Part

  1  2|  didžiausias Pats-Pamarnecko dvarų. Vis dėlto jo laukų dirbtų suvarydavo
  2  2|             kalbėjo tik kas reikia. Vis dėlto jis nebuvo paniuręs,
  3  2|           ir išsipravardžiavęs.~    Vis dėlto jis kiksi vienas.
  4  2|      išgirsti, kad prisipažintumei. Vis dėlto tai malonu. Prašnekinama
  5  2|            nemuša, niekas nestumdo. Vis dėlto lygiai dvare, lygiai
  6  2|     Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: "Kai
  7  2|             Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: "Kai
  8  2|           viena tyla, tik sukiojasi vis tų pat balsų srityje, lyg
  9  2|             nė vienas, - Mykoliukui vis tasia, čirškia ir čirškia: "
 10  2|            juo atsekusių kaimiečių, vis dažniau ją glosto savo akim.
 11  2| nebeatitraukia akių. Žiūri ir žiūri vis į tą pačią vietą, tik vargu
 12  2|              atokiai nuo Mykoliuko, vis dažniau atsitikdavo praeiti
 13  2|       praeinant, tai bent grįžtant, vis atsitikdavo ir dirstelėt
 14  2|             dviem dalykais. Ji ėjo, vis akis nuleidus, lyg ieškodama
 15  2|         darbininku, berną ir mergą. Vis tiek Geišių baigia nykti
 16  2|           vienam gyventi ir vargti. Vis dėlto Rapolas tą pačią dieną
 17  2|            badu, kaip sau lėmė, net vis po truputį gerėjo, sulig
 18  2|     ištikimybe Pats-Pamarneckui. Ir vis už tai, kad dabar jis buvo
 19  2|          pliaukšėjo, nors šiaip jau vis tasia jam buvo, kiek lažininkai
 20  2|      kokiems vekseliams pasirašyti, vis dėlto tėvai neleido jos
 21  2|           Jis visas degė, plastėjo, vis tą pačią mintį mąstydamas,
 22  2|     nebematė, net tikrųjų šelmybių. Vis galvojo galvojo tą vieną
 23  2|        tirpo prieš savo "kvailius". Vis jam rodės, ims ir įspės
 24  2|           būtų, kad ir ištekėtų. Ir vis dėlto jos geidė, kaip alkanas
 25  2|             vieno nebuvo praleidęs. Vis dėlto nė per nago juodymę
 26  2|              pagyrimo priedų, kurie vis dėlto nė iš tolo neatvaizdino
 27  2|              namie ir dabar eidama, vis mąstė apie Mykoliuką.~    -
 28  2|          šiandien slopu, drabnu, ir vis dėlto kaip miela malonu
 29  2|           nuo savo žolių šluotelės, vis dėlto ėmė smarkiau alsuoti.~    -
 30  2|     keliolika metų jo ausyse skamba vis tie patys dėdės Geišės raginimai: "
 31  2|      sukaliojas Geišės akivaizdoje. Vis dėlto ir šiandie, kaip ir
 32  2|            vaistas - ištekėti. Tada vis vienoda esti iki pat 45
 33  2|          visos dvasios pakirdusios. Vis dėlto, jei būtų geros lažybos,
 34  2|             ėmė suktis. Tik Severja vis tebesėdėjo vietoje, negalėdama
 35  2|             buvo ir vadinosi spyna, vis dėlto buvo tai tik paprasti
 36  2|          pelėsių, nei moterų kvapu. Vis dėlto čia buvo kažin kokio
 37  2|             suskubti pakrembliauti. Vis tai, - kaip paprasta. Nepaprasta
 38  2|            savęs, šiandie rodės jai vis netinkama, vis reikėjo ko
 39  2|            rodės jai vis netinkama, vis reikėjo ko kita griebtis
 40  2|         reikėjo ko kita griebtis ir vis gaišti. Pagaliau pusėje
 41  2|         kankino krembliautoją, o ta vis nei žodelio, nei pritarimo,
 42  2|            greičiau neg iš namų, ir vis dar puse savo sąmonės tegalvojo:~    -
 43  2|           ėmė mausti ją, taip maudė vis labiau, kad pradėjo lūpos
 44  2|        briauną ir žiobčiojo kalbėjo vis tą vieną:~    - Dievuliau...
 45  2|           paveikslai ir vaizdai, ir vis dėlto nenupiešė jai to tikrojo
 46  2|           padėti, dirbo sušilusi ir vis labiau ėmė atsigosti. Kai
 47  2|        kalbėt jai sąžinės balsas. - Vis dėlto tu jį išdavei, nes
 48  2|            atėjo piršliai (jam buvo vis tasia, kas) neužmušė Mykoliuko,
 49  2|          viską! Aš tau per vestuves vis dėlto pagrosiu... Paskutinį
 50  2|        kieme. Jis ir vienas palikęs vis griežė nepaliaudamas. Prašė
 51  3|                  Tik ir tų paukščių vis mažiau. Jie - šelmiai. Jiems
 52  3|             Tai tik rūkas. Jo dabar vis dažniau randasi, naktimis
 53  3|      saulutės. Dengtis dengias, tik vis dar nenoromis, nes saulė
 54  3|           pradėjo atsirasti vienas, vis tas pats intapas. Jo niekaip
 55  3|            parodysiu! - aiškina tau vis dar už kalno tebesąs rūstybės
 56  3|          Dzidorium, šventojo vardu. Vis dėlto širdingai būtų pasijuokę,
 57  3|           namuose, priaugant vaikų, vis daugiau radosi pastumdėlių,
 58  3|            užtarinėjo ir vadavo. Ir vis dėlto nepelnė jų širdies.
 59  3|           ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis;
 60  3|         juostą, ne rišamąjį šaliką, vis dėlto raudonos, geltonos
 61  3|          sapnavo ir užmigęs svajojo vis kažin ką gera ir laiminga,
 62  3|             nė palaidu nebesiskyrė, vis jungu ėjo, kad ir žolėje,
 63  4|           Mykoliukas laimės nematė. Vis dėlto koks jis buvo laimingas,
 64  4|          čia baisiai nelaiminga, ir vis be jo. Mykoliukui rodės
 65  4|             pastatytas prievaizdas. Vis dėto buvo nedrąsūs su kitais,
 66  4|              pamažu slenkas, rankom vis dar tebesudėtom ant krūtinės,
 67  4|            rūgštelė nepagedusi.~    Vis dėlto viešniai rodos jokį
 68  4|          būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.~    -
 69  4|             stuomens ir iš liemens, vis dėlto dideliais veido trūkumais,
 70  4|         pareidavo, ir lauke būdamas vis šypsojos. Dabar jis buvo
 71  4|       pasigirt savo žmona. Senas ir vis dėlto nenuvokė, jog girti
 72  4|           šešėlio - nuobodumo, kurs vis labiau buvo beapimąs ją.
 73  4|          Gera gera apdūkusia galva; vis dėlto esti gi ir pagirių
 74  4|              Tada jai buvo besirodą vis dėlto geriau buvę Aužbikuose.~    -
 75  4|            jai rodės. Taip rodės ir vis dėlto - neramino. Mykoliuką
 76  4|    atsidūręs kur kitame krašte. Jie vis niekus įkalbinėja, ne aukštyn
 77  4|            Gražus buvo tas šlaitas. Vis dėlto labiau Severjai patiko
 78  4|     trobesiai, ir tvarkoje laikomi, vis dėlto nejaukūs savo didumu.~   
 79  4|       medinis. Frontu į šiaurę, jis vis stovėjo ūksmėj ir lyg šalčiu
 80  4|             Buvo šiaip jau gražu ir vis dėlto nyku ir svetima. Nebuvo
 81  4|              Geišė jo ir nevartojo. Vis dėlto į tą laiką, kada jis
 82  4|             ėmė grįžti Rapolas namo vis labiau paniuręs, vis labiau
 83  4|           namo vis labiau paniuręs, vis labiau susimąstęs, nepatenkintas.
 84  4|        Dabar, kur buvę, kur nebuvę, vis sėsdavo prie lopšelio, žiūrėdavo
 85  4|            musią kandęs pareit.~    Vis dėlto šmėkla atėjo. Laisvė
 86  4|            bent dvejus metus. Geišė vis dar šiaip taip stumdėsi
 87  4|             Tik atmink, kad valakas vis dėlto yra mudviejų, ir aš
 88  4|       klėtelę, dar neleido į trobą. Vis dėlto įėjus į pirkią, neleido
 89  5|             bene ketvirti metai, ir vis dar bekelnis! Ne, reikia
 90  5|          nieko daugiau nedirbo, tik vis šnekėjo. Pagaliau ėmė jam
 91  5|          jau jis buvo daugiakalbis, vis dėlto Dovydienė užlieja
 92  5|    nepamilsta tikrojo savo vaiko... Vis užtat pyko, kam Rapolas
 93  5|         replikuodavo. Atsakinėjo ir vis labiau siuto, numanydama
 94  5|           amžių prasėdėsi suole? Ir vis su ta prakeikta pasmirdėle
 95  5|          pat riejo, kaip ir Rapolą, vis dėlto neapsakomai mylėjo
 96  5|         Dovydienė, gulėdama lovoje, vis ieškojo darbų Rapolui ir
 97  5|             nervinosi, kad jo žmona vis tai nudeda į šalį.~    - "
 98  5|        padėjėjų. Tai kam gi čia man vis perši Rapolą padėjėju? Ar
 99  5|              padedi lydytosios, tai vis pirma siekia grietinės.
100  5|           ir tas vienas buvęs mirė: vis mažiau burnų, mažiau klyksmo
101  5|           klyksmo ir paskui dalybų. Vis dėlto neiškenčia, kartkarčiais
102  5|      Dovydienę.~    - Ką čia tu man vis prikaišioji tą vieną teturėtą
103  5|            tai nė pats nebegalvojo. Vis dėlto abudu tikru broliu
104  5|         pateisinti savo neveiklumą, vis dėlto ore kybojo grasa,
105  5|             ramsčiotųs ar jotų.~    Vis dėlto buvusis tijūnas, dvariškis
106  5|       paleidimu.~    Rapolui nebuvo vis tasia, ar blogai, ar gerai
107  5|            sulis! Pūdyti nesupūdys, vis dėlto gyvuliams bus jis
108  5|             ir meta bent į kupetas: vis ne tiek perlis kupečiavietes,
109  5|              kaip neteisingai vieni vis laimi, kiti pralaimi, destis
110  5|           pralaimi, destis vieniems vis kliūva pjauti, kur storiau
111  5|            kai kitiems tenka pjauti vis, kur ploniau prižėlę, ir
112  5|            Kichotas - liūdno veido. Vis ruošės kažin ką veikti.
113  5|           santykiai su adresatu. Ir vis dėlto nerašau. Ir nebeparašysiu.
114  5|         greituolė, dviguba veikėja. Vis dėlto jiedu abudu lygiai
115  5|            ir tapo nebereikalingas. Vis dėlto argi išbrauksi jį
116  5|           vargu bebūtų jie apsiėję. Vis dėlto suterorizuota jos
117  5|             kad gyvenimas būtų ėjęs vis ta pačia vaga, kaip iki
118  5|           bebuvo galima pripildyti. Vis dėlto ji šaukės, kad mėgintų
119  5|            o dėdės galioje - nieko, vis dėlto vaikas lipte lipo
120  5|       vaikas lipte lipo prie dėdės, vis labiau traukdamos nuo motinos
121  5|           tebekabaldžioja pirkioje, vis dėlto pabūgo, kad vėl taip
122  5|         nepamėgdžiodamas vaikiškai, vis dėlto meiliu ir lipšniu
123  5|          jam. Tai tik plėtė akeles. Vis dėlto klausė atsidėjęs,
124  5|             dėlto klausė atsidėjęs, vis tinkamiau įsikišdamas į
125  5|             įsikišdamas į jo kalbą, vis labiau tuo įtikdamas savo
126  5|        turinti maitinti veltėdžius; vis nebuvo dovanojusi tiems,
127  5|         kurie padidino jos šeimyną. Vis dėlto matė, per šį dešimtmetį
128  5|        kūlėjai, kad jiem šviestų ir vis dėlto šiaudų nepadegtų.
129  5|         verta grivinos, ne daugiau. Vis dėlto Dovydienė siuste pasiuto,
130  5|             vagystė", ypač sviesto, vis dėlto atminė, jog jų dviejų,
131  5|              tai nė bulbių nereiks. Vis dėlto ir jis pasmalo, niekuo
132  5|         kartais kad daro... Bet jis vis sėdi kaip nustėręs ir tebemato,
133  5|        reiškia - nebėra tavo dėdės, vis dėlto verkė tiekuo ašarų,
134  5|          Net dengės iš buvusiojo ir vis dar neišsemto savo kraičio.~   
135  5|     Dovydienė ją už vyrą krimto, ji vis buvo pilna gyvybės ir gulti
136  5|         Dabar ji nebeprivargdavo ir vis dėlto į lovą ėjo pikta,
137  6|         ergeliuojasi zuja užeigose, vis naujų pažįstamų ir giminių
138  6|    nesimainančių tautos savumų.~    Vis dėlto ir dėdė Mykolas geria
139  6|            įėjus į miesčiuką. O per vis geriausia didelėje medinėje
140  6|              Ji - seniai dėdienė ir vis dar nėra susidėjusi su tuo
141  6|          gera, kur nebus buvę gera. Vis dėlto ji neskęsta maldingumo
142  6|      užmiršdami kepurėmis užsidėti. Vis dar be nuovokos nuėję lig
143  6|      Lietuviai karčemininką mėgsta, vis dėlto savo dukters už jo
144  6|           kaip pas dėdę viešnagėje. Vis dėlto visi artimieji didžiajam
145  6|    išsibarti, savo širdyje pyko, ir vis dėlto gėda užsmaugė jiems
146  6|             ir pjovė nesigailėdamu, vis dėlto negalėjo jos negerbti