Part

 1  2|    veidą ir jos akelių negaudė. Jautė ją grįžtant, nors buvo nusigręžęs,
 2  2| grįžtant, nors buvo nusigręžęs, jautė artinantis, kaip jaučiama
 3  2|       ir kvailiais vadino; visi jautė tai iš pertarmės, ne iš
 4  2| regėdamas - Aužbikų Pukštaičią. Jautė kitą dėsnį savo kauluose
 5  2|   Nenorėjo nei vidun eiti, nors jautė kažin ką ten nepaprasta.
 6  2|        atsitiktų, jis nenumanė, jautė tačiau, jog būtų katastrofa.
 7  2|       kelią užbėgti norėjo, nes jautė - ne jo pajėgoms išvaduoti
 8  2|         jis tai kuo aiškiausiai jautė. Silpo jam nariai, nebebuvo
 9  2|       glaudės prie jo skruosto. Jautė ir nebeužmirš niekados,
10  3|     visa girdėjo ir visa giliai jautė. Tik jau toks jo buvo būdas:
11  3|       ir pats Dzidorius Artojas jautė ir save peikė. Net per išpažintį
12  3|      kartais antrą palytėdamas. Jautė, kaip tai jo draugams patinka
13  4|             Rapolienė per gerai jautė, ko čia jų durų klingė tarkš
14  4|      truputėlį pravožti slaptą: jautė, jog tai padarius, jis visas,
15  4|     prisiklausęs dvare. Ir pats jautė, tai neteisybė, tai tuščia
16  4|     žodeliu nepaprieštaraudami: jautė, visa tai teisybė, jų čia
17  5|        apskalbti.~    Rapolienė jautė savo vertybę, jautė nesanti
18  5|   Rapolienė jautė savo vertybę, jautė nesanti nuliekamas čia žmogus.
19  5|        dėlto abudu tikru broliu jautė pusę valako Rapolo rentą
20  5|         glamonėjimų. Motina tai jautė, ir jai buvo skaudu, net
21  5|   baisiai nebepatikti, ypač kad jautė, motina jį nešiojas ir juo
22  5|         beprisidengti. Tai visi jautė.~    Rapolo lavonas stingo