Part

  1  1|             Ir patiems dėdėms miela savo broliavaikiais pasididžiuoti.
  2  2|           dirba vienas, varo vienas savo barą. Tai aiškiai matei,
  3  2|        Dienos darbus padirbęs, namo savo kaiman žingsniavo pats vienas,
  4  2|            jų dalykas, jie susidaro savo pasaulius.~    Niekur Mykoliukas
  5  2|             dvarą, brolis jį varo į savo dirvą, į savo pievą, į savo
  6  2|             jį varo į savo dirvą, į savo pievą, į savo klojimą. Ligi
  7  2|         savo dirvą, į savo pievą, į savo klojimą. Ligi tik pasirodė
  8  2|           ir už nugarėlės. Jis myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia,
  9  2|            džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros
 10  2|            turi teisės valgyti? Nei savo lovos, nei šiaip jau jam
 11  2|          pagulėjo, pagaliau pasiėmė savo paties darbo skripkelę.
 12  2|                 Eina Mykoliukas per savo atšlaimą į pakluonę, takeliu
 13  2|                 Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs
 14  2|          jas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek savo dailiškumu,
 15  2|             iš savo srities ne tiek savo dailiškumu, kiek tuo sielai
 16  2|    išsiskyrėliui. Mykoliukas skenda savo daromuosiuose tonuose.~   
 17  2|    kaimiečių, vis dažniau ją glosto savo akim. Peršliauš palengva
 18  2|          vėl sau žiūri į erdvę ar į savo muzikos sritį. Ir vėl iš
 19  2|         viskas tikslu. Bet kas turi savo šaltinį, pradžią ar priežastį
 20  2|           Taip tamsiai įsivaizdinęs savo ateitį, Rapolas jau dabar
 21  2|              kiek tu. Tai Gediminas savo ūkį, kunigaikštiją, su visu
 22  2|           alkdamas dairės, kaip čia savo sumanumu nebealkus, o jis,
 23  2|            Pagaliau Rapolas pabaigė savo oracįją:~    - Gi tam, kvailiuk,
 24  2|      apynasrius. Daugiau nieko, lyg savo namams būtų patapęs visiškai
 25  2|              Rapolas užtiko tikrąjį savo pašaukimą - tijūnauti. Taigi
 26  2|             atėję į darbus, stovėtų savo vietose, bent ponų akyse.
 27  2|            Rapolas bent ką perliejo savo rimbu, kuriuo nuolat pliaukšėjo
 28  2|            mojavo.~    Rapolas, per savo tingėjimą teatlyžęs nuo
 29  2| sudvariškėjimas reiškėsi tuo, kad į savo kalbą mokėjo ir mėgo įmaišyti
 30  2|     saviškai perkreiptų žodžių, lyg savo kalbos pertarmę. Ypač žymu
 31  2|             pagyti. Kur tau! Jis to savo padėjimo dabar nebūtų mainęs
 32  2|             kito. Dar daugiau, visą savo dvarišką buitį atiduotų
 33  2|        Pukštaičią. Jautė kitą dėsnį savo kauluose kurs nepasidavė
 34  2|        kankino.~    Užmiršo Rapolas savo pareigas. Nebeėmė savo bizūno.
 35  2|      Rapolas savo pareigas. Nebeėmė savo bizūno. Ėjo į darbininkus
 36  2|          tijūnas tirpte tirpo prieš savo "kvailius". Vis jam rodės,
 37  2|             kurio gali susilaukt iš savo draugės jis, nusidėvėjęs
 38  2|      senatvę. Ir tik žindo žindo tą savo liuikapalaikę. Gal būt galų
 39  2|             Atsigavo Rapolas. Dabar savo pareigas vėl pradėjo eiti
 40  2|             baimės galės prisotinti savo akis mylimu asmeniu, atsidžiaugti
 41  2|          juodymę neprisiartino prie savo tikslo, nė vieno karto negavo
 42  2|        kitur paėjėję? Ir pagreitino savo žingsnius. Išeidamas iš
 43  2|       Bažnyčioje žmonės šlapo mirko savo prakaite ir nervinosi. Ir
 44  2|        savąjį pasaulį, į paprastąją savo erdvę ir išvydo ten nebe
 45  2|            visą esamąjį ir būsimąjį savo gyvenimo pragarą.~    Štai
 46  2|          vilkėti: tik vartoti, ne į savo skrynelę pasidėti ar išsinešti.
 47  2|          Nebenorėsi nei pačios, nei savo griežtuvėlio. Būsi kietas
 48  2|             pasigers ir da, žiūrėk, savo dėdę apmuš... Dėdė ir tada
 49  2|    arklidėje, tais pačiais amžinais savo dvejais užsiklojęs tik ligi
 50  2|            nėra ko. Reikia vesti ir savo šeima susidaryti.~    Bet
 51  2|         pasisamdysi, kad nė kelinių savo neturi? Tokiems plikiams
 52  2|           nuo jos negali atitraukti savo širdies, kodėl ji taip prikepė
 53  2|           plaukeliai...~    Dainavo savo širdyje savo meilės dainą
 54  2|                Dainavo savo širdyje savo meilės dainą Mykoliukas,
 55  2|               Pagavo tad mėgstamąją savo dėžutę ir tokiuo įnirtimu
 56  2|          nedrąsus... Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės. Jokio palaido
 57  2|             atsidūrė pakalnėje, kur savo vietoj ant ežios jau buvo
 58  2|      antrininkė, kuri grįžo atgal į savo būstą, į artisto širdį.
 59  2|            visai artie, nebenuleido savo akių, tik didelėm didelėm,
 60  2|             mokėdavo susižiūrėti su savo motina ir akimis susikalbėti,
 61  2|              kaip pirma žiūrėdavo į savo erdvę. Dabar jis bus radęs
 62  2|            ne balsu, tik kažin kaip savo viduriu. Jo krūtinę, gerklę
 63  2|       kurios jis negi išreikš menku savo griežtuvėliu, dar menkesniu
 64  2|            nes į ją vieną težiūrėjo savo vidaus, ne kaktos, akimis.~   
 65  2|       Severja, nepakeldama akių nuo savo žolių šluotelės, vis dėlto
 66  2|            besėdįs ne tik drauge su savo nuolatiniu prižiurna, dar
 67  2|           visados galįs jį perlieti savo bizūnu už bet kurį neįtikimą.
 68  2|         seno ir jauno? Viens rėkavo savo įsakymus, nė nežiūrėdamas,
 69  2|         kurs dvarininko vardu laiko savo rankoje baudžiauninkų valdymo
 70  2|            buvo Geišių Geišė pelnęs savo asmens savitumais, kaipo
 71  2|          aukštynelkas pervirsti per savo galvą, kaip daro piemenukai.~   
 72  2|            ne taip, kaip šiepdavosi savo svajonėms, veikiau taip,
 73  2|         dėstydama į kutą išbirusias savo smilgeles, ir nė nepasidomėjo,
 74  2|      nepasidomėjo, kokį įspūdį daro savo pasaka.~    - Kažin ką plepi!
 75  2|            vėl šypsojos, kaip pirma savo mintims, savo valstybei,
 76  2|            kaip pirma savo mintims, savo valstybei, kur viešpatauja
 77  2|            ateik tamsta piršlėmis į savo mylimąją, ir taip eis.~    -
 78  2|          dabar susigriebė senai jau savo griežtuvėlį esąs panuovalyje
 79  2|          pasitiekusios ne tik visam savo amžiui, dar ir vaikams kraičiui.~   
 80  2|       menkesnes trobas.~    Severja savo pirkios nedabojo ir jos
 81  2|         viduryje gražiai atsišvietė savo geltonumu didelis šiaudų
 82  2|  penktadienis, tai visą šeimą gavau savo raugintais krembliais papenėti.
 83  2|             labai išmintinga virėja savo smailižiams.~    Rudi, melsvi
 84  2|     pagyrimų. O ji visai nenusimanė savo nuopelnų, nesuprato pasakymų "
 85  2|             gyvenimas kitaip pasuko savo ratą.~
 86  2|             atsisėdo kaip plieninė. Savo papratimu metė ant savęs
 87  2|          apsigynimo ženklas, tik iš savo išgąsčio.~    Ūmai visas
 88  2|       Ramybė ryto, tylumas, nors su savo sąžine šnekėkis: niekas
 89  2|       tebeilsino darbu sustingintus savo narius. Net gyvuliai liovė
 90  2|          narius. Net gyvuliai liovė savo gramą gromuloję, balsu atrijinėję
 91  2|            dar per anksti, sušvilpė savo pasveikinimą dienai ir vėl
 92  2|      stengdamasi, anot to, aplenkti savo šešėlį. Taip tebėga tie,
 93  2|        pabučiavo į kaktą, šiurkščiu savo delnu perbraukė jai per
 94  2|            iš namų, ir vis dar puse savo sąmonės tegalvojo:~    -
 95  2|             nusigando, kaip išgirdę savo nelaimę. Tik degtinė tėvą
 96  2|             Pasiims, girdi, Severja savo skrynią su rūbeliais - ir
 97  2|            pakilus. Taigi prispaudė savo paširdį į piestos briauną
 98  2|   rekolekcijas sėdėjo" ant skrynios savo klėtelėj. Ji nieko negalvojo.
 99  2|          Jis vienas nieko nepasakė, savo nuomonės nepareiškė. Nenusigando,
100  2|   pasipriešinimas, tas veržimasis į savo ateitį, kurs buvo anąkart
101  2|            kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį.~   
102  2|      pasiryžęs atsibučiuoti už visą savo sugaištą jaunybę. Jei buvo
103  2|     aptvarkyta, laisva atsisėdo ant savo skrynios, sunėrė rankeles
104  2|             nėra vietos, kurgi dėtų savo žmonelę ir pasipiršęs? Ne,
105  2|             stalo, užsikniaubęs ant savo rankų. Miega ar verkia?
106  2|             sunkiai sunkiai atsvėrė savo galvą pabalusiomis it ožio
107  2|        Severja, ir taip jai pagailo savo draugo, jog ėmė jį visa
108  2|             draugo, jog ėmė jį visa savo moteriška pajėga glamonėti.~   
109  2|           už tą jam daromą skausmą. Savo rankele glostė Mykoliuką
110  2|          šios žemės gyventojas, tik savo išsvajotosios srities, kurią
111  2|             kažko atsiimti. Ne, jis savo svajonei negalėjo taip atsimokėti
112  2|            meilę jis atsiliepė visa savo būtybe. Nieko panašu jis
113  2|            nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai
114  2|   prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių. Tai buvo jam uždas,
115  2|      niekados, kaip ji spaudės į jį savo merginos krūtine, skabinėjos
116  2|            jis buvo paskui per visą savo amžių laimingas, kad tų
117  2|              Ir paėmęs ją į vyrišką savo glėbį, stiprai stiprai suspaudė,
118  2|             negirdėdamas. Jis vykdė savo pažadą - dar kartą, paskutinį
119  2|           dieną atsiskripkuot visam savo amžiui. Griežė ne vestuvininkams -
120  2|          suprato, jog skripkuotojas savo stygas perdilino. Mykoliuko
121  2|          svečiai neberado Mykoliuko savo vietoje.~
122  3|          nemoka jomis pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia,
123  3|          neliūsta, kad nebesuskubs: savo uždavinį yra dvigubai atidirbusios,
124  3|          yra dvigubai atidirbusios, savo veislės ateitį yra net per
125  3|           dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Prigiedos, pričirilens -
126  3|             nelyginant mūsų šlėktos savo dukteris "na przetarcie
127  3|           mylėtojai, egoistai - vėl savo vaikelių paperėti, Lietuvos
128  3|      Lietuvos duonelės atsivalgyti, savo plunksneles kitiems dovanoję.~   
129  3|           nubraukiant jį spalvotąja savo juosta.~    Šitie paskutinieji
130  3|          dar visa šlapia, jau šauna savo spindulių strėles palei
131  3|           artojui pataikaudamas, ne savo tinginiui, kol jis pabaigs
132  3|      artojas ir papliauška baisiąja savo disciplina, tuo kankinimo
133  3|     įpykėlis pergelta širdimi, kurs savo apmaudą giežia ant kitų.~   
134  3|          dešimtims metų praslinkus, savo sodžiuje belikęs paprastu "
135  3|        dabar kapą metų su kaupu ant savo pečių nešiojąs, nemint kodėl
136  3|            tolimieji praminė Mykolą savo amato globėjo vardu - Dzidorium,
137  3|           šeimoje, kuriai buvo gana savo reikalų ir rūpesčių.~   
138  3|    nesikišti. Be balselio žygiavos, savo jautelius šėrės. Visą savo
139  3|          savo jautelius šėrės. Visą savo tikrai moteriškai jautrią
140  3|             širdį dabar atidavinėjo savo vargo bendrams jauteliams,
141  3|            skaudžiai balsu pajuokti savo dėdę.~    Tai buvo piga,
142  3|  pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo skaudžiau,
143  3|          juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybe.~    Niekas dabar
144  3|            pirmykščią jo sielą buvo savo meilės instinktu supratusi
145  3|     praturto: jis jau turėjo jei ne savo, tai bent jam skiriamą vietelę
146  3|    pasienyje nebegalėjo pasistatyti savo lovos ar gulėti dėdės lovoje.
147  3|           per visą vasarą varydavos savo jautelius per naktį ganyti,
148  3|             net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį
149  3|      dvasininkai, įpratę vartalioti savo sielą, mintimis gyventi.
150  3|        pakeliui.~    Parėjęs namo į savo klėtelę, drauge su šaliku
151  3|           kito karto pakabindavo tą savo antrinę sielą.~    Meldės
152  3|             paprastuosius negudrius savo poterėlius, tars ačiū už
153  3|        kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitenkinmą
154  3|           nepasitenkinmą gyvenimu - savo jauteliams, kurie tačiau
155  3|     nebešventas. Atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems
156  3|          nei paisyti nepaisė. Dirbo savo darbą kaip tinkami - vienodai,
157  3|          Prisipykęs, prisibaręs ant savo gyvenimo "jaučių", atkeršijęs
158  3|      padirvyje susitraukęs snūdo ar savo svajas svajojo, nes tikro
159  3|       jaučiai lyg ir nemoka reikšti savo prisirišimo ir meilės, tačiau,
160  3|            gresiant, būtų taip gynę savo "kankintoją", kaip gina
161  4|           dešimtis metų rūpestingas savo bažnytėlės lankytojas, Šiukštų
162  4|            mūsų Jonavos žydeliai su savo "karetkomis". Tai tokių
163  4|            jis slapstosi nuo jaunos savo pačiutės... Ar ne nuobodu
164  4|           vikriai ima suktis aplink savo puodynėles.~    Viešnia
165  4|            žodžius krečia, lyg pati savo nedrąsumą užtrenkdama, o
166  4|           Valgytoja tad kaušu laiko savo saują apačioje, laukdama
167  4|       piemenį vėl už ausies nuvestų savo vieton. Valgyti, prisispaudus
168  4|          kumetyne ne tik aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais
169  4|            ne tik žmona, dar lyg ir savo dukterėle.~    Žiūrėjo į
170  4|          progą pakalbėt ir pasigirt savo žmona. Senas ir vis dėlto
171  4|            Rapolui netrukdė lepinti savo žmonos. Ak, kaip jis tai
172  4|        neramino. Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo atminimuose,
173  4|    Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo atminimuose, kaip kokį baisų
174  4|           padarius, jis visas, visa savo jaunybe, su visa begaline
175  4|             Šep, šep, šep smulkiais savo lapeliais; rodos, niekur
176  4|          gale. Papratus prie ankštų savo kiemelių, šis nė nesirodė
177  4|         laikomi, vis dėlto nejaukūs savo didumu.~    O nejaukiausias
178  4|          saulę, užtat sode, kurs nė savo didumu nebuvo šviesus, nes
179  4|           ypač nemalonų darė įspūdį savo barbarišku vaizdu tokiame
180  4|        bastydamasis po užsienius ir savo rūmus; samdytieji prievaizdai
181  4|     baudžiauninkai laikė didžiausia savo laime: paleidimas iš baudžiavos.~   
182  4|           Jie nebuvo matę dirbančių savo noru, ne varu, dirbančių
183  4|         ilgai...~    Daisia kartojo savo žmonai pareidamas tai, ko
184  4|          žmonių, jis žmonėms pakiša savo paties baimę, ir naudos
185  4|            šventenybės susilaukus į savo būstą. Ag ir buvo tai -
186  4|           Antai ką pasaka sako: net savo sielą gera valia velniui
187  4|        paleidžiąs, kurie nesutiksią savo rankom jam darbo dirbti.~   
188  4|           ir baimės. Ir kai paleido savo bumą, tai kūliu išvirto
189  4|           troba iš naujos medžiagos savo rankomis sutašyta... Kur
190  4|            Geišiai sėdėjo kieme ant savo skrynios kaip užmušti, nė
191  5|        Atsigavėt Adomukas spyrėsi į savo mylimąjį dėdę. Apsirodė
192  5|        saują mažučiukais vaikiškais savo piršteliais. Dėdė davės,
193  5|              tai likiva katras prie savo ir eikiva abudu atsigavėtų, -
194  5|         kada bernai pradės čirpinti savo muzikas; tai bent kad šunes
195  5|         pasakyti ką nors nemalonaus savo dieveriui, tik dėl tokios
196  5|             Tuoj pasakys: Dovydienė savo vaiko nemoko; Dovydienės
197  5|         pasiramsčiuodamas, jei nori savo dėdę pamėgdžioti, - pritaria
198  5|          atpasakojo namiegams visas savo girdėtąsias pasakas, istorijas,
199  5|        malti be vieno galo, pipsėti savo liuiką, čirkšėti seilę ir
200  5|           po malūno ratu. Galų gale savo marčiai ėmė jis nieko nebeatsakinėt.
201  5|            tėvas nepamilsta tikrojo savo vaiko... Vis užtat pyko,
202  5|            siuto, numanydama Rapolą savo širdyje raginant ant jos
203  5|             Dievaitis bent po dangų savo račiukais laksto tarška,
204  5|        tebrasi. Nejaugi tu per visą savo amžių nebepajudėsi iš vietos?
205  5|        nebepajudėsi iš vietos? visą savo amžių prasėdėsi suole? Ir
206  5|               Tėvu Dovydienė vadino savo vyrą. Jį taip pat riejo,
207  5|            pro pėdžią einant, užmuš savo pasvarais.~    Rapolo tylėjimas
208  5|             Tai kažin, ar ji nebūtų savo neapykantos reiškusi dar
209  5|             vakarienė virti, tai ar savo plaukais pakursi pakriautę?
210  5|              Rapolien, pataikaudama savo pačiam, pabaigei jį tvirkinti.
211  5|      apskalbti.~    Rapolienė jautė savo vertybę, jautė nesanti nuliekamas
212  5|          buvo ir visiškai ramus dėl savo ir savo žmonos likimo, jog
213  5|          visiškai ramus dėl savo ir savo žmonos likimo, jog jųdviejų
214  5|    nepamėgino tuo būtent pateisinti savo neveiklumą, vis dėlto ore
215  5|            kaip laukti, bene užmirš savo dvariškumą ir pats bene
216  5|        namus. Ir kai Rapolas ėjo ar savo pasakas sekė, tai dar nebuvo
217  5|           Geišė nebuvo svetimas nei savo namams, nei tam pačiam sodžiui.
218  5|             nei tam pačiam sodžiui. Savo namų jis buvo tikras penatas,
219  5|            nuo pikta gina. Jis visa savo širdimi dalyvavo bet kuriame
220  5|        Rapolui nebuvo svetimesni už savo namų dalykus. Be jo neapsieidavo
221  5|              tai, nori nenori, turi savo neurasteninį neveiklumą
222  5|          buvusi šitos nuomonės apie savo vyrą. Ji paklausta nebūtų
223  5|             galingai laikęs ją toje savo įtakoje, jis - galingas
224  5|        nebėr, jį Laumės pagavo ir į savo piliakalnį nusinešė, ten,
225  5|        dienos, kai abudu sėdėjo ant savo skrynios nuožmių Dovydų
226  5|         darbą ji teturi teisės dėti savo vyro titulu. Taigi stojo
227  5|        vandens bijojo palikti viena savo klėtelėje, viena tarp visų
228  5|                Taigi gynė ir vadavo savo vyrelį. Ir būtų jį išvadavusi,
229  5|            į aukštą. Sugrįžusi rado savo paguodėlę prilipusį prie
230  5|             per šaltą žiemą. Vienas savo liuiką žindo, antras šakalėlius
231  5|            vis labiau tuo įtikdamas savo auklėtojui. Pagaliau ir
232  5|       prisirišo vaikas prie šnekaus savo auklio. Ir pamilo jį didesne
233  5|             buvo prisirišęs visomis savo mintimis, visa savo tiesiog
234  5|         visomis savo mintimis, visa savo tiesiog esme prie savo auklėtinio.
235  5|         visa savo tiesiog esme prie savo auklėtinio. Dėdė karšinčius
236  5|        gyventi, netekus ir to vieno savo klausytojo. Su juo niekas
237  5|          šaly palikęs, vien begydys savo popą. Jam irgi skauda, kaip
238  5|  įsivaizdinus tą operaciją. Jau jis savo širdelėje ėmės niekados
239  5|         nejučiomis paskendo senelis savo atminimuose tų laikų, kada
240  5|             nieko nemokėjo atsakyti savo draugui.~    Prisirinko
241  5|             turtą eikvoja. Aštriais savo žvilgsniais, piktomis akimis
242  5|            artistiškai šaltai dirbo savo darbą ar valgė, nejausdamas
243  5|          nevagis būdamas, nė nemanė savo pėdų mėčioti. Išėjo aikštėn,
244  5|         viso rūmo iškėtė šikšninius savo sparnus ir nebejudėdamas
245  5|            ir nebejudėdamas įsmeigė savo vyzį kiaurai per stogą,
246  5|         geros duonos, pagarsėjusios savo lydytos grietinės, net pusę
247  5|            mieštosios". Ji paprastu savo greitumu lakiojo į spintą,
248  5|        šmėkla visa tai matė ir sekė savo žvilgsniu į šviesą ir į
249  5|   nematydamas ar daugiau kaip kitas savo sielos akim matydamas. Vienas
250  5|         nekanda? Važiuotų sau namo, savo, kas reikia, atlikęs, kaip
251  5|          šokęs iš vietos, nusitvėrė savo apsiaustą nuo gembės. Lūpų
252  5|           nebepasirodė. Ji užsidarė savo klėtelėje ir beišėjo rytą
253  5|      buvusiojo ir vis dar neišsemto savo kraičio.~    Tik ji buvo
254  5|                 Tik ji buvo įgudusi savo vieką darbu gaišinti. Juo
255  6|           bet tik ko permetus; nors savo apdarą paskaistint mėgina
256  6|             gražiąją, pačią naująją savo skarelę dabar duotų savo
257  6|            savo skarelę dabar duotų savo draugei paryšėti, bet kuris
258  6|            kuris bernelis puskvortę savo draugui pastatytų.~    Jauku,
259  6|           neturi artimų, su kuriais savo džiaugsmais ir sielvartais
260  6|       balsių giedojimų, kad negautų savo bažnyčioje mūru paliūliuoti,
261  6|            žodžius, tik patys save, savo lygumų ir ramių kalnelių
262  6|          prasčiau, juo drąsiau. Lyg savo laidare su arkliais, kur
263  6|            po daugiau, jau užmiršta savo pasiilgimus, tik ieško,
264  6|             nesidomėjo, kam svietas savo širdyje pritaria, jai ar
265  6|    negaunanti ir tebesidengianti iš savo kraičio.~    Čia jai pasidarė
266  6|        teisybę pirmą kartą per visą savo amžių įmaišė melo. Vyrui
267  6|      karčemininką mėgsta, vis dėlto savo dukters už jo neleidžia,
268  6|         valgytų nėjo, bet stačiai į savo klėtelę pogulio gultų, kaip
269  6|              Visi norėjo išsibarti, savo širdyje pyko, ir vis dėlto
270  6|         vidutinis pinigas. Per visą.savo amžių Dovydai neatminė,
271  6|         dirbtinai nebekėlė akių nuo savo šaukšto.~    Šitas tylėjimas