Part

  1  1|                 garbė visame kaime, kai į tavo kiemą ima sukti, iš
  2  1|                antrą dėdę rasi, drąsiai į jį užvažiuosi, drąsiai kalbėsies,
  3  1|                būtų buvę!~    Man tenka į lietuvių tautos epopėją
  4  2|                 kimšti:~    - Mykoliuk, į galą!~    Taip per kiaurą
  5  2|                 nuo burnos, kad nelįstų į šaukštą valgant.~    Mykoliukas
  6  2|         Mykoliukas žmonių šalinosi, nei į juos dėjosi. Patekęs į būrį,
  7  2|              nei į juos dėjosi. Patekęs į būrį, jo nepadidino, išsiskyręs
  8  2|                 vėl veiks, jei tą dieną į dvarą neis.~    Mykoliukas
  9  2|                      Kai tijūnas nevaro į dvarą, brolis jį varo į
 10  2|                 į dvarą, brolis jį varo į savo dirvą, į savo pievą,
 11  2|            brolis jį varo į savo dirvą, į savo pievą, į savo klojimą.
 12  2|               savo dirvą, į savo pievą, į savo klojimą. Ligi tik pasirodė
 13  2|             maloninamus žodžius, glaudė į save abiem didelėm kaip
 14  2|            Mykoliukas per savo atšlaimą į pakluonę, takeliu į kalną,
 15  2|            atšlaimą į pakluonę, takeliu į kalną, leidžias nuo kalno
 16  2|               kalną, leidžias nuo kalno į paraistę grieždamas tą pačią
 17  2|                 iš sodžiaus vidurių sau į galulaukę. Sodžius, lyg
 18  2|           slenka Mykoliuko taku ten pat į paraistę. Dabar jie patys
 19  2|            patys skripkelės balsus aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi
 20  2|                 Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: "
 21  2|                 dirvos motinėlės. Veidu į vakarus, kur saulutė pamažu
 22  2|             žemyn leidžias, įsižiūrėjęs į erdvę, ne tą erdvę, kuri
 23  2|                 kuri prieš jo akis, tik į tą, kuri jame pačiame. Mykoliukas
 24  2|               drauge prisigaužęs. Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam.
 25  2|                norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą
 26  2|             toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą
 27  2|         griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu,
 28  2|               pats šokis panašesnis bus į šlubavimą. Šoka ypatingai.
 29  2|               plaštakų, palinksta viena į kitą galvom, plačiai atkiša
 30  2|                 sukamos. Juo panašesnės į vantas, kad šventadieniui,
 31  2|              per visus ir vėl sau žiūri į erdvę ar į savo muzikos
 32  2|                vėl sau žiūri į erdvę ar į savo muzikos sritį. Ir vėl
 33  2|               iš ten žvilgiu nukeliauja į minią. Kaip kada tai nė
 34  2|                akių. Žiūri ir žiūri vis į tą pačią vietą, tik vargu
 35  2|        atsitikdavo ir dirstelėt iš šono į griežėjo veidą. Juodi juodi
 36  2|               nebežiūrėjo: traukė erdvę į save, rijo ją, kaip traukinys
 37  2|        traukinys bėgių kelią, ir artino į save mergelę. Tačiau jai
 38  2|              jai praeinant, nepažiūrėjo į veidą ir jos akelių negaudė.
 39  2|                 jaučiama šilima, einant į krosnį ar žiburį kišant
 40  2|                 krosnį ar žiburį kišant į veidą. Juo arčiau, juo Mykoliukui
 41  2|               lydėti, įrėmus žvilgį jai į pakaušį, kur drūti bizai,
 42  2|               pakaušį, kur drūti bizai, į nugarą, kuri, kaip ir kitų
 43  2|             mažiau už kitas buvo panaši į vantą. Ji buvo be palaidinės
 44  2|        surišamos kaspinais įsiveržtinai į mėsingą ranką. Tik tai buvo
 45  2|                buvo tik stiprai įbestas į tvirtą neilgą liemenį.~   
 46  2|                 kertele, nebeįvyniojama į skaros vainiką. Moterys
 47  2|              tai tik pirštais pabūgnijo į stalą. Tarp jo ir broliuko
 48  2|             pačią dieną išėjo iš Geišių į Saveikius, ėmė tijūnauti,
 49  2|               nuovados būtų laiku atėję į darbus, stovėtų savo vietose,
 50  2|       sudvariškėjimas reiškėsi tuo, kad į savo kalbą mokėjo ir mėgo
 51  2|                 dėlto tėvai neleido jos į dvaro darbus, bevelydami
 52  2|              kodėl jis visai nenori eit į bet kurį monelninką, kad
 53  2|             monelninką, kad atburtų, ar į kleboną, kad jam egzorcizmus
 54  2|              daisia, būtų kvailės bobos į paodį lindusios, senai jų
 55  2|                Nebeėmė savo bizūno. Ėjo į darbininkus apsiblausęs,
 56  2|            Tiesa, galėtų nueiti stačiai į Pukštus. Seniau ir užeidavo.
 57  2|           nebeis, net reikalu paraginti į bet kurį dvaro žygį ar ruošą.
 58  2|         slaptąją jo intenciją, pažiūrės į jį, patylomis pašieps, ir
 59  2|          statumu, visas nušvitęs, išėjo į paraistę, pasiryžęs šį vakarą
 60  2|               skanumo nustojęs, - išėjo į apluoką ir užsirėmė abiem
 61  2|                 Įsižiūrėjo dvasios akim į savąjį pasaulį, į paprastąją
 62  2|          dvasios akim į savąjį pasaulį, į paprastąją savo erdvę ir
 63  2|                vilkėti: tik vartoti, ne į savo skrynelę pasidėti ar
 64  2|                  ir dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu.~   
 65  2|              vaikus paleisti iš neturto į tikrąjį badą. Jis turi būti
 66  2|         brolienė neįsileis naujos poros į tą pačią gūžtą, kur ir be
 67  2|            įsileistų, tai kas doras eis į tokį tirštimą? Nebent paprašius
 68  2|               dvidešimtį metų jis žiūri į Pukštų Severiutę. Atmena
 69  2|             savęs ir nubėgo daržingalin į šiaudus, išsigandęs, kad
 70  2|         svetimas gyvulys nelįstų... tau į sielą. Taip, dabar Mykoliukui
 71  2|                 Mykoliukas, įsikniaubęs į šiaudus. Visa, visa, kas
 72  2|         neturėdama draugių, ėjo stačiai į griežiantįjį. Griežėjas
 73  2|              nutilę. Griežė įsižiūrėjęs į ateinančią mergaitę. Tai
 74  2|            antrininkė, kuri grįžo atgal į savo būstą, į artisto širdį.
 75  2|               grįžo atgal į savo būstą, į artisto širdį. Nuo pat kalno,
 76  2|                 Mykoliukas ją imte ėmės į save, artino sau Severją,
 77  2|        pasigėrėjimo žiūrėjo stačiai jai į akeles. Severjos akys, taip
 78  2|              pat pasižiūrėjo Mykoliukui į akis pilniausiu pasitikėjimu
 79  2|           nemąstė, tik žiūrėjo, žiūrėjo į akeles neatsitraukdamas,
 80  2|  neatsitraukdamas, kaip pirma žiūrėdavo į savo erdvę. Dabar jis bus
 81  2|           smilgeles, ašarėles smaugyti, į vieną šluotelę dėlioti.
 82  2|                 kvepia, lapeliai kečias į šalis, iš sunkumo lėpsta.
 83  2|              Jie gražina pievą, traukia į save bet kurio gyvio akis.
 84  2|               Tematė vieną Severją, nes į ją vieną težiūrėjo savo
 85  2|         Pasergėję žingsniuojant tiesiai į juodu, pajuto šiandie kitaip
 86  2|            būsiant, nelaukiamą įlįsiant į tą orą, kurį tik ką buvo
 87  2|       nusišiepdamas. Ir klastelėjo kiek į šalį, bet kad kalbindamas
 88  2|          kalbindamas galėtų žiūrėti jai į veidą.~    - Sveikas, dėde, -
 89  2|                 žlebt abidvi žemėn, bet į mane priešakiais - šypt
 90  2|               manęs, o jos dulkt, dulkt į tankį, ir tiek jų bemačiau.
 91  2|               tauškė plepėjo, dėstydama į kutą išbirusias savo smilgeles,
 92  2|                 Ateik pačiu vidunakčiu, į patį tamsųjį tankį, pačioje
 93  2|           Geriau ateik tamsta piršlėmis į savo mylimąją, ir taip eis.~    -
 94  2|              atsistojo, nes jau artinos į juos bent dvi voros žmonių.~    -
 95  2|               keturiais stiklais: vieną į kiemelį, antrą į gatvę,
 96  2|                  vieną į kiemelį, antrą į gatvę, abudu krikštasuolėje.
 97  2|                laukan ir pylė pro duris į kiemą. Jei buvo nedaug,
 98  2|           šaltyje, ir šliukšėjo čia pat į aslą; kad palaidos, nebesuplūktos
 99  2|              jog blusos kiaušinius deda į dulkes ir šiukšles, kurių
100  2|           valgyti sausai. Eisiu, sakau, į Severiutę, be neturi kremblelių.
101  2|             tenkinosi, kumščiu pabeldus į galą, prie kurio viduje
102  2|                 mažiausio dunkstelėjimo į sieną iš oro klėtelė visa
103  2|                      Severjai, išeinant į žmones, nebūtų tad buvę
104  2|                 miegan krito kaip akmuo į vandenį, nors labai buvo
105  2|               miegan ir tuojau nuplaukė į tokias karalijas, į tokias
106  2|            nuplaukė į tokias karalijas, į tokias keistenybes, kokių
107  2|          baisiai. Viena ir kita liejosi į krūvą ir kalnu virto ant
108  2|               ją nuogą būtų stumtelėjęs į žmonių būrį.~    Pakirdo
109  2|            iškišti, pajuto įtrykštančią į vidų rytų aušrą. Langiukas
110  2|                  Langiukas buvo tiesiai į vasaros rytus, lyg tyčia,
111  2|           ištryškę spinduliai atsidurtų į jį. Pamėgino vėl užsimerkt,
112  2|                 praustis, gražiai, kaip į bažnyčią, kad, iš miško
113  2|      papusryčiauti greituoju ir tekinai į kelionę: ar tai juokai -
114  2|             Jaunos mintys vėl pasileido į tą pačią paslapčių sritį,
115  2|                veltui bandydama sumegzt į vieną protingą eilę visa,
116  2|        susigriebė ir šoko pintis bizus. Į galus įsipynė paprastus
117  2|             kodėl nederėsiant. Šoko tad į skrynią visai naujų, raudonų.
118  2|                tvoras. Bėgo pakluonėmis į pakalnę, į girią; ne kiauliarisčiu,
119  2|             Bėgo pakluonėmis į pakalnę, į girią; ne kiauliarisčiu,
120  2|                padarai.~    Šmūkštelėjo į girią ne takais, tik stačiai
121  2|            girią ne takais, tik stačiai į šlaitą, kur buvo lūšių,
122  2|             rytų saulė pašvietė tiesiai į lazdynų krūmą, visą jį nudažydama
123  2|                 akis išvertusi, veizėjo į vyriškį ir, lyg jo nepažindama,
124  2|               arčiau, priglaudė mergelę į sau, prisispaudė jos galvelę,
125  2|      prisispaudė jos galvelę, pabučiavo į kaktą, šiurkščiu savo delnu
126  2|           raumenų timptelėjimu neatsakė į visus karščiausius Geišės
127  2|              Parbėgo namo ir įsikniaubė į priegalvį. Nei pusryčiauti,
128  2|              motina vieną kartą pabeldė į sieną, po valandos antrą,
129  2|                tijūnas, piršlėmis atėjo į Aužbikų Pukštus, Saveikių
130  2|              jau buvo pradėjęs dairytis į klėtelę, kaip čia jam pačiam
131  2|       instinktas. Tos moteries, kuri ir į tikrą vietą ėjo, ašaromis
132  2|            Taigi prispaudė savo paširdį į piestos briauną ir žiobčiojo
133  2|                jaunąją, - tarė ir išėjo į klėtelę.~    Eina Geišė
134  2|                be nuotokos pulte įpuolė į vidų, uždusęs, paspringdamas.
135  2|             nieko: nesipriešina, tik ir į jo pusę nė nedirsteli. Jos
136  2|           Nusišluostė ir taip pat išėjo į namelį, kur buvo prie grūstuvės
137  2|              motutės, įkniubo veidu jai į krūtinę. Ir motutė ją apsikabino,
138  2|                pasuks pasuks ir nublokš į kažin kokią nežinomą šalį,
139  2|              kažin kokią nežinomą šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo
140  2|         pasipriešinimas, tas veržimasis į savo ateitį, kurs buvo anąkart
141  2|               tik ieškojo progos nubėgt į Aužbikus ir pasimatyt su
142  2|               kondensavo, tirštino juos į dvejus trejus: atsiimti,
143  2|        užsakymams išėjus, imta taisytis į vestuves, daryti alaus,
144  2|               kojų nesipynė... Nebeisiu į paraistę... nebegirdėsiu
145  2|              kada pareina valgyt, nuėjo į Šiukštus. Visi miegojo pokaičio.
146  2|                gerovei!~    Gandas, jog į Pukštus jau atėjo piršliai (
147  2|          perkūno srovė, ir nebežinojai, į kokią čia žemę jis beįkasus,
148  2|             svieto", kažin kur tol tol, į nekrikštytų vaikų pragarus,
149  2|               ligą yra padarę. Įėjo tau į kraują, ten gyvena ir vysta,
150  2|                it ožio akimis. Atsilošė į sieną, pažino Severją ir
151  2|                  lyg gedulyje laidodami į šaltą šaltą žemelę tai,
152  2|               pabaigė:~    - Už Geišės, į Saveikius...~    - Išteki...
153  2|                  Išteki... už Geišės... į Saveikius... - dusliu aidu
154  2|                 kaip pablūdusi bučiuot, į save spaust, širdyje atsiprašinėdama
155  2|            Geišei ji meile neatsakydavo į karščiausius jo malonėjimus.
156  2|          besakyti! Jis dar kartą nukilo į tą sritį, ir to jam buvo
157  2|                reikalo iš ten nušliaužt į žemybes kažko atsiimti.
158  2|       atsimokėti kaip Geišė.~    Tačiau į Severiutės meilę jis atsiliepė
159  2|                 iš tų dangiškųjų sričių į žemės vargus ir kartybes
160  2|               niekados, kaip ji spaudės į jį savo merginos krūtine,
161  2|              pievai...~    Ir paėmęs ją į vyrišką savo glėbį, stiprai
162  2|             stipriai stipriai pabučiavo į pat lūpas.~    Geišė jos
163  2|             Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė.
164  2|                 Pukštaičią per miestelį į bažnyčią, paskui atgal į
165  2|                į bažnyčią, paskui atgal į užeigą, nieko nematydamas,
166  2|               trūko stygos.~    Išvirtę į namelį, svečiai neberado
167  3|           tebemiega ar dar nėra išėjusi į laukus. Ir laukų darbų,
168  3|          skubinas savuosius išskrisdint į svetimas šalis, nelyginant
169  3|                  per nevalią panarintas į vandenį. Nusiprunkščiusi,
170  3|                 jas patrameno ir nubėgo į raistą:~    - Bū, bū, įdursiva!~   
171  3|                 pasvyruos, čia pat kris į vagą, ir apklos jas velėna.
172  3|                už jų, jaučiai nubrauktų į lomą visą kriaušių, ir tu
173  3|              ėję, lyg kojomis taikydami į valkelę ir nedrįsdami, be
174  3|               idant velėna juoba virstų į tą pusę; Žmogaus kepurė
175  3|                ar nuzuzinti, besikasant į tvoras ar sąsparas nuo suskių
176  3|        pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo
177  3|               antra grūdams ir bernams, į trečią buvo sunešama visi
178  3|              tiek buvo delikatnumo, jog į tą lovą niekas nedribo net
179  3|             pirma; dabar juoba panėšėjo į juosimąją juostą, ne rišamąjį
180  3|             Šiukštų dėdė šventadieniais į bažnyčią ėjo ir bažnyčioje
181  3|                 ir einant, ir pareinant į Dzidorių Artoją kaimynai
182  3|              pakeliui.~    Parėjęs namo į savo klėtelę, drauge su
183  3|                 su šaliku nusiimdavo ir į gembę ligi kito karto pakabindavo
184  3|           nebegalint duoti.~    Ir gulė į lovą, laimingas, gražiai
185  3|           žmonėmis ir perkelia jį visai į kitą sritį. Ūmai jam darėsi
186  3|          padaryti gera.~    Ir skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra
187  3|                   Ir skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių,
188  3|                  kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo
189  3|                 gulė ar jautelius varės į nakties ganyklą.~    Abudu
190  3|                  Pačepsėjus patys stojo į jungą, nevaromi ėjo namo
191  4|                atbėgdavo iš Saveikių ir į Aužbikus, kol tėveliai tebebuvo
192  4|               kokia kūmutė paslaptingai į ausį pašnibžda.~    Viename
193  4|                Net graudu pasidarė: lyg į Filadelfiją būtų atkilę
194  4|               tai gaudavo baudžiavą eit į tolimus dvarus.~    Pats
195  4|           pavasarį panoręs iš vieškelio į Saveikius užsukti, gaudavai
196  4|                 gaudavai nebent kastuvą į vežimą imtis ir juo kas
197  4|                 žmonės, kurie priklausė į Saveikius, buvo daug kitokesni
198  4| dvilinkliežuviai.~    Severja, ateidama į Saveikius, taip suneramino
199  4|                kaip pelė bites, įlindus į jų avilį. Ilgai visi ūžė,
200  4|               prižiurna, tai ir reikalų į jį gana buvo visiems. O
201  4|              pagaliau taria šeimininkė, į stalą nešdama dubenėlį raugintų
202  4|         kiekvieną ir niuksėdama viešnią į kairį šoną, kad slinktųsi
203  4|               kad slinktųsi palei suolą į stalą.~    Viešnia sunkiai,
204  4|          kremblį. Dar kartą niuktelėjus į pašonę, viešnia pagaliau
205  4|        nedabojamas šmūkštelės susigėdęs į pasuolę, palikdamas bevypsančią,
206  4|               viena galva, atsiversdama į vaišintoją.~    Rapolienė
207  4|             savo dukterėle.~    Žiūrėjo į ją maldingai, kaip į kokį
208  4|            Žiūrėjo į ją maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslėlį,
209  4|                 Severjai buvo gera, kad į ją nuolat stebisi stipras,
210  4|           Rapolienė krembliauti bėgiojo į Saveikių biržius ne dėl
211  4|             kurs baigiasi puikiu šlaitu į slėnį, už kurio kiaurai
212  4|           Saveikių biržis baigės šlaitu į Geišės upelį, kurio krante
213  4|              tvirčiausiai buvo pasiryžę į Geišius niekados nebegrįžti.~   
214  4|                  nes visas šlaitas buvo į slėnį prieš pat saulę ir
215  4|                 dar ilgai ilgai žiūrėjo į tolį, džiaugės toliu ir
216  4|                net grįžti nebesiskubino į tą lygumą, kur ir iš tikrųjų
217  4|               aukštu ir medinis. Frontu į šiaurę, jis vis stovėjo
218  4|            pačią vasarą. Užpakalis buvo į saulę, užtat sode, kurs
219  4|                 ir nevartojo. Vis dėlto į tą laiką, kada jis vedė,
220  4|            nepatenkintas. Nebenorėjo nė į kaimus beiti. Ką gi bepridės?
221  4|                 pagriebs ir nusineš kur į pragarus.~    Kaip tik tuo
222  4|                prie lopšelio, žiūrėdavo į mažutę, kai miegodavo, ir
223  4|          didžios šventenybės susilaukus į savo būstą. Ag ir buvo tai -
224  4|          velniui pardavęs ir jau imamas į pragarą, ligi tik nusitvėrė
225  4|          kumečiu sukrovė menką jų turtą į vežimą ir, nė duonos kepalo
226  4|             Rapolienės mėgiamąjį šlaitą į slėnį ir išvežė į Geišių
227  4|                šlaitą į slėnį ir išvežė į Geišių kiemą.~    Jėzau,
228  4|                kai Dovydas ėmė per arti į jį šokinėt, ir atkirto:~    -
229  4|                  daisia, leisk mus nors į viralinę ar į aną senąją
230  4|            leisk mus nors į viralinę ar į aną senąją klėtelę, kurią
231  4|             Dovydas buvo nesumatus. Jei į Rapolo baidymą skeltis būtų
232  4|           švaistės po pirkią. Įsileidus į klėtelę, dar neleido į trobą.
233  4|        Įsileidus į klėtelę, dar neleido į trobą. Vis dėlto įėjus į
234  4|                į trobą. Vis dėlto įėjus į pirkią, neleido prie stalo.
235  5|                motutė virino. Pagriebęs į abidvi rankeli, nė kelinėlėmis
236  5|         kelinėlėmis neužsimovęs, nubėgo į motutę pasidžiaugti. Motutė
237  5|              Atsigavėt Adomukas spyrėsi į savo mylimąjį dėdę. Apsirodė
238  5|               nežiūrėdamas, kuria vieta į kurią vietą. Jau jau norėjo
239  5|                 Adomėlį.~    - Nueisiva į Gražį. Ten gausiva du kiaušiniu.
240  5|     pargrįžusiais iš bažnyčios, eidamas į kaimą.~    - Še tau lazda.
241  5|             žirgan neįsisėda, tai gauna į veidą kojinę pelenų: kam
242  5|           mėšlai mėžti.~    Nuėjo abudu į Gražį. Gavo du kiaušiniu.
243  5|              Gražienei pabučiavo dukart į ranką. Nuėjo į Uksnį. Rado
244  5|         pabučiavo dukart į ranką. Nuėjo į Uksnį. Rado tą vieną bobą.
245  5|                 dėl to tik, kad daugiau į delmoną nebetilpo. Kitas
246  5|               nebuvo. Gulė, kėlė abudu, į kaimą ėjo abudu, valgė abudu.
247  5|                žodžiai ją įmetė tiesiog į ugnį, ir ji prapliupo:~    -
248  5|              išsiverš ir uždegs. Nueitų į apluoką su vyteline molio
249  5|                 jo žmona vis tai nudeda į šalį.~    - "Ajau, neparsinešiu!
250  5|            tikrai kėlės, gerbės, ruošės į darbą.~    Pabaigai ginčų
251  5|                 ir dirbau seniau...~    Į tuos žodžius Rapolienė nė
252  5|                  ir ji narsiai įkibdavo į Dovydienę.~    - Ką čia
253  5|                 Severja ligi tik įžengė į Dovydų namus, tuoj kibo
254  5|                 Dovydų namus, tuoj kibo į visokiausią namų ruošą ir
255  5|               neapsakomai ramus plepys, į svetimus dalykus kad ir
256  5|           ligomis. Rapolas buvo panašus į perlūžusį pagalį: perlūžime
257  5|                 ir filosofas. Kiekvieną į darbą einantį jis lydėjo
258  5|              paleisk ir drąsiai kraukis į galą: nei bepaplėks, nei
259  5|               visi galvatrūkčiais puola į kluoną, kas ką pagriebęs:
260  5|             griebia plakus ir meta bent į kupetas: vis ne tiek perlis
261  5|                nesuskubtumei sumesti jų į pastogę. O pirmasis puola
262  5|          pasyviai, viena dvasia, dvasia į jį ir tereagavo,veiksmu
263  5|               kad speigas nupultų, arba į lietų su skėčiu dangaus
264  5|               tuoj tuoj kibs kits kitam į plaukus, ne į pievos žolę.
265  5|                kits kitam į plaukus, ne į pievos žolę. Kaip kas metai,
266  5|               kur pirma visai neketino. Į rankas paimti bet kurį darbo
267  5|               mano akis gautas laiškas, į kurį aš turiu atsakyti.
268  5|                 galybei. Ir nusinešė ją į trečią kalną, jei ne į trečiąją
269  5|               ją į trečią kalną, jei ne į trečiąją karalystę, kaip
270  5|          įspėtąjį.~    Geišė perkėlė ją į visai kitą buitį, dvaro
271  5|                Adomas. Ji rados išmesta į paprastąją žemę, kuri jai
272  5|              nebėr, jį Laumės pagavo ir į savo piliakalnį nusinešė,
273  5|            išėjusiai, atriektai riekei, į neprietelingus dieverio
274  5|            nesurizgęs. Tik taip neesti. Į jų gyvenimo tinklą įsiterpė
275  5|                 Iš čion radosi linkimas į vaikus.~    Žmonės yra patyrę,
276  5|             juos mėgia. Gana pasižiūrėt į akis, ir jau į vienus tiesia
277  5|               pasižiūrėt į akis, ir jau į vienus tiesia rankas, kad
278  5|            Dovydienė, guldydama Adomuką į lopšį ir ėmusi linguoti.~   
279  5|           išėmusi, lopšį nugabeno atgal į aukštą. Sugrįžusi rado savo
280  5|               vis tinkamiau įsikišdamas į jo kalbą, vis labiau tuo
281  5|                 kuria pagaliau sueidavo į klėtelę tik gulti ir kuo
282  5|           Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę ir gulė ar
283  5| prisivaikščiojusiu ir pavargusiu, užėjo į klojimą. Jis stovėjo pačiame
284  5|              Bet Adomukas atsisakė lipt į duobę kamaroje. Nuėjo dėdė,
285  5|               už rankos, veste nusivedė į klėtį, kur stovėjo senovinė
286  5|            kiaurai per stogą, per lubas į vidų. Ir visi, kas tik namiškių
287  5|              įsirėmė kiekvienam stačiai į sąžinę. Šaltos, bereikšmės
288  5|           stingo paliktas. Kunigas įėjo į seklyčią ir bejėgis atsisėdo
289  5|          paprastu savo greitumu lakiojo į spintą, į podėlį, pro duris,
290  5|              greitumu lakiojo į spintą, į podėlį, pro duris, pro lavoną
291  5|             matė ir sekė savo žvilgsniu į šviesą ir į patamsį.~   
292  5|              savo žvilgsniu į šviesą ir į patamsį.~    Pagaliau, vieną
293  5|            nukrypo Dovydienė nuo lavono į praeinantį berną ir mergą.
294  5|                tai vienam dirstelėdamas į akis, tai kitam, iš nieko
295  5|           bejausmiai, dirstelėjo ir jam į akis ir tik dabar pajuto,
296  5|                iš už mūrelio ir įritino į lovelę, kur, dar pakukčiojęs
297  5|               penki giedotojai įsitaisė į tą vieną vežimą. Pėsčia
298  5|               greituoju sukalto, giliai į paprastas vežėčias įstumto
299  5|                 tiesiai nuo kapų išėjus į Troškūnus atlaidų, visi
300  5|                  Rapolienė gi tik virė, į stalą nešė, viralinės dabojo.~   
301  5|            nebeprivargdavo ir vis dėlto į lovą ėjo pikta, dažnai nė
302  6|               vienais raumenimis, žiūri į tą vieną pilką žemelę, į
303  6|                į tą vieną pilką žemelę, į tą patį ašvienio pasturgalį.
304  6|              ilgokai esant persikreipus į vieną šoną. Atsveria lietuvį
305  6|         žmonelės iš už pusantros mylios į bažnyčią. Plaukte plaukia
306  6|                  nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok,
307  6|                išėjus iš namų pas Dievą į viešnagę, gera gražioje
308  6|           kelionėje, gera vos tik įėjus į miesčiuką. O per vis geriausia
309  6|             sostui, sėdas, stoja, limpa į gurguolę ar gyvąją kekę
310  6|                  tai padaryti niekam nė į galvą neparėjo; ji, kaip
311  6|             skuba pluša kuo anksčiausia į Dievo namelį, ir jai čia
312  6|                nuotaika.~    Kaip pirma į bažnyčią, taip dabar miniomis
313  6|              miniomis skuba žingsniuoja į karčemas prieš namo grįžtant
314  6|          begalima ilgiau, išsitiesusios į žydes. Taip tik revoliucijos
315  6|           benešant, laistosi bepilstant į nešvarius, niekad nemazgotus
316  6|             visi žmonės palinkę, tik ne į vieną punktą, kur pilsto,
317  6|                 punktą, kur pilsto, bet į kits kitą. Imą po pirmą
318  6|             sveikinas:~    - Sveikas! - Į sveikatą!~    Imą po antrą -
319  6|            dunda nieko nekaltas stalas, į kurį dideliu kumščiu tvoja
320  6|                 urėdninkui galįs skelti į ausį!~    Tabako dūmai,
321  6|                 voką ir švirkštė garavo į visas puses. Pirmiausia
322  6|          sviesto, išeina net nevalgiusi į bažnyčią; apie paskyrimą
323  6|                neapsakomai šleikštu: ji į gryną ir skaudžią teisybę
324  6|                Vyrui mirus, "nevalgius" į bažnyčią, destis į ss. Sakramentus,
325  6|           nevalgius" į bažnyčią, destis į ss. Sakramentus, bėjo labai
326  6|              per negražiai pasižvairavo į Rapolienę. Nepraėjo nė dešimts
327  6|               valgytų nėjo, bet stačiai į savo klėtelę pogulio gultų,
328  6|        nusigando, lyg nuodininkui įėjus į jų namus. Rytą nebepagorėjosi
329  6|           nebepagorėjosi nė žvilgtelėti į marčią. Severja taip pat.
330  6|           pogulio nebėjo, tik pavalgius į sodžių, kur jaunimas ūžia.
331  6|                 įsilinksminęs "tęsė" ją į šokį. Būtų ir labai šokus,
332  6|               tačiau nė nežvilgterėdami į sėdinčią prie stalo marčią.
333  6|               marčią. Ir tasai dirbtins į ją nežiūrėjimas kuo geriausiai