Part

  1  2|    Mykoliukas - jau visas Mykolas. Jam arti trijų dešimtų. Jis
  2  2|      aiškiai matei, ir nebuvo noro jam padėti. Kam, kad jam taip
  3  2|          noro jam padėti. Kam, kad jam taip gera? Nei Mykoliukas
  4  2|     šiandien taip patenkintas, kas jam, ypač šiandien, taip patiko,
  5  2|        davinėjęs, kelis kartus yra jam surikęs tijūnas: "Mykoliuk,
  6  2|        būdu; kam jis pritaria, kas jam atsiliepia. Viena tebuvo
  7  2|           niekuo nesisielojo. Tėvų jam senai nebėra. Ūkį laiko
  8  2|     pirkioje, tuoj brolienė užkorė jam ant rankų vaiką ar pristatė
  9  2|         niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo
 10  2|         neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša. Bene nuopelno - "
 11  2|          kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio,
 12  2|    brolienė kas šeštadienis padeda jam, jei turi prasiskalbus,
 13  2|          savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos
 14  2|       vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo
 15  2|            tokią pat negudrią, bet jam pakankamą.~    "Kai noriu,
 16  2|          paantvalnyje patogiausioj jam sėdynėj, ant ežios, kelius
 17  2|        akordas, negi vienaip ir tu jam įtarsi. Negi kas šventadienis
 18  2| nebevienodą. Nebuvo kam pasekti ir jam pasakyti, nes jis pats to
 19  2| Dovydžiukas prapliupo verkti: taip jam pabaiso vienam gyventi ir
 20  2|            jis iš dvaro parnešdavo jam kokių senų, dar stiprių
 21  2|           naujomis. Ir taip sudarė jam geidžiamuosius šikšninius
 22  2|           nors šiaip jau vis tasia jam buvo, kiek lažininkai pripelnys,
 23  2|         atsiusti žildamas. Įstrigo jam "kvailė boba" - Severja
 24  2|         visai ne iš to būrio, kurs jam tiek metų prieš akis šmišinėjo
 25  2|         atburtų, ar į kleboną, kad jam egzorcizmus paskaitytų.
 26  2|    susirgęs. Ar jau pagijo?~    Ir jam mielai atsakinėdavo, negirdomis
 27  2|         prieš savo "kvailius". Vis jam rodės, ims ir įspės kitą,
 28  2|     pasigauti mergiotę, kuri anūke jam tiktų.~    - Tfu, pondieu
 29  2|            pradžios ligi galo buvo jam aišku, kaip ant delno -
 30  2|             jog net vienoje vietoj jam balta liko, susiveržė juosta,
 31  2|      tačiau išvydo paprastą, gerai jam žinomą reginį. Visi buvo
 32  2|    nevalgęs, - rytą virtas viralas jam pasirodė ataušęs ir skanumo
 33  2|        nebepritesi. Pamėgink dabar jam nebepadėti: visi jo mažiukai
 34  2|         Ligi tik jis pirkion, tuoj jam rankeles ištiesia, ruošdamos
 35  2|           ištiesia, ruošdamos eiti jam ant rankų, ir šaukia:~    -
 36  2|            Naujas, ligi šiol visai jam svetimas vidaus balsas ėmė
 37  2|       nenorėjo prisipažinti, kodėl jam ši gimtoji vietelė tokia
 38  2|            nė iš tolo neatvaizdino jam tikrosios Pukštaičios, viso
 39  2|            slopią dieną berymojant jam ant vartų, visa tai palengva
 40  2|           atminties akis. Ir širdį jam taip suskaudo, taip ji ėmė
 41  2|         pajuto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią didelę dalį
 42  2|      Mykoliukui aišku: be Severjos jam gyvenimas ne gyvenimas,
 43  2|       Pats-Pamarneckas: kokie būtų jam niekai visi tie dvarai,
 44  2|         tik Severiutės buvo, dabar jam kažin kodėl rodės nebe jos,
 45  2|      griežia! Girdi? Visas raistas jam taria. Gaus man pagriežti
 46  2|          iš miškelio parugėn. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus senai
 47  2|      prižėlusios pievos, per kurią jam reikėjo bristi, nei rudo
 48  2|           nuo Severjos. Kiek pirma jam buvo pasidarę jauku, tiek
 49  2|            visas tiktai klausė, ką jam tijūnas tars ir lieps padaryti.~    -
 50  2|          žmogaus slepias, ne kelią jam pastoja.~    - Bene tu esi,
 51  2|       dairytis į klėtelę, kaip čia jam pačiam joje susisukus lizdelis,
 52  2|      Daisia griežtai pasakė, nieko jam nereikią, nei pinigų, nei
 53  2|         Jei dabar Severja pasakytų jam: ne, tai... tai jam buvo
 54  2|       pasakytų jam: ne, tai... tai jam buvo aiškus galas: nebegyventi.
 55  2|        laimė. Lygiai skaudėję būtų jam širdį, jei jis būtų pamilęs
 56  2|         kunigaikščiui Radvilai. Ne jam, ne jam - dėdei...~    Tas
 57  2| kunigaikščiui Radvilai. Ne jam, ne jam - dėdei...~    Tas egoizmo
 58  2|         sugaištą jaunybę. Jei buvo jam lemta pagyventi dar 20 metų,
 59  2|        nesipiršo, nei mėgino:kurgi jam ir pirštis, kad pirkioje
 60  2|      vargšą, darei laimingą, viską jam atstojai, ko tik jis kitur
 61  2|        Severja ėmė dairytis progos jam pasiteisinti, tik neišmanė,
 62  2|           visą naktį.~    Ak, kaip jam buvo sunku! Ak, kad brolis
 63  2|        Pukštus jau atėjo piršliai (jam buvo vis tasia, kas) neužmušė
 64  2|           aiškiausiai jautė. Silpo jam nariai, nebebuvo jokios
 65  2|        kuri kiškeliu imdavo žaisti jam ant lūpų, ligi tik išvysdavo
 66  2|     užsigynė Mykoliukas nepaprastu jam karštumu, net rankomis atsimušdamas.~   
 67  2|      širdyje atsiprašinėdama už tą jam daromą skausmą. Savo rankele
 68  2|           nukilo į tą sritį, ir to jam buvo taip sočiai gana, jog
 69  2|        visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs
 70  2|           būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių.
 71  2|            savo saldybių. Tai buvo jam uždas, jog iš tų dangiškųjų
 72  2|       merginos krūtine, skabinėjos jam už kaklo. Kiekvienas jos
 73  2|   Kiekvienas jos pabučiavimas buvo jam dar vienas svajonių rūmo
 74  2|   neišmainė ant ko nors pigiau, ko jam būtų trumpesniam laikui
 75  2|          ir tesėjo: nesisakė, kiek jam tai kainuoja. Jis grojo
 76  2|            tai, kuri taip brangiai jam užmokėjo už muziką, vieną
 77  3|          kituose darbuose, savaime jam krito vienas, kurs ir virto
 78  3|      niekas nepasiklausė nuomonės. Jam teišmanė liepti, kad tą
 79  3|       turėjo jei ne savo, tai bent jam skiriamą vietelę lovai pasistatyti - "
 80  3|                Abudu daiktu atminė jam vienatines laimės dienas,
 81  3|    skripkelės. Kai nutrūko stygos, jam paskutinį kartą begriežiant,
 82  3|     šaltais, neprietelingais, bent jam nepalankiais žmonėmis ir
 83  3|           visai į kitą sritį. Ūmai jam darėsi šalta, nejauku tarp
 84  3|      pasisakyti, formuluoti, ką gi jam brolis, brolienė, brolvaikiai
 85  3|            vienas pats besąs, kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri,
 86  3|        tačiau niekur niekuo nebuvo jam prasikaltę.~    Tai ir pats
 87  4|            tik visai svetima dabar jam moteriškė, nebe ta plieninė
 88  4|          Mykoliukui rodės belikusi jam viena svaja.~    Dideliuose
 89  4|          sukvailo iš laimės. Žmona jam dabar rodės nebe moteriška,
 90  4|          visa ką žmonelės susekti. Jam buvo "žmona", ir gera žmona,
 91  4|        tomis kalbomis ušsitrenkus. Jam pačiam ėjo nežinomosios,
 92  4|       kurie nesutiksią savo rankom jam darbo dirbti.~    Rapolas
 93  4|      nebuvo darbo dirbęs. Ir dabar jam imtis žagrės bei dalgio
 94  4|    elgetaudamas. Akys ir skruostai jam pabaigė dubti. Jis palinko
 95  4|            virpančia ranka. Dėl to jam visų labiausiai gėlė širdį.~   
 96  5|         mylimąjį dėdę. Apsirodė ir jam su Velykiaus dovanomis,
 97  5|        didelis Geišių kavalierius, jam jau bene ketvirti metai,
 98  5|     nemokša, paaugusių nepagerbia. Jam kitą kartą nebereikia nė
 99  5|            ne tijūnas; ne su rimbu jam pliaukšėti, tik su šakėmis
100  5|          vis šnekėjo. Pagaliau ėmė jam nebeleisti šnekėti. Ypač
101  5|          ničnieko neveikė, bet tai jam pačiam buvo nepasakomai
102  5|            tokiu tvanu žodžių, jog jam belieka tik akim vartyt
103  5|           Todėl, kad ir be dūmų tu jam apsukai galvą. Jis visai
104  5|            kaip tik dėl to, kad aš jam suku galvą. Kad nesukčiau,
105  5|            ne kūnu, tai dvasia, ar jam buvo atsirūgęs pirmykštis
106  5|           iškrypėlis, tik antraip: jam tuštumo reikėjo, kad visados
107  5|           net tą pačią lazdą, kuri jam, matyt, buvo jau pravartu,
108  5|          pabaigtinas negaišuojant. Jam be galo rūpėjo, kad viskas
109  5|        neįvairino. Ūkis, gyvenimas jam buvo tapęs lygiai toks pat,
110  5|            ir pasiėmė ją sau, kaip jam skiriamą, kaip gyvenimo
111  5|          Ag nebuvo jokių priemonių jam priversti, kad ko būtų ėmęsis.
112  5|            prisiartino, ir meiliai jam patarnavo vaikiškuose jo
113  5|      neglamonėja ir nebučiuoji. Ir jam, "jau dideliam" visa tai
114  5|       Rapolo šlaunies. Visos ligos jam buvo jau išbyrėjusios.~   
115  5|          ir juos kraustinėjo. Dėdė jam nieko nedavinėjo, nemielavo,
116  5|      nematė. Dėl to ir lengva buvo jam neįžeisti vyriškos Adomuko
117  5|            dėdė karšinčius duodavo jam to, ko nei motina, nei kas
118  5|         kas kitas namiegų nemokėjo jam duoti, būtent pasakų ir
119  5|    nesuprato, ką dėdė nuolat kalba jam ir ne jam. Tai tik plėtė
120  5|        dėdė nuolat kalba jam ir ne jam. Tai tik plėtė akeles. Vis
121  5|            manyti nebeišmanė, kaip jam bereiktų gyventi, netekus
122  5|        padarei žaizdą, kiek luobos jam įplėšei! Dabar jis karščiuos
123  5|            vien begydys savo popą. Jam irgi skauda, kaip ir tau
124  5|          daug. Tai dabar net kūnas jam pagaugomis nuėjo, įsivaizdinus
125  5|          pašonėn.~    Dėdienė buvo jam dar geresnė. Jį guldė, klostė
126  5|            nė vieną rytą neužmiršo jam pirmajam pakepti raguoliukų,
127  5|            norįs valgyti. Davinėjo jam duonos, kuria vaikas nesitenkino,
128  5|     spintoje, pavalgė, ir pasidarė jam labai negera, širdžiai bloga,
129  5|        karšinčius ūmai susirgo, ir jam tokiuo greitumu pačiu geruoju
130  5|    Vaišinga Dovydienė tuoj suskato jam rengti užkandos. Padėjo
131  5|          tebemato, ko kiti nemato. Jam kažin ko trūko. Išgirdęs
132  5|          riejusi ujusi dėdę, dabar jam už kaklo skabinėjasi ir
133  5|          bejausmiai, dirstelėjo ir jam į akis ir tik dabar pajuto,
134  5|       dabar pajuto, kaip kažin kas jam verčias verčias iš vidaus.
135  5|         nuo gembės. Lūpų kreivumas jam atsitaisė, ir jis, išeidamas
136  5|           ašarų, kurių būtų pakakę jam ištisai dienai. Verkė kukčiojo,
137  5|    jausdamas, kaip kaklo duobelėje jam sustojo lyg didelis didelis
138  5|         ant lentos, galvose uždegė jam graudulinę žvakę ir daugiau
139  6|           nuobodžiauti. Vienodumas jam pakyri, kaip ilgokai sėdint
140  6|           lietuvį tik šventė, kuri jam ne tik atilsis Viešpatyje,
141  6|      gulomis ar sėdomis klūpėjimas jam rodos lyg ir neatsimainęs,
142  6|            tą patį jaukumo orą, ir jam taip pat gera, ak, kaip
143  6|        Dievo majestotui išreikšti. Jam ir visa bažnyčia ne atskiras
144  6|         įsispitrėjimo punktą, visi jam kalba vienan balsan.~    -
145  6|            trečias bėga šalin, kad jam iš abiejų nekliūtų arba,