Part

 501  2|             įdubusiais skruostais... Ir jį jos mergytė gaus bučiuoti?
 502  2|          juodų juodžiausi paveikslai ir vaizdai, ir vis dėlto nenupiešė
 503  2|    juodžiausi paveikslai ir vaizdai, ir vis dėlto nenupiešė jai
 504  2|              ateities ji dar nematė. Ir dar viena buvo nuostabu:
 505  2|             jo rankom jai spaudžioti ir glostyti, lūpomis jai bučiuoti.
 506  2|          Severja sėdėjo ant skrynios ir degė, kaip degė ir visą
 507  2|          skrynios ir degė, kaip degė ir visą dieną. Lūpelės jai
 508  2|            Lūpelės jai buvo raudonos ir kiek išvirtusios, smilkiniuose
 509  2|           Sėdėjo, draikė sau plaukus ir nieko nenorėjo veikti. Nenorėjo
 510  2|         neramiai dairės, bet tylėjo. Ir tada tik neva susigriebė,
 511  2|             įsivesiu jaunąją, - tarė ir išėjo į klėtelę.~    Eina
 512  2|            Severja akim nuo skrynios ir kadgi suspiegs ko ne taip
 513  2|          taip pat, kaip rytą girioj, ir triskart pakratė rankeles,
 514  2|           Severja riktelėjus nutilo, ir Rapolas be nuotokos pulte
 515  2|           prispaudė, pamielavo, kaip ir rytą. Severja ir vėl nieko:
 516  2|     pamielavo, kaip ir rytą. Severja ir vėl nieko: nesipriešina,
 517  2|             nieko: nesipriešina, tik ir į jo pusę nė nedirsteli.
 518  2|          akelės vėl apsitraukė migla ir nieko nereiškė, kas viduje
 519  2|           striktelėjęs, tarė Rapolas ir išsivedė mergelę, automatiškai
 520  2|          neuždusdama spirito garais, ir visu delnu suktinai nusukė
 521  2|            nuo griežčio. Nusišluostė ir taip pat išėjo į namelį,
 522  2|         įkniubo veidu jai į krūtinę. Ir motutė ją apsikabino, kietai
 523  2|              neduosiu!~    Neištarė, ir dukrelei nepasidarė lengva
 524  2|                Du instinktu, motinos ir dukters, sukibo; du karkleliu
 525  2|              vieną jų, pasuks pasuks ir nublokš į kažin kokią nežinomą
 526  2|          šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo svyravo abidvi be
 527  2|           kiti pavydėjo. Išgirdo tai ir Mykoliukas. Jis vienas nieko
 528  2|             Pats-Pamarnecko dukterį, ir ji būtų pažadėta grapui
 529  2|             buvo anąkart kilstelėjęs ir nuslūgęs, šiuo kaip tik
 530  2|         reikiamuoju momentu nebekilo ir nevertė ko nors griebtis.
 531  2|            žiūrint. Širdims išskrost ir patirt, ką atskiras lietuvis
 532  2|            Viena poezija tai težino, ir ta - tik nujautimu.~   
 533  2|             progos nubėgt į Aužbikus ir pasimatyt su Severja. Ją,
 534  2|        žinoma, visados rasdavo namie ir eidavo klėtelėn "pasišnekėt"
 535  2|        pasišnekėt" o tos šnekos kaip ir nebuvo, tik bučiavo ją be
 536  2|          trejus: atsiimti, kas tavo, ir išnykti. Ko gi daugiau,
 537  2|          bebus vertas gyvenimas?~    Ir Severją nuolat laikė neatsijokėjusią,
 538  2|              apvalgydintą. Ji svaigo ir svaigo. Net jai kažką skaudėti
 539  2|     atsidėjus padėti, dirbo sušilusi ir vis labiau ėmė atsigosti.
 540  2|            dienų viskas buvo sumesta ir aptvarkyta, laisva atsisėdo
 541  2|            sunėrė rankeles ant kelių ir pati sumetė:~    - Už trijų
 542  2|          dienų paskutinieji užsakai, ir aš - Rapolienė Geišienė,
 543  2|              kur taip švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei
 544  2|              už pažiaunių. Sugniaužė ir nebeleido.~    - Mielas
 545  2|              pasikviesti.~    Nutarė ir... nebėjo.~    Numanė tat
 546  2|          Mykoliuką ją mylint. Tačiau ir tai žinojo, jog tarp jųdviejų
 547  2|             nieko nebuvo, tai niekas ir netrūksta. Mykoliukas jos
 548  2|      nesipiršo, nei mėgino:kurgi jam ir pirštis, kad pirkioje nėra
 549  2|              kurgi dėtų savo žmonelę ir pasipiršęs? Ne, jis ne rungėjas
 550  2|              išdavei, nes jį mylėjai ir tebemyli. Tebemyli, nesigink!
 551  2|           kažin ką geriau neg Geišė. Ir tu tai tylomis andai priėmei;
 552  2|         paveikslas tikinčiųjų maldas ir pasitikėjimą. Ir darei stebuklus:
 553  2|              maldas ir pasitikėjimą. Ir darei stebuklus: jį, vargšą,
 554  2|           dėl ko, kuo ji nusidėjusi. Ir perpietėmis, kada pareina
 555  2|           nieko, kniaubias ant rankų ir taip esti, kol brolis išvaro
 556  2|        nutirpino kaip perkūno srovė, ir nebežinojai, į kokią čia
 557  2|            kad ta srovė iš jo išeitų ir vėl padarytų nors tiek laisvą,
 558  2|               Tokios "žemes" nebuvo, ir Mykoliukas pamažu mirė,
 559  2|              nėra kančių, bet nebėra ir džiaugsmo, kur tuščia tuščia,
 560  2|           širdyje.~    Nuostabu, kad ir jis iš pradžių nesivaizdavo
 561  2|        pradžių nesivaizdavo Severjos ir ne joje koncentravo visa,
 562  2|              nuo visa to priežasties ir jos nesitvėrė, kaip, susirgęs
 563  2|             tau į kraują, ten gyvena ir vysta, o tu karščiuoji savaitę,
 564  2|     išaiškino: tingi arba nesveikas. Ir ūdijo juoba už tinginį,
 565  2|       Šiukštų duryse: atsisėdo šalia ir lengvai palytėjo Mykoliuką
 566  2|         ausies, neg išgirdo žodžius, ir sunkiai sunkiai atsvėrė
 567  2|              į sieną, pažino Severją ir visas išbalo kaip drobė.
 568  2|           kas buvo jiems brangiausia ir skaisčiausia visame visame
 569  2|             visame pasaulyje. Gedėjo ir pagarba lydėjo tai, kas
 570  2|             pranešdama šią naujieną. Ir pabaigė:~    - Už Geišės,
 571  2|              tu skripkuodavai...~    Ir ėmė kukčioti. Krūtinėje
 572  2|         žiobt, dar kartą stvėrės oro ir nebeteko žado. Nebevaldoma
 573  2|                   nusigando Severja, ir taip jai pagailo savo draugo,
 574  2|            jis jaunas jaunas, baltas ir, dabar tik pamatė, koks
 575  2|             pravirose jo lūpose.~    Ir ėmė jį kaip pablūdusi bučiuot,
 576  2|      nebeleisdama, kad vėl uždribtų. Ir vėl bučiavo skruostus, kaktą,
 577  2|            visą save davė Mykoliukui ir tikrai būtų atsidavusi,
 578  2|             kartą nukilo į tą sritį, ir to jam buvo taip sočiai
 579  2|             valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo
 580  2|     dangiškųjų sričių į žemės vargus ir kartybes jis nebenužengs.
 581  2|              nebenužengs. Jis jaučia ir turbūt per visą jau amžių
 582  2|              mergelės delno švelnumą ir skruosto degimą, kuriuo
 583  2|              prie jo skruosto. Jautė ir nebeužmirš niekados, kaip
 584  2|              svajonių rūmo filioras, ir tas rūmas statės dygo, tvirtėjo
 585  2|        statės dygo, tvirtėjo plėtės. Ir, ak, kaip jis buvo paskui
 586  2|          Akys švietė nežemiška meile ir dovanojimu visa visa, kas
 587  2|             tegrojau tau, tiktai tau ir saulei... dar miškui...
 588  2|          miškui... dar pievai...~    Ir paėmęs ją į vyrišką savo
 589  2|              Mykoliukas lydėjo Geišę ir Pukštaičią per miestelį
 590  2|            kartą per vestuves pagrot ir tesėjo: nesisakė, kiek jam
 591  2|          visą amžių mylėjo, tebemyli ir niekados niekados nesiliaus
 592  2|          užsiglaudęs, kad jo šokikai ir svečiai nestumdytų, griežė
 593  2|       lidikas rūkė, žaidė kieme. Jis ir vienas palikęs vis griežė
 594  2|          griežė nepaliaudamas. Prašė ir jį valgyti - nėjo, griežė.
 595  2|      svečiams skaudus balsas - brrm, ir suprato, jog skripkuotojas
 596  3|           dar nėra išėjusi į laukus. Ir laukų darbų, tiesa, jau
 597  3|          nuliūdę, nustoję noro augti ir bręsti kaip vasarą. Stovi
 598  3|            bręsti kaip vasarą. Stovi ir lyg laukte laukia sau galo,
 599  3|           jos tokios pat žolės, kaip ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės,
 600  3|              nemoka jomis pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia,
 601  3|           išliktumei. Štai piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar
 602  3|          išvedžiojo po dvejus vaikus ir trečiuosius štai yra pradėjusios.
 603  3|       viršaus tesėta, tai galima kad ir dangaus paukščiams sulesinti.~   
 604  3|        paukščiams sulesinti.~    Tik ir tų paukščių vis mažiau.
 605  3|             pričirilens - žmogus tuo ir tenkinies. O jie skubinas
 606  3|            Šyptelės, rytą pakirdusi, ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia
 607  3|     pakirdusi, ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė.
 608  3|            kone labiau žmogų įdomina ir erzina neg patys galingieji
 609  3|            nagalėjai nepamatyti, kad ir lomoje būdamas, nes prieš
 610  3|             iš tolo ateinantį skardų ir, tau rodos, neapsakomos
 611  3|           Jums kad tik ilgiau stovėt ir uodegomis temojuot... Na,
 612  3|       ženkite greičiau, dar apsnūsit ir iš vagos išvirsit, negyvėliai!..
 613  3|           Akompanimentu tam baudimui ir primokymui girdėjai tokią
 614  3|            visą girią. Giria kartojo ir visus piktus rykavimus iš
 615  3|             nudriekia jomis rugienas ir gaisru uždega lomos raisto
 616  3|     parūkavusi.~    Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje
 617  3|    baidydamos tai, kas jas patrameno ir nubėgo į raistą:~    - Bū,
 618  3|          prie ragų, ne prie sprando, ir jie ne pečiais turi traukti
 619  3|            didelį, sunkų arklą bližę ir versti storas bei plačias
 620  3|           reikšdamos begalinę kančią ir priverstinę kantrybę. Plaukia
 621  3|      pasvyruos, čia pat kris į vagą, ir apklos jas velėna. Tik galvomis
 622  3|      nubrauktų į lomą visą kriaušių, ir tu imi abejoti, begu tik
 623  3|              jaučiai vos vos pakruta ir tokią kančią reiškia.~    -
 624  3|              tebesąs rūstybės balsas ir tokia papliauška, jog tau
 625  3|          kojomis taikydami į valkelę ir nedrįsdami, be nebus per
 626  3|          matyt.~    Už jungo, jaučių ir viso pakinkymo pagaliau
 627  3|          žmogysta, pasilenkusi žemyn ir dar perkrypusi kairėn. Tvirtai
 628  3|      marškiniai plakasi pakinkliuose ir be sagtelės pakaklėje. Krūtinėje
 629  3|          ienagaliai nosiai paspausti ir energingai patriūbys nosim,
 630  3|         pereina, tuoj jungas sustoja ir kantriai laukia, neva artojui
 631  3|            kol jis pabaigs tą painią ir sudėtingą operaciją.~    -
 632  3|         supyksta susitvarkęs artojas ir papliauška baisiąja savo
 633  3|     dešimtimis važiuolių. Patraukia, ir žagrė lyg pati savaime ima
 634  3|            ima toliau riekti rugieną ir versti plačią bei storą
 635  3|              atkalne lig paantvalnio ir vėl sustojo; čia artojas
 636  3|              nugarkaulio. Perbrauktų ir anapus, tik nepatogu pajungtam.
 637  3|             užkliuvo. Tai susidomėjo ir, praskleidęs plaukus, pažiūrėjo,
 638  3|        tvoras ar sąsparas nuo suskių ir dulkių. Matyti, buvo rūpestingai
 639  3|            balsą:~    - Ė-ė-ė...~    Ir nueina paežin didelės, niekieno
 640  3|            visi vilkai papjautų!~    Ir papliauškėja baisiąja disciplina.
 641  3|           vinies.~    Dvylis, laukis ir artojas buvo tad ne kankintojai
 642  3|         pečių nešiojąs, nemint kodėl ir bent kiek pakitėjęs.~   
 643  3|             pakitėjęs.~    Artimieji ir tolimieji praminė Mykolą
 644  3|           būtų įsižodęs, nujau, bene ir patsai pravardžiuojamasis
 645  3|         svietas Mykolo amatą, žinojo ir jo rėkavimus ir plūdimus,
 646  3|               žinojo ir jo rėkavimus ir plūdimus, kuriais skambėjo
 647  3|         kuriais skambėjo visi laukai ir praretintas dabar raistas.
 648  3|            nebuvo blogesnio už maitą ir vilko sotį. Bet kiek reiškia
 649  3|         pamažu keitės. Jis nebe visų ir nebe visur buvo siunčiojamas -
 650  3|         jaunesnis pavaduoja. Tęviršt ir darbininkų Šiukštuose padaugėjo.
 651  3|       padaugėjo. Kaziukas, Gabriukas ir kiti, o jų bent aštuonetas,
 652  3|        aštuonetas, darėsi pusberniai ir pusmergės, paskui bernai
 653  3|             pusmergės, paskui bernai ir mergos, miško kirtėjai,
 654  3|       savaime jam krito vienas, kurs ir virto jo specialybe - orė.~   
 655  3|             jau buvo gerokai užmiršę ir praturtę. Pirkias rukšleles
 656  3|           jaunesnioji karta. Pramoko ir orės, tai ji ir teko dėdei,
 657  3|              Pramoko ir orės, tai ji ir teko dėdei, neva netikesniam
 658  3|           suarti ne tik pūdymui, dar ir vasarojui. Visas rugienas
 659  3|            vasarojui. Visas rugienas ir vasarojienas. Ne taip jau
 660  3|         mėšlus, sėk rugius, kviečius ir tuo pat žygiu vėl draskyk
 661  3|           draskyk rugienas.~    Taip ir slinko metų metai, lyg nepertraukiamą,
 662  3|          matei tą vieną jungą jaučių ir artoją. Tarytum niekas daugiau
 663  3|        kuriai buvo gana savo reikalų ir rūpesčių.~    Brolis, iš
 664  3|            kitą darbą padirbtų, kaip ir pirma, kaip ir seniau, dar
 665  3|        padirbtų, kaip ir pirma, kaip ir seniau, dar baudžiavos metais.
 666  3|               dar baudžiavos metais. Ir jis dirbo, kaip ir pirma,
 667  3|           metais. Ir jis dirbo, kaip ir pirma, žodžio netaręs, nepaprieštaravęs.
 668  3|  nepaprieštaravęs. Bejausmis žmogus, ir tiek. Ko čia glušo ir klausies.
 669  3|        žmogus, ir tiek. Ko čia glušo ir klausies. Būta gi su kuo
 670  3|             brolvaikiai, lygiai kaip ir brolis, nenuvokdami, iš
 671  3|     nenuvokdami, iš kur jiems turtai ir lengvenybės gyventi.~   
 672  3|              ramutis Mykoliukas buvo ir tada, kai visa šeima jaunu
 673  3|        glamonėjo, lepino, užtarinėjo ir vadavo. Ir vis dėlto nepelnė
 674  3|        lepino, užtarinėjo ir vadavo. Ir vis dėlto nepelnė jų širdies.
 675  3|           dėdė, palyginti su kitais, ir, jiems rodės, pajuokimų
 676  3|             pajuokimų nesuprato, tai ir slėptis nebuvo ko. O Mykolas
 677  3|               O Mykolas visa girdėjo ir visa giliai jautė. Tik jau
 678  3|           juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybe.~   
 679  3|            Niekas dabar jo nesuprato ir nebemėgino suprasti taip,
 680  3|     Dzidorius Artojas gyveno žmonėms ir su žmonėmis. Pats sau jis
 681  3|              jis visai kitaip gyveno ir vėl dvejopai.~    Šiukštų
 682  3|              užbraukti dviem sienom, ir turi trečią klėtį. Viena
 683  3|          klėtis buvo skiriama rūbams ir moterims, antra grūdams
 684  3|              moterims, antra grūdams ir bernams, į trečią buvo sunešama
 685  3|              kinkymai, visos šikšnos ir geležgaliai. Čia tai viena
 686  3|        neabejojamai priderėjo dėdei, ir jau niekas kitas tame pasienyje
 687  3|             ant staliuko maldaknygės ir dvejetas trejetas religinių
 688  3|           religinių senų apdriskusių ir apčiurintų knygelių ir dvi
 689  3|   apdriskusių ir apčiurintų knygelių ir dvi vaškinės žvakės. Sienoje
 690  3|           didžioji dėdės šventenybė, ir iš abiejų pusių, nujau,
 691  3|        nebebuvo toks papuręs, šiltas ir gludnus kaip pirma; dabar
 692  3|               taip niekas daugiau jų ir nebesurišo... Per tris dešimtis
 693  3|          jaunimas, pasiilgęs muzikos ir šokių. Antrą daiktą, šaliką,
 694  3|        šventadienį, tik per atlaidus ir kai prie šventųjų Sakramentų
 695  3|        šventadieniais į bažnyčią ėjo ir bažnyčioje laikėsi nė kiek
 696  3|           pašnibždomis - net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu
 697  3|             dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija, jis darėsi
 698  3|             sielos žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip
 699  3|           tik nebuvo kas įspėja. Tik ir be to bažnyčioj ir einant,
 700  3|               Tik ir be to bažnyčioj ir einant, ir pareinant į Dzidorių
 701  3|              to bažnyčioj ir einant, ir pareinant į Dzidorių Artoją
 702  3|              kaimynai žiūrėjo kitaip ir, lyg ko nebedrįsdami, kalbino
 703  3|          drauge su šaliku nusiimdavo ir į gembę ligi kito karto
 704  3|       antrinę sielą.~    Meldės dėdė ir namie, tik čia kitaip. Atsiklaups
 705  3|          ačiū už praleistąją dienelę ir ima dėkoti Dievui už tą
 706  3|              tą neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios
 707  3|          jaunas būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas. Saldumo pagautas,
 708  3|             Saldumo pagautas, kniubo ir nebesikėlė; nenorėjo gadinti
 709  3|              mylimoji mergelė glostė ir bučiavo. Jis, kaip gyvas,
 710  3|            Jis, kaip gyvas, tebematė ir tebejautė, lyg tai tuojau
 711  3|            kiekvieną jos pajudėjimą. Ir buvo tiek laimingas, tiek
 712  3|         pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo
 713  3|         geriau nebegalint duoti.~    Ir gulė į lovą, laimingas,
 714  3|        šypsotis. Dar nemigęs sapnavo ir užmigęs svajojo vis kažin
 715  3|            svajojo vis kažin ką gera ir laiminga, kol išaušta tikrenybės
 716  3|             išaušta tikrenybės diena ir dienos tikrenybė su svetimais,
 717  3|            jam nepalankiais žmonėmis ir perkelia jį visai į kitą
 718  3|              apviltas, nors nemokėjo ir nebandė sau pasisakyti,
 719  3|        brolis, brolienė, brolvaikiai ir kiti turėjo padaryti gera.~   
 720  3|            turėjo padaryti gera.~    Ir skubinos į laukus, į pamiškę,
 721  3|              jam prasikaltę.~    Tai ir pats Dzidorius Artojas jautė
 722  3|              Dzidorius Artojas jautė ir save peikė. Net per išpažintį
 723  3|         atgailoti. Mykolas atgailojo ir grįžęs vėl buvo šiurkštuolis,
 724  3|              daromas jiems skriaudas ir, kiek galėdamas, teikės -
 725  3|          ganė, šėrė, trinko, glostė. Ir mylėjo juos, kaip nieką
 726  3|             visi tie baisūs šauksmai ir pliaukšėjimai ne jiems adresuojami.
 727  3|      nebesiskyrė, vis jungu ėjo, kad ir žolėje, lyg ir kąsnį drauge
 728  3|              ėjo, kad ir žolėje, lyg ir kąsnį drauge kąsdami. Dzidorius
 729  3|              tai jo draugams patinka ir ramina. Paskui čia pat padirvyje
 730  3|         miegančio - taip visi sutiko ir kits kitą mėgo. Pačepsėjus
 731  3|             jungą, nevaromi ėjo namo ir iš namų. Jie Dzidorių Artoją
 732  3|     varinėjosi.~    Nors jaučiai lyg ir nemoka reikšti savo prisirišimo
 733  3|             reikšti savo prisirišimo ir meilės, tačiau, manau, laukiniui
 734  3|               kankintoją", kaip gina ir bado puolančius galvijų
 735  3|          raudonomis akimis.~    Taip ir šliaužė metų metai Dzidoriui
 736  3|        gyvybės. Vienodai, be negandų ir be džiaugsmų, nemušamas
 737  3|              be džiaugsmų, nemušamas ir nemaloninamas dėdė varė
 738  4|       Severiute, kuri laimės ieškojo ir buvo ją radusi! Mykoliuko
 739  4|        pradžių atbėgdavo iš Saveikių ir į Aužbikus, kol tėveliai
 740  4|              neužstojo. Matė Severją ir nebematė jos: tai nebebuvo -
 741  4|              čia baisiai nelaiminga, ir vis be jo. Mykoliukui rodės
 742  4|    arterijomis gyslomis. Važiuotieji ir net pėstieji čia kelia tiek
 743  4|              čia kelia tiek triukšmo ir lermo, jog gyventi tose
 744  4|             darbus pradirbę trenksme ir lerme, šeimų karaliai grįžta
 745  4|              gyvais žodžiais, parašo ir raštu. Miesto nuošalėliuose
 746  4|             Tokiame nuošalėlyje buvo ir Saveikių dvaras. Iš dviejų
 747  4|            žemės galelis! - džiaugės ir pavydėjo tolimesnės apylinkės
 748  4|               čia buvo retas svečias ir tik gražiuoju laiku, tai
 749  4|        nebent kastuvą į vežimą imtis ir juo kas keletas sieksnių
 750  4|            daug ant jų vėlės glitaus ir tiršto purvo.~    - Nors
 751  4|          gėrėjosi ūkininkai.~    Tai ir žmonės, kurie priklausė
 752  4|            kaip paprastai neištikimi ir dvilinkliežuviai.~    Severja,
 753  4|           galvas, kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės.
 754  4|             viso ūkio prižiurna, tai ir reikalų į jį gana buvo visiems.
 755  4|             čia jų durų klingė tarkš ir tarkš. Ir jai iš pradžių
 756  4|          durų klingė tarkš ir tarkš. Ir jai iš pradžių buvo gera.
 757  4|           kai ja domisi vyrai, o kad ir moters, tai ką? Tegu kalba,
 758  4|            nedrąsiai įėjusi kaimynė, ir akys jai blizga smalsumu,
 759  4|      pirkioje. Viską pamatė, skrynią ir pakabintą rankšluostį, net
 760  4|        sėstis štai suolan.~    Trata ir Rapolienė, tuo tarpu delnu
 761  4|          nesamas dulkes ar šiaip ką, ir vikriai ima suktis aplink
 762  4|           jai. Tai aišku. Tik kurių? Ir lig laiku ryja seilę, atspėdama
 763  4|          užtat paspausdama kiekvieną ir niuksėdama viešnią į kairį
 764  4|           nieko, kai išrūgsta. Alegi ir biržių jūsų, biržių! Tikras
 765  4|        grūždžių, paliepių, voveruškų ir kitų kitokių tokios galybės,
 766  4|              duonos iš storos riekės ir kraudama ant jos grietinėtą
 767  4|             pagaliau ištiesia ranką, ir tai tik vieną dešinę, kairę
 768  4|            paremti, kad ji svyruotų. Ir tik patyrusi, kad kremblys,
 769  4|        viešnią, ryžtas įsikabinti jo ir antra ranka.~    Su viena
 770  4|            ranka.~    Su viena ranka ir duonos trupimai nepiga suvaldyti,
 771  4|        suvaldyti, kad nekristų žemėn ir neatsitiktų tokios paniekos
 772  4|     nukrentant, idant jį ore pagautų ir kaip nepaklusnų piemenį
 773  4|         gardumėlio! Ė kaipgi tu juos ir pataisai? Tai rūgštelė,
 774  4|            lyg nevirtas, nesuglebęs. Ir visa ko su saiku - sūrio
 775  4|             visa ko su saiku - sūrio ir rūgščio... - ūmai pradžiunga
 776  4|         užmiršusi visas ceremonijas, ir visu kūnu, ne viena galva,
 777  4|              įtikusi viešniai, stovi ir šypsosi, ranka parėmusi
 778  4|           kad neužgautų palėsis, tai ir bus rūgštelė nepagedusi.~   
 779  4|        padaromi Olimpo dievų maistas ir gėris, ambrozija ir nektaras.~   
 780  4|          maistas ir gėris, ambrozija ir nektaras.~    Rūginti krembliai
 781  4|      nektaras.~    Rūginti krembliai ir dar su grietine! Kieno širdžių
 782  4|            dar Aužbikuose! Lenkė jas ir Saveikiuose. Pridėk prie
 783  4|         jaunamartės jaunumą, gražumą ir nefanaberiškumą, tai suprasi,
 784  4|        aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais savumais.~    -
 785  4|         prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas. Ir
 786  4|             ir socialinis gyvenimas. Ir buvo patenkinta, tai, rodės,
 787  4|              patenkinta, tai, rodės, ir laiminga, nors šiaip jau
 788  4|              būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.~    -
 789  4|         pasaulyje, daisia... pritarė ir Rapolas, kuriam, žinoma,
 790  4|             žmonelę, kuri jį maitina ir malonina tikrais dievaičių
 791  4|              pasaulyje gražių, jaunų ir, daisia, išmintingų mergelių.
 792  4|                   Meilinosi vakarais ir gėrėjosi Severiute, ne tik
 793  4|     Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir savo dukterėle.~    Žiūrėjo
 794  4|           kokį šventąjį paveikslėlį, ir Severjai buvo gera, kad
 795  4|         nuolat stebisi stipras, nors ir nebejaunas vyriškis, ir
 796  4|              ir nebejaunas vyriškis, ir ramu, kad ja sielojasi ir
 797  4|            ir ramu, kad ja sielojasi ir myli labai doras žmogus.
 798  4|            tasai, kuris ją taip myli ir taip moka mylėti. Kad būtų
 799  4|            Rapolą esant, tiesa, vyrą ir iš stuomens ir iš liemens,
 800  4|           tiesa, vyrą ir iš stuomens ir iš liemens, vis dėlto dideliais
 801  4|     trūkumais to, kas tokius meilius ir patraukiančius daro jauniklius.
 802  4|             jos Rapolas yra "žmogus" ir geras žmogus, tai ko čia
 803  4|            savaime atsiranda pirkioj ir susidaro puodynėse, nes,
 804  4|            taisant kremblius raugti. Ir taip pat nesidomėjo visa
 805  4|           susekti. Jam buvo "žmona", ir gera žmona, tai ir gana.
 806  4|           žmona", ir gera žmona, tai ir gana. Kam lemta jos patiekiamų
 807  4|        pirkios, juokdamos pareidavo, ir lauke būdamas vis šypsojos.
 808  4|             bet kokią progą pakalbėt ir pasigirt savo žmona. Senas
 809  4|           pasigirt savo žmona. Senas ir vis dėlto nenuvokė, jog
 810  4|            Kodėl gi tu ne tokia?~    Ir darbininkės dabar pačios
 811  4|     pašiepdamos jį, "kvailą girckų", ir jo "vištą" žmoną.~    -
 812  4|         Geišių laimės nėmaž negadino ir Rapolui netrukdė lepinti
 813  4|              užmylėjęs pačiutę, gyvą ir darbščią, kad ir jų gyvenimo
 814  4|       pačiutę, gyvą ir darbščią, kad ir jų gyvenimo šviesoje nebūtų
 815  4|             galva; vis dėlto esti gi ir pagirių dienų, kada prasiblaivi
 816  4|           visai jo nebebūtų buvę. Ag ir buvo pamiršusi. Taip bent
 817  4|           bent jai rodės. Taip rodės ir vis dėlto - neramino. Mykoliuką
 818  4|             begaline meile pasirodys ir... ir... Tai jai nejučios
 819  4|       begaline meile pasirodys ir... ir... Tai jai nejučios sakė
 820  4|     patarinėjo, nors ji to neišmanė. Ir Aužbikų pasiilgimo priežastis
 821  4|      užtinkąs tą slapuką neramintoją ir praduriąs jį pro sveiką
 822  4|         ligonis susyk tampąs sveikas ir linksmas.~    Toks skaudulys,
 823  4|              galėjai išskirti Pukštų ir Šiukštų trobas. Ir biržių
 824  4|            Pukštų ir Šiukštų trobas. Ir biržių gi buvo Saveikiuose!
 825  4|            visi trys buvo palaukėmis ir lyg sodinte prisodinti.
 826  4|            žvakelių pridegiota. Taip ir rodės, kai anksti rytą pirmieji
 827  4|            kitaip šnekas neg eglynai ir pušynai. Kitokį ir įspūdį
 828  4|           eglynai ir pušynai. Kitokį ir įspūdį daro. Eglynai klastingi,
 829  4|             jie per tamsūs, nejaukūs ir baisūs. Pušynai labai rimti
 830  4|          baisūs. Pušynai labai rimti ir majestotingi, baisu ir čia,
 831  4|         rimti ir majestotingi, baisu ir čia, tik tiek gera, kad
 832  4|             nėra klastų, pasalų, tai ir gelbėtis galima. Biržiai
 833  4|             niekur nieko, o žiūrėk - ir būsi atsidūręs kur kitame
 834  4|        krante slėnyje Geišių sodžius ir Rapolo Geišės gimtinė. Severjai
 835  4|               kad jų pavardė tariama ir yra visiems žinoma. Betgi
 836  4|            yra visiems žinoma. Betgi ir nemalonu buvo: slėnyje likusieji
 837  4|            vestuvėse, visi tik peikė ir koneveikė Rapolą, kam jis
 838  4|     iškilmingai pasižadėjęs nebevest ir tą "darbą" pavedęs broliui
 839  4|        Dovydas vedė, daug vaikų gavo ir dabar nusigando brolio vestuvių
 840  4|            nusigando brolio vestuvių ir jo buities netikrumo: išvarys
 841  4|              dėsis, jei ne namo, kur ir be jo pilna gūžta. Tą Dovydų
 842  4|          Dovydų baimę Rapolai žinojo ir tvirčiausiai buvo pasiryžę
 843  4|           Geišės šlaitas buvo gražus ir malonus. Giliai giliai sruveno
 844  4|            Juos visus Severja pažino ir kiekvienu kitaip džiaugės.~   
 845  4|              į slėnį prieš pat saulę ir brendino visų daugiausia
 846  4|             brendino visų daugiausia ir visų didžiausių riešutų.
 847  4|           Daugiau čia buvo atakaitoj ir žemuogių, Severiutės iš
 848  4|          mažens mėgiamų.~    Iš čion ir iš tikro tol buvo matyti,
 849  4|       žiūrėjo į tolį, džiaugės toliu ir kažin ko liūdo ir net grįžti
 850  4|              toliu ir kažin ko liūdo ir net grįžti nebesiskubino
 851  4|       nebesiskubino į tą lygumą, kur ir iš tikrųjų nuobodu.~   
 852  4|             jie buvo, tie trobesiai, ir tvarkoje laikomi, vis dėlto
 853  4|           didelis, nors vienu aukštu ir medinis. Frontu į šiaurę,
 854  4|               jis vis stovėjo ūksmėj ir lyg šalčiu dvelkė pačią
 855  4|                 Buvo šiaip jau gražu ir vis dėlto nyku ir svetima.
 856  4|              gražu ir vis dėlto nyku ir svetima. Nebuvo matyti,
 857  4|            bastydamasis po užsienius ir savo rūmus; samdytieji prievaizdai
 858  4|         nebeišliksiant... Gal dėl to ir Saveikių dvaras pakentė
 859  4|              tokį tijūną, kurio, jei ir bijojo darbininkai, tai
 860  4|            dėl to, kad jis - tijūnas ir turi teisės bizūną pavartoti.
 861  4|           bizūną pavartoti. Geišė jo ir nevartojo. Vis dėlto į tą
 862  4|           laiką, kada jis vedė, teko ir visiškai jis užkišti palėpėn:
 863  4|             kad nuo pirmadienio tiek ir tiek darbininkų stotų, o
 864  4|             tesulaukia penkių šešių, ir daryk tu ką bedarąs: nei
 865  4|                  Mužikams buvo aišku ir bajorams buvo aišku reiksiant "
 866  4|            kai jiems rimbais grasoma ir baudžiama, tai kaipgi jie
 867  4|            dienas, gers karčiamėlėse ir vogs viską iš dvaro.~   
 868  4|             šitoks protavimas rimtas ir logikingas. Jie nebuvo matę
 869  4|             jų lūpas šaukė jų kišenė ir neapsakoma bailė: ką gi
 870  4|           bedarysime, vergų nebtekę? Ir Šv. Raštas sako: "Griovių
 871  4|              Dvaro dvasios prisigėrė ir Rapolas Geišė. Jis, nors
 872  4|           nors gudrus baudžiauninkas ir laisvės žmonėms laukė, tačiau
 873  4|               tinginiai žmonės".~    Ir ėmė grįžti Rapolas namo
 874  4|        kaimus beiti. Ką gi bepridės? Ir ėmė viskas irti. Ir tie
 875  4|        bepridės? Ir ėmė viskas irti. Ir tie pavėlavę darbininkai
 876  4|         darbininkai nebe jo istorijų ir pasakų klausė, tik patys,
 877  4|      nusisukdami, pašnibždomis tarės ir mitingavo. Darės nebejauku,
 878  4|             buvo prisiklausęs dvare. Ir pats jautė, tai neteisybė,
 879  4|            pakiša savo paties baimę, ir naudos iš tų kalbų jokios.
 880  4|        šmėkla, kuri, rodės, pagriebs ir nusineš kur į pragarus.~   
 881  4|           dukterikę - sveiką, gražią ir ėdrią rėksnelę - ir kuriam
 882  4|           gražią ir ėdrią rėksnelę - ir kuriam laikui atstūmė visas
 883  4|             į mažutę, kai miegodavo, ir iš kits kito imliodavo ją
 884  4|             jiems saldžiausia muzika ir daugiau graudino, neg pykino.
 885  4|        daugiau graudino, neg pykino. Ir taip jiem pasidarė ramu,
 886  4|          susilaukus į savo būstą. Ag ir buvo tai - šventenybė, kuriai
 887  4|          gera valia velniui pardavęs ir jau imamas į pragarą, ligi
 888  4|            pykčiu raitydamos, atlyžt ir musią kandęs pareit.~   
 889  4|         taigi visus senuosius tarnus ir darbininkus paleidžiąs,
 890  4|        gangreit nebuvo darbo dirbęs. Ir dabar jam imtis žagrės bei
 891  4|              elgetiškas mitybas buvo ir nepatogu, ir negalima. Vienu
 892  4|            mitybas buvo ir nepatogu, ir negalima. Vienu matu jis
 893  4|              tik lazda pasirėmęs eit ir šunis lodyt, pakiemiais
 894  4|        pakiemiais elgetaudamas. Akys ir skruostai jam pabaigė dubti.
 895  4|             Vieną kūdikėlį beglostė, ir tai virpančia ranka. Dėl
 896  4|              menką jų turtą į vežimą ir, nė duonos kepalo neįdėję
 897  4|             mėgiamąjį šlaitą į slėnį ir išvežė į Geišių kiemą.~   
 898  4|     Dovydienė, visa mėlyna iš pykčio ir baimės. Ir kai paleido savo
 899  4|          mėlyna iš pykčio ir baimės. Ir kai paleido savo bumą, tai
 900  4|         Dovydas, visi penketas vaikų ir du samdiniu.~    - Nereikia
 901  4|             neužauga, duona pelienė, ir tos nėra... Šeimos ir be
 902  4|       pelienė, ir tos nėra... Šeimos ir be jūsų dešimts ant to valakėlio...
 903  4|             čia nė pirštu nepridėta, ir duonos tikrai maža, ir vietos
 904  4|               ir duonos tikrai maža, ir vietos tikrai nėra. Tik
 905  4|             verkti valgyt. Įsinorėjo ir jie patys. Pagaliau Rapolas
 906  4|           ėmė per arti į jį šokinėt, ir atkirto:~    - Nutilk, kvaily!
 907  4|                   Nutilk, kvaily! Aš ir pats, daisia, matau, kaip
 908  4|            kaip viskas yra. Aš galiu ir išeit. Tik atmink, kad valakas
 909  4|              vis dėlto yra mudviejų, ir aš išėjęs tuoj nuo tavęs
 910  4|            skeliuos su visa puse kad ir tavo pasistatytų trobų.
 911  4|               atidarė senąją klėtelę ir ėmė ten kraustyti, patiekdamas
 912  4|           daręs su ta žeme?~    Taip ir liko Rapolai Geišiuose karčios
 913  4|          pirkią, neleido prie stalo. Ir prileidus prie stalo duonos
 914  4|          stalo duonos laužt, kalbėjo ir kalbėjo apie dykaduonius
 915  4|             kalbėjo apie dykaduonius ir besočius ėdruolius, neskiriant
 916  5|             senosios išvirti gardžių ir riebių valgymų, ypač gi
 917  5|           prikrautos mėsų, nepagestų ir neatsisakytų virškinti.~   
 918  5|            Rapolas, Dėdė karšinčius, ir jo "sūnus", atsieit brolio
 919  5|     kiaušiniu, papliaukšėjo liežuviu ir tarė:~    - Jau gali, vaikeli,
 920  5|              tai jau po atsikėlimui, ir nemiegai ką bežiūrint atitarkš
 921  5|              mylimąjį dėdę. Apsirodė ir jam su Velykiaus dovanomis,
 922  5|       Velykiaus dovanomis, nustebino ir jį, kaip ir motutę, neregėtu
 923  5|     dovanomis, nustebino ir jį, kaip ir motutę, neregėtu jų gražumu.
 924  5|         motutę, neregėtu jų gražumu. Ir kai jau visa to buvo gana,
 925  5|          vieną kiaušinį įteikė dėdei ir įsakė laikyti, pats pasiryžęs
 926  5|             piršteliais. Dėdė davės, ir kai jau buvo pakankamai
 927  5|              tik išvydo savąjį kiužį ir, it pirštus nudegęs, atačiulpė
 928  5|              likiva katras prie savo ir eikiva abudu atsigavėtų, -
 929  5|          susitaikino dėdė su Adomuku ir, paėmęs jį už rankiotės,
 930  5|              Dovydienė uždėjo vienam ir antram. Ji šiandie labai
 931  5|               Lygiai skaniai suvalgė ir antrą dvejetą. Daugiau nebebuvo.
 932  5|       dvejetą. Daugiau nebebuvo. Tik ir to buvo tam kartui gana.~    -
 933  5|             reikia geros terbos.~    Ir padavė Adomukui mažutytę
 934  5|            terbelę, baltai išskalbtą ir su pasaitu. Adomukas nemažu
 935  5|            Po tam dar mergos pamatys ir padyvys. Sakys: toks jau
 936  5|             jau bene ketvirti metai, ir vis dar bekelnis! Ne, reikia
 937  5|          daisia, kaip vien reikiant. Ir kelinėmis apsimauti, ir
 938  5|              Ir kelinėmis apsimauti, ir žiponėliu apsivilkti, kad
 939  5|        apsivilkti, kad nebūtų šalta, ir kepurėlė užsidėti, kad saulė
 940  5|       užsidėti, kad saulė nekepintų, ir bačiukais apsiauti. Šokti,
 941  5|      kiaušinį. Ten boba kvailė pikta ir pati mažų neturi, tai nė
 942  5|              Dovydiene, nebūk kiaulė ir atiduok kiaušinį jos vaikui.
 943  5|            terbelę. Tik už tai reiks ir pačiai atsigerinti, gerai
 944  5|        palenksi, vėl kiaušinį gausi, ir tavo garbės niekas nemažins.
 945  5|        niekas nemažins. O gera garbė ir šlovė labai pravartu... -
 946  5|      Adomukas nusitveria per aukštai ir nebepasiremia. Tai matydamas,
 947  5|      viršutinio galo. Va, tau rankos ir nebepakanka.~    Adomėlis
 948  5|        aukščiau rankos daug daugiau, ir ji, kai palenki, visai nusvyra.~    -
 949  5|         raitas, - sprendžia Adomėlis ir kelia koją. Tik pasverda
 950  5|             kelia koją. Tik pasverda ir, kad dėdė nebūt jo už apykaklės
 951  5|           pats jaunikaitis nepastovi ir žirgan neįsisėda, tai gauna
 952  5|            nejok, nes būsi išjuoktas ir pažemintas. O garbė žmogui
 953  5|         tijūnas? Tijūnas - pono akis ir ausis. Jei tijūno neklausys
 954  5|          bobą. Susėdo viduryje suolo ir ėmė šnekėtis apie vištų
 955  5|          penkiais kiaušiniais nešini ir tai, girdi, dėl to tik,
 956  5|              Rapolas nutaisė Adomėlį ir išsinešė jį su savim gulti.~   
 957  5|             draugų kaip dėdė Rapolas ir Adomėlis daugiau gal nė
 958  5|            atsidėjęs, net išsižiojęs ir galvelę atmetęs; be to,
 959  5|    vyresniųjų benorėjo klausyti, tai ir gavo tenkintis tuo vienu
 960  5|          atsitikimus, melus, - būtus ir nebūtus daiktus. Namiegai
 961  5|            jo klausė, nes jis žinojo ir pasakyti mokėjo daug įdomybių.
 962  5|              buvo nepasakomai bjauru ir nuobodu. Jis ilgėjos darbo,
 963  5|            progos pabūti su žmonėmis ir jų klausyti, jei ne klausyti,
 964  5|          savo liuiką, čirkšėti seilę ir sarkastingai viena puse
 965  5|             Miršo namus, miršo valgį ir būtų jų neatminęs, rodės,
 966  5|         neatminęs, rodės, visą dieną ir antrą dieną, ir visados,
 967  5|           visą dieną ir antrą dieną, ir visados, bet tik būtų galėjęs
 968  5|              galėjęs šnekėti šnekėti ir taip pats užsitrenkti. Buvo
 969  5|        Rapolas mėgino jai atsikirsti ir viską juokais nudėti. Sakydavo:~    -
 970  5|              belieka tik akim vartyt ir vien žiobčiot ir prunkštaut,
 971  5|              vartyt ir vien žiobčiot ir prunkštaut, kaip atsistojus
 972  5|      žvirblius, kurie ten kėlė lermą ir pešės. Pagaliau Rapolas
 973  5|              jau visa dešimtis metų. Ir juo krimto, juo labiau jautės
 974  5|             senuosius Rapolo žodžius ir juos replikuodavo. Atsakinėjo
 975  5|             replikuodavo. Atsakinėjo ir vis labiau siuto, numanydama
 976  5|              ją vieną kartą įžiūrėtų ir trenktų.~    - Tai, kad
 977  5|          savo amžių prasėdėsi suole? Ir vis su ta prakeikta pasmirdėle
 978  5|            nerūkęs?~    - Todėl, kad ir be dūmų tu jam apsukai galvą.
 979  5|              nugara atsikolęs sienos ir nejudėdamas kaip bažnyčios
 980  5|              Jį taip pat riejo, kaip ir Rapolą, vis dėlto neapsakomai
 981  5|         neapsakomai mylėjo už vaikus ir gerbė už sumanumą. Tai šitie
 982  5|             ją įmetė tiesiog į ugnį, ir ji prapliupo:~    - Tik
 983  5|      sukrauti? Jo rankomis, ne tavo, ir kaip tik dėl to, kad aš
 984  5|     sėdėtumėta suole kaip tešla.~    Ir kas dieną veltui varinėjo
 985  5|            Štai atidarysiu aukštinį, ir tie patys pabaigs eiti... -
 986  5|          plaukais pakursi pakriautę? Ir pakriautė baigia aižėti.
 987  5|          aižėti. Dar ugnelė išsiverš ir uždegs. Nueitų į apluoką
 988  5|            apluoką su vyteline molio ir užlipdytų plyšius.~    -
 989  5|            vis ieškojo darbų Rapolui ir nervinosi, kad jo žmona
 990  5|          dirbame vargstame, duonelės ir turtų pelnomės, tik jis
 991  5|      pelnomės, tik jis vienas nieko? Ir maitink tu jį veltėdį. Karšatis
 992  5|      tinginys tinginiu lieka. Yra gi ir karšinčių gerėlesnių. Žmonės
 993  5|              žmonės. Eina kruta, kad ir paliegę, ką galėdami, dirbinėja...~    -
 994  5|          lovoje per visus pusryčius. Ir gali sau gulėti nors ligi
 995  5|              merga, gerai; nėra jos, ir be jos apsieinu, neprašydama
 996  5|            klebonas užvažiuoja? Tiek ir girdi iš išvažiuojančių,
 997  5|        svieto gaspadinė!" Tai. O kad ir guliu, tai bene tu žinai,
 998  5|            nuėjo visa mano sveikata. Ir aš dirbau, kol galėjau.
 999  5|              aš dirbau, kol galėjau. Ir anksti kėliaus, ir pusryčių
1000  5|          galėjau. Ir anksti kėliaus, ir pusryčių viriau, ir mėsas