Part

1001  5|         kėliaus, ir pusryčių viriau, ir mėsas kapojau, ir šakalių
1002  5|            viriau, ir mėsas kapojau, ir šakalių skaldžiaus, ir šeimyną
1003  5|               ir šakalių skaldžiaus, ir šeimyną dengiau, ir zakucininkus
1004  5|      skaldžiaus, ir šeimyną dengiau, ir zakucininkus maitinau ir
1005  5|             ir zakucininkus maitinau ir maldžiau, kad nesimuštų.
1006  5|             pūdo linų prišukuota. Tu ir dabar visą šeimyną denk,
1007  5|               o atsisėsi po rateliu, ir ima pusiau kaip šunes ėsti.
1008  5|              asloje, apsiausi sunku. Ir daryk čia dabar ką nedaręs.
1009  5|              Rapolienei nebėra mažų, ir tas vienas buvęs mirė: vis
1010  5|         mažiau burnų, mažiau klyksmo ir paskui dalybų. Vis dėlto
1011  5|            apsiėjai su tuo vienu! Tu ir skaisti, tu ir stipra likai,
1012  5|             vienu! Tu ir skaisti, tu ir stipra likai, tu tad ir
1013  5|              ir stipra likai, tu tad ir greita. Duok man sveikatą,
1014  5|           greita. Duok man sveikatą, ir aš tiek pat padirbsiu, kiek
1015  5|             padirbsiu, kiek tu, kiek ir dirbau seniau...~    Į tuos
1016  5|    pliūpterėdavo jai iš akių ašaros, ir ji narsiai įkibdavo į Dovydienę.~    -
1017  5|     nebeduoda? Tu, marč, kentei, tai ir džiaugsmo turi. Vienas jau
1018  5|              jau pažlunga, kitas dar ir visai mažutis. O man kas?
1019  5|       reikalinga, ne man pačiai!~    Ir pasukė smilium Dovydienei
1020  5|             mūsų taukai būtų įdirbti ir nudirbti, kad nepasivėlintume,
1021  5|               kad šienas nesupūtų... Ir nesulydom, ir nesupūdom,
1022  5|            nesupūtų... Ir nesulydom, ir nesupūdom, ir nesuganom...~   
1023  5|             nesulydom, ir nesupūdom, ir nesuganom...~    Dovydienė,
1024  5|          atvėsti.~    - Aš tau nieko ir nesakau. Aš juk tik apie
1025  5|             niekurneivą.~    Ataušta ir Rapolienė ir ginčą baigia
1026  5|                 Ataušta ir Rapolienė ir ginčą baigia kone malda,
1027  5|    nebepagalinčio karšinčiaus...~    Ir šniurkščia nosį, kuri po
1028  5|               Jauna, darbšti, sparti ir pagalinti Severja ligi tik
1029  5|             į visokiausią namų ruošą ir liuobą. Iš pradžių, kad
1030  5|          liuobą. Iš pradžių, kad jai ir Rapolui nepavydėtų kampo
1031  5|             Rapolui nepavydėtų kampo ir maisto, nelaikytų veltėdžiais,
1032  5|              veltėdžiais, paskui kad ir tikrai atidirbtų už du,
1033  5|             atidirbtų už du, už save ir už vyrą. Tai šoko bėgo per
1034  5|          bėgo per visą mielą dienelę ir veikiai patapo gyva namų
1035  5|              nuo jos ruošai, ji tiek ir bežinojo, kiek su vaikais
1036  5|          ūkauti, juos dažnai prausti ir apskalbti.~    Rapolienė
1037  5|               nuo priekaištų, barnių ir net koneveikimų.~    O pats
1038  5|                  O pats Rapolas buvo ir visiškai ramus dėl savo
1039  5|              visiškai ramus dėl savo ir savo žmonos likimo, jog
1040  5|             turi teisę pramisti, kad ir nieko nebeveikdamas. Rapolas
1041  5|              pačiam sodžiui padedant ir tarpininkaujant. Sodžius
1042  5|              įvykusį faktą pripažino ir su juo skaitės.~    Broliui
1043  5|          bene užmirš savo dvariškumą ir pats bene pradės ką dirbti.
1044  5|     Sodiečiai dėdę Rapolą mėgo, kaip ir pirma, kai jis tebebuvo
1045  5|               į svetimus dalykus kad ir kišos, tai labai išmintingai,
1046  5|        nepakyrėjo, nieko nepažemino. Ir tie patys jo kalbos šiurkštumai
1047  5|           jis dvaro buityje - išdyko ir dabar broliui nieko nepadeda.~   
1048  5|             Ar tai maža senių, kurie ir aštuonių dešimtų metų dar
1049  5|         dešimtų metų dar sėdo arklin ir žygiavos aplink namus. Ir
1050  5|            ir žygiavos aplink namus. Ir kai Rapolas ėjo ar savo
1051  5|         dalis nebesilaiko kitos.~    Ir vieni dievai težino, ar
1052  5|          begales išmintingų patarimų ir paraginimų, pats jų negi
1053  5|             išmanę tą moderninę ligą ir kad būtų jiems patiems buvę
1054  5|        iškrypėlių, kurie biją erdvės ir tuštumo: ko nenusitvėrę,
1055  5|             dvasią, kuri juos globia ir nuo pikta gina. Jis visa
1056  5|          pradėtinas, kaip jis vyksta ir kada jis pabaigtinas negaišuojant.
1057  5|           viskas būtų padaryta laiku ir gerai. Pilnas išminties,
1058  5|               Pilnas išminties, ūkio ir gyvenimo žinovas, jis buvo
1059  5|            buvo tikras instruktorius ir filosofas. Kiekvieną į darbą
1060  5|            patarimais, net įsakymais ir griežtais reikalavimais.
1061  5|           Paskui jo laukė sugrįžtant ir patikrinėjo, ar taip padaryta
1062  5|        patikrinėjo, ar taip padaryta ir kodėl to nepadaryta tuo
1063  5|              ar gerai pasibaigs, tai ir teiravos ir domėjosi ne
1064  5|           pasibaigs, tai ir teiravos ir domėjosi ne dėl to tik,
1065  5|         kalbos, bet kad bijojo bloga ir laukė gera.~    Antai pilnas
1066  5|             tai kiti arkliais užleis ir suganys; jei nesuganys,
1067  5|            gi teise, kad tai - mano? Ir taip visa to nedaug. šienelis
1068  5|            gražus, panuovalinis, jau ir pradžiūvęs. Dar kartą paleisk
1069  5|        pradžiūvęs. Dar kartą paleisk ir drąsiai kraukis į galą:
1070  5|            gyvulėliai už tokį pašarą ir bus juo riebūs. Tik štai -
1071  5|        įnagio, rankom griebia plakus ir meta bent į kupetas: vis
1072  5|            perlis kupečiavietes, kad ir nesuskubtumei sumesti jų
1073  5|             nesuskubsite... štai tau ir lyja... - taria pagaliau,
1074  5|               pilniausia rezignacija ir eina sau šalin.~    Rapolas
1075  5|            viena dvasia, dvasia į jį ir tereagavo,veiksmu jo nė
1076  5|          nago juodymą nepastūmėdamas ir nesutrukdydamas. Konstatuodamas
1077  5|          mėgo ar nemėgo, bet nekeitė ir neįvairino. Ūkis, gyvenimas
1078  5|       devynios - net nosis mėlynuoja ir pirštai stingsta! Dabar
1079  5|        skylių uždengt. Ateis vasara, ir vėl bus gera, nustos liję
1080  5|          liję savaime, išdžius javai ir šienas. Ir bus gerai. O
1081  5|             išdžius javai ir šienas. Ir bus gerai. O lis ilgai ir
1082  5|            Ir bus gerai. O lis ilgai ir supūdys ar suželdys, tai
1083  5|          padarysi? Tokia Dievo valia ir jo aplaidžia.~    Sodžiaus
1084  5|       apgalvoti žygiai visam sodžiui ir visiems metams. Būdavo patenkintas,
1085  5|        nepatvindavo rudens vandeniu; ir grauždavos, kai priešingai
1086  5|    nepatekėjus, jau visi jie krūvoje ir kelia tokį lermą, lyg tuoj
1087  5|           žolę. Kaip kas metai, taip ir šiemet, nėra kam iš galo
1088  5|         pjauti, kur storiau prižėlę, ir gauti po ketverias rūčkeles,
1089  5|            vis, kur ploniau prižėlę, ir tegauti po trejas rūčkeles (
1090  5|             numanu, jis štai išrūkys ir, nieko nebetrukęs, eis,
1091  5|             eis, kur reikia. Ag rūkė ir ėjo. Tik gavo sugrįžti,
1092  5|              vandens atsigerti. Taip ir trypčiojo visą dešimtį metų
1093  5|           norėti, daug daugiau žinot ir išmanyt Ir. - nieko neveikt?
1094  5|             daugiau žinot ir išmanyt Ir. - nieko neveikt? Iš dalies,
1095  5|              aš turiu atsakyti. Guli ir nervina mane jau trečias
1096  5|       sutrūks santykiai su adresatu. Ir vis dėlto nerašau. Ir nebeparašysiu.
1097  5|      adresatu. Ir vis dėlto nerašau. Ir nebeparašysiu. Jau tai nebe
1098  5|             pamatų, krosnių taisymu. Ir daug su kuo. Tik jie - ne
1099  5|      neurasteninį neveiklumą nugalėt ir bent ką dirbti. Pagaliau
1100  5|       Rapolas buvo užbūręs jos sielą ir per dvejus trejus metus
1101  5|              buvo, nors paslaptingas ir baisus, kai bučiavo ją lūšynėje.
1102  5|             meilės ryšius su Šiukšta ir pasiėmė ją sau, kaip jam
1103  5|          galybės, lygios jo galybei. Ir nusinešė ją į trečią kalną,
1104  5|         globa nenugalima. Tik mirtis ir Geišė - gamta galingesni
1105  5|              Jie susisuka kaip audra ir, nieko nesiklausdami, pagrobia
1106  5|        tvarkė kaip koks inžinierius, ir visi jo klausė.~    Galingas
1107  5|         dvaras, vaikas, visų pagarba ir pataikavimas... Ar tai ne
1108  5|              nakties svajonė, keista ir net negalima? Tai žemės
1109  5|          išmetė, niekuo nenusidėjus, ir paliko jiemdviem ilgesys
1110  5|              Viskas dingo. Dingo jai ir Rapolas, to rojaus Adomas.
1111  5|             yra dar galingesnių?~    Ir niekas nebestengė Severjai
1112  5|              nebėr, jį Laumės pagavo ir į savo piliakalnį nusinešė,
1113  5|        piliakalnį nusinešė, ten, kur ir kiti Sauliai amžių miegą
1114  5|    nebevykėlis; Severja - darbštuolė ir greituolė, dviguba veikėja.
1115  5|         neaprūpinę, iš dvaro išmetė. Ir užgeso abiejų laimė.~   
1116  5|       blyksteria nebuvusia skaistybe ir gęsta amžinai. Ir Geišė
1117  5|          skaistybe ir gęsta amžinai. Ir Geišė buvo gamtos žibintas.
1118  5|           visa, kas jai skirta buvo, ir tapo nebereikalingas. Vis
1119  5| Nebeišbrauksi - iš Severjos gyvenimo ir širdies.~    Rapolas tebebuvo
1120  5|           reikalingas Severjai, nors ir nebenaudingas. Dūlinėjąs
1121  5|             kas gi jai be vyro, nors ir karšinčiaus, bebuvo likę
1122  5|         kovojo dėl vietos prie stalo ir kepalo duonos.~    Visos
1123  5|          įbailino išgąsdino, taip ji ir paliko lyg šunų apniktas
1124  5|    suterorizuota jos siela manė, jog ir dvigubą darbą ji teturi
1125  5|          visų žmonių.~    Taigi gynė ir vadavo savo vyrelį. Ir būtų
1126  5|          gynė ir vadavo savo vyrelį. Ir būtų jį išvadavusi, kad
1127  5|          įsiterpė maža maža gyvybėlė ir visą jį sukomplikavo. Tai
1128  5|            Rapolai buvo prityrę. Gal ir visas jų gyvenimas būtų
1129  5|         kurie netikėtai ant jų krito ir gyvenimą darė mechaninį,
1130  5|       gyvenimą, vienų kūnų: pavalgyt ir vegetuot, žole augt. Apvaizda
1131  5|              Gana pasižiūrėt į akis, ir jau į vienus tiesia rankas,
1132  5|             imtų, nuo kitų glaudžias ir rėkia.~    Švelnia širdžiai
1133  5|         lygiai tiek pat meilūs, kaip ir tėveliai.~    - Tu mano
1134  5|       kalbino, kai pats prisiartino, ir meiliai jam patarnavo vaikiškuose
1135  5|               Tu, Adomai, dar mažas. Ir aš buvau mažas. Tai nieko,
1136  5|              Tai nieko, nieko...~    Ir Adomui buvo gera, kad -
1137  5|              vaiko širdžiai pririšti ir pririšus palaikyti buvo
1138  5|       glamonėjimų. Motina tai jautė, ir jai buvo skaudu, net užgaulinga.~    -
1139  5|            įerzindamas.~    Pagaliau ir visi namiškiai Adomukui
1140  5|          bobas, nors jie neglamonėja ir nebučiuoji. Ir jam, "jau
1141  5|           neglamonėja ir nebučiuoji. Ir jam, "jau dideliam" visa
1142  5|            jautė, motina jį nešiojas ir juo vaizduojasi ne iš tos
1143  5|          kūdikiu. Tame Dovydienė ėmė ir kaip visados perdėjo, kai
1144  5|               tyrė, ar nekarščiuoja, ir neišmanė, kas čia padarius.
1145  5|           sudunksėjo kažkuo tęsiamu, ir lingėje ties lova atsirado
1146  5|          pasupsiu, paliūliuosiu, tai ir bus geriau. Koks tu tebesi
1147  5|            guldydama Adomuką į lopšį ir ėmusi linguoti.~    Iš pradžių
1148  5|             pradžių Adomukui tai lyg ir patiko. Jis nurimo apsvaigęs.
1149  5|              pirkion suvirto šeimyna ir prapliupo juoku.~    - Ė
1150  5|              šoko iš lopšio. Gal būt ir užsimušęs, kad motina nebūtų
1151  5|          niekatauškiai! Vaikas mažas ir ligonis, o jūs kažin ką.
1152  5|               tai susičiaupsite!~    Ir apsidairė neva to pagalio,
1153  5|            kad vėl taip neatsitiktų, ir, vaiką išėmusi, lopšį nugabeno
1154  5|          antras šakalėlius drožinėjo ir juos kraustinėjo. Dėdė jam
1155  5|            Šnekino jį taip pat, kaip ir kitus, lygiai, rimtai, apie
1156  5|          vaikiškai, vis dėlto meiliu ir lipšniu balso skambėjimu.
1157  5|            lipšniu balso skambėjimu. Ir tas vyriškas, nesaldusis
1158  5|           jau buvo tai pastebėjusios ir aptarusios, jog jis juoba
1159  5|            svaidyti, tvoromis jodyti ir panašiai. Visa to dėdė,
1160  5|            visa to nė nematė. Dėl to ir lengva buvo jam neįžeisti
1161  5|            Be to, mes čia netiksliai ir negriežtai esam išsitarę -
1162  5|             jam duoti, būtent pasakų ir už pasakas malonesnių rimtų
1163  5|       susilyginti su tuo patenkinimu ir pasididžiavimu, kai jį, "
1164  5|             ką dėdė nuolat kalba jam ir ne jam. Tai tik plėtė akeles.
1165  5|            savo auklėtojui. Pagaliau ir visiškai ėmė abudu susiprasti
1166  5|              abudu susiprasti kalboj ir tenkinti vienas antrą.~   
1167  5|           tenkinti vienas antrą.~    Ir prisirišo vaikas prie šnekaus
1168  5|            prie šnekaus savo auklio. Ir pamilo jį didesne meile
1169  5|          motiną, ne viena omine, tik ir sąmone. Visame siaurame
1170  5|              kaip mūru. Tai beklausė ir valią bevykdė - to vieno
1171  5|        išdavęs lygiai kantriai, kaip ir anieji kankinamieji Žalčių
1172  5|         karalienės vaikai, Ąžuolėlis ir Uoselis.~    Vasarą abudu
1173  5|        visais krūmais, su jų gyviais ir želmenimis.~    Adomukas
1174  5|      Adomukas baigė penktus metelius ir buvo gudrus kaip senis.
1175  5|            bereiktų gyventi, netekus ir to vieno savo klausytojo.
1176  5|         sueidavo į klėtelę tik gulti ir kuo greičiausiai migti.~    -
1177  5|        pačiudu čia girelėje teesava, ir niekas daugiau mudviejų
1178  5|              daugiau mudviejų nemato ir negirdi. Mato mudu ir girdi
1179  5|         nemato ir negirdi. Mato mudu ir girdi pirmiausia Dievulis,
1180  5|            krutame, o ką žinosi, gal ir šitas uoselis, ir kiti jo
1181  5|        žinosi, gal ir šitas uoselis, ir kiti jo broliai medeliai
1182  5|         įplėšei! Dabar jis karščiuos ir, visus kitus rūpesčius šaly
1183  5|          popą. Jam irgi skauda, kaip ir tau skaudėtų, jei koks .
1184  5|              giliausiai tikėjo, taip ir esą buvę, kaip dėdė pasakoja:
1185  5|          pasakoja: dėdė negi meluos, ir žino jis labai daug. Tai
1186  5|       nusiraškiau štai žemuogėlę. Ar ir jai skauda?~    - Jai, vaikeli,
1187  5|             jau įsirpus, raudona. Ji ir taip būtų jau nukritusi
1188  5|            Toks jos likimas, tai jai ir neskauda. Neskauda ir krembliui,
1189  5|            jai ir neskauda. Neskauda ir krembliui, kai jį nurauni.
1190  5|            skaitomas. Nenurausi, jis ir pats tuojau suglebs ir žus,
1191  5|           jis ir pats tuojau suglebs ir žus, nieko gera nepadaręs.
1192  5|        širdelę kam atgaivinsi...~    Ir nejučiomis paskendo senelis
1193  5|            kremblius, tebevaišino jį ir kaimynus, tebebuvo už tai
1194  5|              O dabar, Dievulėliau... Ir nuriedėjo seneliui ašaros.
1195  5|            atsiduso, palingavo galva ir baigė:~    - Nei šermukšniui,
1196  5|           skauda, kai tu su vaisiais ir šakelę nulauži. Kol medelis
1197  5|           sakė labai įsitikinęs, tai ir mokinį įtikindavo. Abiem
1198  5|              viens antru patenkintu, ir Dovydienės byla buvo pralaimėta.
1199  5|          Pasibaigė tuo, jog Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių
1200  5|           persikėlė į dėdžių klėtelę ir gulė ar vienam, ar antram
1201  5|          raguoliukų, padažyti padaže ir pašerti, kad ne taip ilgu
1202  5|           būtų laukti pusryčių. Taip ir buvo ta trijulė, lyg atskira
1203  5|    didžiulėje Dovydų šeimoje. Aiman, ir tą palyginti laimę jiems
1204  5|           pieno, tik reikėjo daugiau ir darbininkų. Samdėsi jų atsargiai,
1205  5|            dirbtų. Tai pravartu buvo ir pati šeimininkė. Ji dabar
1206  5|           pralaukti kaip senam, taip ir mažam, o nepaliekama buvo
1207  5|            nesakė nieko: vaikas zyzo ir skundės norįs valgyti. Davinėjo
1208  5|            lauko, prisivaikščiojusiu ir pavargusiu, užėjo į klojimą.
1209  5|            visų trobesių didžiausias Ir. - baisiausias. Ten buvo
1210  5|            kemsai vėtytojam pasisėst ir spinta ne spinta - ant keturių
1211  5|            kūlėjai, kad jiem šviestų ir vis dėlto šiaudų nepadegtų.
1212  5|            iš abiejų pusių ant kemsų ir džiaugias lyg vaiduokliai
1213  5|           raudonai nušviesti ugnelės ir tikrai rodėsi kits kitam
1214  5|         vaikas. Dėdei pagailo vaiko, ir jis atrėžė:~    - Sviesto
1215  5|          gyvai atsakė Adomėlis. - Ji ir pati duotų, kad būtų.~    -
1216  5|              Pagailo Adomukui dėdės, ir jis, paėmęs jį už rankos,
1217  5|           senovinė spinta, užrakinta ir raktas išsinešta. Bent paieškoję
1218  5|            pagalvojęs paėmė gelžgalį ir juo lengvai atšovė prastą
1219  5|       palivonas arti pilnio sviesto. Ir net šaukštas įdėtas, kuriuo
1220  5|        padrožė šaukštu palei paviršę ir padavė vaikui.~    Ir buvo
1221  5|        paviršę ir padavė vaikui.~    Ir buvo gi pramoga: tikros
1222  5|     paskrudusios po lupena! Gardžiai ir sočiai valgė Adomukas, privertęs
1223  5|            valgė Adomukas, privertęs ir dėdę teptis. Pavalgė ir
1224  5|              ir dėdę teptis. Pavalgė ir dėdė. Abudu buvo patenkintu
1225  5|          dėdė. Abudu buvo patenkintu ir atkartojo tai antrą ir trečią
1226  5|    patenkintu ir atkartojo tai antrą ir trečią kartą.~    Dovydienė
1227  5|               net godi, ypač sviesto ir lydytos grietinės, vienatinių
1228  5|         užsukus. Parduoti nebuvo ko, ir temokėjo po ketvergę svarui (
1229  5|           kažin kam pasikabinus.~    Ir ėmė vakarais graužti visiems
1230  5|              kas čia pavirto aitvaru ir jos turtą eikvoja. Aštriais
1231  5|            sustodama ant karšinčiaus ir Adomuko. Tik nė vienas nemirktelėjo
1232  5|             tik priekabės, kurių jie ir be to pritirdavo. Rapolas,
1233  5|       liekančiųjų buvo kepama bulbės ir valgoma su šeimininkės sviestu.
1234  5|              su šeimininkės sviestu. Ir nuostabu, sulig tuo Dovydienė
1235  5|           sulig tuo Dovydienė nutilo ir nieko daugiau nebeieškojo.~   
1236  5|            bulbių nereiks. Vis dėlto ir jis pasmalo, niekuo daugiau
1237  5|           jau tepdavos sau duoną net ir tada, kai Adomuko nebuvo
1238  5|              rado spintoje, pavalgė, ir pasidarė jam labai negera,
1239  5|           laiku: suteikė Sakramentus ir čia pat užspaudė nabašninkui
1240  5|             karšinčius ūmai susirgo, ir jam tokiuo greitumu pačiu
1241  5|              šikšninius savo sparnus ir nebejudėdamas įsmeigė savo
1242  5|             stogą, per lubas į vidų. Ir visi, kas tik namiškių viduje
1243  5|              tryško lyg plieno vylos ir nežinojai, kuo nuo jų beprisidengti.
1244  5|              Kunigas įėjo į seklyčią ir bejėgis atsisėdo gale stalo.
1245  5|               o šmėkla visa tai matė ir sekė savo žvilgsniu į šviesą
1246  5|              savo žvilgsniu į šviesą ir į patamsį.~    Pagaliau,
1247  5|     netikėtai apsikabino jį už kaklo ir ėmė balsu raudoti:~    -
1248  5|            lavono į praeinantį berną ir mergą. Jos akyse nebuvo
1249  5|        nebuvo jausmo, tebuvo nerimas ir susisielojimas.~    Samdiniai,
1250  5|        nesakydamas, pergelta širdimi ir kaip tas šikšnosparnis milžinas
1251  5|     kraštelis, bent kiek atatemptas, ir paraukšlintas kairysis paakys
1252  5|           sukiotis jo akivaizdoje... Ir ji nervinos, bėgiojo kaip
1253  5|         bėgiojo kaip elektrizuojama. Ir ko jis čia besėdi, kad nieko
1254  5|           jis vis sėdi kaip nustėręs ir tebemato, ko kiti nemato.
1255  5|            šmėklos, nei suprato, kas ir dėl ko visa tai pasidarė,
1256  5|             jam už kaklo skabinėjasi ir rauda, nors neverkdama.
1257  5|        žodžius, nejautė, kad ji būtų ir ašaringa, kad būtų paliesta
1258  5|          atsako.~    Pagaliau priėjo ir prie stalo, kur kunigas
1259  5|     Pabučiavo bejausmiai, dirstelėjo ir jam į akis ir tik dabar
1260  5|             dirstelėjo ir jam į akis ir tik dabar pajuto, kaip kažin
1261  5|         Puolė pro duris, nebesuskubo ir čia pat, užkišęs galvelę
1262  5|             kreivumas jam atsitaisė, ir jis, išeidamas pro duris,
1263  5|            lyg didelis didelis akmuo ir troškina. Verkė, kol kažin
1264  5|            ištraukė jį iš už mūrelio ir įritino į lovelę, kur, dar
1265  5|    išsisirgsiąs. Pajuto šmėklos akis ir taip jos išsigando, jog
1266  5|          uždegė jam graudulinę žvakę ir daugiau čia nebepasirodė.
1267  5|              užsidarė savo klėtelėje ir beišėjo rytą lydėtų.~   
1268  5|             beišėjo rytą lydėtų.~    Ir niekas nedrįso jos ieškoti
1269  5|          nedrįso jos ieškoti ruoštųs ir budėtojams valgymo virtų
1270  5|             tėjo viena pati Severja. Ir niekas nedrįso jos pasikviesti,
1271  5|         sėstųs. Lydėtojai ją suprato ir visa širdimi užjautė.~   
1272  5|    ceremonijų apžergęs sėdėjo bernas ir ragino arklį. Visa to Severja
1273  5|           užkasė kapuose, stačią ten ir paliko kiti išsiskirstydami.~   
1274  5|       Troškūnus atlaidų, visi nurimo ir net ją užmiršo.~    Per
1275  5|             nebuvo Rapolienės namie. Ir kai ji sugrįžo, ji buvo
1276  5|             kaip per laidotuves, bet ir nebe taip vikri ir greita
1277  5|               bet ir nebe taip vikri ir greita kaip pirmiau. Ji,
1278  5|        nebešoko nebebėgo už du tris. Ir visiems pasidarė aišku,
1279  5|          visiems pasidarė aišku, čia ir čia jai reikia dabar padėti.
1280  5|          nešė, viralinės dabojo.~    Ir atsimainė Geišiuose visas
1281  5|       Liovėsi nuolatinės barnės. Gal ir buvo Dovydienei noro, tik
1282  5|              tik anoji šmėkla tvarkė ir neleido. Geišių namuose
1283  5|           darbą dirbo nebeskubėdama. Ir matės, ji taip tyčia daro.
1284  5|          skaisčių skruostų raudonumu ir puikia šiaip jau oda; buvo
1285  5|          vienatinė reakcija Geišiams ir - kerštas. Nebetekus vyro,
1286  5|              Net dengės iš buvusiojo ir vis dar neišsemto savo kraičio.~   
1287  5|          žydėjo sveikata, juo dirbo. Ir nors kaip Dovydienė ją už
1288  5|            ji vis buvo pilna gyvybės ir gulti ėjo kone patenkinta
1289  5|             Dabar ji nebeprivargdavo ir vis dėlto į lovą ėjo pikta,
1290  5|         poterių nebekalbėdama. Pikta ir kėlės. Jos būdas regimai
1291  5|          regimai gedo. Praėjo vieni, ir antri metai. Ir...~
1292  5|        Praėjo vieni, ir antri metai. Ir...~
1293  6|               Už tai gauna neriebiai ir nebaltai pavalgyti, pilkai
1294  6|       pavalgyti lietuvis mėgsta, kad ir nesidomauja, bet tik ko
1295  6|       Padirbės padirbės keletą dienų ir ima neberimti; pradeda lyg
1296  6|              atilsis Viešpatyje, bet ir daugeriopas džiaugsmas.
1297  6|             visiškai nebe toks lėtas ir aptingęs, kaip namų ruošoje
1298  6|        užeigose, vis naujų pažįstamų ir giminių susilaukdami, tolimesniųjų
1299  6|       pašaliai, visos kamarėlės.~    Ir susidaro tokia jauki atmosfera,
1300  6|            kokios niekados nesti kad ir labai draugingai sugyvenančioje
1301  6|      šventaryčiais.~    Dėdė Mykolas ir šiame ergelyje nedalyvauja.
1302  6|             kuriais savo džiaugsmais ir sielvartais galėtų dalytis.
1303  6|             klūpėjimas jam rodos lyg ir neatsimainęs, lyg jo eilės,
1304  6|            kelias dešimtis metų buvę ir teblikę; taigi gal ir dėdės
1305  6|           buvę ir teblikę; taigi gal ir dėdės tie patys likę. Tačiau,
1306  6|         tautos savumų.~    Vis dėlto ir dėdė Mykolas geria tą patį
1307  6|           geria tą patį jaukumo orą, ir jam taip pat gera, ak, kaip
1308  6|              navą, pilnoje paveikslų ir piešinių bažnyčioje.~   
1309  6|        gyvąją kekę it bitės avilyje. Ir, rodos, kaip tos pat bitės
1310  6|              mūru paliūliuoti, šilti ir prakaituoti.~    Tai ir
1311  6|              ir prakaituoti.~    Tai ir prakaituoja visa minia,
1312  6|          prakaituoja visa minia, tai ir gieda. Ne giesmes, ne dirbtinius
1313  6|              patys save, savo lygumų ir ramių kalnelių lėtą patisumą,
1314  6|            šventas", "O, Dieve Tėve" ir daugybė kitų laikui tinkamų -
1315  6|          reiškia lietuvio sielą.~    Ir ūžia gaudžia Dievo namas.
1316  6|              džanksi signatūrė, ūkia ir žmogaus balsu tai gieda,
1317  6|         gieda kunigas, blizga žvakės ir Brolijos ženklai...~   
1318  6|            majestotui išreikšti. Jam ir visa bažnyčia ne atskiras
1319  6|               nei antri neperžengia. Ir labai būtų keista pamatyt
1320  6|          stebėtina viena tarp gamtos ir jos gyvių. Žemdirbius dirva
1321  6|              gyvių. Žemdirbius dirva ir pieva taip pat stilizuoja,
1322  6|      stilizuoja, kaip vikšrelį lapas ir šakelė, kuriuo minta, kur
1323  6|        padarytojas. Tebūnie gi garbė ir liaupsinimas išvien gamtos
1324  6|           liaupsinimas išvien gamtos ir gyvių!~    Ne taip vyksta
1325  6|                  Ji - seniai dėdienė ir vis dar nėra susidėjusi
1326  6|         būriu kaimo dėdienių, našlių ir senmergėlių, kurioms bažnyčia
1327  6|       kurioms bažnyčia gyvenimo alfa ir omega, pradžia ir galas.~    -
1328  6|      gyvenimo alfa ir omega, pradžia ir galas.~    - Čia mano tėvas,
1329  6|           mano močia, čia mano meilė ir visa paguoda.~    Dėdienė
1330  6|             galvą neparėjo; ji, kaip ir kiti, skuba pluša kuo anksčiausia
1331  6|          anksčiausia į Dievo namelį, ir jai čia gera, kur nebus
1332  6|          dairos, lyg kažin ko laukia ir kitų akis gaudo. Ak, kaip
1333  6|          gaudo. Ak, kaip tai negražu ir nedera, ypač bažnyčioje!
1334  6|             kažin ko viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta. Ji, vos
1335  6|           viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta. Ji, vos atėjusi,
1336  6|              laukia pabaigos.~    Ag ir po visam. Svajonėmis įsisvajoję,
1337  6|          kepures, blaivai apsidairo, ir visai kinta jų nuotaika.~   
1338  6|           maušinėje, griežtai visur. Ir čia, ir bažnyčioje nereikalaujama
1339  6|              griežtai visur. Ir čia, ir bažnyčioje nereikalaujama
1340  6|       nereikia jokių ceremonijų.~    Ir kas tai begali žinoti, ar
1341  6|             valdė vieni patys žydai, ir nė vienas krikščionis negalėjo
1342  6|              vieni patys krikščionys ir griežtai nė vieno žydo.~   
1343  6|          griežtai nė vieno žydo.~    Ir vėl lietuvio ausyse ūžia
1344  6|             Laukimo kentėtojų minios ir nekantraus ilgesio rankos.
1345  6|            siekia gėrimų pilstytojas ir įnirtusiai siūlo joms grivinas,
1346  6|        grivinas, auksinus, ketverges ir rublius.~    - Klausyk,
1347  6|           alus laistosi ant šinkiaus ir žemėn; laistosi aslon benešant,
1348  6|           Garuoja begeriant. Rūgštus ir gailus oras minšta su karčiais
1349  6|      kamuoliais liūliuoja lig žemės, ir gurguolės žmonių, susispietusių
1350  6|             mostaguoja rankomis.~    Ir čia visi žmonės palinkę,
1351  6|          trečią - pirma pasibučiuoja ir pasisako, kaip kits kito
1352  6|              didesniu šauksmu. Taigi ir degtinė padaro - fraternitę.~   
1353  6|             padaro - fraternitę.~    Ir ūžia karčiamos, tarška buteliai
1354  6|           karčiamos, tarška buteliai ir stikleliai; klykauja žmonės
1355  6|          veik visai suteršė deguonį, ir tamsiose kamarėlėse naftos
1356  6|            pabuvę viduje lėpsta, kad ir mažai gėrę. Ką jau besakyti
1357  6|              girti, skęsta - alkolio ir triukšmo pragare, nebežmoniškai
1358  6|               kurie taip harmoningai ir švelniai iš visų krūtinių
1359  6|        geležinė... pusę namų valdai, ir nieko tau neduoda... Ką
1360  6|        moteriškė sugraudinta, verkia ir šniurkštauja. Pagaliau jai
1361  6|           nelaboji ją ten nunešė? Ji ir pati nemokėtų pasakyti,
1362  6|              pašventoryje bestovint, ir ji, kaip skiedrelė upės
1363  6|        bažnyčion, minios ūpas nunešė ir karčemon. Vienas prakalbino
1364  6|        prakalbino praeidamas, kitas, ir ji buvo jų.~    Iki šiol
1365  6|      nereiktų būti. Pagaliau Severja ir nesidomėjo, kam svietas
1366  6|             svietas tebuvo - ji pati ir vyras, dėl kurių būvio reikėjo
1367  6|        pritariama, ji užstojama.~    Ir Geišienei pasidarė neapsakomai
1368  6|       kilsterėjo nepasitikėjimo voką ir švirkštė garavo į visas
1369  6|          paskyrimą karvės milžtis ką ir besakyti. Ji, būdama mergos
1370  6|              algos rublių negaunanti ir tebesidengianti iš savo
1371  6|     neapsakomai šleikštu: ji į gryną ir skaudžią teisybę pirmą kartą
1372  6|           teisybės maišeliui, turėjo ir daugiau byrėti melo ar bent
1373  6|             joms niekas nieko nemoka ir tepalaiko joms gyvybės,
1374  6|             iš tikrųjų reikėjo. Taip ir tapo Rapolienė centrine
1375  6|          priežodis. Mūrinė ūžte ūžė, ir, rodės, visiems ten buvo
1376  6|       didžiajam stalui labai nustebo ir per negražiai pasižvairavo
1377  6|           žinoma, pasiekė Dovydienę, ir ji, nei gyva, nei mirusi,
1378  6|        Pliaukštelėjo rankom Dovydas, ir taip abudu nusigando, lyg
1379  6|        išsibarti, savo širdyje pyko, ir vis dėlto gėda užsmaugė
1380  6|        žinoma? Pasikartojo tai antrą ir tretį kartą. Dėdienė nebesislėpė,
1381  6|          bernaičių negražiam šėlimui ir neva juokais pati ėjo šoktų,
1382  6| įsilinksminęs "tęsė" ją į šokį. Būtų ir labai šokus, kad būtų mokėjusi
1383  6|        nebent baigdama senti, siuto, ir visiems Geišių namams pasidarė
1384  6|            kaip prinešioja.~    Taip ir buvo.~    Prieš vieną šventadienį
1385  6|          Prieš vieną šventadienį ėmė ir pražuvo Dovydams vienas
1386  6|              kas būtų jiems pražuvę, ir jie tiesiog išmanyti neišmanė,
1387  6|            Ne, čia ne vagies darbas! Ir abiem kartu smilktelėjo
1388  6|           kas kitas, kaip tik marti. Ir drauge smilktelėjo, kokiuo
1389  6|        nereikėjo. Kai pradėjo...~    Ir nusigando. Pradžia - ne
1390  6|              Pradžia - ne galas. Bus ir daugiau "reikalų"... Gailėjo
1391  6|       reikalų"... Gailėjo pinigo, ką ir besakyti: jis ne kelyje
1392  6|      besakyti: jis ne kelyje rastas. Ir ėmė Dovydai aimanoti, kas
1393  6|          sėdinčią prie stalo marčią. Ir tasai dirbtins į ją nežiūrėjimas
1394  6|              tai būsianti padariusi. Ir taip pat dirbtinai nebekėlė
1395  6|            teisintis, meluoti, pykti ir bartis. Visgi nors pats
1396  6|              tuo užsitrenktumei, kad ir kitų neįtikindamas. Dabar
1397  6|           būti neveidmainiu teisėju. Ir Dovydai būtų senai vanago
1398  6|             buvę ją esant. O kai ims ir prisipažins? Kaip tada beišdildysi
1399  6|          beišdildysi širdyje panieką ir bailę, jog namuose atsirado
1400  6|     nebetikras žmogus? Smala nematai ir tos dešimties: visgi dar
1401  6|               visgi dar nėra tikrumo ir teisės paniekinti tą žmogystę,
1402  6|      žmogystę, kurią tiek metų riejo ir pjovė nesigailėdamu, vis
1403  6|            jog riejamoji turi teisės ir medžiagos atsirieti. Dabar
1404  6|       nebelenda. Žiūrėk, užpulta ims ir nesigins. Ką tada bedarysi?~   
1405  6|           atsirado toje pat vietoje. Ir kaip niekas nežinojo, kas
1406  6|        paėmęs, taip niekas nežinojo, ir kas atidėjo. Ir nesiteiravo.
1407  6|            nežinojo, ir kas atidėjo. Ir nesiteiravo. Tik dėdienės
1408  6|           kaimo linksmynėje: ji ūmai ir jau galutinai pavirto tokia