Part

  1  2|             nuolat pypkę rūkė. Kur tik jis pasisuko, visur girdėjai:~    -
  2  2|                Jam arti trijų dešimtų. Jis gražiai išaugęs, storas
  3  2|           Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia, visą vežimą
  4  2|              tik kas reikia. Vis dėlto jis nebuvo paniuręs, nuobodžius.
  5  2|       Mykoliukas, o visiems matės, jog jis šneka. Bent nori kažką pasakyti.
  6  2|              lyg tuoj štai pasakys, ką jis gera yra sugalvojęs ar atminęs.
  7  2|                kaimui, kaip ir dvarui, jis buvo tikras Mykoliukas.
  8  2|       išsipravardžiavęs.~    Vis dėlto jis kiksi vienas. Kiksi ir šypsosi,
  9  2|             šypsosi, ir nesuprasi, kuo jis šiandien taip patenkintas,
 10  2|               visai ne šiam pasauliui. Jis jau užmiršęs, kas šiandien
 11  2|              kas šiandien yra buvę, ką jis yra dirbęs, ką, kur ir iš
 12  2|                 matyti, nesirūpina, ką jis ras namie ir ką vėl veiks,
 13  2|             kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu
 14  2|             kitiems neregimu būdu; kam jis pritaria, kas jam atsiliepia.
 15  2|         nelaikė rimtu darbininku, nors jis nuo pat piemens metų dirbo
 16  2|           Geišei, nei broliui Šiukštai jis nesirodė tinkąs rimtam sunkiajam
 17  2|               ir siunčiojo jį ten, kur jis... padirba dvigubai, trigubai.
 18  2|               pakalio ir už nugarėlės. Jis myli savo brolio vaikus,
 19  2|           gorčiais linų pasėlio, iš ko jis gauna keletą auksinų saviems
 20  2|           pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi. Kur liko vietos,
 21  2|           trūsą. Mykoliukui užteko. Ak jis tik - Mykoliukas, ne Mykolas,
 22  2|               tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks
 23  2| nesididžiuodama, nesigirdama.~    Štai jis pagrįžo iš bažnyčios, pavalgė,
 24  2|                paties darbo skripkelę. Jis pats susisuko avinžarnių
 25  2|                negudraus padargo dabar jis moka gauti melodiją, tokią
 26  2|                visai nesumesdamas, kam jis griežia, kas jo muzika gėrisi,
 27  2|               paraistėn. Šiemet tačiau jis tų šventadienių nelyduoja.
 28  2|         šventadienių nelyduoja. Šiemet jis, neva kaip ir pirma, nematydamas
 29  2|              bau kas būtų atspėjęs, ar jis ką mato. Jis ir pats to
 30  2|              atspėjęs, ar jis ką mato. Jis ir pats to nežinojo. Tik
 31  2|           pasekti ir jam pasakyti, nes jis pats to nenumanė, kodėl
 32  2|            jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas,
 33  2|           paraistėn, kur žmonių būrys. Jis čia nebe pirmą kartą, ir
 34  2|             taip ir šiemet. Tik šiemet jis, rodos, bus nė vieno šventadienio
 35  2|     aužbikiečių narys.~    Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir
 36  2|               ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei
 37  2|             darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino.
 38  2|                 paskaitydami, kad taip jis atstos Geišių du darbininku,
 39  2|           šeima, bebuvo likę vienu du: jis, visų vyriausis, ir brolis
 40  2|              Rapolui sunkiai ėjo ūkis. Jis pats matė netesėsiąs, o
 41  2|               tą "kvailę bobą" (kitaip jis moterų nevadino), ims perėti
 42  2|             savo sumanumu nebealkus, o jis, Rapolas, tik dairės, kad
 43  2|                tiek tebuvo naudos, kad jis iš dvaro parnešdavo jam
 44  2|               Ir vis už tai, kad dabar jis buvo sočiai prišeriamas
 45  2|              pragyventi amželį. Moterų jis ne tik nebuvo papiktinęs,
 46  2|                moterų kibino.~    Taip jis ir būtų pabaigęs amželį,
 47  2|            amželį, kad raganos, kurias jis giliai tikėjo, nebūtų jo
 48  2|                kaipgi tai atsitiko? Ar jis žino, kada ir kodėl sveikas
 49  2|             nėmaž neabejojo. Tik vienu jis be galo stebėjosi - kodėl
 50  2|              be galo stebėjosi - kodėl jis visai nenori eit į bet kurį
 51  2|                egzorcizmus paskaitytų. Jis neabejotinai sirgo ir kankinosi,
 52  2|                ligos" pagyti. Kur tau! Jis to savo padėjimo dabar nebūtų
 53  2|           perštėjo. Buvo kiek karščio. Jis visas degė, plastėjo, vis
 54  2|                meilės kankinimąsi, kuo jis taip susirūpinęs, ir pasakojąs,
 55  2|              seną vyrą ir jauną pačią. Jis, trimis dešimtimis metų
 56  2|            tirpo, kas bus tarp jų, kai jis, neilgai betrukęs, nebetesės
 57  2|         tebebus pilna jaunų pajėgų. Ar jis nėra matęs, kas tokioje
 58  2|              susilaukt iš savo draugės jis, nusidėvėjęs vyriškis. Tirpo
 59  2|              Tirpo ir iš baimės, už ką jis kankins jauną moteriškę,
 60  2|             nenyko, tačiau nebekliudė. Jis maldės, laukdamas šventadienio,
 61  2|                      Ak, kaip gardžiai jis būtų iš savęs juokęsis,
 62  2|               kitų. Vaikams šiuo kartu jis neparnešė nieko. Tai ir
 63  2|           šypsodavos. Bene pirmą kartą jis išvydo visą esamąjį ir būsimąjį
 64  2|             gyvenimo pragarą.~    Štai jis baigia tris dešimtis. Kiti
 65  2|       klykiantį džiaugsmą susilaukę. O jis, Mykoliukas? Ko jis prigyveno?
 66  2|       susilaukę. O jis, Mykoliukas? Ko jis prigyveno? Ir tai, kas dabar
 67  2|              teisėmis? Vien tomis, kad jis pirmiau vedė, vaikais apsikrovė?
 68  2|            dėdės" reikalauti. Ligi tik jis pirkion, tuoj jam rankeles
 69  2|                 Kaipgi tai galima? Ne, jis, Mykoliukas, neleis, kad
 70  2|              kur dingo. Ne, tikrai ne! Jis negali suardyti broliui
 71  2|                neturto į tikrąjį badą. Jis turi būti taip, kaip yra,
 72  2|                ištisus dvidešimtį metų jis žiūri į Pukštų Severiutę.
 73  2|             gyvenimas ne gyvenimas, ar jis jos neves, ar ji už kito
 74  2|           pasaulyje brangesnė. Ak, kad jis dabar turėtų tiek, kiek
 75  2|             nebegalima jos beatplėšti. Jis ir ji - tai jau viena; ar
 76  2|              iš verdančio vandens. Ne, jis dabar nebenori mirti, nes
 77  2|              dabar nebenori mirti, nes jis dabar be galo turtingas,
 78  2|              begalinis džiaugsmas, kad jis gyvas, jaunas, Mykoliukas,
 79  2|              parapijoje nerasi... Mums jis kaip ir nesvetimas, tik
 80  2|                 Drauge augom... O koks jis nedrąsus... Mes, mergelės,
 81  2|          žiūrėdavo į savo erdvę. Dabar jis bus radęs naują erdvę, kuriai
 82  2|              buvo tokia muzika, kurios jis negi išreikš menku savo
 83  2|              mergaitę, o vaikino, nors jis sėdėjo čia pat pašonėje,
 84  2|                tapo nebejauku. Kaipgi? Jis, Mykoliukas, bus besėdįs
 85  2|                Jau kelioliktieji metai jis nuolat sukaliojas Geišės
 86  2|             bet kurį neįtikimą. Geišei jis tebebuvo tas pats vergas,
 87  2|           savitumais, kaipo dvariškis, jis galėjo dar pasigirti tuo,
 88  2|      karalaičiu, mylimu ir mylinčiu, - jis lygiai taip pat būtų šokęs,
 89  2|               šok ten". Taigi ir dabar jis visas tiktai klausė, ką
 90  2|                Mykoliuką. Išsišiepė ir jis, tačiau visai ne taip, kaip
 91  2|               kada jį kalbina ponas, o jis nedrįsta ir nebežino, kas
 92  2|           žodžiai, kokią paslaptį žada jis apreikšti kaip tik toje
 93  2|     nepasikliovė užraktu.~    Gelžinis jis buvo ir vadinosi spyna,
 94  2|              šlavė kas šeštadienis, ir jis visados buvo švarus švarus,
 95  2|                kotu, nusistebėjo, kaip jis gražiai, sumaningai ir tvirtai
 96  2|    profesoriaus ir jo tarnaitės, kurią jis dideliu pamėgimu veda ir
 97  2|                buvo nemaža pradžiugęs. Jis jau buvo pradėjęs dairytis
 98  2|             Tik degtinė tėvą atvėsino. Jis ir visai nurimo, kai Daisia
 99  2|                gyvuliais negi dirbsiąs jis, dvariškis. Pasiims, girdi,
100  2|             akimis buvo regimas. Antai jis sėdi įdubusiais skruostais...
101  2|                Geišės paveikslo, kokių jis akių, kokių plaukų, kokių
102  2|       nebegyventi. Kaip tai atsitiktų, jis nenumanė, jautė tačiau,
103  2|                pasiekti patį galą. Jau jis visas ūžė, tratėjo. Vieni
104  2|             Išgirdo tai ir Mykoliukas. Jis vienas nieko nepasakė, savo
105  2|             pavojinga liga. Nebegriežė jis tą šventadienį, nebėjo ten,
106  2|                ar kur girelė ošia. Nei jis pavydėjo, nei kelią užbėgti
107  2|           skaudėję būtų jam širdį, jei jis būtų pamilęs Pats-Pamarnecko
108  2|             žmonelę ir pasipiršęs? Ne, jis ne rungėjas kitų.~    -
109  2|          tebemyli. Tebemyli, nesigink! Jis geras. Jis tau yra atidavęs
110  2|         Tebemyli, nesigink! Jis geras. Jis tau yra atidavęs kažin ką
111  2|             viską jam atstojai, ko tik jis kitur stigo...~    Severja
112  2|        pergyvena jų "dėdė", kokią auką jis daro iš savęs jo gerovei!~   
113  2|          nebežinojai, į kokią čia žemę jis beįkasus, kad ta srovė iš
114  2|        padarytų nors tiek laisvą, kiek jis buvo prieš tai laisvas.
115  2|          srovės troškinamas.~    Mirė, jis tai kuo aiškiausiai jautė.
116  2|           labiau mirė miegodamas. Tada jis visiškai "ėjo iš šio svieto",
117  2|          širdyje.~    Nuostabu, kad ir jis iš pradžių nesivaizdavo
118  2|                visa, kas dabar darėsi. Jis buvo iš tolo nuo visa to
119  2|             pajėga glamonėti.~    Koks jis gražus dabar pusiau apalpęs!
120  2|                skliausčia noselė, koks jis jaunas jaunas, baltas ir,
121  2|               būtų atsidavusi, kad tik jis būtų priėmęs.~    Mykoliukas
122  2|         sublizgėjo pirmykščia svajone, jis vėl tapo ne šios žemės gyventojas,
123  2|        Laimingas, jau ką čia besakyti! Jis dar kartą nukilo į tą sritį,
124  2|            žemybes kažko atsiimti. Ne, jis savo svajonei negalėjo taip
125  2|              Tačiau į Severiutės meilę jis atsiliepė visa savo būtybe.
126  2|              savo būtybe. Nieko panašu jis nebuvo prityręs per visą
127  2|               žemės vargus ir kartybes jis nebenužengs. Jis jaučia
128  2|              kartybes jis nebenužengs. Jis jaučia ir turbūt per visą
129  2|          tvirtėjo plėtės. Ir, ak, kaip jis buvo paskui per visą savo
130  2|       nematydamas, nieko negirdėdamas. Jis vykdė savo pažadą - dar
131  2|                 kiek jam tai kainuoja. Jis grojo Severijai, tai, kuriai
132  2|         pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per visą
133  2|             lidikas rūkė, žaidė kieme. Jis ir vienas palikęs vis griežė
134  3|             save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. Dilgės, va, dabar
135  3|             tearė tas vienas.~    Štai jis pats.~    Saulė, nardžiusi
136  3|                 ne savo tinginiui, kol jis pabaigs tą painią ir sudėtingą
137  3|               rolė maža pamažu keitės. Jis nebe visų ir nebe visur
138  3|               pati dėdės rolė Mykolui; jis - nuliekamas, vos pakenčiamas
139  3|              dar baudžiavos metais. Ir jis dirbo, kaip ir pirma, žodžio
140  3|               ir su žmonėmis. Pats sau jis visai kitaip gyveno ir vėl
141  3|            patapęs, taip pat praturto: jis jau turėjo jei ne savo,
142  3|            buvo vadinamas tarpusienis. Jis susidarydavo dvi klėtis
143  3|             kada dėdė namie nenakvojo; jis per visą vasarą varydavos
144  3|         vilnonis šalikas. Nuo ryšėjimo jis gerokai išsitempė, nebebuvo
145  3|           šokių. Antrą daiktą, šaliką, jis ryšėjo tik šventomis dienomis,
146  3|                apatija ir rezignacija, jis darėsi status, kai stovėjo,
147  3|              visą kūną - sielos žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis
148  3|             mergelė glostė ir bučiavo. Jis, kaip gyvas, tebematė ir
149  3|           trims apylinkės kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą,
150  3|              išpažintį sakydavos, koks jis esąs negeras, nekantrus,
151  3|               svajojo, nes tikro miego jis temiegojo dvejetą valandų,
152  4|          laimės nematė. Vis dėlto koks jis buvo laimingas, palyginti
153  4|           krembliautoja, šokikė, kurią jis ištekino už tijūno Geišės,
154  4|            Tijūno nematyt... Kažin kur jis slapstosi nuo jaunos savo
155  4|             tada nuo vyro! Žinai, koks jis smarkus!.. Ginasi visomis
156  4|               tai ko čia bežiūrėsi, ko jis stinga ar ko per daug yra.
157  4|             Argi žiūrima indelio, begu jis ne pienuitas ar net tašlotas,
158  4|             puodynėse, nes, tiesa, nei jis, anksti išeidamas, nei kiti
159  4|            būdamas vis šypsojos. Dabar jis buvo dar žmoniškesnis neg
160  4|              neg pirma kad buvo. Dabar jis nebesišalino nė darbininkių.
161  4|          lepinti savo žmonos. Ak, kaip jis tai mokėjo daryti! Niekam
162  4|               jautė, jog tai padarius, jis visas, visa savo jaunybe,
163  4|               ir koneveikė Rapolą, kam jis senatvėje tokius niekus
164  4|              medinis. Frontu į šiaurę, jis vis stovėjo ūksmėj ir lyg
165  4|            sparčiai augęs. Nelaimėje - jis sunyko. Šioji Geišių nelaimė,
166  4|             asmens, bet ne dėl to, kad jis - tijūnas ir turi teisės
167  4|             Vis dėlto į tą laiką, kada jis vedė, teko ir visiškai jis
168  4|             jis vedė, teko ir visiškai jis užkišti palėpėn: baudžiauninkai
169  4|            prisigėrė ir Rapolas Geišė. Jis, nors gudrus baudžiauninkas
170  4|              jog žmones "paleidus", ne jis gaus badu stipti, tik tie "
171  4|               tuščia baimė dėl žmonių, jis žmonėms pakiša savo paties
172  4|                ir negalima. Vienu matu jis pasijuto toks senas, toks
173  4|           skruostai jam pabaigė dubti. Jis palinko pečiuose. Kojos
174  4|          Pagaliau Rapolas nebeištvėrė. Jis pirmą kartą sukrutėjo, kai
175  4|               netekti tų trobų, kurias jis tokiu vargu pats susivežė,
176  5|                taip, kaip paties pono, jis ne tijūnas; ne su rimbu
177  5|              iš pradžių jo klausė, nes jis žinojo ir pasakyti mokėjo
178  5|         nepasakomai bjauru ir nuobodu. Jis ilgėjos darbo, jei ne darbo,
179  5|               kokios neramybės, kurios jis tačiau niekam nepasako ar
180  5|               muša, kai graudžia? Muša jis tik kada ne kada, įžiūrėjęs
181  5|               tačiau suprato, koks jau jis buvo daugiakalbis, vis dėlto
182  5|             Galų gale savo marčiai ėmė jis nieko nebeatsakinėt. Juo
183  5|        nebeatsakinėt. Juo ji malė, juo jis tylėjo, ramiai sau pipsėdamas
184  5|              Nenulenkė jos nė tai, kad jis buvo pamilęs jos maželį,
185  5|             dūmų tu jam apsukai galvą. Jis visai apkvailo nuo tavo
186  5|        duonelės ir turtų pelnomės, tik jis vienas nieko? Ir maitink
187  5|            marč! Argi tu nematai, koks jis senas? Liepk man dar daugiau
188  5|          Rapolo rentą esant, iš kurios jis turi teisę pramisti, kad
189  5|               mėgo, kaip ir pirma, kai jis tebebuvo tijūnas. Rapolas
190  5|                jį už viena, būtent kad jis dvaro buityje - išdyko ir
191  5|                vieni dievai težino, ar jis tikrai buvo jau paliegęs,
192  5|             nemalonus Dovydui, dar kai jis tebebuvo Dovydžiukas. Tingėjimas,
193  5|           laisvas, nieko nenusitvėręs. Jis net tą pačią lazdą, kuri
194  5|             mielai kišo Adomėliui, kad jis su ja darbuotųs, ramsčiotųs
195  5|              pačiam sodžiui. Savo namų jis buvo tikras penatas, kaukas,
196  5|              globia ir nuo pikta gina. Jis visa savo širdimi dalyvavo
197  5|            darbas yra pradėtinas, kaip jis vyksta ir kada jis pabaigtinas
198  5|                kaip jis vyksta ir kada jis pabaigtinas negaišuojant.
199  5|              ūkio ir gyvenimo žinovas, jis buvo tikras instruktorius
200  5|              Kiekvieną į darbą einantį jis lydėjo patarimais, net įsakymais
201  5|                vis dėlto gyvuliams bus jis nebe toks, kaip nesulydytas,
202  5| nesutrukdydamas. Konstatuodamas faktą, jis gyrė jį ar peikė, mėgo ar
203  5|                 jog jo liuika prigeso. Jis atmena, nors niekados ten
204  5|               Rapolo Geišės gyvenimas. Jis visados buvo rūpestingo
205  5|            kimšos liuiką. Buvo numanu, jis štai išrūkys ir, nieko nebetrukęs,
206  5|           paimti bet kurį darbo įrankį jis taip pat negalėjo, kaip
207  5|              raganiaus pavergiamas. Ne jis kaltas, kad toks tapo, tik
208  5|           laikęs ją toje savo įtakoje, jis - galingas gamtos epizodas.
209  5|                buitį, dvaro buitį, kur jis vėl buvo galingas, didžius
210  5|            tikslams. Rapolo nebėr, bet jis - buvo!~    Rapolas - nebevykėlis;
211  5|            Geišė buvo gamtos žibintas. Jis atidavė gamtai visa, kas
212  5|        Adomukui nuolat įkalbinėjo, kad jis jau esąs didelis, neprivaląs
213  5|            Adomukui tai lyg ir patiko. Jis nurimo apsvaigęs. Tik štai
214  5|       pastebėjusios ir aptarusios, jog jis juoba mėgstąs "razbaininkauti":
215  5|                nedraudė, nebijojo, kad jis nenukristų, neužsimuštų
216  5|              luobos jam įplėšei! Dabar jis karščiuos ir, visus kitus
217  5|              dėdė negi meluos, ir žino jis labai daug. Tai dabar net
218  5|         įsivaizdinus tą operaciją. Jau jis savo širdelėje ėmės niekados
219  5|       savaitėmis skaitomas. Nenurausi, jis ir pats tuojau suglebs ir
220  5|         seneliui ašaros. Giliai giliai jis atsiduso, palingavo galva
221  5|           pavargusiu, užėjo į klojimą. Jis stovėjo pačiame gale kluono,
222  5|            Pasikurkim, - pritarė dėdė. Jis nieko nemokėjo atsakyti
223  5|                Dėdei pagailo vaiko, ir jis atrėžė:~    - Sviesto būtų,
224  5|             Pagailo Adomukui dėdės, ir jis, paėmęs jį už rankos, veste
225  5|           aikštėn, tai išėjo. Ag vaiką jis šėrė. Tegu jį papeni, tai
226  5|           bulbių nereiks. Vis dėlto ir jis pasmalo, niekuo daugiau
227  5|              likus sviesto nuo svečio, jis jau tepdavos sau duoną net
228  5|                susirado. Šokta kunigo. Jis atvažiavo pačiu laiku: suteikė
229  5|             kaip elektrizuojama. Ir ko jis čia besėdi, kad nieko nekanda?
230  5|                kartais kad daro... Bet jis vis sėdi kaip nustėręs ir
231  5|            taip ūmai sujudo kunigo, ko jis čia atvažiavo, kam motutė,
232  5|            kreivumas jam atsitaisė, ir jis, išeidamas pro duris, paglostė
233  5|                   Nebėra jo, Adomuk... Jis tau vienam teliepė pasakyti
234  5|               miegu, silpnumo nuimtas. Jis nebejuto ar nebereagavo,
235  6|        nepasilgsta.~    Užtat įspūdžių jis tikrai pasilgsta. Padirbės
236  6|            šiame ergelyje nedalyvauja. Jis neturi artimų, su kuriais
237  6|            sielvartais galėtų dalytis. Jis jau beveik iš eilės išėjęs.
238  6|              lyg laimingoje nirvanoje. Jis nebejaučia pats savęs skyrium.
239  6|         nebejaučia pats savęs skyrium. Jis besudaro vieną krislą, vieną
240  6|              drugelį medžio žievė, kur jis nuo priešų slepias. Vikšrelio
241  6|               Mykoliuko ji nebeskaitė: jis buvo lyg tas angelas, kurį
242  6|            aitvarui įsigyvenus; žinai, jis dažniau išnešioja, kaip
243  6|                pinigo, ką ir besakyti: jis ne kelyje rastas. Ir ėmė