Part

 1  4|        pasidarė! Pirmoji išbėgo Dovydienė, visa mėlyna iš pykčio ir
 2  4|    karti, oi, karti. Visą naktį Dovydienė klykė, švaistės po pirkią.
 3  5|     nepaspringtume, daisia.~    Dovydienė uždėjo vienam ir antram.
 4  5|         Dovydienės vaikui, tai, Dovydiene, nebūk kiaulė ir atiduok
 5  5| ruošdamas Adomėlį kiaušiniautų. Dovydienė tai girdi. Jai be galo knita
 6  5|         neįtikti! Tuoj pasakys: Dovydienė savo vaiko nemoko; Dovydienės
 7  5|        nebeleisti šnekėti. Ypač Dovydienė.~    Rapolas ničnieko neveikė,
 8  5|        visame kaime, - ūdijo jį Dovydienė.~    Iš pradžių Rapolas
 9  5|         daugiakalbis, vis dėlto Dovydienė užlieja jį tokiu tvanu žodžių,
10  5|       dundesio, ratų tarškesio. Dovydienė tačiau nesiliovė jo krimtusi
11  5|       ko čia iš naujo prikibus, Dovydienė atmindavo senuosius Rapolo
12  5|         molio stovyla.~    Tėvu Dovydienė vadino savo vyrą. Jį taip
13  5|    tylėjimas dar labiau siutino Dovydienę. Tai kažin, ar ji nebūtų
14  5|    vieno Rapolo išgalėjimu.~    Dovydienė, gulėdama lovoje, vis ieškojo
15  5|   pasakymas: gali sau gulėti! - Dovydienė net atsisėdo lovoje. - O
16  5|    užgautos moteriškės žodžiai. Dovydienė tikrai kėlės, gerbės, ruošės
17  5|       darbą.~    Pabaigai ginčų Dovydienė turėjo vieną geluonį, kurs
18  5|        saldusis jai patiekalas. Dovydienė širdyje džiaugės, kad Rapolienei
19  5|        ir ji narsiai įkibdavo į Dovydienę.~    - Ką čia tu man vis
20  5|  nesupūdom, ir nesuganom...~    Dovydienė, gavus visą patenkinimą,
21  5|       galvos laksto. Čia nėščia Dovydienė, kaip višta kvakšėdama,
22  5|     nemandagiai tardavo Rapolui Dovydienė, ūmai pagriebdama iš jo
23  5|        savimi, ne kūdikiu. Tame Dovydienė ėmė ir kaip visados perdėjo,
24  5|         bent kiek negaluodamas; Dovydienė, pridėdama delną prie kaktos,
25  5|        Viena sauja... - kalbėjo Dovydienė, guldydama Adomuką į lopšį
26  5|        daugkenčiais Jobais.~    Dovydienė nesiliovė prikaišiojusi,
27  5|      antrą ir trečią kartą.~    Dovydienė buvo taupi šeimininkė, net
28  5| grivinos, ne daugiau. Vis dėlto Dovydienė siuste pasiuto, kai patyrė,
29  5|    žvilgsniais, piktomis akimis Dovydienė varstė pakarčiui kiekvieną
30  5|          Ir nuostabu, sulig tuo Dovydienė nutilo ir nieko daugiau
31  5|   atsisėdo gale stalo. Vaišinga Dovydienė tuoj suskato jam rengti
32  5|     sykį prabėgdama pro lavoną, Dovydienė netikėtai apsikabino jį
33  5|     aptaisę...~    Ūmai nukrypo Dovydienė nuo lavono į praeinantį
34  5|        draugas.~    Rekomendavo Dovydienė, ragindama jį, kad pabučiuotų
35  5|         juo dirbo. Ir nors kaip Dovydienė ją už vyrą krimto, ji vis
36  6|       moterų. Kai ji riejosi su Dovydiene, ne tik namiegai, viso sodžiaus
37  6|        pirmąją, žinoma, pasiekė Dovydienę, ir ji, nei gyva, nei mirusi,
38  6|                Gėrusi... - tarė Dovydienė vyrui visa nusigandusi.~    -