Part

  1  1|           antrą dėdę rasi, drąsiai į jį užvažiuosi, drąsiai kalbėsies,
  2  2|           Šiukšta Mykolas, perpus už jį jaunesnis. Tijūnas Rapolas,
  3  2|           šiandien, taip patiko, kas jį paglostė, pagyrė ar dovanų
  4  2|             darbui, tad ir siunčiojo jį ten, kur jis... padirba
  5  2|       tijūnas nevaro į dvarą, brolis jį varo į savo dirvą, į savo
  6  2|        einant nyksta, lyg Mykoliukas jį pamažu aišytų iš sodžiaus
  7  2|            Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: "
  8  2|           darbuotis jo viduje, šildė jį vidaus šilimėle, keitė visą
  9  2|           Tokiuo triumfu ir ūpu, jog ji, vos tik nusileidusi nuo
 10  2|             ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas,
 11  2|    Severiutei atėjus paraistėn, nors ji kaip ir pirma laikėsi mergaičių
 12  2|           kitas buvo panaši į vantą. Ji buvo be palaidinės nažutkos,
 13  2|           moteriškumui paslėpti. Tai ji ir be tos priemonės mokėjo
 14  2|   apsagaliokas buvo apytrumpis, buvo jį išaugusi, ir tas vienas.
 15  2|           nebent tik dviem dalykais. Ji ėjo, vis akis nuleidus,
 16  2|         nematyto sąžiningumo. Dvaras jį labai senai įspitrėjo ir
 17  2|           baudžiauninkas, antra, kad jį padarė dvariškį. Pririšo
 18  2|             padarė dvariškį. Pririšo jį prie dvaro be dienų, paskaitydami,
 19  2|             Rapolas, tik dairės, kad jį kas kitas pašertų pamylėdamas
 20  2|      kaimiečių, kurie vieni temokėjo jį pagerbti neveidmainiškai.
 21  2|      pagerbti neveidmainiškai. Gerbė jį, mylėjo ir net prieš kitus
 22  2|        užsimesti senstančiam Rapolui ji nieku būdu nagalėjo.~   
 23  2|       Sužavėtas, ką ir besakyti. Čia ji matės arčiau, ir norėjosi,
 24  2|            kad būtų visai artie, čia ji buvo toli, ir norėjosi,
 25  2|               nei nyko, tik vienodai jį kankino.~    Užmiršo Rapolas
 26  2|             jo intenciją, pažiūrės į jį, patylomis pašieps, ir smek
 27  2|             buvo pilnas elektros, ir ji amalu byrėjo iš oro, nebesilaikydama,
 28  2|             nepatenkinti. Vienas net jį įžeidė, atsisakęs su juo
 29  2|              valako, ir dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu
 30  2|       atitraukti savo širdies, kodėl ji taip prikepė prie jo, jog
 31  2|              jam taip suskaudo, taip ji ėmė plakti, jog net rankos
 32  2|      gyvenimas, ar jis jos neves, ar ji už kito ištekės.~    Ir
 33  2|            kito ištekės.~    Ir tapo ji susyk brangi brangi, už
 34  2|    nebegalima jos beatplėšti. Jis ir ji - tai jau viena; ar juodu
 35  2|      skaudžią operaciją padaryti, ir ji veikiausiai pasibaigtų jo,
 36  2|            ar pretenzijų. Taip, kaip ji mokėdavo susižiūrėti su
 37  2|     nepalietęs, tačiau visados galįs jį perlieti savo bizūnu už
 38  2|             pavergtos dvasios. Namie jį buvo pavergusi brolio šeima
 39  2|              padariusi - dėde; dvare jį buvo pavergęs įsakytojas
 40  2|           nuo dvaro ir jo darbų, kur jį dengia ištisa giria, kur
 41  2|             ir Severją. Pakrizeno ir ji. Pagavo ir Mykoliuką. Išsišiepė
 42  2|             kvailokas sodietis, kada jį kalbina ponas, o jis nedrįsta
 43  2|            kur nebūtų matyti saulės. Ji teka antai iš anapus mūsų
 44  2|            Lūšis pikta, tai teisybė, ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti.
 45  2|             kaipgi? - gyvai perkirto jį Severja. - Lūšis kelias
 46  2|               Tai derėkime! - erzino jį Severja.~    - Susilažinus
 47  2|        mergelės, kurią aš myliu. Jei ji pasakytų man: "Ateik pačiu
 48  2|         panuovalyje padėjęs ir visai jį užmiršęs. Tad griebė jį
 49  2|              jį užmiršęs. Tad griebė jį nusigandęs ir pagavo linksmai
 50  2|               kaip ir kitų, pirkelė. Ji teturėjo du nedideliu ketvirtainiu
 51  2|         reiktų mėgti gimimo vietelė. Ji buvo vienatinis žmogus,
 52  2|              jai negalėjo duoti, nei ji pirkiai. Ne vieno žmogaus
 53  2|      besakyti apie rūbų klėtį, kurią ji viena teglobojo. Prieklėtis,
 54  2|             nė žymelės, kad kas būtų jį pasistojęs purvina ar tik
 55  2|              nedrįsta pasisakyti, ko ji čia atbėgo. Severja ir pati
 56  2|           daug meilės ir pagyrimų. O ji visai nenusimanė savo nuopelnų,
 57  2|           tuo pačiu laiku. Ir niekam ji neįkalbėjo, kad pačios pasiraugtų
 58  2|       klėtelėje buvo ir pati motina. Ji tenkinosi, kumščiu pabeldus
 59  2|          tereikią paliesti siena, ir ji tuoj ant kojų: tokia esanti
 60  2|            gailėti - mergos buities. Ji buvo savotiškai laiminga,
 61  2|             turėjo eiti bažnyčion. O ji, kaip paprasta, turėjo prieš
 62  2|              kad per šį krembliavimą ji gausianti patirti Geišės
 63  2|       patirti Geišės paslaptį, kuri, ji nuvokė, arti palies ir ją
 64  2|      ištryškę spinduliai atsidurtų į jį. Pamėgino vėl užsimerkt,
 65  2|   pasididžiavimas. Štai visame kaime ji ta viena gyva būtybė. Ims
 66  2|            lengviau ir štikti, ką gi ji norėjo pasakyti. Ir kankinosi,
 67  2|              už akių.~    Tą valandą ji tikrai nedaug ką teatminė
 68  2|        ateities. Jokių aiškių vaizdų ji neturėjo, lyg aną šventadienį
 69  2|        tiesiai į lazdynų krūmą, visą jį nudažydama raudonai. Dirstelėjo
 70  2|           tokia bailė ją perėmė, jog ji sukliko nebe savu balsu
 71  2|             tenka bijoti.~    Gal to ji ir pabūgo, kad ūmai it balandis
 72  2|     pusryčiauti, nei bažnyčion eiti. Ji girdėjo, kai motina vieną
 73  2|             niekas nepasergėtų, kaip ji priilsusi ir visa nušilusi.
 74  2|                 O gal nebe pirmą? Ag ji myli Mykoliuką. Tik visai
 75  2|              Tai ne Severja galvojo, ji nemokėjo galvoti. Ją tik
 76  2|             pradėjo lūpos virpėt, ir ji niekaip neprarijo degtinės
 77  2|          įdubusiais skruostais... Ir jį jos mergytė gaus bučiuoti?
 78  2|              Severjos nebuvo viduje. Ji "rekolekcijas sėdėjo" ant
 79  2|              skrynios savo klėtelėj. Ji nieko negalvojo. Griaustis
 80  2|            dar nebuvo ko, o ateities ji dar nematė. Ir dar viena
 81  2|          stiklelį bjaurios degtinės. Ji nurijo, ko neuždusdama spirito
 82  2|          Pats-Pamarnecko dukterį, ir ji būtų pažadėta grapui Marikoniui
 83  2|              dalis jo sielos, padaro jį kitokį, o pašalietis nė
 84  2|              apypenais apvalgydintą. Ji svaigo ir svaigo. Net jai
 85  2|       sąžinės balsas. - Vis dėlto tu jį išdavei, nes jį mylėjai
 86  2|             dėlto tu jį išdavei, nes jį mylėjai ir tebemyli. Tebemyli,
 87  2|    pasitikėjimą. Ir darei stebuklus: jį, vargšą, darei laimingą,
 88  2|            tik neišmanė, dėl ko, kuo ji nusidėjusi. Ir perpietėmis,
 89  2|              esti, kol brolis išvaro jį ko dirbti. Kad nepavarytų,
 90  2|              neužmušė Mykoliuko, tik jį nutirpino kaip perkūno srovė,
 91  2|         pagailo savo draugo, jog ėmė jį visa savo moteriška pajėga
 92  2|      pravirose jo lūpose.~    Ir ėmė jį kaip pablūdusi bučiuot,
 93  2|      atsargiai, lyg tai vėjelis būtų jį bučiavęs. Sklaistė jo plaukelius,
 94  2|        Geišės gautas pamokas. Geišei ji meile neatsakydavo į karščiausius
 95  2|           joje per tuos malonėjimus, ji dabar atnešė tam, kam buvo
 96  2|           dabar atnešė tam, kam buvo ji Apvaizdos, regėti, skiriama.
 97  2|         Apvaizdos, regėti, skiriama. Ji visą save davė Mykoliukui
 98  2|              skruosto degimą, kuriuo ji glaudės prie jo skruosto.
 99  2|            nebeužmirš niekados, kaip ji spaudės į jį savo merginos
100  2|          niekados, kaip ji spaudės į jį savo merginos krūtine, skabinėjos
101  2|              nepaliaudamas. Prašė ir jį valgyti - nėjo, griežė.
102  3|               lyg Laumei nubraukiant jį spalvotąja savo juosta.~   
103  3|              įpusėjusios moteriškės: ji ūmiau, nors tik tam kartui,
104  3|              nepadarė. Gyvenimas tik jį persirito neužkliudydamas.~   
105  3|        tepalengvėjo.~    Pavaduojant jį kituose darbuose, savaime
106  3|          karta. Pramoko ir orės, tai ji ir teko dėdei, neva netikesniam
107  3|        rimtad", nors iš pradžių kaip jį prašinėjo jaunimas, pasiilgęs
108  3|             ko nebedrįsdami, kalbino jį. Mykolas atsakinėjo jiems
109  3|          dangiškosios valandos, kada jį mylimoji mergelė glostė
110  3|        nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko geriau nebegalint
111  3|    nepalankiais žmonėmis ir perkelia jį visai į kitą sritį. Ūmai
112  3|             kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso,
113  3|              negailestingas. Kunigas jį smarkiai barė, liepė atgailoti.
114  3|              Artojui, tą vieną kartą jį taip sukrėtę, jog daugiau,
115  4|        Valandų ligi Mišparų pabaigos ji būdavo bažnyčioje, nelyduodama
116  4|       dalyvauti miesto ūžesyje, pats jį didinti gatvėje, sankrovoje
117  4|      tučtuojau pagarsėja, atpasakoja jį gyvais žodžiais, parašo
118  4|          prižiurna, tai ir reikalų į jį gana buvo visiems. O kad
119  4|              susirūpinusi, ką gi čia ji taiso. Vaišių jai. Tai aišku.
120  4|         dešinės alkūnei paremti, kad ji svyruotų. Ir tik patyrusi,
121  4|           trupinio nukrentant, idant jį ore pagautų ir kaip nepaklusnų
122  4|     prisėdusią prie jo žmonelę, kuri jį maitina ir malonina tikrais
123  4|            kas joje darosi ar net ką ji daro. Net tie patys krembliai
124  4|           akivaizdoje tiek yra, kiek ji užgauti; lyg sakyte jai
125  4|         jaunikio, piktai pašiepdamos jį, "kvailą girckų", ir jo "
126  4|          virti, džiovinti, rauginti: ji tuo gynėsi nuo pirmojo šešėlio -
127  4|                   To vieno Mykoliuko ji neminėjo, lyg visai būtų
128  4|             neminėjo, lyg visai būtų jį užmiršusi, visai jo nebebūtų
129  4|          dėlto - neramino. Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo
130  4|       nejučios sakė patarinėjo, nors ji to neišmanė. Ir Aužbikų
131  4|             nujau, begu tik tas, kad ji kalnuotos gamtos padaras,
132  4|             neramintoją ir praduriąs jį pro sveiką kūną. Pavojinga
133  4|               darėsi Severjoje, nors ji nenumanė, dėl ko jai ypač
134  4|        baudžiavos padaras, įtikinėjo jį, jog žmones "paleidus",
135  4|           kai Dovydas ėmė per arti į jį šokinėt, ir atkirto:~    -
136  4|          pelude.~    Dovydas nutilo. Jį visą perėmė baimė, kaip
137  4|             karčios duonos valgyt. O ji buvo karti, oi, karti. Visą
138  5|              dovanomis, nustebino ir jį, kaip ir motutę, neregėtu
139  5|           dėdė su Adomuku ir, paėmęs jį už rankiotės, prisivedė
140  5|             uždėjo vienam ir antram. Ji šiandie labai gerai buvo
141  5|                   Palauk! - sustabdė jį dėdė . - Kaipgi tu eisi
142  5|              rankos daug daugiau, ir ji, kai palenki, visai nusvyra.~    -
143  5|          nutaisė Adomėlį ir išsinešė jį su savim gulti.~    Tokių
144  5|   turtingiausi visame kaime, - ūdijo jį Dovydienė.~    Iš pradžių
145  5|              dėlto Dovydienė užlieja jį tokiu tvanu žodžių, jog
146  5|             nieko nebeatsakinėt. Juo ji malė, juo jis tylėjo, ramiai
147  5|       nusilupė nuo kartumo, kad taip jį vėdini mataruoji. Štai man
148  5|          Dovydienė vadino savo vyrą. Jį taip pat riejo, kaip ir
149  5|             įmetė tiesiog į ugnį, ir ji prapliupo:~    - Tik tu
150  5|             Dovydienę. Tai kažin, ar ji nebūtų savo neapykantos
151  5|           nebūtų skiedusi Rapolienė. Ji nuo pat pradžios pasiėmė
152  5|           visa krosnis. Senai reikia ji visa perplūkti, tik tai
153  5|   pataikaudama savo pačiam, pabaigei jį tvirkinti. Nejaugi tau gražu,
154  5|          vienas nieko? Ir maitink tu jį veltėdį. Karšatis karšatimi,
155  5| pliūpterėdavo jai iš akių ašaros, ir ji narsiai įkibdavo į Dovydienę.~    -
156  5|          palengvėjo. Ką palengvėjo - ji ūmai tapo "ponia". Atkritus
157  5|             Atkritus nuo jos ruošai, ji tiek ir bežinojo, kiek su
158  5|     nuliekamas čia žmogus. Dėl savęs ji buvo rami. Jai tegėlė širdį,
159  5|            karto nebepriminė to, kuo jį priveikė nenorintį įsileisti;
160  5|       Rapoluijo neveiklumo, ypač kad jį daugeriopai atstodavo žmona.~   
161  5|      nešiurkštūs. Sodžius tepadyvijo jį už viena, būtent kad jis
162  5|            gyvybę jame besibaigiant, jį virtus pūzru, kurio viena
163  5|    Rentininkas, neurastenikas - būtų jį pavadinę sodiečiai, kad
164  5|           kluonas prikratytas šieno. Jį šlapią sodiečiai susiveža
165  5|               viena dvasia, dvasia į jį ir tereagavo,veiksmu jo
166  5|       Konstatuodamas faktą, jis gyrė jį ar peikė, mėgo ar nemėgo,
167  5|             nuomonės apie savo vyrą. Ji paklausta nebūtų ieškojusi
168  5|         aukštesnėsės galybės, kurios jį tokį padarė, - kaltink mirtį
169  5|           Rapolas, to rojaus Adomas. Ji rados išmesta į paprastąją
170  5|             kaltas, kad už gamtą, už jį yra dar galingesnių?~   
171  5|             Rapolo vaizdo. Jo nebėr, jį Laumės pagavo ir į savo
172  5|             Vis dėlto argi išbrauksi jį iš gyvenimo rejesto? Kas
173  5|       gyvenimas Severją bailino, juo ji stvėrės to pakumpusio senio
174  5|      plūduriuojančio lentgalio. Argi ji viena nebūtų žuvusi dvare,
175  5|            duonos, be pastogės? Argi ji viena nebūtų mirusi per
176  5|       skrynios nuožmių Dovydų kieme? Ji nebūtų išturėjus nė tų sielos
177  5|             įbailino išgąsdino, taip ji ir paliko lyg šunų apniktas
178  5|      apniktas katinėlis. Iš išgąsčio ji tapo dabartinė dviguba darbininkė,
179  5|             visi visa ko reikalauja. Ji išsikovoja galų gale vietą
180  5|           manė, jog ir dvigubą darbą ji teturi teisės dėti savo
181  5|          vyro titulu. Taigi stojo už jį, aržiai gindama, nepalikdama
182  5|            mažo, nei didelio smūgio. Ji darėsi lygi Dovydienei mokėjimu
183  5|        mokėjimu rietis, nors širdyje ji buvo ramiausis avinėlis.
184  5|             buvo ramiausis avinėlis. Ji dabar kaip šalto vandens
185  5|          vadavo savo vyrelį. Ir būtų jį išvadavusi, kad gyvenimas
186  5|           maža maža gyvybėlė ir visą jį sukomplikavo. Tai buvo anasai
187  5|           Adomukas, su kuriuo matėme jį taip gerai sutariant. Čia
188  5|         galima pripildyti. Vis dėlto ji šaukės, kad mėgintų pripildyti.
189  5|         Benjaminėli! - ūkavo bučiavo jį motutė prausdama, baltais
190  5|         neėmė Adomuko ant rankų, tik jį kalbino, kai pats prisiartino,
191  5|               ypač kad jautė, motina jį nešiojas ir juo vaizduojasi
192  5|              Jokių saldybių. Šnekino jį taip pat, kaip ir kitus,
193  5|   patenkinimu ir pasididžiavimu, kai jį, "vaiką", rimtai šnekino - "
194  5|       šnekaus savo auklio. Ir pamilo jį didesne meile neg pačią
195  5|             vaikeli, nebeskauda, jei ji jau įsirpus, raudona. Ji
196  5|             ji jau įsirpus, raudona. Ji ir taip būtų jau nukritusi
197  5|            būtų jau nukritusi žemėn. Ji skirta sėklai pasėti. Toks
198  5|           Neskauda ir krembliui, kai jį nurauni. Jo amželis trumpas,
199  5|     teberaugė kremblius, tebevaišino jį ir kaimynus, tebebuvo už
200  5|        Dėdienė buvo jam dar geresnė. Jį guldė, klostė neglamonėdama,
201  5|             nesiliovė prikaišiojusi, ji turinti maitinti veltėdžius;
202  5|             buvo ir pati šeimininkė. Ji dabar namie tebuvo iki pietų.
203  5|             gyvai atsakė Adomėlis. - Ji ir pati duotų, kad būtų.~    -
204  5|       Adomukui dėdės, ir jis, paėmęs jį už rankos, veste nusivedė
205  5|              Ag vaiką jis šėrė. Tegu jį papeni, tai nė bulbių nereiks.
206  5|              buteliuko "mieštosios". Ji paprastu savo greitumu lakiojo
207  5|       Dovydienė netikėtai apsikabino jį už kaklo ir ėmė balsu raudoti:~    -
208  5|        sukiotis jo akivaizdoje... Ir ji nervinos, bėgiojo kaip elektrizuojama.
209  5|         raudos žodžius, nejautė, kad ji būtų ir ašaringa, kad būtų
210  5|     Rekomendavo Dovydienė, ragindama jį, kad pabučiuotų kunigui
211  5|               kol kažin kas ištraukė jį iš už mūrelio ir įritino
212  5|      nebeišliejo nė vienos ašarėlės. Ji stingte sustingo. Rodės,
213  5|            daugiau čia nebepasirodė. Ji užsidarė savo klėtelėje
214  5|          įstumto karsto nė nesimatė. Jį be ceremonijų apžergęs sėdėjo
215  5|              Visa to Severja nematė. Ji ėjo stati kaip stulpas.
216  5|      namiškiai ėmė nerimauti, kur gi ji būtų. Bet kai kažkas paskelbė
217  5|             Rapolienės namie. Ir kai ji sugrįžo, ji buvo nebe ta.
218  5|            namie. Ir kai ji sugrįžo, ji buvo nebe ta. Ji nebebuvo
219  5|            sugrįžo, ji buvo nebe ta. Ji nebebuvo sustingus kaip
220  5|              ir greita kaip pirmiau. Ji, niekam nieko nesakydama,
221  5|             nebeskubėdama. Ir matės, ji taip tyčia daro. Ji tebuvo
222  5|           matės, ji taip tyčia daro. Ji tebuvo 40 metų, dar be trupučio
223  5|      neišsemto savo kraičio.~    Tik ji buvo įgudusi savo vieką
224  5|            vieką darbu gaišinti. Juo ji žydėjo sveikata, juo dirbo.
225  5|         Dovydienė ją už vyrą krimto, ji vis buvo pilna gyvybės ir
226  5|       patenkinta ta diena.~    Dabar ji nebeprivargdavo ir vis dėlto
227  6|              ar svavalingai pamėgink jį parminti. Fraternitė aukščiausio
228  6|        vyksta dėdienei Severjai.~    Ji - seniai dėdienė ir vis
229  6|           nebepatenkinta. Tiesa, kad ji šventą dieną palikta namie
230  6|          niekam nė į galvą neparėjo; ji, kaip ir kiti, skuba pluša
231  6|           nebus buvę gera. Vis dėlto ji neskęsta maldingumo nirvanoje,
232  6|        trūksta, ir tuščia, ir šalta. Ji, vos atėjusi, jau laukia
233  6|              nelaboji ją ten nunešė? Ji ir pati nemokėtų pasakyti,
234  6|           pašventoryje bestovint, ir ji, kaip skiedrelė upės vilnyje,
235  6|     prakalbino praeidamas, kitas, ir ji buvo jų.~    Iki šiol dėdienė
236  6|           vyrų esama gerų. Mykoliuko ji nebeskaitė: jis buvo lyg
237  6|          vaikai sapne mato. Iki šiol ji težinojo, kokių bjaurių
238  6|            bjaurių esama moterų. Kai ji riejosi su Dovydiene, ne
239  6|     Dovydienei: jai svietas tebuvo - ji pati ir vyras, dėl kurių
240  6|              žiūrėk, jai pritariama, ji užstojama.~    Ir Geišienei
241  6|              jai pasilaidavo tai, ką ji tampriai užrišusi laikė -
242  6|              visas puses. Pirmiausia ji prapliupo ašaromis, paskui
243  6|              to, kas yra, būtent kad ji, visi žino, kaip dirbanti,
244  6|              milžtis ką ir besakyti. Ji, būdama mergos vietoje,
245  6|       pasidarė neapsakomai šleikštu: ji į gryną ir skaudžią teisybę
246  6|        žinoma, pasiekė Dovydienę, ir ji, nei gyva, nei mirusi, laukė
247  6|             laukė marčios pareinant. Ji netruko, tik parėjusi nė
248  6|          mokėjusi naujųjų šokių, tik ji temokėjo suktinio, o jaunesnieji
249  6|         smilktelėjo, kokiuo sumetimu ji būtų tai padariusi. Juodu
250  6|             numanant, nebe įtariant, ji tai būsianti padariusi.
251  6|     karčemoje, nė kaimo linksmynėje: ji ūmai ir jau galutinai pavirto