Part

 1  1|      nakvynės ir vaišių lauksi, nes jie bus tavo skolininkai, privalės
 2  2|           kita, tai jau jų dalykas, jie susidaro savo pasaulius.~   
 3  2|           ten pat į paraistę. Dabar jie patys skripkelės balsus
 4  2|       Lažininkų sūnūs šokti nemoka, jie, rodos, tiek išvargę, ir
 5  2|           Dabar, šią vasarą, darėsi jie viens antram naujas ir įdomus;
 6  2|             neparnešė nieko. Tai ir jie paliko nepatenkinti. Vienas
 7  2|        žiedu pražydusiems žolynams. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai
 8  2|           šalis, iš sunkumo lėpsta. Jie gražina pievą, traukia į
 9  2|            kaip aš kad krembliauju, jie, tinginiai, nepaslenka,
10  2|       Gražūs tai žvėreliai, tik kam jie tokie pikti kitiems, jei
11  2|          Tiesa, buvo ir kitudu. Tik jie veikiau reiškė vietą, kur
12  2|       užšaunami lentomis iš vidaus. Jie buvo lygiai keturissyk mažesni
13  2|          sunku dabar beatspėti, kam jie buvo iškertami, vienas priešais
14  2|            jiems čia nebuvo vietos: jie čion nesilankė.~    - Ak,
15  2|            atrijinėję ir dūsavę, ir jie dabar snaudė. Dėl namų sargų,
16  2|           Mykoliuko tokio matę. Tik jie pigiai sau tai išaiškino:
17  3|          laikomi dirvoje, tik vargu jie beprinoks nebekaitrioje
18  3|        nebekaitrioje saulėje. Stovi jie nuliūdę, nustoję noro augti
19  3|             tų paukščių vis mažiau. Jie - šelmiai. Jiems terūpi
20  3|         plunksnelių palikti nenori. Jie dumia mums akis gražiomis
21  3|          žmogus tuo ir tenkinies. O jie skubinas savuosius išskrisdint
22  3|        adukacijos" pabaigti. Sugrįš jie, tie paukšteliai, tie bajoriukai,
23  3|           ragų, ne prie sprando, ir jie ne pečiais turi traukti
24  3|            kaip įgelti, o tuo tarpu jie nė nekrust; eina, kaip ėję,
25  3|      širdies. Linksmoje kompanijoje jie pirmieji mokėjo skaudžiai
26  3|       nevaromi ėjo namo ir iš namų. Jie Dzidorių Artoją vedžiojos,
27  4|      grietine! Kieno širdžių nebuvo jie palenkę Severjai dar Aužbikuose!
28  4|         biržių gi buvo Saveikiuose! Jie visi trys buvo palaukėmis
29  4|            daro. Eglynai klastingi, jie per tamsūs, nejaukūs ir
30  4|        atsidūręs kur kitame krašte. Jie vis niekus įkalbinėja, ne
31  4|      pajėgomis, tik vergais. Gražūs jie buvo, tie trobesiai, ir
32  4|             nugenėtomis viršūnėmis. Jie ypač nemalonų darė įspūdį
33  4|            ir baudžiama, tai kaipgi jie bedirbs, kai niekas jų nebežiūrės?
34  4|    protavimas rimtas ir logikingas. Jie nebuvo matę dirbančių savo
35  4|             ne varu, dirbančių sau. Jie visi tan pačian balsan šaukte
36  4| susitvarkyti. Ieškoti žmonių, lygti jie už pinigus, būstą, darbą,
37  4|         verkti valgyt. Įsinorėjo ir jie patys. Pagaliau Rapolas
38  5|         peršti nuo tavo dūmų, galvą jie man sugauna. Galų gale nebepagyvensime
39  5|        karšinčių gerėlesnių. Žmonės jie kaip žmonės. Eina kruta,
40  5|        saulei nepatekėjus, jau visi jie krūvoje ir kelia tokį lermą,
41  5|        taisymu. Ir daug su kuo. Tik jie - ne rentininkai, tai, nori
42  5|             gamta galingesni už ją. Jie susisuka kaip audra ir,
43  5|              dėdienės" vargu bebūtų jie apsiėję. Vis dėlto suterorizuota
44  5|         gyvulėliai ome atspėją, kam jie patinka, kas juos mėgia.
45  5|        vyrai geresni už bobas, nors jie neglamonėja ir nebučiuoji.
46  5|       žodžiai buvo tikrenybė, abiem jie buvo gyvenimo kelio rodikliai.
47  5|             visą jų gyvenimą, idant jie pavirstų nebent Dievo rinktiniais
48  5|           duris jų čia nesiekė. Tai jie buvo raudonai nušviesti
49  5|             ar tik priekabės, kurių jie ir be to pritirdavo. Rapolas,
50  6|             karčiais bakūno dūmais. Jie tirštais kamuoliais liūliuoja
51  6|        vienam geram kąsniui maža, - jie visi girti, skęsta - alkolio
52  6|          kas būtų jiems pražuvę, ir jie tiesiog išmanyti neišmanė,