Part

 1  2|       pertarmę. Ypač žymu buvo - daisia, iš: zdaje się. Nuo to ir
 2  2|          ėmė pravardžiuoti: mūsų Daisia. Jei Daisia niekuo negalėjo
 3  2|  pravardžiuoti: mūsų Daisia. Jei Daisia niekuo negalėjo sodžiui
 4  2|      Pukštaičią.~    - Nebeesmi, daisia, bloznas. Nė ištvirkėlis,
 5  2|         bloznas. Nė ištvirkėlis, daisia. Kad man, daisia, būtų kvailės
 6  2|    ištvirkėlis, daisia. Kad man, daisia, būtų kvailės bobos į paodį
 7  2|         jų būčiau šimtą turėjęs. Daisia, man jau arti 50 metų...
 8  2|      bobos prie vienos krosnies, daisia, paskuigaliais užsibadytų.
 9  2|         tijūnas, negi bebloznas, daisia. Pats save užjuoktų. Tiesa,
10  2|          šeimą?.. Ar jau gavote, daisia, kitiems metams šeimynos?..
11  2|       kitiems metams šeimynos?.. Daisia, kvaile, tavo vaikas buvo
12  2|         Saveikių dvaro prižiurna Daisia visas nušvito, išvydęs,
13  2|         porelei. Ne, ne porelei: Daisia tematė vieną mergaitę, o
14  2|       viena šiandie, be draugių, daisia? - tarė dėdė Rapolas, draugiškai,
15  2|         truksėti.~    - Na, jau, daisia, ir "dėdė"! Juk štai ir
16  2|        štai ir Mykoliukas namie, daisia, jau dėdė. O tu jo turbūt
17  2|      vardu pavadinusi. Pabūkime, daisia, nors vieną dieną - broliai.~   
18  2|        kepurės.~    - Severiotė, daisia, nesiliauji knarpius dirbus.
19  2|         dirbus. Tai krembliauji, daisia, tai uogauji, tai lapauji.
20  2|    uogauji, tai lapauji. Kaipgi, daisia, bepavadinsime tai, ką dabar
21  2|      visa apsidraikei žolelėmis, daisia, kaip vištytė, ruošdamasi
22  2|          daugiau metų, kada jau, daisia, tikrai pasensta ir niekas
23  2| gardžiuosius kremblius. Nejaugi, daisia, tu nebijai ankstyvais rytais
24  2|          linksma pasidarė.~    - Daisia, klysti, mergele, manydama,
25  2|        mergiena... Nepaniekintų, daisia, lūšis piktoji įdrėksti,
26  2|      pastoja.~    - Bene tu esi, daisia, lūšį mačiusi? - jau rimtai
27  2|    pasaka.~    - Kažin ką plepi! Daisia, lyg būtumei ragana: su
28  2|      žaisti, - bailingai pertarė Daisia.~    Baimė baime. O pasaka
29  2|       patirti - tenai, - pabaigė Daisia ir atsistojo, nes jau artinos
30  2|          ar pablūdai? Gi tai aš, daisia, Geišė, ne koks pojuokas...
31  2|       šalin... - kalbėjo tijūnas Daisia, iš pradžių nuo krūmo, paskui
32  2|      didžiausias išgąstis.~    - Daisia, tas pats, tas pats, - pradžiugo
33  2|         Jis ir visai nurimo, kai Daisia griežtai pasakė, nieko jam
34  4|         kaip tu, nėra pasaulyje, daisia... pritarė ir Rapolas, kuriam,
35  4|   Niekaip aš dabar nebesuprantu, daisia, kaip žmonės gali gyventi
36  4|      pasaulyje gražių, jaunų ir, daisia, išmintingų mergelių. O
37  4|       baisu, vienam likus.~    - Daisia, išdvės badu visi, kai nebegaus
38  4|     bemiegodami per ilgai...~    Daisia kartojo savo žmonai pareidamas
39  4|      Nutilk, kvaily! Aš ir pats, daisia, matau, kaip viskas yra.
40  4|        pasistatytų trobų. Taigi, daisia, leisk mus nors į viralinę
41  5|   kiaušinių, kad nepaspringtume, daisia.~    Dovydienė uždėjo vienam
42  5|       dabar eisiva kiaušiniautų. Daisia, bobos kvailės jau turi
43  5|          Ne, reikia apsitaisyti, daisia, kaip vien reikiant. Ir
44  5|    pelenų: kam neblaivas atjoji, daisia. Taigi žiūrėk, neužmiršk,
45  5|         garbė žmogui reikalinga, daisia. Kad aš, sakysime, nebūč
46  5|     galvelę atmetęs; be to, dėdė Daisia nemokėjo tylėti, ogi jo