
 186  2|              nemušė savęs per veidą. Ir visas tirpo, kas bus tarp
 187  2|            darosi? Bus pilna "draugų ir bičiulių". Ne jo, jo žmonos.
 188  2|          nusidėvėjęs vyriškis. Tirpo ir iš baimės, už ką jis kankins
 189  2|               nei kas dora būtų, kad ir ištekėtų. Ir vis dėlto jos
 190  2|          dora būtų, kad ir ištekėtų. Ir vis dėlto jos geidė, kaip
 191  2|         įdubo, reikšdami jo senatvę. Ir tik žindo žindo tą savo
 192  2|     liuikapalaikę. Gal būt galų gale ir visai nusinuodijęs nikociana,
 193  2|             kad ne tie šventadieniai ir Mykoliuko atviliojamieji
 194  2|        progos pasišnekėti su Severja ir patyrinėti jos. Pagaliau
 195  2|            ranka per karpytus uostus ir gaidžio statumu, visas nušvitęs,
 196  2|         šalies matęs! Tačiau nematė, ir visi jo gudrūs sumetimai
 197  2|           žinomais raisto šuntakiais ir stebisi. Kurių gi monų?
 198  2|              būtų kur kitur paėjėję? Ir pagreitino savo žingsnius.
 199  2|             šalia jo sėdėjo Severja, ir abudu tylėjo.~    Argi tai
 200  2|         gerai žinojo jo namų dalykus ir jau įsigalėjusią "dėdės"
 201  2|              Dėl ko, neišmanau. Esti ir dienų tokių, kuriomis žmonės
 202  2|            šlapo mirko savo prakaite ir nervinosi. Ir pats kunigas
 203  2|          savo prakaite ir nervinosi. Ir pats kunigas nervingai pasakė
 204  2|            išbarė, pragarus pažadėjo ir iš ten nebemėgino vaduoti,
 205  2|           Oras buvo pilnas elektros, ir ji amalu byrėjo iš oro,
 206  2|              buvo padidintais norais ir padidintu nepatenkinimu.
 207  2|   Nepatenkintas sugrįžo iš bažnyčios ir Mykoliukas. Benorėk doros
 208  2|             jis neparnešė nieko. Tai ir jie paliko nepatenkinti.
 209  2|            delbsėdamas. Vaikai, kaip ir didieji, buvo pripratę iš
 210  2|          dėdės" pareigų ėjimo, taigi ir vaikams pataikavimo, be
 211  2|         viralas jam pasirodė ataušęs ir skanumo nustojęs, - išėjo
 212  2|          nustojęs, - išėjo į apluoką ir užsirėmė abiem alkūnėm ant
 213  2|              į paprastąją savo erdvę ir išvydo ten nebe tai, ką
 214  2|              jis išvydo visą esamąjį ir būsimąjį savo gyvenimo pragarą.~   
 215  2|        Mykoliukas? Ko jis prigyveno? Ir tai, kas dabar ant jo, skalbiniai, "
 216  2|             jo, skalbiniai, "dveji", ir tie brolio ar brolienės "
 217  2|            kuris vargu nulupti, nors ir sakoma dvaras mėginąs bent
 218  2|             daugiau duonos valgytojų ir pats vienas jos nebepritesi.
 219  2|           mažiukai išeis elgetomis - ir Kaziukas, ir Laurukas, ir
 220  2|             elgetomis - ir Kaziukas, ir Laurukas, ir pati mažoji
 221  2|            ir Kaziukas, ir Laurukas, ir pati mažoji Onutė, kuri
 222  2|          nekalba, o dėdę jau pažįsta ir išmano, ko iš "dėdės" reikalauti.
 223  2|        ruošdamos eiti jam ant rankų, ir šaukia:~    - Duod, duod...~   
 224  2|          brolis nebepavaldys valako, ir dvaras išmes jį kur į trobelę
 225  2|          atsitiktų. Gi atminęs Onutę ir berniukus, net vėl ėmė šypsotis,
 226  2|           net vėl ėmė šypsotis, kaip ir pirma. Visas gyvenimo kartėlis
 227  2|         pasidarys, tu būsi jau senas ir nebenorėsi savito gyvenimo.
 228  2|              kur tinkamas, kur nori, ir tu laikai, juoba tada laikysi.
 229  2|           išskris kitur vargo vargti ir teparvažiuos ar pėsčia beparbėgs
 230  2|           pilnų kerčių čia priverkti ir vargo dienelėmis prisiskųsti.
 231  2|             riesis su tėvu, pasigers ir da, žiūrėk, savo dėdę apmuš...
 232  2|              savo dėdę apmuš... Dėdė ir tada bus vienas, kaip ir
 233  2|             ir tada bus vienas, kaip ir dabar, ir numirs užmirštas,
 234  2|           bus vienas, kaip ir dabar, ir numirs užmirštas, kur arklidėje,
 235  2|         laukti nėra ko. Reikia vesti ir savo šeima susidaryti.~   
 236  2|           susidaryti.~    Bet brolis ir brolienė neįsileis naujos
 237  2|          poros į tą pačią gūžtą, kur ir be to pilna. O kad ir įsileistų,
 238  2|            kur ir be to pilna. O kad ir įsileistų, tai kas doras
 239  2|         duotų skyrium valaką valdyti ir dienas eiti. Būtų gera...
 240  2|            pavaldysi, kuo įsitaisysi ir pasisamdysi, kad nė kelinių
 241  2|        dykynės (pustoš), kad imtumei ir apsigyventumei gatavose
 242  2|            jau tiek vargo privargta. Ir dabar dar Mykoliukas nežinojo
 243  2|           pasupti. Paskui nešiojo ją ir žadino. Paskui vedžiojos,
 244  2|    Pukštaičios, viso Severjos gerumo ir tinkamumo. Tarytum dabar
 245  2|    prašliaužė pro jo atminties akis. Ir širdį jam taip suskaudo,
 246  2|        Kaziukas, susigėdo pats savęs ir nubėgo daržingalin į šiaudus,
 247  2|           kas jo nepamatytų verkiant ir neimtų domėtis ir teirautis,
 248  2|           verkiant ir neimtų domėtis ir teirautis, kodėl.~    Dabar
 249  2|              ji už kito ištekės.~    Ir tapo ji susyk brangi brangi,
 250  2|            tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus
 251  2|       nebegalima jos beatplėšti. Jis ir ji - tai jau viena; ar juodu
 252  2|             Dievas jau juos sujungė, ir kas bemėgintų išjungti,
 253  2|         skaudžią operaciją padaryti, ir ji veikiausiai pasibaigtų
 254  2|            jaunas, Mykoliukas, gimęs ir augęs Aužbikuose šalia Severiutės
 255  2|          Aužbikuose šalia Severiutės ir iš jos turbūt išmokęs griežti...~   
 256  2|           tad mėgstamąją savo dėžutę ir tokiuo įnirtimu patraukė
 257  2|            gulėjęs, kilstelėjo galvą ir išgąsdintas gaidys suriko: "
 258  2|            jaunimas išvirto iš trobų ir iš tolo liuoksėdamas ir
 259  2|              ir iš tolo liuoksėdamas ir maitodamasis paskubėjo paskui
 260  2|          pirmoji tai išgirdo Severja ir nelaukdama, su kuria čia
 261  2|             tik per šią slopą, namie ir dabar eidama, vis mąstė
 262  2|              nerasi... Mums jis kaip ir nesvetimas, tik saviškis.
 263  2|        pagriežti per vestuves...~    Ir atsidūrė pakalnėje, kur
 264  2|             gamtos žiogas Mykoliukas ir čirškė nepaliaudamas. Daugiau
 265  2|              Severją, rydamas erdvę, ir kai priėjo visai artie,
 266  2|           pilnom bekraščio džiaugsmo ir pasigėrėjimo žiūrėjo stačiai
 267  2|              pilniausiu pasitikėjimu ir be jokių reikalavimų ar
 268  2|           susižiūrėti su savo motina ir akimis susikalbėti, kai
 269  2|              šiandien slopu, drabnu, ir vis dėlto kaip miela malonu
 270  2|          kurios nematys dienos vargų ir sunkumų. Severja irgi nieko
 271  2|        nesakė, tik atsisėdo grečimai ir ėmė smilgeles, ašarėles
 272  2|         vežėjui povo plunksna...~    Ir nusijuokė. Nusijuokė ir
 273  2|              Ir nusijuokė. Nusijuokė ir Mykoliukas, sustodamas griežęs;
 274  2|           neapsakomai meiliai kuteno ir vertė balsą daryti bul,
 275  2|             o krūtinę liūliuoti.~    Ir daugiau nebegriežė. Kam
 276  2|        prisimanymu.~    Sėdėjo abudu ir nieko daugiau nebekalbėjo.
 277  2|           save bet kurio gyvio akis. Ir nė vienas vabzdys neaplenkia
 278  2|              siekia jo - nusiraškyti ir pavarčius pavarčius numesti,
 279  2|      jiedviem gera draugėje? Juk tai ir be žodžių aišku! Dar pilniau.
 280  2|       tepasako, arba per daug pasako ir atvėsina vidų. Žodžiai -
 281  2|        Žodžiai - garas, išsišnypščia ir nebekečia vidaus.~    Saveikių
 282  2|           Mykoliuko muzikai nutilus, ir visiškai buvo sustoję, kas
 283  2|       kompanija - Mykoliukas Šiukšta ir Severja Pukštaičia. Tai
 284  2|        pasveikinti jo ponią ar poną. Ir šiaip jau Geišė šiuokart
 285  2|             nei rudo šiandie dangaus ir tokio pat rudo tiršto oro.
 286  2|               ne kaktos, akimis.~    Ir abudu sėdinčiu tuojau pamatė
 287  2|          šilta, nei šalta. Pasergėjo ir pagreitintą jo žingsnį,
 288  2|              kad kiti kvėpuotų; įlįs ir sudrums užkerėtą jų meilės
 289  2|                patvirtino Mykoliukas ir nė nejusdamas rankom pasirėmė
 290  2|     nejusdamas rankom pasirėmė vejos ir kažin kaip nukėlė save bent
 291  2|        Geišės akivaizdoje. Vis dėlto ir šiandie, kaip ir iš pradžių,
 292  2|           Vis dėlto ir šiandie, kaip ir iš pradžių, juodu tebebuvo
 293  2|         Rapolas Geišė tebebuvo, kaip ir buvęs, tijūnas, ūdytojas,
 294  2|         palyginti su juo, prižiurna. Ir kas galėjo susidaryti bendra
 295  2|     susidaryti bendra tarp įsakytojo ir klausytojo, tarp seno ir
 296  2|             ir klausytojo, tarp seno ir jauno? Viens rėkavo savo
 297  2|       santykius su mužikais sudaryti ir palaikyti - baile. Ir Mykoliukas,
 298  2|       sudaryti ir palaikyti - baile. Ir Mykoliukas, kaip ir kiti,
 299  2|           baile. Ir Mykoliukas, kaip ir kiti, buvo įbailintas, pavergtos
 300  2|          buvo pavergusi brolio šeima ir padariusi - dėde; dvare
 301  2|            pavergęs įsakytojas Geišė ir padaręs - tylia mašina darytoja.
 302  2|      nedirbamą dieną, toli nuo dvaro ir jo darbų, kur jį dengia
 303  2|         jaučiasi esą sau žmonės, kur ir Mykoliukas sugebėjo sudaryti
 304  2|              sugebėjo sudaryti sritį ir patapti jos karalaičiu,
 305  2|       patapti jos karalaičiu, mylimu ir mylinčiu, - jis lygiai taip
 306  2|            taip pat būtų šokęs, kaip ir dvare, ligi tik būtų išgirdęs: "
 307  2|            Mykoliuk, šok ten". Taigi ir dabar jis visas tiktai klausė,
 308  2|          klausė, ką jam tijūnas tars ir lieps padaryti.~    - Sveika
 309  2|          prietelingai nusišiepdamas. Ir klastelėjo kiek į šalį,
 310  2|               dėde, - atsakė Severja ir siekė jo rankos pabučiuoti.~   
 311  2|      sėdėdama nepasiektų jo lūpomis, ir ėmė svavalingai kratyti
 312  2|              ėmė svavalingai kratyti ir truksėti.~    - Na, jau,
 313  2|                     Na, jau, daisia, ir "dėdė"! Juk štai ir Mykoliukas
 314  2|          daisia, ir "dėdė"! Juk štai ir Mykoliukas namie, daisia,
 315  2|            visos smilgelės, ašarėlės ir žvangučiai, iš kurių mėgino
 316  2|              vienoda esti iki pat 45 ir daugiau metų, kada jau,
 317  2|              daisia, tikrai pasensta ir niekas nebegali apsirikti.
 318  2|        nebegali apsirikti. O gal jau ir ruošiesi už kokio beūsio?~   
 319  2|             Kalbėjo kavalierišku ūpu ir taip Severją kepino akimis,
 320  2|              tasai svavalingumo ūpas ir ją pagavo.~    - Dėdė brolis
 321  2|            nusikvatojo Geišė garsiai ir širdingai, net atsilošdamas,
 322  2|      pamodamas ar paketinęs iš juoko ir didelio džiaugsmo kūliu
 323  2|              Širdingas juokas pagavo ir Severją. Pakrizeno ir ji.
 324  2|         pagavo ir Severją. Pakrizeno ir ji. Pagavo ir Mykoliuką.
 325  2|              Pakrizeno ir ji. Pagavo ir Mykoliuką. Išsišiepė ir
 326  2|              ir Mykoliuką. Išsišiepė ir jis, tačiau visai ne taip,
 327  2|        kalbina ponas, o jis nedrįsta ir nebežino, kas čia beatsakius.
 328  2|          visi šuntakiai išvaikščioti ir nėra tokių tankių, iš kur
 329  2|             galasodės. Eik ten link, ir išeisi nosies tiesumu savon
 330  2|              Didelio čia daikto, jei ir kiton pusėn išrioglintumei:
 331  2|           net klausytojus suvirpino. Ir Severjai visiškai linksma
 332  2|          apdraskyti. Tą pat padarytų ir dvigubai mažesnė už ją mūsų
 333  2|          lūšis tokia pat baili, kaip ir kiaunė. Nuo žmogaus slepias,
 334  2|            įkaitina jų kinį, išlenda ir ima žaisti. Aš žinau jų
 335  2|             vieni. Andai neiškenčiau ir papliauškėjau delnais. Tai
 336  2|            jos dulkt, dulkt į tankį, ir tiek jų bemačiau. Gražūs
 337  2|           išbirusias savo smilgeles, ir nė nepasidomėjo, kokį įspūdį
 338  2|              patiestame divone, kaip ir tamsiame miške su laukiniais.~    -
 339  2|             sutiko, o Geišė užsigavo ir, padaręs rimtą miną, tarė:~    -
 340  2|       Severja.~    - Susilažinus gal ir pavojinga būtų eit miškan
 341  2|     apyaušriais, kada ne tik žvėrys, ir visos dvasios pakirdusios.
 342  2|           piršlėmis į savo mylimąją, ir taip eis.~    - Taigi, kad
 343  2|             reiks sukčiau patirti... Ir pataikęs valandą, kada Mykoliukas
 344  2|              tenai, - pabaigė Daisia ir atsistojo, nes jau artinos
 345  2|             esąs panuovalyje padėjęs ir visai jį užmiršęs. Tad griebė
 346  2|             Tad griebė jį nusigandęs ir pagavo linksmai čyruoti: "
 347  2|           jog ta paslaptis ją kliudo ir labai intriguoja.~    Pakviesta
 348  2|             atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis:
 349  2|          čiūkš.~    Mykoliukas, kaip ir pirma, jai griežė. Tik ar
 350  2|           gatvės, kur vežimai rudenį ir pavasarį kiaurai klimpo,
 351  2|             matyti. Tiek jiems iš to ir tebuvo gerumo. Šiaip jau
 352  2|        pilkas, surūgęs buvo jų, kaip ir kitų kaimiečių, gyvenimas.~   
 353  2|              mažutės klėtelės, pilki ir kiti trobesiai. Ir viskas
 354  2|             pilki ir kiti trobesiai. Ir viskas mirštamai nuobodžiai,
 355  2|          destis platesnę, tas pirkią ir klėteles statės abipus kiemo.
 356  2|               matomos dieną, matomos ir tamsią naktį. Tam tikslui
 357  2|           buvo šviesiai dažomos, kad ir tamsoje baltuotų ir reikštų,
 358  2|              kad ir tamsoje baltuotų ir reikštų, ar uždaros, ar
 359  2|           tik visam savo amžiui, dar ir vaikams kraičiui.~    Ūkininkas
 360  2|       užraktu.~    Gelžinis jis buvo ir vadinosi spyna, vis dėlto
 361  2|            Menkutė buvo Pukštų, kaip ir kitų, pirkelė. Ji teturėjo
 362  2|          krikštasuolėje. Tiesa, buvo ir kitudu. Tik jie veikiau
 363  2|         mažesni už tikruosius langus ir vadinosi - prisimerkėliai,
 364  2|        Praktinė jų vertė buvo jokia, ir sunku dabar beatspėti, kam
 365  2|         duonos; čia pat turėjo gauti ir kitos joms reikalingos medžiagos -
 366  2|        duobelėse sugulusios krapštės ir dulkėmis gynės nuo ėdančių
 367  2|          kiekvieną kartą nešė laukan ir pylė pro duris į kiemą.
 368  2|              darinėti, ypač šaltyje, ir šliukšėjo čia pat į aslą;
 369  2|            šepečiu užšalę, užmarmėję ir nebeleido šviesos.~    Plūktinė
 370  2|               Dažnai jos užsidegdavo ir reikdavo numesti. O nepastebėjai,
 371  2|        supleškėjo visa troba, dažnai ir visas kaimas nudegdavo.
 372  2|        Severja savo pirkios nedabojo ir jos nemėgo taip, kaip reiktų
 373  2|            žmogus, kurs mėgo ištaigą ir dailę. Pirkia visa to jai
 374  2|                Kur vyrai dirba, tašo ir suka, nevaliosi pašluoti, -
 375  2|                teisinosi moters.~    Ir visi rimo, sutikdami su
 376  2|        Pagaliau pirkia tebuvo ruošos ir darbo vieta, nelyginant
 377  2|             kėlė. Tai kur čia švaros ir dabos besužiūrėsi. Dirbk
 378  2|              vienų buvo kertelė, ten ir dabos buvo, o su ja net
 379  2|              dabos buvo, o su ja net ir švaros.~    Kai pirkios
 380  2|        pirkios stalą, suolus, langus ir palanges Severja temazgojo
 381  2|       kiemelį šlavė kas šeštadienis, ir jis visados buvo švarus
 382  2|              atbėgusios pasikieminėt ir nairydamos; ne ko nauja
 383  2|              mėgo. Gražiai obliuotos ir sandariai suleistos grindys
 384  2|          sandariai suleistos grindys ir lubos. Sienose, grindyse
 385  2|            kur neprikabinėta drapanų ir nėra lentynų rietimams,
 386  2|           karaliūnaičią, šv. Brigita ir dar kažin kas. Šv. Jurgio
 387  2|        tedygsta artistų vaizduoklėj. Ir tos tėptelėta varsa. Visų
 388  2|         varsa. Visų spielčiai sveiki ir žiemą vasarą puošiami žolėmis.
 389  2|             puošiami žolėmis. Švęstų ir nešvęstų žolių bei žolynų
 390  2|     geltonumu didelis šiaudų sodelis ir didelė šv. Dvasia ar karvelis,
 391  2|            žąsies kiaušinio. Indauja ir skrynia gana sumaningai
 392  2|         paįvairinta kiaurynėmis. Net ir grindys išbarstytos smarkiai,
 393  2|                    Ak, sesel, kur tu ir laiko begauni visam kam
 394  2|               kalbėjo draugės.~    - Ir nė bluselės! - pavydėjo
 395  2|           Severjos kakle, tai turbūt ir visame kūne, nebuvo jokios
 396  2|             kiaušinius deda į dulkes ir šiukšles, kurių neišvalius,
 397  2|    erzinančio skonį kvapo, dėl kurio ir draugės čia atbėgdavo.~   
 398  2|         laikydama. Kalbas su Severja ir nedrįsta pasisakyti, ko
 399  2|            ko ji čia atbėgo. Severja ir pati susipranta.~    - Duokš
 400  2|              imliodama iš jų akmenis ir švarutėlaičius medinius
 401  2|   švarutėlaičius medinius dangtelius ir ieškodama kremblio draugei
 402  2|    gardumėlis rūgšties! Kaip tu taip ir padarai! Šiandei penktadienis,
 403  2|              galėjo pajusti spalgenų ir bruknių kvapelį, jei jo
 404  2|        išsinešdavo šaukštą grietinės ir apdažydavo paliepę ar grūzdį,
 405  2|        apetitinga, jog net nosį sukė ir seilę varė. Tikrai sakau,
 406  2|            tikras pokylis namiškiams ir draugėms pasninko dienomis
 407  2|           draugėms pasninko dienomis ir pelnė Severiutei daug meilės
 408  2|         pelnė Severiutei daug meilės ir pagyrimų. O ji visai nenusimanė
 409  2|              daroma tuo pačiu laiku. Ir niekam ji neįkalbėjo, kad
 410  2|           pačios pasiraugtų kremblių ir apsigintų nuo blusų.~   
 411  2|           nuo susipurvinimo, gelbėjo ir klėtelę nuo dulkių.~   
 412  2|          Reta viešnia klėtelėje buvo ir pati motina. Ji tenkinosi,
 413  2|           ilgais per visą pagalviais ir minkštais patalais, kuriais
 414  2|             oro klėtelė visa virpėjo ir ūkė lyg tuščias puodas.
 415  2|             tereikią paliesti siena, ir ji tuoj ant kojų: tokia
 416  2|             kojų: tokia esanti budri ir klusni.~    Severjai, išeinant
 417  2|          savotiškai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo. Tačiau
 418  2|              nuvargus dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo
 419  2|               ji nuvokė, arti palies ir ją pačią. Krito miegan ir
 420  2|            ir ją pačią. Krito miegan ir tuojau nuplaukė į tokias
 421  2|              per sapną. Net apglušo, ir širdis jai ėmė kūju plakti,
 422  2|           ėmė kūju plakti, blaškytis ir plastėti.~    Kažin kas
 423  2|      spraudės be galo baisiai. Viena ir kita liejosi į krūvą ir
 424  2|              ir kita liejosi į krūvą ir kalnu virto ant jos, jog
 425  2|      nebegalima. Plaukė srovės juoko ir srovės ašarų, nuo vienų
 426  2|              srovės ašarų, nuo vienų ir kitų buvo lygiai trošku.
 427  2|           visa stangi, taip smarkiai ir bailingai stvarstydamasi
 428  2|            viskas nuo jos būtų kritę ir viskas ūmai reikėjo prilaikyti.
 429  2|              galų gale praplėšė akis ir, lyg bose pro svikį, pro
 430  2|              užsimerkt, juk šiandien ir jai valia ilgėliau parūgti
 431  2|      ilgėliau parūgti patale. Tačiau ir per užvožtus akių vokus
 432  2|            ten, lyg ūmai išgąsdinta, ir atsisėdo kaip plieninė.
 433  2|        ištardama žegnojimos žodžius. Ir susijuokė; ne iš žegnojimos:
 434  2|              tai buvo ištikimiausias ir tikriausias jos apsigynimo
 435  2|           sprando ligi pat pakinklių ir blauzdų. Ir pasidarė jai
 436  2|            pat pakinklių ir blauzdų. Ir pasidarė jai taip linksma,
 437  2|        kluptelėjo čia pat prie lovos ir greitai greitai iš visos
 438  2|        sveiki, kirmėlių neįkandžioti ir sausi sudžiūvę. Tarė: "Amen",
 439  2|              sudžiūvę. Tarė: "Amen", ir paliko beklūpanti. Nebežinojo,
 440  2|           buvo šitoje padėtyje, nors ir visai nebesistok, lyg paralyžius
 441  2|     paralyžius būtų ją palengva ėmęs ir saldinęs. Tik gerokai pabuvus,
 442  2|          gromuloję, balsu atrijinėję ir dūsavę, ir jie dabar snaudė.
 443  2|          balsu atrijinėję ir dūsavę, ir jie dabar snaudė. Dėl namų
 444  2|         galėjai visas klėtis išplėšt ir išvežt. Visa visa įmigina
 445  2|             savo pasveikinimą dienai ir vėl dingo gūžtelėje.~   
 446  2|            dar pasivėluos krembliaut ir nebesuskubs sugrįžti tuo
 447  2|              papusryčiauti greituoju ir tekinai į kelionę: ar tai
 448  2|              jis gražiai, sumaningai ir tvirtai storais siūlais
 449  2|           storais siūlais apipintas, ir ėmė juo šukuotis. Plaukai -
 450  2|          Džiaugės, kad dar nesmunka, ir šukavos, braukinėjo per
 451  2|             atsisėdus ant slenksčio, ir visai užsimiršo, ką bedaranti.
 452  2|     išsidėsčiusi. Tada būtų lengviau ir štikti, ką gi ji norėjo
 453  2|            ką gi ji norėjo pasakyti. Ir kankinosi, veltui bandydama
 454  2|                  Pagaliau susigriebė ir šoko pintis bizus. Į galus
 455  2|        skrynią visai naujų, raudonų. Ir visa kita, ką tik dėjos
 456  2|             reikėjo ko kita griebtis ir vis gaišti. Pagaliau pusėje
 457  2|            apdaro dalykus, prikaištį ir skarelę, vienaplaukė, basakoja,
 458  2|          baltutelaičiais marškiniais ir stikluotu sijonu bei tokia
 459  2|              šokinėdama per atšlaimo ir kluonų tvoras. Bėgo pakluonėmis
 460  2|             ką teatminė iš praeities ir nieko nesurojo iš ateities.
 461  2|        atspėjamu laiku pakrembliaut, ir tiek. Ko jūs daugiau norite,
 462  2|        padaryta, reiškia, nesužavėta ir dėl to nepagydomai nykstanti,
 463  2|             buvo lūšių, bet kur augo ir puikiausių kremblių, tokių
 464  2|     krembliautojams tokie lieka.~    Ir, viską pasaulyje užmiršusi,
 465  2|        raudonai. Dirstelėjo ten link ir žaliame pasienyje išvydo,
 466  2|              liepsnojantį tviskantį. Ir tokia bailė ją perėmė, jog
 467  2|              sukliko nebe savu balsu ir taip šiurpulingai ėmė klykti,
 468  2|         išvertusi, veizėjo į vyriškį ir, lyg jo nepažindama, spiegė
 469  2|             abiem rankom, per pečius ir vėl atšokdamas atgal nuo
 470  2|                 Kam gi toks raudonas ir nemirkčioji... - ėmė pagaliau
 471  2|         plaukus, kol įkniubo j lūpas ir nebenorėjo beatsitraukti.
 472  2|          žodelius. Plačiai išplėstos ir lyg miglotos jos akys tereiškė,
 473  2|          tenka bijoti.~    Gal to ji ir pabūgo, kad ūmai it balandis
 474  2|            iš Geišės rankų, tiek jos ir tematė.~    Bėgo Severja
 475  2|            dar greičiau neg iš namų, ir vis dar puse savo sąmonės
 476  2|    nesuprantamas mano sapnas? Ar tai ir yra pažadėtoji paslaptis?~   
 477  2|          paslaptis?~    Parbėgo namo ir įsikniaubė į priegalvį.
 478  2|            sieną, po valandos antrą, ir neatsiliepė. Viskas dabar
 479  2|            dabar buvo labai tai jai. Ir tik kai viskas nurimo, kai
 480  2|          išvažiavo bažnyčion, pašoko ir pati galvatrūkčiais iškurnėjo
 481  2|       nepasergėtų, kaip ji priilsusi ir visa nušilusi. Gulėjo kniūpsčia
 482  2|          joje susitraukė, susispaudė ir kažin kas darosi. Nors nieko
 483  2|           nenorėjo, tik troško gert. Ir nė valandėlę neišnyksta
 484  2|           jos vaizduotės - vyriškis, ir ne kas kitas, tik Geišė.~    -
 485  2|           smilkterėjo jai per galvą, ir visa nutirpo: aiškiai pajuto,
 486  2|          visai kas kita esama mylėti ir būti mylimai. Mykoliukas,
 487  2|        krypsnį? Kurgi tad laukiamoji ir žadamoji meilė: dvasių harmonijoj,
 488  2|             tarp mokyto profesoriaus ir jo tarnaitės, kurią jis
 489  2|            jis dideliu pamėgimu veda ir santaikoje sugyvena? Kodėl
 490  2|       idealus, prieš visą jo tėvynę? Ir ar tik ne chimera tas tariamasis
 491  2|              dvasių sukritimas, kaip ir kūnų.~    Tą pačią dieną,
 492  2|           degtinės kišenėje nešinas, ir išgąsdino visą Pukštų šeimą,
 493  2|           degtinė tėvą atvėsino. Jis ir visai nurimo, kai Daisia
 494  2|          savo skrynią su rūbeliais - ir viskas.~    Vienai močiai
 495  2|       instinktas. Tos moteries, kuri ir į tikrą vietą ėjo, ašaromis
 496  2|         Geišei ištarus, taip daugiau ir nebepakilo; kaip ėmė mausti
 497  2|            kad pradėjo lūpos virpėt, ir ji niekaip neprarijo degtinės
 498  2|         paspringo, apsipylė ašaromis ir, pastačius stiklelį atgal
 499  2|       dukterimi. Pagerbė jos skausmą ir sulygo - be jos.~    Motinai
 500  2|            paširdį į piestos briauną ir žiobčiojo kalbėjo vis tą