Part

 1  2|         Visus juos valdė Geišių Geišė Rapolas, to dvaro tijūnas,
 2  2|  tijūnas, Mykoliuko vyresnysis, Geišė Rapolas, atėjęs paraistėn,
 3  2|    tapęs aužbikiečių narys.~    Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna
 4  2|    įkalbinėjo sau išmintingasis Geišė šimtajį kartą, išėjęs gultų,
 5  2|         aplink jos klėtelę? Tik Geišė, tijūnas, negi bebloznas,
 6  2|         beradus sau pakankinti? Geišė tyčia ieškojo priemonių
 7  2|     ponią ar poną. Ir šiaip jau Geišė šiuokart nieko daugiau nematė:
 8  2|        meilės sritį.~    - Dėdė Geišė ateina... - patikrino tačiau
 9  2|      antram. Mykoliukui Rapolas Geišė tebebuvo, kaip ir buvęs,
10  2|    pagarbos, kurios buvo Geišių Geišė pelnęs savo asmens savitumais,
11  2|        buvo pavergęs įsakytojas Geišė ir padaręs - tylia mašina
12  2|       jo rankos pabučiuoti.~    Geišė visas nuraudo. Pagrobė mergaitę
13  2|       kokio beūsio?~    Kalbėjo Geišė visai nebe taip, kaip kalbėdavo,
14  2|         kva, kva! - nusikvatojo Geišė garsiai ir širdingai, net
15  2|     eiti miškan?-toliau kalbino Geišė.~    - Tai ko gi čia bijosi?
16  2|   vilkas, meška - am? - pabaidė Geišė Severją, kaip baido mažus
17  2|       čia joms - mergienos!~    Geišė vėl nusikvatojo iš visos
18  2|   mačiusi? - jau rimtai nustebo Geišė.~    - O kaipgi? - gyvai
19  2|     kaip dabar matyti, miškinė. Geišė ryte rijo mergaitę, kuriai
20  2|     Mykoliukas nieko, sutiko, o Geišė užsigavo ir, padaręs rimtą
21  2|        Nebent tai težino vienas Geišė, užsakęs paslaptį. Galų
22  2|    pablūdai? Gi tai aš, daisia, Geišė, ne koks pojuokas... Sever,
23  2|     pats, tas pats, - pradžiugo Geišė. Vėl prišoko arčiau, priglaudė
24  2|   leidėsi pasodinama po medžiu. Geišė kažin ką jai šnekėjo ilgai,
25  2|  vyriškis, ir ne kas kitas, tik Geišė.~    - Padaryta... - smilkterėjo
26  2|       tai tas pats padarytojas. Geišė užstojo jai visą saulės
27  2|      vieno: teatminė tą vieną - Geišę, tegalvo apie tą vieną -
28  2|         tegalvo apie tą vieną - Geišę, kurs ją glamonėjo, davinėjo
29  2|         dvasių susituokimas, su Geiše - ko kito. Katroji gi meilė
30  2|        Severjai ar sau ataušti, Geišė Rapolas, Saveikių dvaro
31  2|          Dievuliau...~    Senis Geišė pro sieną jos dvasios akimis
32  2|    gerai žinojo apie Mykoliuką. Geišė jai buvo tik gamtos pajėga,
33  2| glostyti, lūpomis jai bučiuoti. Geišė buvo tik pasinaudojęs jau
34  2|       išėjo į klėtelę.~    Eina Geišė per gatvę, o po jo kojų
35  2|      nemėgiamo. Loštelėjo atgal Geišė, pasirengęs bėgti, kad žmonės
36  2|           Per dvi savaiti senis Geišė tik ieškojo progos nubėgt
37  2|    atidavęs kažin ką geriau neg Geišė. Ir tu tai tylomis andai
38  2|   negalėjo taip atsimokėti kaip Geišė.~    Tačiau į Severiutės
39  2|      pabučiavo į pat lūpas.~    Geišė jos taip nėra nė karto pabučiavęs.
40  2|    Sekmadienį Mykoliukas lydėjo Geišę ir Pukštaičią per miestelį
41  4|  gražiausią bene bus įspitrėjęs Geišė Rapolas, Saveikių tijūnas...~   
42  4|        teisės bizūną pavartoti. Geišė jo ir nevartojo. Vis dėlto
43  4|    dvasios prisigėrė ir Rapolas Geišė. Jis, nors gudrus baudžiauninkas
44  4|        truko bent dvejus metus. Geišė vis dar šiaip taip stumdėsi
45  5|         lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo
46  5|      buvusis tijūnas, dvariškis Geišė nebuvo svetimas nei savo
47  5| lūšynėje. Tuo vienu išbučiavimu Geišė sutraukė Severjos giminės
48  5|       nenugalima. Tik mirtis ir Geišė - gamta galingesni už ją.
49  5|         jų globos įspėtąjį.~    Geišė perkėlė ją į visai kitą
50  5|       klausė.~    Galingas buvo Geišė, kai davė jai nematyto gražumo
51  5|      usnių beduoda. Tačiau argi Geišė čia kaltas, kad už gamtą,
52  5|  skaistybe ir gęsta amžinai. Ir Geišė buvo gamtos žibintas. Jis
53  5|          Dėdė karšinčius Geišių Geišė Rapolas, Saveikių dvaro