Part

 1  2|            namie ir ką vėl veiks, jei tą dieną į dvarą neis.~   
 2  2|             elgetautų.~    Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama,
 3  2|           kalno į paraistę grieždamas tą pačią melodiją. Balsas silpnėja,
 4  2|               įsižiūrėjęs į erdvę, ne tą erdvę, kuri prieš jo akis,
 5  2|             kuri prieš jo akis, tik į tą, kuri jame pačiame. Mykoliukas
 6  2|           Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: "Kai noriu,
 7  2|            akių. Žiūri ir žiūri vis į tą pačią vietą, tik vargu bau
 8  2|               Mykoliukas, nejaugi tai ta pati Severiutė?~    Dabar
 9  2|              švelniai rausvas, jog už tą cerą japonai, sakoma, tikrai
10  2|         Pagaliau, ką tai pridės? Vesi tą "kvailę bobą" (kitaip jis
11  2|             vargti. Vis dėlto Rapolas tą pačią dieną išėjo iš Geišių
12  2|                Ką gi aš beveikčiau su ta plienine merga? Ir kur ją
13  2|             visas degė, plastėjo, vis tą pačią mintį mąstydamas,
14  2|               pačią mintį mąstydamas, tą patį reginį regėdamas -
15  2|         šelmybių. Vis galvojo galvojo tą vieną mintį, kur čia Severja
16  2|           senatvę. Ir tik žindo žindo tą savo liuikapalaikę. Gal
17  2|           pradėjo eiti kaip reikiant. Ta įkibusi mintis, tas pasiilgimas
18  2|               guoslūs tampa.~    Visa ta diena buvo ypatingai nervinanti.
19  2|              neįsileis naujos poros į tą pačią gūžtą, kur ir be to
20  2|       pasiskinti. Paantvalnyje tebuvo ta viena kompanija - Mykoliukas
21  2|        būsiant, nelaukiamą įlįsiant į tą orą, kurį tik ką buvo susidarę
22  2|             gerokai žmogų apdraskyti. Tą pat padarytų ir dvigubai
23  2|         vadžioja. Suprato tačiau, jog ta paslaptis ją kliudo ir labai
24  2|               visi rimo, sutikdami su ta santvarka, kuri yra, nė
25  2| pasididžiavimas. Štai visame kaime ji ta viena gyva būtybė. Ims dabar,
26  2|         Jaunos mintys vėl pasileido į tą pačią paslapčių sritį, kur
27  2|          ateičiai užbėgt už akių.~    Tą valandą ji tikrai nedaug
28  2|              kankino krembliautoją, o ta vis nei žodelio, nei pritarimo,
29  2|              jog jai nelabai tai visa ta malonė. Vyrišką meilę ta
30  2|              ta malonė. Vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė lygiai
31  2|              Severja jautėsi lyg nebe ta pati besanti, lyg viskas
32  2|              pilna to vieno: teatminė tą vieną - Geišę, tegalvo apie
33  2|           vieną - Geišę, tegalvo apie tą vieną - Geišę, kurs ją glamonėjo,
34  2|         sukritimas, kaip ir kūnų.~    Tą pačią dieną, lyg tyčia neleisdamas
35  2|       gailesčiu, kad reiks skirtis su ta viena dukterimi. Pagerbė
36  2|              ir žiobčiojo kalbėjo vis tą vieną:~    - Dievuliau...
37  2|        pavojinga liga. Nebegriežė jis tą šventadienį, nebėjo ten,
38  2|          Viena poezija tai težino, ir ta - tik nujautimu.~    Per
39  2|            čia žemę jis beįkasus, kad ta srovė iš jo išeitų ir vėl
40  2|              nesitveri mikrobų, kurie tą ligą yra padarę. Įėjo tau
41  2|            širdyje atsiprašinėdama už tą jam daromą skausmą. Savo
42  2|          tačiau švito švito, pasirodė ta pati senovinė šypsena ant
43  2|                Jis dar kartą nukilo į tą sritį, ir to jam buvo taip
44  2|           nėjo, griežė. Lyg norėdamas tą dieną atsiskripkuot visam
45  3|           idant velėna juoba virstų į tą pusę; Žmogaus kepurė užmauta
46  3|            tinginiui, kol jis pabaigs tą painią ir sudėtingą operaciją.~    -
47  3|         nepertraukiamą, nepaliaujamą, tą vieną darbą dirbant. Kokiuo
48  3|             laiku Aužbikų lauke matei tą vieną jungą jaučių ir artoją.
49  3|          Tačiau šeimos tradicija liko ta pati, ta pati dėdės rolė
50  3|               tradicija liko ta pati, ta pati dėdės rolė Mykolui;
51  3|              Jam teišmanė liepti, kad tą ar kitą darbą padirbtų,
52  3|               buvo delikatnumo, jog į tą lovą niekas nedribo net
53  3|           ligi kito karto pakabindavo tą savo antrinę sielą.~   
54  3|               ir ima dėkoti Dievui už tą neapsakomą Jo malonę ir
55  3|              metai Dzidoriui Artojui, tą vieną kartą jį taip sukrėtę,
56  4|             dabar jam moteriškė, nebe ta plieninė krembliautoja,
57  4|              ruošos, valgyti išvirti, tą vieną dvaro karvelę pasimilžti.
58  4|                kol gydytojas užtinkąs tą slapuką neramintoją ir praduriąs
59  4|               pasižadėjęs nebevest ir tą "darbą" pavedęs broliui
60  4|             kur ir be jo pilna gūžta. Tą Dovydų baimę Rapolai žinojo
61  4|            net grįžti nebesiskubino į tą lygumą, kur ir iš tikrųjų
62  4|          nelaimė, gėda pasakyti, buvo ta, kurią visi kiti baudžiauninkai
63  4|             ir nevartojo. Vis dėlto į tą laiką, kada jis vedė, teko
64  4|                nuritino pakalnio, per tą Rapolienės mėgiamąjį šlaitą
65  4|              gi Rapolas būtų daręs su ta žeme?~    Taip ir liko Rapolai
66  5|            ranką. Nuėjo į Uksnį. Rado tą vieną bobą. Susėdo viduryje
67  5|            prasėdėsi suole? Ir vis su ta prakeikta pasmirdėle liuika!
68  5|            čia tu man vis prikaišioji tą vieną teturėtą vaiką! Ar
69  5|            sodiečiai, kad būtų išmanę tą moderninę ligą ir kad būtų
70  5|           nieko nenusitvėręs. Jis net tą pačią lazdą, kuri jam, matyt,
71  5|    antrininkai. Abudu mirė ūmai, lūžo tą valandą, kurią juodu, nė
72  5|               gyvenimas būtų ėjęs vis ta pačia vaga, kaip iki šiol,
73  5|              iš jų dvaro buitį, atėmė tą vieną kūdikį, palikdami
74  5|               šnekino - "didelis", su ta garbe, kurios pritirdavo,
75  5|        pagaugomis nuėjo, įsivaizdinus tą operaciją. Jau jis savo
76  5|         laukti pusryčių. Taip ir buvo ta trijulė, lyg atskira šeimynėlė
77  5|             Dovydų šeimoje. Aiman, ir tą palyginti laimę jiems tuojau
78  5|           penki giedotojai įsitaisė į tą vieną vežimą. Pėsčia paskui
79  5|              ji sugrįžo, ji buvo nebe ta. Ji nebebuvo sustingus kaip
80  5|             gulti ėjo kone patenkinta ta diena.~    Dabar ji nebeprivargdavo
81  6|             atlyžę kaimo žmonės dirba tą patį sunkų žemės kilojamą
82  6|           vienais raumenimis, žiūri į tą vieną pilką žemelę, į tą
83  6|              tą vieną pilką žemelę, į tą patį ašvienio pasturgalį.
84  6|           dėlto ir dėdė Mykolas geria tą patį jaukumo orą, ir jam
85  6|          lietuvio ausyse ūžia gaudžia ta pati minia. Palei šinkių -
86  6|          tikrumo ir teisės paniekinti tą žmogystę, kurią tiek metų
87  6|                  Ak, tegu ją devynios tą tylą!..~    Dešimtinė atsirado