Part

  1  2|      Pats-Pamarnecko dvarų. Vis dėlto jo laukų dirbtų suvarydavo
  2  2|       nuobodžius. Viską taisė mėlynos jo akys, tokios ramios ir lipšnios,
  3  2|              vienas jas negalima buvo jo kitaip šaukti kaip malonėjamu
  4  2|               dėjosi. Patekęs į būrį, jo nepadidino, išsiskyręs iš
  5  2|               atsilikęs nuo kitų. Gal jo kaimas nekentė? Kur tau!
  6  2|          pakišo pagraužti. Ne, niekas jo nepamalonino nei šiandien,
  7  2|       šiandien, nei bet kada per visą jo amžių, niekas jo darbštumo
  8  2|             per visą jo amžių, niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė
  9  2|   artimiausieji kaimynai neprakalbino jo:~    - O tu gi, Mykoliuk...~   
 10  2|             nebuvo reikalingas. O kad jo žmonės buvo reikalingi,
 11  2|             Saveikių dvare, ir visoje jo seniūnijoj, ir namie, ir
 12  2|         visame Aužbikų kaime nevadino jo Mykolu, tik Mykoliuku, ir
 13  2|            dvigubai, trigubai. Niekas jo nemuša, niekas nestumdo.
 14  2|      plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton deda šaukštą: vadinasi,
 15  2|              Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo
 16  2|            nepasiduodamas, kad tai iš jo vidaus aišytų, pats, balsų
 17  2|               ne tą erdvę, kuri prieš jo akis, tik į tą, kuri jame
 18  2|    nesumesdamas, kam jis griežia, kas jo muzika gėrisi, kas naudojasi,
 19  2|             kas klauso, kas šoka, kam jo muzika labai tai. Lygiai
 20  2|       pradėjimu nesiliaudamas čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia
 21  2|              muzikos, kaip neįvertino jo darbo, nė meilės, - kaip
 22  2|        gyventi verguvės laiku. Nebūtų jo buvę Aužbikuose, žmonės
 23  2|               nežinojo. Tik tuo laiku jo muzika imdavo skardžiau
 24  2|              jų pajėgos ėmė darbuotis jo viduje, šildė jį vidaus
 25  2|               pats to nenumanė, kodėl jo griežtuvėlis tyliau griežia,
 26  2|             geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą. Rodės, tokia
 27  2|               ir džiaugės, radęs, kas jo klauso.~    Geišių sodžius
 28  2|               pabūgnijo į stalą. Tarp jo ir broliuko toks buvo skirtumas,
 29  2|              ir tai retai. Dovydui iš jo tiek tebuvo naudos, kad
 30  2|       atsidėjimu, kokio sunku buvo iš jo laukti: nematytu teisingumu
 31  2|               rūpesčiais, kad visi iš jo nuovados būtų laiku atėję
 32  2|              tai bent rūpinosi niekuo jo ir neapsunkinti.~    Tipingas
 33  2|             jis giliai tikėjo, nebūtų jo padariusios; reiškia, sužavėjusios
 34  2|               Seniau ir užeidavo. Tai jo buvo nuovada. Čia nieko
 35  2|                negirdomis praleisdami jo kvailiavimus, matydami krikštolinę
 36  2|               ir įspės kitą, slaptąją jo intenciją, pažiūrės į jį,
 37  2|              jau visas pasaulis žinąs jo meilės kankinimąsi, kuo
 38  2|        nebetesės eiti vyro pareigų, o jo moteris tebebus pilna jaunų
 39  2|               draugų ir bičiulių". Ne jo, jo žmonos. Tai dar nieko.
 40  2|           draugų ir bičiulių". Ne jo, jo žmonos. Tai dar nieko. Rapolas
 41  2|              negalimas, Pukštaičia už jo netekės; nei kas dora būtų,
 42  2|               labiau įdubo, reikšdami jo senatvę. Ir tik žindo žindo
 43  2|                Tačiau nematė, ir visi jo gudrūs sumetimai šiam kartui
 44  2|             gražiai girdėjęs. O dabar jo visai nebegirdi. Sustojo,
 45  2|      Mykoliukas nebegriežė, nes šalia jo sėdėjo Severja, ir abudu
 46  2|             neįtarė. Per gerai žinojo jo namų dalykus ir jau įsigalėjusią "
 47  2|      prigyveno? Ir tai, kas dabar ant jo, skalbiniai, "dveji", ir
 48  2|       skrynelę pasidėti ar išsinešti. Jo paties tėra nebent savasis
 49  2|            dabar jam nebepadėti: visi jo mažiukai išeis elgetomis -
 50  2|            kodėl ji taip prikepė prie jo, jog skauda, net tik pagalvojus
 51  2|         būrelis sodžiaus mažiukų prie jo prikibdavo. Paskui drauge
 52  2|               palengva prašliaužė pro jo atminties akis. Ir širdį
 53  2|          šiaudus, išsigandęs, kad kas jo nepamatytų verkiant ir neimtų
 54  2|             artima, kokią didelę dalį jo būtybės sudaro, kokia didelė
 55  2|              didelė spraga pasidarytų jo gyvenime, jei jos netektų.
 56  2|             kodėl rodės nebe jos, tik jo, tikrojo visa to savininko.
 57  2|               visa to savininko. Tiek jo, jog bet kieno pasikėsinimas
 58  2|           Mykoliukui taip suaugusi su jo būtybe, jog nė tai vienai
 59  2|             ji veikiausiai pasibaigtų jo, Mykoliuko, mirtimi...~   
 60  2|               Aužbikų Pukštaičia, tik jo, artisto, antrininkė, kuri
 61  2|              kažin kaip savo viduriu. Jo krūtinę, gerklę kažin kas
 62  2|                Kam begrieš, kad dabar jo krūtinėje, visame jame buvo
 63  2|          nedorėlis žmogus tuoj siekia jo - nusiraškyti ir pavarčius
 64  2|              jų prisidėti, kad nebuvo jo eilės vyreniųjų. Lengva
 65  2|            kai skubinamės pasveikinti jo ponią ar poną. Ir šiaip
 66  2|              Pasergėjo ir pagreitintą jo žingsnį, ne tokį šabasinį
 67  2|            tijūnu. Jau keliolika metų jo ausyse skamba vis tie patys
 68  2| Pats-Pamarnecko akis, tiesa, niekados jo nepalietęs, tačiau visados
 69  2|            visi baudžiauninkai tikrai jo bijo, vadinasi - klauso,
 70  2|             nesipriešina, tuojau daro jo valią. Vadinasi, dvaras
 71  2|              dieną, toli nuo dvaro ir jo darbų, kur jį dengia ištisa
 72  2|               atsakė Severja ir siekė jo rankos pabučiuoti.~    Geišė
 73  2|               kad sėdėdama nepasiektų jo lūpomis, ir ėmė svavalingai
 74  2|                daisia, jau dėdė. O tu jo turbūt nė karto dar nesi
 75  2|          slėnio, kur žėlė miškas. Per jo viršūnes buvo matyt antras
 76  2|              buvo šuto, drėgnumo. Nuo jo langai vasarą buvo visi
 77  2|               ir bruknių kvapelį, jei jo neviršijo mėtų, ramunėlių,
 78  2|             veizėjo į vyriškį ir, lyg jo nepažindama, spiegė kaip
 79  2|               mylavimus, saldžiausius jo žodelius. Plačiai išplėstos
 80  2|           tarp mokyto profesoriaus ir jo tarnaitės, kurią jis dideliu
 81  2|           aiškiai nusistačiusią prieš jo idealus, prieš visą jo tėvynę?
 82  2|          prieš jo idealus, prieš visą jo tėvynę? Ir ar tik ne chimera
 83  2|             pajėga, pasinaudojusi tik jo rankom jai spaudžioti ir
 84  2|            Eina Geišė per gatvę, o po jo kojų žemė linksta. Akys
 85  2|                nesipriešina, tik ir į jo pusę nė nedirsteli. Jos
 86  2|        užbėgti norėjo, nes jautė - ne jo pajėgoms išvaduoti Severiutė
 87  2|             vienų tik lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, sielos
 88  2|            kaip gumbas;pasidaro dalis jo sielos, padaro jį kitokį,
 89  2|          kokią auką jis daro iš savęs jo gerovei!~    Gandas, jog
 90  2|             beįkasus, kad ta srovė iš jo išeitų ir vėl padarytų nors
 91  2|               kur tuščia tuščia, kaip jo širdyje.~    Nuostabu, kad
 92  2|          pašnibždėjo, pasilenkus prie jo ausies, neg pasakė.~   
 93  2|          pajuto Severiutės lūpas arti jo ausies, neg išgirdo žodžius,
 94  2|                dabar tik pamatė, koks jo veidelis per šias savaites
 95  2|              kančios pusiau pravirose jo lūpose.~    Ir ėmė jį kaip
 96  2|            būtų jį bučiavęs. Sklaistė jo plaukelius, maukė juos aukštyn
 97  2|           neatsakydavo į karščiausius jo malonėjimus. Visa, kas buvo
 98  2|             pati senovinė šypsena ant jo lūpų, akys sublizgėjo pirmykščia
 99  2|                kuriuo ji glaudės prie jo skruosto. Jautė ir nebeužmirš
100  2|          arkangelas. Iš viso liesučio jo veido tryško įkvėpimas,
101  2|            grūstuvės užsiglaudęs, kad jo šokikai ir svečiai nestumdytų,
102  3|            neūkanotas. Tai tik rūkas. Jo dabar vis dažniau randasi,
103  3|         vienas, vis tas pats intapas. Jo niekaip nagalėjai nepamatyti,
104  3|               Mykolo amatą, žinojo ir jo rėkavimus ir plūdimus, kuriais
105  3|               Bet kiek reiškia vienas jo "piktumas", kuriuo tai pasakoma!~   
106  3|               nes gyvenimas nevienišo jo nepadarė. Gyvenimas tik
107  3|           krito vienas, kurs ir virto jo specialybe - orė.~    Baudžiavų
108  3|                   Taip mokėjo Mykolui jo augintiniai brolvaikiai,
109  3|            giliai jautė. Tik jau toks jo buvo būdas: neprieštarauti,
110  3|              gyvybe.~    Niekas dabar jo nesuprato ir nebemėgino
111  3|        suprasti taip, kaip pirmykščią jo sielą buvo savo meilės instinktu
112  3|          šventenybės: iš vienos pusės jo paties jaunų dienų darbo
113  3|       Dzidorius Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija,
114  3|               Dievui už tą neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę,
115  3|        bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs, jaunas būdamas,
116  3|         niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas
117  3|          palytėdamas. Jautė, kaip tai jo draugams patinka ir ramina.
118  4|          nebematė jos: tai nebebuvo - jo Severiutė, tik visai svetima
119  4|         baisiai nelaiminga, ir vis be jo. Mykoliukui rodės belikusi
120  4|            yra gatvių, kuriomis visas jo aprūpinimas vaikščioja,
121  4|              gana buvo visiems. O kad jo nerasdavo namie, pirkioje,
122  4|        kaimynėle. Rapolo nėra. Žinai, jo visur pilna, tik ne pirkioj.
123  4|            viešnią, ryžtas įsikabinti jo ir antra ranka.~    Su viena
124  4|       prisitraukdamas prisėdusią prie jo žmonelę, kuri jį maitina
125  4|               tašlotas, kai norima iš jo atsigert? Aja! Bene numirsi...~   
126  4|               jį, "kvailą girckų", ir jo "vištą" žmoną.~    - Būta
127  4|              būtų jį užmiršusi, visai jo nebebūtų buvę. Ag ir buvo
128  4|          nusigando brolio vestuvių ir jo buities netikrumo: išvarys
129  4|                jei ne namo, kur ir be jo pilna gūžta. Tą Dovydų baimę
130  4|         Giliai giliai sruveno upelis. Jo slaptinga tėkme galėjai
131  4|          darbininkai, tai daugiau dėl jo paties asmens, bet ne dėl
132  4|               bizūną pavartoti. Geišė jo ir nevartojo. Vis dėlto
133  4|         laisvės žmonėms laukė, tačiau jo paties padėtis, tos baudžiavos
134  4|             pavėlavę darbininkai nebe jo istorijų ir pasakų klausė,
135  5|          Rapolas, Dėdė karšinčius, ir jo "sūnus", atsieit brolio
136  5|           patyrė Velykių buvus: iš po jo priegalvėlio keliantis išriedėjo
137  5|             matydamas, dėdė nubraukia jo saujelę žemiau.~    - Matai,
138  5|           pasverda ir, kad dėdė nebūt jo už apykaklės nutvėręs, būt
139  5|           Daisia nemokėjo tylėti, ogi jo maža kas vyresniųjų benorėjo
140  5|          daiktus. Namiegai iš pradžių jo klausė, nes jis žinojo ir
141  5|              užsitrenkti. Buvo numanu jo sieloje esant kažin kokios
142  5|            Dovydienė tačiau nesiliovė jo krimtusi diena dienon štai
143  5|         kraičiai mergiotėms sukrauti? Jo rankomis, ne tavo, ir kaip
144  5|                  Ajau, reikia čia man jo! Ar aš neparsinešiu vandens?
145  5|             Rapolui ir nervinosi, kad jo žmona vis tai nudeda į šalį.~    - "
146  5|              nepažemino. Ir tie patys jo kalbos šiurkštumai buvo
147  5|             buvo atsirūgęs pirmykštis jo tingėjimas, kurs taip buvo
148  5|              abiejų galų, jog niekaip jo atgal nebeatstatysi, idant
149  5|       griežtais reikalavimais. Paskui jo laukė sugrįžtant ir patikrinėjo,
150  5|          ragina kibti, nestovėti. Čia jo žmona švaistos, jog net
151  5|               jį ir tereagavo,veiksmu jo nė per nago juodymą nepastūmėdamas
152  5|        padarysi? Tokia Dievo valia ir jo aplaidžia.~    Sodžiaus
153  5|              už savo namų dalykus. Be jo neapsieidavo nei žąsų perinimas,
154  5|         Rapolas, net užmiršdamas, jog jo liuika prigeso. Jis atmena,
155  5|        paklausta nebūtų ieškojusi nei jo tautinio tingėjimo bei nerangumo,
156  5|                Nebuvo galybės, lygios jo galybei. Ir nusinešė ją
157  5|             koks inžinierius, ir visi jo klausė.~    Galingas buvo
158  5|              galingojo Rapolo vaizdo. Jo nebėr, jį Laumės pagavo
159  5|             jam patarnavo vaikiškuose jo reikaluose.~    - Tu, Adomai,
160  5|        Dovydienė, ūmai pagriebdama iš jo vaiką. Vaikas rėkė, protestavo,
161  5|           panašiai. Visa to dėdė, kai jo globoje likdavo Adomukas,
162  5|               tinkamiau įsikišdamas į jo kalbą, vis labiau tuo įtikdamas
163  5|              niekas nebesikalbėjo, nė jo beklausė. Nebebuvo ko kalbėti
164  5|             ir šitas uoselis, ir kiti jo broliai medeliai mudviejų
165  5|            krembliui, kai jį nurauni. Jo amželis trumpas, valandomis,
166  5|            atminimuose tų laikų, kada jo "Severiotė" teberaugė kremblius,
167  5|             išsinešta. Bent paieškoję jo nerado. Dėdė pagalvojęs
168  5|         Saveikių dvaro tijūnas, mirė. Jo pavalgyta žiurkžolių, sutaisytų
169  5|              buvo Dovydienei sukiotis jo akivaizdoje... Ir ji nervinos,
170  5|         Adomuk, dėdės gaili... Nebėra jo, Adomuk... Jis tau vienam
171  5|           nabašninko; nematė, nė kaip jo dėdę rytą anksti išlydėjo
172  5|          Dėdės karšinčiaus vardo. Lyg jo nė būti nebūtų buvę.~   
173  6|              lyg ir neatsimainęs, lyg jo eilės, prieš kelias dešimtis
174  6|          Dešinėje - juodas baras, lyg jo paties tik ką suartas pūdymas;
175  6|             vis dėlto savo dukters už jo neleidžia, sako priežodis.