Part

 1  2|   maloninamus žodžius, glaudė į save abiem didelėm kaip vėtyklės
 2  2|        skripkelės balsus aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi
 3  2|     nebežiūrėjo: traukė erdvę į save, rijo ją, kaip traukinys
 4  2|        bėgių kelią, ir artino į save mergelę. Tačiau jai praeinant,
 5  2|         bebloznas, daisia. Pats save užjuoktų. Tiesa, galėtų
 6  2|         juokęsis, jei būtų pats save iš šalies matęs! Tačiau
 7  2|         nė juokingų dalykų apie save nebeatminė.~    Eina Rapolas,
 8  2|       Mykoliukas ją imte ėmės į save, artino sau Severją, rydamas
 9  2|        gražina pievą, traukia į save bet kurio gyvio akis. Ir
10  2|      vejos ir kažin kaip nukėlė save bent per žingsnį nuo Severjos.
11  2|       kaip pablūdusi bučiuot, į save spaust, širdyje atsiprašinėdama
12  2|       regėti, skiriama. Ji visą save davė Mykoliukui ir tikrai
13  3| pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia, tik tai, ko jis
14  3|      Dzidorius Artojas jautė ir save peikė. Net per išpažintį
15  4|       kaip merga... Tik juokais save verčia nuolat begirdamas...
16  5|               Tai, kad palygino save su perkūnu! Sakykit jūs
17  5|      tikrai atidirbtų už du, už save ir už vyrą. Tai šoko bėgo
18  6|  liaupsinimo žodžius, tik patys save, savo lygumų ir ramių kalnelių